Juozas Lieipalingis, Vilnius

Lietuvos kultūros fondas balandžio 13-ąją Vilniaus rotušėje (Lietuvos menininkų rūmuose) surengė vakarą-laisvuosius svarstymus „Valdovų rūmai – Lietuvos valstybingumo simbolis“. Renginyje dalyvavo daug garbių Vilniaus žmonių – istorikų, architektų, paminklosaugininkų, muziejininkų, kultūros veikėjų, visuomenės atstovų. Diskutuota apie Valdovų rūmų praeitį, dabartį ir ateitį, kaip į svarstymus dėl rūmų atstatymo ir ateities aktyviau įtraukti visuomenę.

Vakarą vedė Laimė Gabrielė Lukošiūnienė. Pasak  jos, Lietuvos fondas buvo viena iš tų visuomeninių institucijų, kuri bene pirmoji prisidėjo prie Valdovų rūmų atstatymo idėjos, ją rėmė. „Visų mūsų nuomonė viena – Valdovų rūmus reikia atstatyti“. Tačiau pati rūmų atstatymo idėja pastaruoju metu devalvuojama. Buvo pasėta įvairių abejonių, netgi mitų. Vienas iš tokių mitų, kad architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, projektuodamas Katedrą, puoselėjo mintį, kad Valdovų rūmai bus nugriauti. Skleidžiamos kalbos, jog ir „didysis mūsų žmogus“ Vladas Drėma nepritarė Valdovų rūmų atstatymui. Kokios nuomonės V. Drėma būtų šiandien, jeigu pamatytų atkastus lobius? Kai kam kyla abejonių dėl atstatytų rūmų paskirties. Trūksta įstatymų, kad būtų galima pradėti darbus. Vėlgi – kalbama apie rūmų atstatymui reikalingus milijonus, net milijardus litų. O iš tikrųjų kokia būtų reikalinga suma?

Iš pradžių idėją ir darbus rėmė visi

„Privalome savo istorinį paveldą išsaugoti. Privalome atstatyti tai, kas įmanoma atstatyti“, – kalbėjo Lietuvos kultūros fondo prezidentas Jurgis Dvarionas. Istorinė atmintis, istorinis paveldas padėjo mums išgyventi ilgus okupacijos dešimtmečius, pažymėjo jis. Turbūt nuo tos istorinės atgaivos prasidėjo ir mūsų tautinė atgaiva, tautinis ir kultūrinis atgimimas. Kai jam tekę perimti Kultūros fondo vadovavimą, vienas iš pačių ryškiausių, pačių svarbiausių darbų buvęs būtent Vilniaus Žemutinės pilies atstatymas. Lietuvos kultūros fondas tuo metu buvo „nepaprastai ryškus visų šitų darbų stūmikas“. Nebuvo likusi nuošalyje ir tuometinė Vyriausybė, finansavusi, tačiau lėšų buvo skiriama labai nedaug. „Ir kada visuomenė savo iniciatyva ir savo lėšomis, aukomis prasidėjo, kad greičiau tą mūsų svajonę išvystume, darbai ėmė judėti žymiai sparčiau“, – sakė, J. Dvarionas. Pasak jo, nemažiau svarbi buvo ir svetur gyvenančių mūsų tautiečių parama. Kultūros fondo prezidentas priminė šviesaus atminimo prof. Č. Kudabos ir dabartinio Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą išleisti A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ ir už gautus pinigus paspartinti Valdovų rūmų atstatymo darbus. Tuo metu buvo vykdomi daugiau mokslo ar tiriamieji darbai, kasinėjimai. Sukaupta palyginti nemaža suma – apie 600 tūkst. rublių. Už juos buvo pastatyti gaubtai, kurie saugo atkastąsias rūmų liekanas, pirkta labai reikalingos tyrinėjimams aparatūros ir pan. Pamažu šį darbą Kultūros fondas delegavo Vyriausybei, Seimui.

„Net keista, – kalbėjo Lietuvos kultūros fondo prezidentas, – nuo tų dienų praėjo dešimtmetis, o mes dar vis skendime diskusijose. Visi vienu balsu sutinkame, kad Valdovų rūmai būtų atkuriami, bet jie ne tik neatkuriami, – netgi niokojami, kaip ir Katedros aikštė. Darbai stringa, o kodėl – atsakymo neturiu“. Reikia vėl kilti, žadinti visuomenės aktyvesnį dalyvavimą atstatant Valdovų rūmus, telkiant šiam kilniam tikslui lėšas.

„Istorija yra politika, tik nukreipta į praeitį“,-

sakė prof. Mečislovas Jučas. Valdovų rūmai, kaip pabrėžė profesorius, visų pirma yra Lietuvos valstybingumo simbolis. Ir tai mūsų valstybės priešai gerai suprato, kada XVII a. pabaigoje – sulygino su žeme. Tai darė neatsitiktinai, o dėl vadinamosios sanacijos arba griuvėsių išvalymo, bet galima rūmus iš griuvėsių ir pakelti. Tuo labiau kad XVII a. pabaigoje jau buvo suprasta praeities paminklo reikšmė.

Beje, kai 1918 m. buvo atkuriama Lietuvos valstybė, buvo atkurta būtent senoji valstybė su sostine Vilniumi. „O mums perša, ir gana dažnai, arba Vilniaus gubernijos, arba Vilniaus vaivadijos įvaizdį“, pažymėjo jis. Profesoriui kadaise yra tekę skaityti lenkų mokslinėje literatūroje, kad jeigu bolševikai atsisako carinės Rusijos imperijos palikimo, tai kas buvo Vilnius 1795 metais? 1795 m. buvo Vilniaus vaivadija, Vilnius buvo ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o tik vaivadijos centras. Todėl tarptautinės teisės požiūriu Vilnius kaip vaivadija priklauso Lenkijai. Yra ir tokia nuomonė. Tad „mintį, jog Vilnius ir yra Lietuvos sostinė, reikia remti ne tik istoriniais darbais, bet ir konkrečiai – atstatant Valdovų rūmus ir pateikiant atitinkamą jų interjerą – turinį“, teigė profesorius. Kas tuose rūmuose turėtų būti, yra jau konkretūs planai. Be kita ko, juose turėtų tilpti ir praeitis garsių Lietuvos žmonių, kurie gynė Lietuvos valstybingumą. Lietuvos didieji kunigaikščiai iki paskutiniojo Jogailaičio mirties – o jų buvo dvylika – gynė Lietuvos sienas, Lietuvos valstybingumą. Vėliau ginti valstybingumą iš jų perėmė bajorai. Kodėl? Pasak profesoriaus, todėl kad jie turėjo tautinę sąmonę. Per tris šimtmečius nebuvo išsižadėta nei Lietuvos valstybės, nei jos sostinės.

Mūsų Pompėja

be gražių idėjų, reikia ir tyrimų, kalbėjo architektas restauratorius dr. Napaleonas Kitkauskas. Reikėjo sukaupti istorinę medžiagą, ir ne tik piešinius, kurių tada dar neturėta, buvo būtina atkasti Valdovų rūmų pamatus, išsiaiškinti, kas iš jų liko. Ir tai buvo daroma. Tas laukimo, delsimo dešimtmetis turėjo būti. Bet per tokį ilgą laiką atsirado ir abejonių. Iki šiolei trūko gero istorinio pagrindimo, kodėl būtina Valdovų rūmus atstatyti. Šią būtinybę gražiai nusakė prof. M. Jučas. Ypač svarus istorikų balsas turėtų būti svarstant kaip rūmai bus panaudoti.

„Mūsų tyrimai davė daug medžiagos, ypač apie patį ankstyviausiąjį laikotarpį pilių teritorijoje. Jeigu mes anksčiau nežinojome, tik spėliojome, kad tai renesanso laikotarpio rūmai, kad jų buvo gal tik vienas ryškesnis pastatas šalia Katedros, tai dabar matome, kad XV amžiuje būta gotikinių rūmų, kad XIII-XIV a. buvo grupė pastatų, apjuostų mūro sienomis. Jie buvo užmiršti, nežinomi, niekur apie juos nerašyta, niekur jie nepavaizduoti“, – pasakoja N. Kitkauskas, pažymėdamas, jog ši atkasinėjama Pompėja be galo svarbi mūsų istorinei atminčiai, ji parodo, kaip valstybė, Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė, kaupė jėgas, kad galėtų atremti iš Vakarų plūstančius užkariautojus.

Dėl rūmų interjero, paskirties, N. Kitkausko nuomone, reikia sukaupti dar daugiau duomenų. Reikia daugiau istorijos. Tačiau jis įsitikinęs, kad Valdovų rūmai turėtų būti ne kas nors panašaus į nacionalinį muziejų, bet tokio lygio, kaip kunigaikščių rezidencija arba karaliaus dvaras, kurie buvo iškilę virš visų kitų. Turėtų būti sureikšminti tokiu požiūriu.

Pirmiausia – Vilnius pilių rezervatas

Viskas taip ilgai tęsiasi ne tik dėl Valdovų rūmų, bet pirmiausia, dėl Vilniaus pilių rezervato klausimo, sakė istorikas dr. Romualdas Batūra. Pasak jo, viena iš kliūčių įteisinti pilių rezervatą tai, kad jo įstatymas tarsi nesuderintas su savivaldybių įstatymu. Praėjo bemaž dveji metai, o tai vis dar nepadaryta. „Tuo pasinaudojo tam tikros jėgos. Visų pirma, turbūt miesto plėtros departamento architektai, kurie, matyt, turi savų interesų. Jie primetė visiškai nereikalingą idėją, kad prieš patvirtinant pilių rezervato, šios mūsų šventosios teritorijos, kurios tik dalelytė yra Valdovų rūmai, ribas, reikia detalaus išplanavimo projekto“, – pažymėjo R. Batūra. Dabar reikalai pasistūmėjo: savivaldybė pritaria rezervato teritorijai. Kažkokio dirbtinio išplanavimo projekto nereikia. Mes čia gal dar šimtmečius tyrinėsime. Kai kurie Kultūros ministerijos departamentai, R. Batūros nuomone, taip pat neatliko savo darbo, kad būtų suderinti netobuli įstatymai, kuriuose tokia idėja kaip Vilniaus pilių rezervatas iš viso netelpa. Juos reikės pataisyti.

Visiems dabar jau aišku, kad Valdovų rūmus atstatyti reikia, kalbėjo R. Batūra. Tai mūsų daugelio šimtmečių valstybingumo simbolis. Bet ne tik Valdovų rūmai – visa pilių teritorija, kuri yra dar didesnės, tūkstantmetės, praeities simbolis. Nuo mūsų eros pradžios Vilniaus pilys iškilo baltų regione kaip labai svarbus centras. Kito tokio centro nėra. Čia esame užtikę žmonių egzistavimo pėdsakų iš II tūkstantmečio prieš Kristų. Taigi – penkių tūkstančių metų istorija. R. Batūros nuomone, Vilniaus pilys yra europinio masto, visų pirma, istorinis kompleksas. Ne tik administracija, bet ir visuomenė turi žinoti, kad jų reikšmę lemia ne architektūra, bet būtent istorinė vertė.

Rūmų atstatymas turėtų virsti tautos projektu

Svarstymuose dalyvavo ir Edmundas Kulikauskas, gyvenantis Lietuvoje JAV lietuvis, besidomįs kultūros paveldu, jo išsaugojimu. Jo nuomonė, blogai, kad iki šiol savivaldybė vilkino pilių rezervavo įsteigimą, kad nepaisoma mokslininkų, tyrėjų nuomonės, jie nušalinami nuo darbų. Panašiai yra atsitikę ir dėl Katedros aikštės sutvarkymo. Pasak tautiečio, mūsų mokslininkai dirba per daug kultūringai, reikia kreiptis į visuomenę, „reikia ne tik gauti politinę paramą, bet atlikti ir tam tikrą švietimo funkciją“. Prie rūmų atstatymo galėtų prisidėti mokyklos, įvairios organizacijos, privačios firmos, užsienio lietuvių bendruomenė ir pan. JAV lietuviai pageidauja, kad projekte būtų pabrėžiamas tautiškumas.

