Valdovų rūmai veriasi šiandien

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2009 metų liepos 6-ąją dieną Vilniuje duris atvers naujai atstatyti Lietuvos Valdovų rūmai. Tai ilgai lauktas įvykis, mat oficialiai Valdovų rūmai statomi nuo 2002 metų, o jų atkūrimui ruoštis pradėta dar gerokai anksčiau ir šis procesas sulaukė nemažai įvairių diskusijų. Taigi manau, jog kiekvienam Lietuvos piliečiui bus įdomu sužinoti keletą idėjų ar net perskaityti atsakymus į esminius klausimus apie Valdovų rūmus – vieną iš svarbiausių Lietuvos istorinių objektų. Keletą minčių sutiko išdėstyti Lietuvos Valdovų rūmų atstatymo mokslinis vadovas dr. Napaleonas KITKAUSKAS.

Milda Arčikauskaitė: Kada pirmą kartą kilo mintis atstatyti Valdovų rūmus? Kieno tai buvo idėja, galbūt Jūsų?
Dr. Napaleonas Kitkauskas:
Buvo keli etapai. Pirmiausia 1983 m., dar sovietmečio laikais, Architektų sąjunga paskelbė tokį konkursą, kad Vilniaus Senamiestyje – ir pilių teritorijoje, ir Vokiečių gatvėje – būtų suprojektuota Nacionalinė dailės galerija. Projektus pateikė 24 kolektyvai. Iš tų 24 vienas projektas buvo Valdovų rūmų atstatymas kaip Nacionalinės dailės galerijos. Aš buvau tarp keturių žmonių, kurie pasiūlė šį projektą. Recenzentai pasakė: „Idėja įdomi, bet čia ne Varšuva“. Varšuva atsistatė rūmus, o mes – ne. Paskui po kelerių metų prasidėjo Atgimimas, persitvarkymo sąjūdis. Dailininkų sąjunga staiga pradėjo sakyti, kad reikia atstatyti Valdovų rūmus kaip Nacionalinę dailės galeriją. Ir sąjūdžio vienas iš punktų buvo, kad reikėtų mūsų tautos atmintį atgaivinti, ir Valdovų rūmus pavadino valstybingumo simboliu. Tuo metu šitas Šliosbergo namas (Valdovų rūmų rytinio korpuso dalis) vadinosi pionierių rūmais ir jaunimas rinkdavosi čia šokti ir dainuoti. 1987 m. pradėjom juos tirti ir žiūrim, kad rūsiuose ir sienose yra rūmų liekanos. Vadinasi, dar buvo ne viskas nugriauta. Kitur rūsiai buvo išvalyti, nugriauti, o Šliosbergo namas išsaugojo dar tam tikrą dalį daugiau rūmų liekanų. Tyrimams buvo skiriami pinigai, ateidavo profesorius Č. Kudaba, kiti vyrai, sakydavo: „Dirbkit, gerai, mes čia statysim Valdovų rūmus, bus Nacionalinė paveikslų galerija“. Aš asmeniškai dirbu čia jau 21 metai.

M. A.: Kas gi parėmė šią idėją? Kaip buvo ieškoma rėmėjų, į ką kreiptasi?
Dr. N. K.:
Kai prasidėjo tyrimai, juos finansuodavo mūsų valdžia, Lietuvos valstybė. Nuo 1990 metų kovo 11 d. mes kasmet gauname pinigų. Būdavo samdomi darbininkai, jaunimas, kurie vykdydavo kasimo procesą, jiems, aišku, būdavo mokamas atlyginimas. Visą laiką finansavo valdžia. Sąjūdžio metais atstatyti Valdovų rūmus buvo valstybingumo simbolis.

M. A.: Ko gero kiekvienam piliečiui smalsu, kiek gi pinigų reikalinga, kiek valstybė skyrė šiam procesui?
Dr. N. K.:
Tyrimams skirta 12 ar 15 milijonų per tuos metus, o gal ir iki 20 milijonų, kadangi būdavo daug darbų, daug darbininkų. Iš pradžių buvo sudaryta sąmata 100 milijonų litų atstatymui. Galbūt buvo daugmaž realu, bet tada dar nebuvom sugalvoję statyti terminalo (apačioje po Valdovų rūmais, kur planuojama įrengti požeminį lankytojų aptarnavimo vestibiulį, skirtą garderobui, maršruto pasirinkimui, taip pat patikrinimui) ir kitų dalykų nebuvo, pavyzdžiui gelžbetoninių konstrukcijų, kurių dabar pridaryta. Per tą laiką pabrango medžiagos, darbininkų darbas. Taigi dabar išaugo iki 200 milijonų. Bet tai nieko baisaus, jeigu Vilniaus sporto stadionui skirta 370 milijonų, o Operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcijai užpernai buvo skirta 80 milijonų litų.

M. A.: Ar iš karto (kilus šiai idėjai ar pradėjus statyti rūmus) buvo nuspręsta, kokią funkciją atliks Valdovų rūmai šių dienų Vilniuje? Kiek pasikeitė pirminės idėjos? Kokie dabar planai? Ar būtų galima vadinti Valdovų rūmus būsimu muziejumi? Kokie renginiai, kokios parodos vyks Valdovų rūmuose?
Dr. N .K.:
Valdovų rūmai kaip dailės galerija buvo pirminė idėja. Dabar daug kas bijo, kad tai netaptų „nuogas“ muziejus su savo taisyklėmis. Vien tik muziejumi Valdovų rūmų nevadinčiau, dabar yra kita sąvoka – istorinės rezidencijos tipo muziejus. Lietuvoje daugiau tokių nėra. Vavelis – Krokuvoje, Varšuvos karalių pilis, Berlyne dabar ruošiasi atstatyti, Bratislavoje (Slovakijoje) yra atstatyta ir Austrijoje yra, ir Vokietijoje yra istorinės rezidencijos, kurios išlaiko buvusią aurą. Ta rezidencija yra vis dėlto ne šiaip sau koks muziejus, o turi didybės aurą. Tam, kad sukurtum didybės aurą, valstybingumo aurą, rezidencijose buvo kaupiama visa, kas geriausia, kas tobuliausia, visi meno kūriniai. Žygimanto Augusto Vilniaus Valdovų rūmai buvo ir mokslo centras, ir menų centras, ir paveikslų galerija, ir biblioteka (apie 3 tūkstančiai knygų). Lietuvoje tuo metu niekur nebuvo tokios bibliotekos. Aura visą laiką „sekdavo“ paskui rūmus. Vienokie ar kitokie istoriniai įvykiai, kurie vyko vienoje ar kitoje valstybėje, būdavo aptariami rezidencijoje, būdavo patiriamos ir sėkmės, ir nesėkmės. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo plačiai išplėtusi savo ribas, kovojo su turkais, su totoriais, visur statė savo pilis, savo tvirtoves ir viskas buvo koordinuojama iš Vilniaus, iš čia. Tai tokį vaidmenį turėjo rezidencija, kaip sakoma, „dvarų dvaras‘, kurioje rinkdavosi aukštuomenė, ten turėdavo būti viskas, kas geriausia. Rezidencija turėjo atspindėti aukščiausią kultūros lygį.
Kalbant apie Valdovų rūmų funkciją, žinoma, negalima visiškai apsieiti be muziejaus sąvokos. Kai atvažiuoja koks nors karalius, paprastai atsiveža su savimi vertybių, ką nors iš savo brangiausių lobių, gali palikti savaitei ar mėnesiui, parodydami palankumo ženklą. Taip pat jeigu Europos muziejai eksponuos savo vertybes mūsų Valdovų rūmuose, tai jos privalės turėti aukščiausio lygio apsaugą, kuri taikoma bet kuriame Europos muziejuje. Jei neturėsime to vadinamo muziejinio statuso, tai nebus visos įrangos, apsaugos. Ne tik lobyne, bet ir salėse bus eksponuojami gobelenai, kainuojantys 100 tūkstančių litų, vertingi indai – tai yra muziejinės vertybės, už kurias žmonės bus atsakingi, nes gobelenams ir visiems kitiems eksponatams turi būti specialus režimas, turi būti apšvietimas, kur nepatenka saulės šviesa, o jeigu patenka, tai elektros šviesa turės spinduliuoti specialiais gaubtais, kad negadintų vertybių. Anais laikais buvo kūrenamos krosnys, vėdinimas buvo vis dėlto mažas, bet tuo metu ne tiek tų žmonių lankydavosi, o dabar praeis kokie 2 tūkstančiai per dieną, turės vykti renginiai, turės būti gera ventiliacija, inžinerijos labai daug, įrengtos vėdinimo aortos, kurios oro paduotų, naujo prileistų ir žmonės visą laiką nesijaustų nepatogiai. Čia visam gyvenimui daroma. Viskas, kas taikoma muziejams, ir čia bus taikoma.
Valdovų rūmai bus istorijos mokykla jaunimui. Valdovų rūmų salėse bus sukurta senovės laikų aplinka, stovės krosnys, epochiniai baldai, dekorai atspindės įvairius praeitų laikmečių stilius. Vyks parodos, kurios bus keičiamos. Vienos – atvežamos iš užsienio šalių, kitos – Lietuvos menininkų. Vyks priėmimai iš kitų šalių. Ten, kur buvo virtuvė, kurios mes dabar sąmoningai neatkuriame, bus įrengta iki 250 vietų salė (ne taip, kaip trečiame aukšte – 400 vietų). Scena bus kilnojama. Tai bus teatralizuotų istorinių renginių salė. Vienos salės daugiau istoriškai atkurtos, kitos – šiuolaikiškesnės, stovės kompiuteriai ir kita įranga, kuria jaunimas galės naudotis.

M. A.: Kokie radiniai, kokie informacijos šaltiniai padeda atkurti Valdovų rūmus?
Dr. N. K.:
Viskas buvo visiškai sunaikinta. Ten, kur yra Šliosbergo namelis, rūmai irgi buvo faktiškai nugriauti, bet ten rūsius išsaugojo, kadangi pirklys pasakė, kad „aš statau namą, tai man neardykit rūsių, palikit“. Tai jis ant tų rūsių ir pastatė dviaukštį namą. Bet pačių Valdovų rūmų buvo visiškai nelikę, buvo tik didžiulė aikštė, kurioje muštruodavo kariuomenę, prie Katedros vykdavo paradai.
Turim surinkę labai didelį kiekį koklių, iš kurių darydavo krosnis. Ir stiliumi, ir laiko požiūriu laikotarpiai atsispindės kokliuose. Viena rūmų dalis bus skirta gotikai, vidurinė dalis daugiausiai skirta renesansui, o vakarinė – ankstyvojo baroko.
Rūmų rezidencijose dažnai Vakarų Europoje būna vyrų ir moterų pusės atskirai. Taigi ir čia, Valdovų rūmuose, rytinė rūmų dalis buvo moterynas: gyveno Barbora Radvilaitė, Vazų dinastijos moterys ir, žinoma, pati Bona Sforca su savo šimtu rūmų damų, kurios visos itališkai tarpusavyje klegėdavo. Kai atvažiuodavo svečiai iš kitų šalių, moterys irgi apsistodavo rytinėje rūmų dalyje – moteryne. Taigi jį mes darome puošnesnį – gotikos stiliaus.
Turim nukritusių marmuro detalių. Kai rūmus griovė, sveikesnes detales gal kažkur išvežė, o nesveikas, sulūžusias detales mesdavo į griovį ir mes turime jų suradę. Pagal tas detales turime duomenų, iš ko buvo daryti portalai ir net galim numanyti vaizdą, koks jis iš tikrųjų buvo, dėlto mes tuščiai to vaizdo neatkuriam. Kai ką perkam. Kopijas daro aukšto lygio dailininkai. Ne visų didikų, kunigaikščių, karalių portretus mes turime.
Valdovų rūmų statyba kitais metais dar nesibaigs. 1905 metais krokuviečiai surinko pinigų, davė juos austrams, pasakė: „Pasistatykit kareivines kitur, o mums atiduokit šitą Vavelį, istorinę vietą“. Austrai sutiko. Mes tais metais atgavome spaudą, o lenkai atgavo Vavelį ir dar iki šių dienų jį gražina, tobulina. Mes po šio pastatymo dar 10-15 metų turėsime visus rūmus gražinti. Prie Žalgirio paveikslo Mateika 30 metų dirbo, rinko tipažus. Jeigu dabar paprašytume kokį dailininką sukurti paveikslą istorine tema, tai jei jis paprastai atsistojęs papaišys, kas iš to bus? Reikia, kad būtų aukšto meninio lygio, apsvarstyta, išjausta. Tik iš pradžių atrodo, kad pastatysime rūmus ir viskas bus labai lengva, o juk viskas turi būti atlikta aukštu meniniu lygiu. Tos dalies, kurioje buvo virtuvė ir turės vykti istorinės tematikos vaidinimai, iki kitų metų atidarymo bus pastatyta sienos ir stogas.

M. A.: Manau, piliečiams būtų labai įdomu išgirsti apie tuos brangius pirkinius Valdovų rūmų muziejui.
Dr. N. K.:
Dailės muziejus tam įpareigotas, jisai tą darbą dirba. Arsenale, Taikomosios dailės muziejuje, yra supirktų daiktų ekspozicija, galima pamatyti. Kėdės, žemos spintos, patrankos. Visko nenupirksi, kadangi stilizuotų salių, kuriose bus istorinio interjero apdaila, bus apie 30. Tai, kas nupirkta, yra gal tik trečdalis. Prie Rotušės yra Varnelio muziejus, jis turi prisipirkęs Amerikoje ir atsivežęs daug daiktų, galbūt jisai padovanos mums ką nors. Tikrų paveikslų nelabai parduoda. Jeigu labai geras paveikslas – daro kopiją. Kopija turi būti atlikta labai gero dailininko. Vienas kitas paveikslas yra Lietuvoje, taigi pirkti nereikės. Arsenalo bibliotekoje yra išlikę mūsų miestų, mūsų žemių herbų piešiniai, kurie buvo daromi 16 a. Iš to, kas ten išlikę, daromos kopijos. Atrodys autentiškai. Kopija nėra taip labai brangu, susitarimo reikalas.

M. A.: Kadangi minėjote, jog Valdovų rūmuose vyks atstovų iš kitų šalių priėmimai, bus eksponuojamos kitų valdovų vertybės, vadinasi, Valdovų rūmai padės Lietuvai palaikyti ryšius su svečiomis šalimis?
Dr. N. K.:
Dabar netgi monarchijos, valstybės, kurios išlaikiusios karalystės statusą, pavyzdžiui, Belgija, Anglija, Nyderlandai (dabar kaip tik atvažiuoja karalienė), Švedijos karaliai, Ispanija domisi. Netgi yra viena grupė bajoriškos kilmės žmonių, kurie pasivadinę Lietuvos Karalystės Rūmais ir netgi svajoja, kad Lietuvoje būtų atstatyta karalystė.

M. A.: Tikraisiais Valdovų rūmų gyvavimo metais tai buvo „valdovų namai“. Kuo karališki Valdovų rūmai bus šiais laikais, kokios vyks ceremonijos? Ar galės į Valdovų rūmus ateiti kiekvienas norintis?
Dr. N. K.:
Valstybės svarbos renginių vieta, iškilmingų priėmimų vieta, bet jokiu būdu ne kokių verslininkų baliai. Turėtų būti išlaikytas tam tikras sakralumas. Sakralumas pakylėtų aukščiau. Taip pat tai neturėtų būti atitraukta nuo visuomenės.
Ne kiekvienam taip jau sugalvojusiam, svirduliuojančiam bus galima ateiti. Čia bus vis dėlto išlaikytas tam tikras lygis. Apsaugos nebus kaip prezidentūroje, kur mes juk labai retai patenkame. Tačiau jeigu Prezidentas atvyks arba svečiai su kokiais ypatingais apdovanojimais, tai tam tikru momentu apsauga atsiras, kurie žiūrės tam tikrą laiką. Tačiau kai baigsis tie renginiai, salės vėl bus atviros lankytojams. Tam, kad aplankius rūmus, apžiūrėtum visas ekspozicijas, perprastum mechanizmą, gali prireikti paros ir daugiau. Taigi čia bus pagrindiniai keturi maršrutai, bus galima pasirinkti, kokiu maršrutu apeiti Valdovų rūmus. Rūmams aptarnauti reikės 130 žmonių.

M. A.: Kodėl vėl po smėliu atsidūrė tie kasinėjimai, kurie vyko Katedros aikštėje prie Valdovų rūmų, Sereikiškių parko ir Pilies gatvės? Taip išeina, kad mums nerūpi, ką atradom, nemokam išsaugoti, ką turim vertingo ir parodyti kitiems?

Dr. N. K.: Užpylė laikinai. Dar prieš devynerius metus buvo Kultūros ministerijos sudaryta tokia komisija ir mes ten raštus surašėme Kultūros ministerijos lygmeniu, kad palaipsniui reikės atstatyti ir visas pilis: aukštutinę ir žemutinę, ir pilies vartus, ten, kur yra atkasti, ir gynybinę sieną. Šie raštai su mūsų parašais yra atiduoti ministrui. Jeigu dabar ten vėl pradėtų ką nors atstatyti, reikėtų 5-10 metų, o dabar artėja atidarymas. Dokumentuose yra numatytas šis atstatymas, tačiau tai priklausys nuo žmonių valios, nuo noro, nuo pinigų.

M. A.: Valdovų rūmų atidarymo šventė planuojama 2009 metų liepos 6-ąją dieną. Galbūt galėtumėte kaip nors nušviesti šią datą?
Dr. N. K.:
Vyks ceremonialas, privažiuos visokių delegacijų, apie scenarijų galvoja Dailės muziejus ir kiti, tačiau iki galo viskas dar nėra aišku.
M. A.: Labai dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Milda Arčikauskaitė

Voruta. – 2008, liep. 26, nr. 14 (656), p. 4, 5.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra