Valdovų rūmai. Amžių istorija – vis arčiau

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pats didžiausias, reikšmingiausias Lietuvos tūkstantmečio programos darbas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas – ramia sparta juda į priekį. Vis apčiuopiamesnis vaizdas, kokį pamatysime, kai atgimę Rūmai sualsuos istorijos ir dabarties gyvastimi. Vienas Valdovų rūmų išskirtinių iniciatorių buvo dr. Napaleonas Kitkauskas. Ilgą laiką jis vadovavo Vilniaus arkikatedros požemių tyrimams, jos remonto darbų projektavimui bei priežiūrai, o nuo 1987 metų – Vilniaus Žemutinės pilies kunigaikščių rūmų liekanų architektūriniams tyrimams. Dabar dr. N. Kitkauskas – Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ architektūrinių tyrimų, Valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinis vadovas.
Tarp daugelio dr. N. Kitkausko nuopelnų, veiklos įvertinimų – jam ypač simboliškas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas, Lietuvos nacionalinė premija už knygą „Vilniaus pilys“ (1990 m.).
Dar prisiminkime, kad šių metų pradžioje mokslininkas tyrėjas, architektas restauratorius, buvo sveikinamas gražios gyvenimo sukakties – 75-mečio  proga. Dalį jaunystės jam ne savo noru teko praleisti toli nuo Lietuvos, Mordovijos lageriuose: 1947 m. gruodžio 6 d. kartu su kitais moksleiviais Utenos berniukų gimnazijoje 16-metis suimtas sovietinio saugumo ir nuteistas 10 m. kalėti. Į Lietuvą grįžo po Stalino mirties, 1954-aisiais.
Šiandien „Vorutos“ skaitytojams dr. N. Kitkauskas – ekskursijos po atstatomus Valdovų rūmus gidas. Keliaujame po statybą ir po senojoje sostinėje atgimstančią, įprasminamą, įamžinamą Lietuvos valstybės istoriją. Žvilgtelėsime ir į gijas, siejančias Vilnių su Europos rezidenciniu paveldu.
Į dabartį sugrįžta gilioji senovė
Dr. N. Kitkauskas pirmiausia nuvedė į atstatomų Valdovų rūmų pietinį korpusą, o pradėkime nuo jų kiemo, nuo tų vietų, iš kur prasidės ir lankytojų kelias į atkuriamąjį svarbiausią mūsų valstybingumo simbolį.
„Rūmų vidinis kiemas susiformavo Renesanso laikotarpiu, buvo trapecijos formos, maždaug 50 ar 60 metrų dydžio, iš kraštų – keturi korpusai, prie pietinio pristatytos arkinės galerijos, – pasakoja Valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinis vadovas. – Į kiemą buvo įvažiuojama nuo dabartinės Pilies gatvės. Tapatus bus atkuriamas ir senasis portalas, ir kiemas. Tačiau kiemo grindinys bus įrengtas ant gelžbetoninės perdangos, o po ja, po visu kiemu, atsiras – kol kas vadiname tokiu nelietuvišku žodžiu, gal sugalvosime geresnį – terminalas. Jame bus drabužinės, kasos, įvairi informacija, tualetai ir kita. Iš to terminalo lankytojai galės pasiskirstyti atskirais maršrutais. Numatyti keturi pagrindiniai maršrutai. Pirmas jų ves prie senųjų autentiškų mūrų, taip pat ir pačių seniausių“.
Tad lankytojai nuo pirmųjų žingsnių pajus praeities amžių dvelksmą, prieš akis atsivers ir tai, ką dr. N. Kitkauskas įvardija per pastarojo meto Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinius bei architektūrinius tyrimus atskleistu visai iki šiol nežinotu, seniai užmirštu Lietuvos profesionaliosios architektūros puslapiu. Rasta daug liekanų mūrinių statinių, kurių sienos mūrytos naudojant baltiškąją (vendinę) plytų perrišą. Ji aptinkama visoje Žemutinės pilies teritorijoje. Taip pat matyti, kad Žemutinės pilies mūro sienos su baltiškąja plytų perriša yra kelių (ryškūs trys) etapų. Jos statybos su pertraukomis, plečiant pilių teritorijos apimtis ir pertvarkant reljefą. Baltiškais plytų perrišos būdas Vilniaus pilies statybos galėjo būti pradėtas taikyti XIII a. antrojoje pusėje. Jaunai Lietuvos valstybei XIII–XIV a. buvo iškilęs gyvybinis uždavinys apginti savo šalį, ją stiprinti, mokytis pilių statybos. Labiausiai stengtasi tvirtinti Vilniaus pilis, nes jos buvo didžiojo kunigaikščio domeno branduolys.
Bus eksponuojama ir kitų laikotarpių istorinių mūrų.
Surasta, atkasta, iš naujo gyventi prikeliama natūros medžiaga ne tik į atgimstančių Valdovų rūmų kūną, bet ir talkina jų atkūrėjams, teikia, pasakytume, praktinių darbo patarimų.
„Štai labai palankus atvejis, kai išliko autentiškų elementų, ir nereikia daug sukti galvos, kad suprastume ir nefantazuodami atgamintume, kaip kadaise būta, – aprodinėjo Rūmų rytų korpuso, esančio nuo Gedimino kalno pusės, vieną iš patalpų dr. N. Kitkauskas. – pasižiūrėkime į nišą. Šios plytos – autentika. Horizontalios eilės, prasideda šioks toks palinkimas. Aiški skliauto kreivė. Pagal liekanas nesudėtinga tikroviškai atkurti visą skliautą. Rytų korpuso didžioji dalis, taip pat pietų korpusas, mūsų tyrimų duomenimis, statyti dar vėlyvosios gotikos laikotarpiu (Lietuvoje jos laikotarpis buvo maždaug penkioliktojo šimtmečio antroji pusė – šešioliktojo pirmoji). Labai mėgti skliautai, ypač pirmuosiuose aukštuose. Skliautai dažnai būdavo kryžminiai, briaunos praturtintos nerviūromis. Kasinėdami griuvenose tų nerviūrų pavyzdžių suradome net keturiolika tipų, taigi turime galimybę pasirinkti, kurias dėti, studijuojame, kurios labiau atspindi vėlyvosios gotikos laikotarpį. Vidury stulpas, į jį remiasi kryžminiai skliautai – šią įspūdingą vėlyvosios gotikos iliustraciją bus galima išvysti pradedant rūsiu ir baigiant antruoju aukštu“.
O štai sienos fragmentas, menantis ir Žemutinės pilies rūmų senąją praeitį, ir galintis liudyti jų tyrimų pradžią, ir išgyvenęs įdomią savo išlikimo iki nūdienos istoriją. Rūmų liekanų paieškos prieš tris dešimtmečius atvedė tyrėjus į Gedimino kalno papėdėje 1801 m. pastatytą Abraomo Šliozbergo namą. Po Antrojo pasaulinio karo jame buvo įkurdinti Respublikiniai pionierių ir moksleivių namai. Jau 1976 m. preliminariais tyrimais nustatyta, kad po šiuo pastatu yra iškilę Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytų korpuso rūsiai; pietinė jų dalis mūryta apie XV a. pabaigą, o rytinė – XVI a. pirmojoje pusėje. 1987 m. pradėti nauji architektūriniai ir archeologiniai tyrimai. Įsitikinta, kad buvęs A. Šliozbergo namas išsaugojo Žemutinės pilies rūmų rytų korpuso rūsius ir net pirmojo aukšto sienų fragmentų.
„Nenutašysim, paliksim juos visiškai kaip buvusius, – sako dr. N. Kitkauskas. Rytų korpusas, primena jis, dažniausiai buvo gyvenamas moterų. Manoma, kad šiame korpuse XV a. pabaigoje rezidavo kunigaikštienė Elena – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmona, Vytauto Didžiojo produkraitė. XVI a. pirmojoje pusėje čia apartamentus turėjo kunigaikštienė, karalienė Bona, atsikėlusi iš Italijos su savo dvaru, atsivežusi gausų būrį žmonių, tarp jų, kaip žinoma iš kai kurių aprašymų, per šimtą moterų.
Dr. Napaleonas Kitkauskas: daroma šimtmečiams
Valdovų rūmų statybvietėje – įprasti darbų vaizdai, garsai, bet visažinio gido padedami galime pasijusti ir vaikštantys jau po atkurtus korpusus istorinių epochų interjerais, ir sugrįžę senovėn matantys Didžiojo kunigaikščio pakėlimo ceremoniją, girdintys iš ketverto šimtų metų laiko klodų skambančius operos dainininkų balsus. Svarbiausioji Lietuvos valdovų rezidencija, ypač savo renesansiniu, barokiniu laikotarpiais (apie gotikinį išlikę mažiau duomenų), buvo ir įvairiapusiško kultūrinio gyvenimo centras. Buvo didelė biblioteka, sukauptos turtingos, Europoje garsėjusios paveikslų, ginklų kolekcijos, rengiami teatralizuoti vaidinimai. Čia 1636 m. pastatyta pirmoji Lietuvoje opera – „Elenos pagrobimas“.
Atstatomuose Valdovų rūmuose taip pat ruošiama erdvė tokiai ir panašiai raiškai – istorizuotų renginių salė. O iškilmingiems priėmimams, kitiems ypatingiems renginiams Rūmų trečiajame aukšte, kuris, kaip matyti iš išlikusių piešinių, buvo didžiausias, formuojama trijų patalpų ilgio salė. Tokio ilgumo atskiros patalpos Žemutinės pilies rūmuose nėra buvę. Istoriškai apipavidalintoje salėje tilps iki pusės tūkstančio žmonių. Laisvu nuo renginių laiku ją galės apžiūrėti lankytojai.
Randasi ir ketvirtas Valdovų rūmų aukštas, kurio anksčiau nebūta. Čia įsikurs Rūmų administracija, mokslo darbuotojai, numatytos patalpos inžinerinei įrangai laikyti, ventiliacijos sistemoms ir kitkam.
Stogo atraminės konstrukcijos – iš metalo, aptaisytos betonu, kad būtų garantuotas atsparumas, patikimai apsisaugota nuo gaisrų, kitų pavojų.
„Daroma šimtmečiams“, – dr. N. Kitkauskas pranašauja ilgaamžę Valdovų rūmų stiprybę, atsigręždamas ir į jiems liūdnus, tragiškus laikus.
Per 1610 m. gaisrą daug Vilniaus miesto, Katedra, taip pat ir Žemutinės pilies pastatai sudegė. Didžiojo kunigaikščio rūmai, kaip ir Katedra, Arsenalas bei kiti pastati, netrukus buvo atstatyti. Rūmai tapo jau naujo stiliaus – ankstyvojo baroko išvaizdos. VII a. viduryje vėl užklupo negandos, karai su Rusija, Švedija. Vilniuje nuo 1655 iki 1661 m. šeimininkavo Maskvos kariuomenė. Per mūšius į Žemutinę pilį, matyt, buvo šaudoma ir iš patrankų, apgriautos jos sienos, sudarkyta, suniokota teritorija. Rūmus vėliau dar mėginta remontuoti, atstatyti, bet jie taip ir liko tik vegetuoti, kol galiausiai XVIII–XIX a. sandūroje Rusijos imperijos valdžios nurodymu buvo nugriauti.
Šiandien eidami Katedros aikšte ir žvelgdami į atstatomus Valdovų rūmus jau pradedame dairytis didžiojo pabaigtuvių vainiko. Rūmų išorės vaizdas – tarsi jie ir nebuvo išnykę. Daug ką padeda atkurti išlikusi ikonografija. Įmontuojama ir tikrųjų, griuvenose surastų natūros detalių. Antai jos – pietinio fasado vieno, kito lango apvaduose, karnize. Langų aprėminimui, karnizams atsigabenama melsvai pilko smiltainio iš Gotlando. Iš šios Švedijos salos tokio pačio smiltainio per Karaliaučių, toliau Nemunu, Nerimi laivais buvo atsiplukdoma iki Vilniaus čia statomai Šv. Kazimiero koplyčiai. Ji pradėta statyti praėjus 13 metų po 1610-ųjų gaisro, beveik tuo pačiu laikotarpiu, kai Lietuvos valdovų Žygimanto, Vladislovo Vazų buvo perstatomi rezidenciniai rūmai. Iš jų per Šv. Kazimiero koplyčią buvo galima patekti į Katedrą.
„Per koplyčią tiesiai iš savo rezidencijos Katedros vidun, sakysim, klausytis mišių galėjo ateiti karaliaus šeima. O dar – Šventasis Kazimieras buvo karališkos giminės asmuo. Taigi greta – karaliaus rezidencija ir karalaičio mauzoliejus. Dabar karalių, kunigaikščių neturime, nors pretendentų atsiranda, – dr. N. Kitkauskas paspalvino aiškinimą žaismingesne gaidele, – ir to tiesioginio ryšio, matyt, nebus daroma. Bet angos, kurią matome užmūrytą Katedros sienoje vieta turės būti parodyta“.
Prie šios įdomios kaimynystės istorijos pridurtume, kad Šv. Kazimiero koplyčios kupolo viršutinė dalis liks iškilusi aukščiau nei Valdovų rūmų „karūna“ – atikas. Rūmų aukštis, pasak dr. N. Kitkausko, nė kiek neturėtų skirtis nuo seniau buvusių, gali būti nepataisyta nebent 20–30 cm – į viršų ar į apačią.Vilnius Europos rezidencinio paveldo žemėlapyje
Valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinis vadovas neabejoja, kad iki 2009 m. pagrindiniai statybos darbai bus užbaigti, tvarkingai atlikti. Be abejo, šiame darbų etape svarbu nepadaryti architektūrinio pobūdžio klaidų, kurias ateityje tektų taisyti. Iki 2009 m., jo nuomone, galėsime patikimai atkurti didesnę dalį krosnių, židinių, grindų dangų (jų mokslines rekonstrukcijas neseniai parengė Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ specialistai, pagal jas galima bus pradėti jų gamybą). Tai jau interjerų įranga. Tačiau interjerus visapusiškai atkurti nereikėtų per daug skubėti. Interjerų galutiniam apipavidalinimui reikės kur kas daugiau laiko. Reikia viską gerai išmąstyti, išjausti. Kad nepaskubėtumėme, – kalbėjo dr. N. Kitkauskas ir priminė Vavelio pilies Lenkijoje, Krokuvoje, pavyzdį. – Pernai sukako šimtas metų, kai lenkai iš austrų kariuomenės 1905-aisiais atgavo Vavelį, senąją karalių rezidenciją. Rūmų sienos dar buvo išlikusios, interjerai – visiškai suniokoti. Per tą visą šimtmetį Vavelyje daug kas atkurta, restauruota ir toliau tobulinama, kuo nors papildoma, radus istorijos šaltinių“.
Beje, Krokuvos Vavelis buvo vienas pirmųjų objektų, kur atvyko Lietuvos specialistai, pradėjus rengti jų tiriamąsias, pažintines ekspedicijas į Europos valstybių pilis, valdovų, didikų rezidencijas. 2002-aisiais šis paveldas lankytas Lenkijoje, vėliau Vengrijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Čekijoje, Vokietijoje. Dr. N. Kitkauskas, nuolatinis ekspedicijų dalyvis, paskelbė spaudoje išsamių publikacijų apie jas. Atsiskleidė plati žemyno vidurio pilių, senųjų rezidencijų panorama. Daug jų neblogai išsilaikiusių, gerai tvarkomų, rūpestingai prižiūrimų, yra atstatytų it atstatomų, atnaujinamų.
Pateikdamas savo pastabas iš 2003 m. ekspedicijos dr. N. Kitkauskas rašė, jog didžioji dalis Vidurio Europos pilių, kuriose lankytasi, statytos ir rekonstruotos XV . pabaigoje – XVI amžiuje. Tai buvo Jogailaičių (Gediminaičių) dinastijos klestėjimo metai, kai šios dinastijos atstovai rezidavo ne tik Lenkijos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet kurį laiką ir Čekijos bei Vengrijos sostinėse. Jogailaičiai rezidencinėms pilims statyti dažniausiai kviesdavosi architektus iš Italijos. Jų veikos arealas pasiekdavo ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos sostinę Vilnių. Pradėjus plisti į šiaurę  nuo Alpių naujajam Renesanso architektūros stiliui, jis buvo įdiegtas vengrų karaliau Motiejaus Korvino rezidencijose Budoje ir Višegrale. Po Motiejaus Korvino mirties (1490 m.) Vengrijos valdovu tapo Kazimiero Jogailaičio sūnus Vladislovas. Jo brolis Žygimantas (nuo 1506 m. tapęs Lietuvos ir Lenkijos karaliumi, vėliau vadintas Žygimantu Senuoju) keletą metų gyveno Budoje, susipažino su Renesanso menu, su ten dirbančiais architektais, juos kvietė į savo šalį.
Akivaizdus šių istorinių sąsajų atspindys – Budos, Višegrado rezidencijų perstatymo iš gotikinių į renesansines ir Vilniaus valdovų rūmų rekonstravimo naujuoju stiliumi panašumai. Vilniaus bei Višegrado rezidencinius rūmus sieja ir labai panašios atkūrimo aplinkybės: vienur ir kitur atstatoma po visiško sugriovimo, atkasinėjamos liekanos, renkamos architektūros detalės, rasta pirmojo aukšto sienų fragmentų. Rūmai Višegrade atstatomi dar tęsiant pilies teritorijos tyrimus, nes didelėje jos dalyje jų nedaryta.
Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“, Lietuvos dailės muziejaus bei Paminklų restauravimo instituto specialistų grupė, pernai vasarą keliaudama po Vokietijos pilis, rezidencijas, apsilankė ir Berlyno karališkųjų rūmų vietoje valstybės sostinės centre, susipažino su jų atkūrimo veikla, planais. Buvusių Berlyno miesto pilies rūmų, sugriautų baigiantis Antrajam pasauliniam karui bei pokariu, atstatymo darbus numatyta pradėti 2007–2008 metais. Užsimota įgyvendinti didingą projektą: miesto viduryje steigiamas pasaulio meno, kultūros ir mokslo kompleksas (šūkis „Pasaulis – Berlyno centre“) – Humbolto forumas, viena svarbiausių jo dalių turėtų tapti Berlyno karališkieji rūmai.
Su jais supažindinta ir Vilniuje. Lietuvos dailės muziejus drauge su mūsų šalies bei užsienio partneriais jau trečius metus vykdo Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programą, ir pirmasis jos renginys kaip tik buvo susitikimas su Berlyno karališkųjų rūmų atkūrimo ekspertu, Vienos universiteto architektūros profesoriumi Helmutu Lorencu (Hellmut Lorenz) 2003-iųjų spalį. Įvyko jau keliolika susitikimų su Europos istorinių rezidencijų vadovais, žinovais.
Šiemet balandį Vilniuje lankėsi iškilūs mokslininkai iš Italijos – vienas žymiausių šios šalies archeologų, aplinkosaugininkų, restauratorių prof. Ermanas A. Arslanas (Ermanno A. Arslan) ir garsus nūdienos muziejininkas, muzeologas rd. Klaudijus Salsis (Claudio Salsi). Prof. E. A. Arslanas skaitė pranešimą apie Milano Sforcų pilį, kurios valdytojas jis buvo 1999–2005 m. Dabartinis Sforcų pilies valdytojas dr. K. Salsis rengia ir įgyvendina Milano karališkųjų rūmų interjerų atkūrimo bei ekspozicijų įrengimo programą. Rūmuose numatoma atidaryti „Valdovų muziejų“. Dr. K. Salsis per viešnagę Vilniuje supažindino specialistus, visuomenę su šio muziejaus projektu, Milano karališkųjų rūmų atnaujinimo programa, kuri galėtų būti svarbus pavyzdys ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, jų interjerų kultūrinei veiklia.
Nuo 2000 m. (tas pats laikas, kai Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė dokumentus dėl Valdovų rūmų atkūrimo) pertvarkoma Milano Sforcų pilis. Iš jos iškelta čia nemažai buvusių administracinių bei kitų įstaigų, kuo daugiau erdvės paliekama su rezidencija susijusioms vaizduojamosioms ir taikomosios dailės kūrinių ekspozicijoms, modernioms saugykloms, lankytojų aptarnavimo, edukacinėms funkcijoms. Pilį XIV a. pastatė Milano kunigaikščiai Viskončiai (Visconti), XV a. viduryje ji atiteko Sforcų giminei. Pilies ansamblis ne sykį buvo perstatinėjamas. Kai XVI a. pradžioje Milaną užvaldė Ispanija, Sforcų pilis liko apleista, ėmė griūti. Suvienijus Italiją miesto valdžia 1880 m. planavo pilies griuvėsius sulyginti su žeme, bet tam pasipriešino Milano visuomenė. Garsus to meto Lombardijos architektas Lukas Beltramis (Luca Beltrami) pradėjo pilies restauravimo darbus.
Prof. E. E. Arslanas sakė randąs daug analogijų tarp Sforcų pilies ir Vilniaus valdovų rūmų. Bonos Sforcos (Sforza, 1494–1557) asmenybė  abi rezidencijas suartina ir tiesioginiu giminystės ryšiu. Milano pilį perstatinėjo Bonos Sforcos seneliai – kunigaikštis Galeacas Marija Sforca ir jo žmona Bona Savojietė, taip pat tėvai –  Džiovanis Galeacas Marija Sforca ir Bario kunigaikštytė Izabelė Aragonietė. Bona Sforca 1518 m. ištekėjo už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Jis XVI a. pradžioje perstatė Vilniaus Žemutinės pilies rūmus, vėliau jų rekonstravimą tęsė jo žmona Bona Sforca bei sūnus – Žygimantas Augustas. Senoji gotikinė rezidencija virto įspūdingais renesansiniais rūmais.
„Esame sujaudinti ir sužavėti šių rūmų atkūrimo idėjos. Suprantami kultūriniai, politiniai, ideologiniai, patriotiniai motyvai, paskatinę imtis šio didžiulio ir finansiškai brangaus projekto sutvirtinimui, taps jūsų valstybės simboliu“, – dalinosi mintimis dr. K. Salsis.
Italijos mokslininkai teigė turėję progą įsitikinti, kaip kruopščiai, sistemiškai, atsakingai dirba lietuviai kolegos: Vilniaus valdovų rūmų teritorijoje rasta archeologinė medžiaga surinkta į vieną vietą, išleistas specialus leidinys, fiksuojantis visus per dvidešimt metų čia atliktus darbus, kaupiama patyrimo, žinių, duomenų, relikvijų iš kitų šalių.
Liepos 6-oji, Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena, Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje sutinkama tradicine atnaujinta ir papildyta paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“, taip pat atkuriamiems Valdovų rūmams įsigytų bei suaukotų vertybių ekspozicija. Šios parodos, rengiamos Lietuvos dailės muziejaus, Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“, Valdovų rūmų paramos fondo, ir toliau kasmet bus atnaujinamos, papildomos. 2009 m. šį istorinį turtą jau matysime atkurtuose Valdovų rūmuose.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra