Valdovų rūmų atkūrimas aktualus siekiant atstatyti Karaliaučiaus pilį

Autorius: Data: 2014-01-17, 10:18 Spausdinti

 

 

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas dalyvavo Kaliningrado (Rusijos Federacija) miesto bibliotekoje vykusiame renginyje-diskusijoje „Miesto erdvė: architektūra, kultūrinis kraštovaizdis, istoriniai kontekstai ir komfortas“. Ten kelioms dešimtims susirinkusių krašto kultūros, meno ir mokslo visuomenės atstovų pristatė Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų raidą, istorinius ryšius su Karaliaučiumi, Valdovų rūmų atkūrimo idėją, projektą, muziejaus veiklą. Pasidalyti sukaupta patirtimi jį pakvietė Kaliningrado regioninis visuomeninis kultūros fondas ir iniciatyvinė kultūrininkų grupė, siekianti atkurti Karaliaučiaus pilį.
 „Kaliningrado kultūros ir mokslo visuomenės atstovai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija domisi neatsitiktinai. Šio unikalaus istorinio Lietuvos praeities objekto atkūrimo procesą jie matė lankydamiesi Vilniuje, be to, skaitė spaudą ir įvairius mokslinius darbus, o, nusprendę pabandyti atkurti sunaikintą Karaliaučiaus pilį, paprašė pasidalyti patirtimi ir įžvalgomis apie atkūrimo projektų galimus panašumus ir skirtumus, tokių projektų įgyvendinimo problemas, idėjas, kaip panaudoti atkurtus objektus“, − sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius V. Dolinskas.
Renginyje-diskusijoje taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė, muziejininkas Romanas Senapėdis, Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado srities organizacijos pirmininkas, poetas ir verslininkas Borisas Bartfeldas, Kaliningrado regioninio visuomeninio kultūros fondo pirmininkė Nina Peretiaka, projekto „Miesto širdis“ vienas iniciatorių ir koordinatorių, architektas bei kultūrologas Aleksandras Popadinas.
Minėtame renginyje surengtas išsamus vizualizuotas Valdovų rūmų pristatymas. Pristatyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorinės raidos svarbiausi etapai ir jų atspindžiai archeologiniuose radiniuose, mokslinių tyrimų atskleistos naujos Lietuvos kultūros ir istorijos atodangos, simbolinė ir kultūrinė objekto reikšmė Lietuvos bei viso Europos regiono kontekste, kompleksinių tyrimų pradžios aplinkybių ryšys su Lietuvos tautinio atgimimo judėjimu, visuomenės nuomonė dėl rūmų tyrimų ir atkūrimo idėjos, politinių sprendimų priėmimas Lietuvos Respublikos Seime ir Vyriausybėje dėl rūmų atkūrimo, statybos darbų eiga, dekoro elementų atkūrimo problematika remiantis radiniais ir kompleksinių tyrimų duomenimis, atkurtų rūmų pritaikymas istorinės rezidencijos muziejaus veiklai, ekspozicijų rengimo metodika. Taip pat aptartas rūmų atidarymas, muziejaus veiklos pirmųjų mėnesių rezultatai ir vertinimai, projekto užbaigimo ateities perspektyvos, Vilniaus ir Karaliaučiaus rezidencijų istoriniai ryšiai ir kt.
Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus įsitikinimu, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje, kaip istorinis objektas, galėjo būti atkurti, o Karaliaučiaus pilis gali būti atstatyta tokia, kokia ji buvo iki 1944 m. bombardavimo ir 1968–1969 m. išsprogdinimo, nes išlikę nepalyginamai daugiau istorinės, dokumentinės medžiagos – aprašymų, fotografijų, brėžinių ir pan. Tačiau šiam projektui įgyvendinti kyla įvairių, dažnai ideologinių barjerų. „Atsižvelgiant į šiuolaikinės Kaliningrado srities bendruomenės susiformavimo aplinkybes, gyventojų mentalinius, kolektyvinės atminties, istorinės savimonės bruožus, Kaliningrado kultūrinė visuomenė galėtų akcentuoti čia buvusio paveldo europinę arba netgi pasaulinę reikšmę ir vertę, taip pat regiono istorinius ryšius su Rusija. Taip būtų atremti politizuoti, kartais nacionalistiniai kai kurių rusų visuomenės atstovų argumentai prieš „Prūsijos militaristų“, „fašistų“ pilies atkūrimą „sovietiniame“, „rusiškame Kaliningrade“, – teigia jis. Kaip ir restauruota bei iš dalies atkurta Karaliaučiaus katedra, atstatyta pilis neabejotinai taptų vienu svarbiausių miesto atpažinimo ženklų, turizmo traukos objektų, regioninės savimonės ir istorinės atminties formavimo, tam tikro susitaikymo su „Kenigsbergo“ (Karaliaučiaus, vok. Königsberg) tradicija šiandieniniame Kaliningrade forma.
