Pagrindinis puslapis Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai Valdas Rutkūnas. Nemeilė suskaldė nykstančią tautą. Kame šaknys?

Valdas Rutkūnas. Nemeilė suskaldė nykstančią tautą. Kame šaknys?

Valdas Rutkūnas. Nemeilė suskaldė nykstančią tautą. Kame šaknys?

Valdas Rutkūnas, www.voruta.lt

Ką gi galima pasakyti vienu žodžiu po  Šeimų maršo savaitgalio? – Liūdesys… Lietuvių tauta dar giliau pasidalino į dvi priešiškas grupes- „Už šeimų maršą“ ir „Lietuvoje užteks vietos visiems“. Užrašai lyg ir nekalti, tačiau po antruoju atsiranda dar ir šešiaspalvė(ne vaivorykštinė, nes vaivorykštė turi septynias spalvas) vėliava. Tuo pačiu išryškėjo daug svarbių visiems dalykų.

                      Esame greičiausiais tempais nykstanti tauta Europoje. Nykimas tęsiasi tris dešimtmečius- Lietuva tuštėja, žmonių mažėja, tauta senėja, gimstamumas mažėja. Lieka senukai, kuriems greit nebebus kam uždirbti pensijos. Ypač tai ryšku provincijoje. Darbdaviai nebesuranda darbuotojų- ekonomikai vystytis mažėja perspektyva. Valdžia nesuvaldo padėties, o visuomenė bejėgiškai stebi tautos nykimą. Svarbiausias, neatidėliotinas dalykas turėtų būti susijungimas užtikrinti bendrą tautos gyvybiškumą, meilę ir laimę, o ne skaidytis į asmeninių ar grupinių polinkių viršenybę.  Visame tame ilgamečio  nykimo fone keliamas seksualinių mažumų laisvės užtikrinimas atrodo kaip parkritusio šuns(nykstančios tautos) suspardymas, nes jis trukdo praeiti. Tauta nebeturi teisės nei į gyvavimą, nei į laimingą gyvenimą. Nebetekome savigarbos. Ką žmonėms daryti? Naivu tikėtis, kad savaime kas nors pasikeis, todėl šeimos maršas, nors ir kaip gerokai pasvilęs pirmasis blynas, sugebėjo pakelti žmones nuo patogaus, bet nevilties gyvenimo.

                      Svarbiausia, ko trūksta lietuviams, pritrūko ir šeimų maršui: Tauta gali sustabdyti nykimą, jei pasirinks teisingą atskaitos tašką. Jį galima pavadinti dviem žodžiais: Tautos Labas, t.y. kiekvienas lietuvis jaučia ir suvokia esąs atsakingas už visą tautą ir kiekvieną jos narį, todėl su šia atsakomybe gyvena, galvoja, kalba ir veikia dėl tautos ir kiekvieno labo- laimingo gyvenimo.

                      Šeimų gynimo maršas iš anksto piktai buvo pavadintas „neapykantos maršu“. Visgi visuotinės neapykantos iš maršo dalyvių pusės sekmadienį  nebuvo. Ir agresyviais transparantais erdvė nebuvo užteršta, todėl vadinti susirinkusius žmones homofobais, neapykantos skleidėjais, fašistais, komunistais yra tokia pat provokacija, kaip ir pvz. „užmušk gėjų“.  Taip, mitinge buvo ir nemažai populizmo ir netgi šlykščių dalykų, visgi vyravo teisingas nerimastingumas dėl tautos išsaugojimo. Šimtai tūkstančių stebėjo nuotolinių būdu ir gavo progą permąstyti tautos išlikimo klausimus, kurie buvo keliami mitinge.

                      Mitingui pritrūko esminės visą manifestaciją persmelkiančios minties ir žodžių: „Mes esame viena tauta, mes mylime visus tautiečius, tame tarpe ir homoseksualus, todėl kad jie yra mūsų broliai, sesės, vaikai ir anūkai! Mes jungsimės ir kausimės dėl bendros tautos laimės ir gyvastingumo. Mums brangiausias yra kiekvienas tautietis!“   Šito labiausiai trūksta ir visai mūsų visuomenei. Tik tokios mintys gali sujungti tautą.

                      Deja maršo rengėjams pritrūko vietos, rūpesčio ir meilės jaunimui. Nevyravo jaunimas Vingio parke, nepabrėžta ugdymo svarba. O juk šešiaspalvė labiausiai mojuojama nepriklausomybės mokyklos ugdytinių. Nėra homoseksualumo geno. Lytinė orientacija daugiausia susiformuoja mokykliniu laikotarpiu ir labiausiai priklauso nuo aplinkos įtakos, o aplinką labiausiai veikia mokykla, kurios ugdymą lytiškumo, laimės ir meilės srityje pavadinti nesėkminga būtų perdėm švelnu. Lietuvos moksleiviai labiausiai girtauja, žudosi ir tyčiojasi Europoje. Padėtis yra tokia bloga, kad didelė,  gal net ir didesnioji mokyklą baigusių lietuviukų dalis nebekuria šeimų ir nesivargina turėti vaikų. Tokia jų asmeninė teisė ir laimė. Pieš tris dešimtmečius buvo užkirstas kelias į mokyklą ateiti sisteminiam ir valstybės finansuojamam tautiniam ugdymui, kur pamokose būtų mokoma pačių svarbiausių tautą jungiančių ir laimę teikiančių dalykų. Tą vietą užėmė tikyba, o kai to jau per daug- pereina į etiką. Mokyklą užvaldė katalikų bažnyčia ir vartotojiškasis globalizmas. Advento ir gavėnios „būtinybė“ iš mokyklos išgyvendino kassavaitinius porinius šokius- kurie šimtmečius buvo svarbiausia lytiškumo, laimės jausmo dviese vaikino ir merginos poroje ugdymo galimybė. Mokykla atsikratė mokiniais ir savaitgaliais. Jie patraukė į kaimo sodybas ir plotus. Kokie ten vyksta girtavimai, kvaišalavimai ar net orgijos,  kiek ten jaunuolių paverčiama homoseksualais- niekam nė motais. Viskas atsiveria bendrame visuomenės vaizde. Jaunimas strimgalviais lekia iš nemėgstamos mokyklos, vėliau ir iš Lietuvos. Dievas yra vartotojiškumas ir savanaudiškumas, o tam šeima trukdo. Vaikų gimdymas ir auginimas nebėra prioritetas, greičiau trukdymas malonumų gyvenime. Poros jei ir sukuria šeimas, tai didžioji jų dalis išsiskiria. Erdvė šešiaspalvės mosikavimui neregėtai didėja. Šešiaspalvininkų jau dabar seime dauguma.

                      Dvasingumo ugdymas mokykloje užimtas bažnyčios, todėl ir didžiausia atsakomybė dėl tragiškos jaunimo būklės tenka bažnyčiai. Bažnyčia turi galimybę 12 metų kiekvieną savaitę ugdyti mūsų vaikus. To pasekmė- labiausiai nykstanti tauta. Deja apie tai vengta net užsiminti šeimų marše. Priešingai, pačioje pirmoje kalboje kunigas katalikiška malda privertė tautą choru melstis, o pabaigoje rankos mostais ant tautos uždėjo kryžių. Manau, kad daugeliui tuo momentu norėjosi tiesiog skradžiai žemę prasmegti iš pažeminimo, ne veltui po to pasipylė šešiaspalvių kabinimaisi socialiniuose tinkluose. Gerokai kliusterėjo žibalo į nesantaikos ugnį ir antrasis kunigas, praleidęs progą patylėti apie antro galo reikalus. Kitą vertus, Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai viešai atsiribojo nuo šeimų maršo. Tai nestebina, žinant tūkstančius katalikų kunigų pedofilijos atvejų pasaulyje, apie kunigų homoseksualumą net nešnekama, nes tai gi ne nusikaltimas.  Patys kunigai pripažįsta, kad Lietuvoje realių katalikų yra mažiau, kaip 15 procentų. Dar viena mažuma, kuri „lygesnė“ už kitus.

                      Nėra pasaulyje tėvų, kurie apsidžiaugtų, pamatę su šešiaspalve grįžtantį vaiką ir pranešantį, kad jis yra homoseksualas. Kaip jie bepasielgtų, skausmas ir neviltis perskrodžia jų gyvenimą visam laikui. Ne tik tėvų, bet ir senelių, nes labai lengvai, ne svetimas, o savas sugriauna tūkstančius metų puoselėtą laimę. Gyvybingumo ir didžiausios laimės esmė yra gimdyti ir užauginti vaikus, kad jie irgi kurtų šeimas ir tęstų gyvybės ir laimės kelią. Tai mūsų gyvastingumas ir amžinumas. Tam, kad galėtume pajusti laimės džiaugsmą, tūkstančiai mūsų protėvių paaukojo mums savo gyvenimus. Ar ginamos tėvų  ir protėvių teisės? Kam ginti, jei jų nėra. Iš tikro jie yra, jų akis galime išvysti veidrodyje! Jų genai, jų kraujas, jų visas gyvenimas! Visi mes esame iš šimtų protėvių meilės gimę ir nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar tą meilę tęsime, ar užgesinsime.

                      Girtavimai, narkotikai ir homoseksualų orgijos pražudė net imperijas. Geriausias pavyzdys- Romos imperija, kur sugulovus turėjo beveik visi imperatoriai, o mokesčiai iš homoseksualų viešnamių buvo renkami iki pat imperijos žlugimo, net tris šimtmečius jau įsigalėjus valstybinei krikščionybei. Homoseksualumo ir orgijų paplitimas visuomet buvo nevienodas, tai veikia kaip indikatorius, kiek sveika ir darni visuomenė. Pvz, Lietuvos kaimuose, kur žmonių pasaulėžiūra buvo grįsta tarpusavio ir su gamta darna, homoseksualumo nebuvo. Gyveno bendruomenėje, persmelktoje gyvastingumo puoselėjimo ir rūpinosi vieni kitais. Ir jeigu atsirasdavo koks žmogus, vienišas dėl sveikatos ar socialinių priežasčių, jis tiesiog padėdavo auginti giminaičių ar kaimynų vaikus kaip savus. Tai ir buvo jo laimė. Lygiai tas pats buvo ir yra kitose šalyse.

                      Homoseksualumo geno nėra ir jis prieš tris dešimtmečius išbrauktas iš ligų sąrašo. Specialūs įstatymai kuriami tik invalidams ir ligoniams, šiuo atveju spec. įstatymai bandomi kurti visiškai sveikiems žmonėms, neva apginti seksualinių mažumų teises, kiršina tautą, pažeidžia jos gyvybiškumo ir laimingo gyvenimo kūrimo teises. Gėjų lyderis jau reikalauja iš vyriausybės ilgalaikio homoseksualumo išskirtinių įstatymų pateikimo grafiko. Vadinasi įjungta tautos vidinio karo mašina, kur laimėtojų nebus. Tai karas su savimi ir savęs naikinimas.

                      Šešiaspalvė, nesvarbu kokio dydžio, formos ir kaip pateikta,  žeidžia ir kiršina visus. Tai neišvengiama, nes tai yra gyvastingumo neigimo ženklas ir provokacija. Ar tikrai mes to norime? Vienas kitą pjauti be peilio? Šiais laikais, kai ne tik tautos, bet ir pasaulio gyvastingumas visiškai trapus, o pačios didžiausios bėdos pranašaujama bus jau artimoje ateityje? Turime vienytis tautos ir pasaulio išlikimui, o ne kovoti pražudančias kovas.

                      Laimė nėra asmeniška, turime siekti bendros tuose dalykuose, kurie mus jungia: turime bendrus protėvius, tūkstantmečiais kurtą dvasinę ir bendravimo kultūrą, išsaugotą Tėvynę Lietuvą, remkime vienas kitą gyvastingume! Laimė ne išskirtinume, o bendrume, turime jo siekti. Maršai ir protestai yra kraštutinės priemonės, ir nėra maloniausios. Lietuviai nuo seno turi džiuginančius, tautą vienijančius, dabar dar svarbesnius bendros laimės kūrimo būdus. Kiek mes  išeiname į miestų aikštes, bendruomenių namus, švenčių kalnus ir džiugiai drauge švenčiame, dainuojame, žaidžiame, muzikuojame ir grojame? Būtent ne koncertuojame ar žiūrovaujame? Tai patys stipriausi bendros laimės būdai, reikalingi kiekvienam ir kiekvieną savaitgalį. Kiek mes aplankome mokyklą ir pasidomime, kokios prielaidos ir garantijos yra ugdyti laimingo gyvenimo kūrėjais mūsų tautos vaikus? Nebūtinai asmeninius, nes visi lietuviukai yra mūsų vaikai. Jei tai plėtotųsi, nereiktų nė maršų, nė rietynių. Tautai, ypač jaunimui reikia regimos, girdimos džiaugsmo programos, todėl paleisk ją, niekas kitas už tave to nepadarys!

                      Už mūsų laimę reikia kautis, aiškinti visiems šiuo dalykus ir pirmiausia stabdyti žeminančias provokacijas iš abiejų pusių. Manau, kad tie žmonės tiesiog nepasigilino, kaip tos provokacijos žeidžia mus visus, todėl gyvastingumo pradžios ženklas būtų tiesiog atsiprašymas toje aplinkoje, kurioje buvo paskleista provokacija. Neužmirškime, kad visuomet veikia karmos dėsnis- lietuviškai: kiekvienas savo laimės kalvis- laimės gausime tiek, kiek nusipelnysime.

                      Viltis yra Tautos Labe! Gyvuokime!

Naujienos iš interneto