Vytautas Balčiūnas pristatė Dailės muziejaus paruoštą projektą „Valdovų rūmų pritaikymo gairės“, siūlymas dėl jo pasiginčyti, jį tobulinti. Visa projekto esmė: Lietuvos Valdovų rūmai – Lietuvos valstybingumo simbolis ir nacionalinės kultūros institucija. Galima apsieiti ir be žodžio „kultūros“, jeigu kas nori, sutiko V. Balčiūnas. Kodėl ši unikali institucijos forma negali būti dar vienas nacionalinis muziejus? Priimkite viziją: kultūros institucija – Valdovų rūmuose. „Siūlome su tuo susieti puikų, nuoseklų, įdomų dr. Napaleono Kitkausko ir jo grupės darbą“, – sakė V. Balčiūnas, kartu pažymėdamas kad rūmų atstatymas be aiškiai išreikštos jų funkcijos negali būti paremtas nei valstybės finansais, nei visuomenės pastangomis, įkūrus rūmų atstatymo rėmimo komitetą ar kitą panašią struktūrą. Mūsų pastangas sustiprintų žinojimas, ką mes norime Valdovų rūmuose matyti.

Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Vilniuje Gabrielius Žemkalnis priminė, kad bene „Veido“ žurnale buvo keliamas klausimas, ar reikia Valdovų rūmus atstatyti. „Manau, kad tokio klausimo negalima iš viso klausti. Negi galima klausti, ar reikia mylėti savo motiną? Ar reikia mylėti savo valstybę? Tai priimame kaip aksiomą“, – sakė G. Žemkalnis.

Čia mes susirinkę esame vienos nuomonės, kad rūmus reikia atstatyti, tęsė G. Žemkalnis. Bet ar visi mano tą patį. Paaiškėjo, kad yra įvairių nuomonių. Tai iš dalies yra ir dėl to, kad ne visi žino, kodėl rūmus reikia atstatyti. Ši mintis, idėja turi būti aiški visiems. Turi būti suprasta, kad tai ne vien tik sostinės elito projektas, jis turi tapti visos tautos projektu. „Aš norėčiau čia matyti visus Lietuvos gimnazijų istorijos mokytojus ir direktorius, norėčiau matyti šį projektą pristatomą ne tik spaudoje, bet ir gyvu žodžiu, be to, taip kad visi suprastų“, – pabrėžė tautietis.

Vakaro dalyviai priėmė rezoliuciją, skirtą Lietuvos valdžiai ir visuomenei:

„1. Prašyti (paraginti)Lietuvos Respublikos Vyriausybę nedelsiant įvykdyti Lietuvos Respublikos Seimo 1998 04 15 nutarimą Nr. VIII-704 „Dėl Seimo nutarimo“ „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato steigimo“ 2 straipsnio pakeitimo“ ir patvirtinti Rezervato ribas bei nuostatus. Įsteigti mokslo įstaigą Rezervatui valdyti.

2. Prašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybę priimti potvarkį dėl Lietuvos Valdovų rūmų atkūrimo Vilniaus Žemutinėje pilyje.

3. Prašyti Vilniaus merą į Savivaldybę, tvarkant Katedros aikštę, neleisti nukasti projekte numatyto 60 cm storio žemės sluoksnio, nes tai suardytų nemažą dalį po žeme dar išlikusių mūrinių statinių liekanų. Aikštę galima išlyginti pakeliant įdubas. Galutinis aikštės sutvarkymo projektas tūrėtų būti rengiamas ją ištyrus, kartu su atkurtų Valdovų rūmų aplinkos tvarkymu.“

„Voruta“ Nr.17 (395) 1999 m. gegužės 1 d., 2 p.