Vėlesnės Karaliaučiaus pilies pašonėje jau XIII a. pradžioje egzistavo prūsų tvirtovė Tvangstė. XIII a. viduryje ją užėmė ir mūrinę pilį ant gretimos kalvos pasistatė Vokiečių ordinas, žygyje dalyvavusio Čekijos karaliaus Otokaro II garbei pavadinęs šią pilį „karaliaus kalnu“ (vok. Königsberg). XIV–XVIII a. Karaliaučiaus pilis, tapusi vienu svarbiausių miesto architektūrinių akcentų, buvo kelis kartus perstatoma, plečiama, puošiama gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus elementais. Karaliaučiaus pilis visada labiau jautė Šiaurės Europos meninės erdvės įtaką, o Vilniaus rūmai ilgainiui tapo tikru itališkuoju „Palazzo“. Nuo XIV a. pradžios Karaliaučiaus pilis buvo Vokiečių ordino maršalo, o nuo XV a. vidurio, kai Lenkija atėmė Marienburgą, – didžiojo magistro rezidencija. Kilus Reformacijai XVI a. pradžioje Karaliaučiaus pilis tapo pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės valdovo rezidencija. 1701 m. joje įvyko pirmojo Prūsijos karaliaus vainikavimo iškilmės. Pilyje veikė valstybinės institucijos, buvo saugomas archyvas, garsioji „sidabro“ biblioteka. XIX a. pilis restauruota, vėliau dalis jos patalpų atiduota muziejinei funkcijai, šiaurės vakarų kampe įsikūrė garsusis vyno restoranas „Blutgericht“ (vok. „Kraujo teismas“). Antrojo pasaulinio karo metu Karaliaučiaus pilyje saugotos Prūsijos bei iš vokiečių okupuotų šalių suvežtos meno, kultūros vertybės, taip pat slėptas ir garsusis Gintaro kambarys.
1944 m. Karaliaučiaus pilį subombardavo Didžiosios Britanijos aviacija, o kitais metais vykusio miesto šturmo metu ją stipriai sušaudė Sovietų Sąjungos artilerija. Po karo Karaliaučiaus sritis atiteko Rusijai, kaip ir daugelis kitų svarbių Vokiečių ordino ir Prūsijos praeitį menančių Karaliaučiaus senamiesčio paminklų, du dešimtmečius stovėję įspūdingi pilies griuvėsiai buvo susprogdinti ir sulyginti su žeme 1968–1969 metais. Toje vietoje įrengta centrinė sovietinio miesto aikštė, o greta pradėti statyti grandioziniai betoniniai sovietų valdžios rūmai, kurie taip ir liko neužbaigti. Pokario laikotarpiu visame Karaliaučiaus krašte, daugelyje miestų ir miestelių vokiški praeities pėdsakai buvo sąmoningai naikinami, siekiant pakeisti krašto kultūrinį kraštovaizdį. Ir „rezultatas“ iš esmės pasiektas. Daugelis Karaliaučiaus krašto lankytojų, bent iš senųjų fotografijų žinančių apie šios žemės buvusį istorinį paveldą, dažnai konstatuoja, kad dabar tai pradingusi Atlantida, kad Karaliaučiaus (Kenigsbergo) nebėra ir jau niekada nebebus, o yra ir bus tik Kaliningradas.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Karaliaučiaus krašte gyvenančios rusų bendruomenės inteligentijos atstovai stengėsi permąstyti savo santykį su jų tėvyne tapusia žeme ir jos architektūriniu bei kitu istoriniu paveldu, kuriuo būtina rūpintis. Karaliaučiuje iš griuvėsių prikelta katedra, kurioje buvo palaidotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose dažnai lankęsis Žygimanto Augusto pusbrolis, pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas Hohencolernas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininkas ir Prūsijos valdytojas kunigaikštis Boguslavas Radvila, o greta įrengtas Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, pasaulinio garso filosofo Imanuelio Kanto (Immanuel Kant) mauzoliejus. Viena iš sunkiausių dilemų išlieka, kaip elgtis su Karaliaučiaus pilimi, kurios rūsių liekanos prieš dešimtmetį pradėtos tyrinėti vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ lėšomis, tikintis rasti paslėptą Gintaro kambarį. Kaip ir Vilniuje prieš dešimtmetį, Karaliaučiuje šiandien vyksta aktyvios diskusijos, kaip gelbėti atkastus ir po atviru dangumi nykstančius pilies pamatus, kokia turėtų būti istorinės teritorijos ateitis, kaip būtų galima atstatyti ir kultūriniams bei turizmo poreikiams panaudoti Karaliaučiaus pilį. Karaliaučiaus kultūrinė visuomenė, stengdamasi atremti karo veteranų ir kitų rusų nacionalistų priešiškumą pilies atkūrimui, remiasi ir pilies istorinių ryšių su Rusija faktais – Maskvos pasiuntinių priėmimais, kuriuos priminė pilyje buvusi „Moskovitų salė“, caro Petro Didžiojo apsilankymais, Septynmečio karo metais čia rezidavusiais rusų gubernatoriais ir pan.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorija, atkūrimo idėja ir projektas jau ne pirmą kartą pristatomas užsienyje vykstančiuose įvairiuose renginiuose bei parodose. Prieš kelerius metus šis projektas įvardytas kaip vienas įdomiausių tarp 200 įvairių epochų ir pasaulio šalių paveldo atkūrimo pavyzdžių, kai Miuncheno technikos universiteto Architektūros muziejaus Naujausių laikų pinakotekoje surengtoje tarptautinėje parodoje „Rekonstrukcijos istorija – istorijos konstrukcija“ buvo pristatyti panašūs projektai nuo Japonijos iki Kanados, nuo antikinės Graikijos iki šių dienų. Valdovų rūmų projektas taip pat buvo pristatytas ir sulaukė teigiamo ekspertų įvertinimo Baltarusijoje, Danijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse.

 

 

Lietuva - Rusija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra