Šiemet sukanka 55-eri metai nuo paskutinio Vakarų srities „Jūros“ štabo žūties. Kadangi 1949-1952 metais mokytojavau Kelmės rajone ir apie tą tragediją girdėjau, o vėliau teko dirbti buvusiame KGB (dabar Lietuvos Ypatingasis Archyvas) ir ten aptikau medžiagos apie minėtojo štabo žūtį.
1953 m. sausio 17 d. Kelmės rajono Pužukų kaime Kazio Ruko sodyboje žuvo Antanas Bakšys, Aleksas Jurkūnas ir Elena Gendrolytė-Jurkūnienė. Žuvo visa Vakarų srities ir „Jūros“ štabo valdžia. Tai buvo Vakarų srities, kaip organizuotos partizaninės kovos, pabaiga. Dar ilgai kovojo pavieniai partizanai bei nedideli atskirų būrių daliniai. Kas buvo tie partizaninės kovos didvyriai, net dešimtais partizaninio karo metais kovoję su raudonaisiais okupantais? O jie juk buvo.
Antanas Bakščio ir šeimos gyvenimo kelias
Antanas Bakšys – Arvydas, Klajūnas, Germantas, Keleivis, Senis, gimęs 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose, batsiuvio ir siuvėjos šeimoje. Po šešerių metų jie susilaukė dukrelės Zitos (gimė 1929 03 19). Antanas nuo vaikystės buvo gabus menui: labai gražiai piešė, pjaustė iš medžio figūrėles. 1941 m. baigė Raseinių gimnaziją. Norėjo tęsti mokslus, bet užgriuvo 1941 m. dviejų grobuonių – rudojo ir raudonojo – karas. Antanas įsidarbino Raseinių apskrities viršininko sekretoriumi, bet patriotinė širdis nerimo. 1944 m. jis įstojo į generolo P. Plechavičiaus rinktinę, mokėsi karinio meno Marijampolėje. Rudajam okupantui išvaikius P. Plechavičiaus kariūnus, Antanas grįžo į Raseinius. Į juos atslinkus raudonajai okupacijai, 1944 m. rudenį pradėjo mokytojauti Gervinių pradinėje mokykloje. Vėliau kartu su tėvais persikėlė į Anžilių kaimą ir į mokyklą eidavo kasdien beveik 10 kilometrų. Atėjus žiemai su sesute apsigyveno prie mokyklos pastato įrengtame butelyje. Zita šeimininkavo ir mokėsi Betygalos gimnazijoje. 1944 m. gruodžio 23 d. mirė tėvas. A. Bakšys persikėlė mokytojauti į Mininių pradinę mokyklą. Raudonųjų okupantų čekistai, vykdydami savo įkūrėjo F. Dzeržinskio priesaką, kad „čekistas be agentūros – ne čekistai“, Lietuvėlėje tuojau pat, iš tautos atplaišų, surezgė agentūros tinklą, o atvykęs iš Rusijos čekistinis generolas Bartašiūnas įveisė stribyną. Kadangi J. Paleckui žodis „istrebitel“ nepatiko, tai sugalvojo lietuvišką pavadinimą „liaudies gynėjas“, tačiau taip bylose rašė tik KGB tardytojai, o lietuviai tuos okupanto išperėtus tautos naikintojus vadino stribais. Taigi Antanas pajuto, kad čekistiniai šnipai jau įtaria jo ryšį su partizanais. 1945 m. kovą jį suėmė. Suėmė, bet  jis dingo. Sesuo Zita ir motina lankėsi Šiluvos, Kauno, Marijampolės bei Raseinių stribų ir kagėbistų įstaigose ieškodamos sūnaus ir brolio, bet niekur nerado. Žinoma, lietuviai dar nežinojo raudonojo okupanto „humaniškumo“ ir, kad „rojaus“ šalyje žmonės dingsta be pėdsakų… Tačiau tą karčiąją tiesą sužinojo bei sužalotais tardymo metu savo kūnais greitai pajuto visa Lietuva. Ėjo mėnuo po mėnesio. Apie Antaną – jokios žinios. Tik po pusmečio artimieji gavo A. Bakšio laiškelį su Marijampolės ir Kybartų antspaudais. Tada sužinojo, kad Antanas buvo įkalintas Vokietijoje, kaip karo belaisvis, bet jam bylos, nes jis – vokiečių kareivis, nesudarė. Todėl įsodino į traukinį ir su apsauga išvežė į Rusiją. Pakeliui jam pavyko sutikti dorą žmogų, kuris pažadėjo išsiųsti jo laišką Lietuvoje. Antaną nuvežė prie Tulos, į lagerį. Čia buvo kasamos akmens anglys; darbo sąlygos neįsivaizduojamai sunkios. Maistas nepaprastai blogas. Kaliniai masiškai mirdavo. Mirusiųjų vietoje atveždavo kitus. A. Bakšys labai nusilpo. Likimo draugai jam patarė į maisto produktus iškeisti labai gerus batus. Iškeitęs ir turėdamas normalesnio maisto Antanas atsigavo. Jam pavyko išsiųsti laišką namiškiams. Sesuo Zita gavusi laišką sužinojo adresą ir pradėjo siųsti maisto siuntinius. Netikėtai Antanui nusišypsojo netikėta laimė – „načelnikas“ paprašė A. Bakšį nupiešti revoliucinius plakatus ir net portretus nemirtingųjų Spalio šventei. Nupiešė ir gavo ne tik maisto, bet ir pinigų. Tada Antanas ir dar trys draugai pradėjo rengti planą, kaip ištrūkti iš to mirtingojo pragaro. Pavyko. Už tvoros – visi išsiskirstė pavieniui, nes taip saugiau. Tai buvo A. Bakšio planas. Nupėdino vargšas klipata į geležinkelio stotį, iš kurios traukiniai važiuoja į Vakarus. Ir  tai vagono užkaboriuose, tai garvežio kūriko padėjėju dirbdamas pasiekė Kauną. Ten nebesislapstydamas nusipirko bandelių. Tai buvo pirmasis kartas, kai nereikėjo slėptis. Sustiprėjęs pėsčias patraukė link Raseinių. Vis pavėžinamas sunkvežimių, pagaliau juos pasiekė. Buvo sulysęs, panašus į skeletą. Raseiniuose prisiglaudė pas dorą, geraširdį gydytoją Lazauską. Po kiek laiko bėglys sustiprėjo. Geradarių dėka A. Bakšys įsigijo ne tik karinį pažymėjimą, bet ir pasą. 1946 m. rudenį, kai trūko mokytojų (jie jau „mokytojavo“ Sibiro katorgoje) jis įsidarbino Raseinių gimnazijoje fizinio parengimo mokytoju dieninėms ir vakarinėms klasėms. Tuomet mieste bei mokyklose kūrėsi antisovietinės pogrindinės gimnazijos. Tai OS – organizacinis sektorius ir VS – veikiantis sektorius. Patriotiškoji A. Bakšio nuostata neleido jam būti nuošalyje. Jis užmezgė ryšius su pogrindžiu. 1947 m. čekistinė agentūra ir tautos padugnės Antaną įskundė. KGB jį suėmė, žiauriai tardė bei išsuko dešinę ranką. Tačiau įskundimuose nebuvo konkrečių įkalčių. Be to, įvyko atsitiktinumas – komunistams statomam Boriso Dauguviečio spektakliui „Nauja vaga“ reikėjo dekoracijų piešėjo. Ir Antanas su skaudančiąja ranka, slėpdamas ašaras, piešė. Jam vėl leido dirbti mokytoju, tačiau buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis. 1947 m. lapkričio 17 d. suimamas A. Bakšio bendradarbės sūnus Feliksas Tiškus. Antanas suprato – išmušė jo likimo valanda; naktį patraukė į partizanų gretas. Sesuo Zita rašė, kad po kiek laiko nuvykusi į susitikimą, tiesiog nustebo, pamačiusi jį žvalų, drąsų ir gerai nusiteikusį. Kad Zita susitinka su broliu ir partizanais, šnipai tai netrukus pastebėjo. 1948 m. rugsėjo 4 d. gimnazijoje ją suima. Liko vienas tuščias Raseinių gimnazijos abiturientės suolas… Po žiaurių tardymų, kankinimų Zitą Bakšytę ir  motiną 1949 m. kovą išvežė į Taišeto lagerį, jas vieną nuo kitos atskirdami 200 kilometrų. Tik po Kremliaus tirono mirties 1954 m. Zitai leido nuvykti pas motiną. Jos į Lietuvą sugrįžo tik 1966 m. Jos sūnelis Antanas jau buvo žuvęs. Z. Bakšytė mirė eidama 92-uosius metus 1987 m., kai Lietuvėlė vėl rengėsi atsitiesti, ir mirė sūnaus kapo neradusi, ant jo kapo nepaverkusi…
A. Bakšys-Klajūnas partizanavo Kęstučio apygardoje, kuri bazavosi Raseinių, Jurbarko, Kelmės, Tauragės, Pagėgių, Šilutės rajonuose. Man dirbant mokytoju Paprūdžių mokykloje Kelmės rajone, teko 1951 ir 1952 m. susitikti su Keleiviu (tada tiek ir težinojau). Perdaviau jam žiūronus, medicininį švirkštą, adatas ir vaistų. Tada mano matytas Keleivis buvo vidutinio ūgio, stambokas, su juodais plaukais ir  barzdele, gražia Lietuvos kareivio-partizano uniforma. A. Bakšys – Senis buvo įžvalgus politikais. Suprato, kad ginkluota kova, neremiama didžiųjų valstybių, silpsta. Jis numatė kitą kovą su okupacija, neginkluotą. 1952 m. A. Bakšys – Senis parengė „Vyčių Sąjungos“ programą ir įstatus. Minėtosios sąjungos turinio ir veiklos būdų aiškinimui pradėjo leisti laikraštėlį „Vyčių keliu“, kurio išėjo tik du numeriai. Žuvo leidėjas. Bet „Vyčių Sąjungos“ idėjos rado atgarsį tarp patriotų, nes man teko aptikti suimtųjų, KGB tardymo protokoluose kaltinamųjų už priklausymą „Vyčių Sąjungai“. A. Bakšys – Senis 1951 m. gegužę, kaip Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Prezidiumo tarybos narys, žuvus Vakarų srities vadovybei, paskiriamas Vakarų srities vadu, o A. Jurkūnas – Valeras paskiriamas „Jūros“ štabo viršininku.
Valeras – „Jūros“ štabo vadas ir Balandė
Kitas įžymus partizanas, žuvęs Pužukų kaime K. Ruko sodyboje 1953 m. sausio 17 d., buvo Aleksas Jurkūnas-Aras, Marius, Gintaras, Taganius, Valeras. Aleksas gimė 1923 m. Buvo šiaulietis, dantų technikas bei LLA narys. 1944 m. rudenį kartu su savo broliu studentu Jonu pasitraukė link Vokietijos, bet sustojo Žemaitijoje, Raudgirio miške netoli Kražių. Šiauliuose okupantai nužudė jo motiną. Brolis Jonas Rautgirio miške persišaldė ir susirgo. Partizanai jam pagamino pasą Jono Donskio vardu. Buvo gydomas Romainiuose. Ten ir mirė. Aleksas buvo išsilavinęs, aukšto ūgio, lieknas, labai stiprus fiziška bei labai gražus vyras. Per 9-erius partizanavimo metus kovose užsigrūdinęs ir sumanus karys. Sėkmingai dalyvavo daugelyje mūšių su okupantų kariuomene ir stribais. Visada būdavo rimtas, mažakalbis, reiklus sau bei savo pavaldiniams. Jis su savo komanda 1947-1951 m. daug kartų užeidavo pas mano būsimosios žmonos tėvus Notėnų kaime. A. Jurkūno-Valero būryje 1949-1950 m. partizanavo Kražių gimnazijos mokinys, mano klasiokas, Stasys Gedvilas-Benamis. Vėliau jis tapo Vakarų srities „Jūros“ štabo narys. 1951 m. vasarį žuvus Vakarų srities „Jūros“ štabo vadovybei, Aleksas buvo paskirtas jo vadu.
Trečioji Pužukų tragedijos dalyvė buvo Elena Gendrolytė-Jurkūnienė. Jos slapyvardžiai: Balandė, Balanda, Žibutė, Androlija. Elena gimė 1924 m. stambaus, patriotiško ūkininko šeimoje. Be jos šeimoje augo dar dvi dukros Janina ir Viktorija. Gendrolių sodyba buvo prie Ančios upės kranto, Skaudvilės valsčiuje. Tėvas Kazimieras Gendrolis (1884-1973) buvo labai patriotiškos orientacijos, apsiskaitęs žmogus. Jam rūpinantis jų namuose buvo įkurta pradinė mokykla. Valstybinių švenčių metu aukštame kiemo kleve visada plevėsuodavo trispalvė. Jų namuose vykdavo pavasarininkų, šaulių susirinkimai bei vakaronės. 1941 m. Elena baigė Kelmės gimnaziją. Mokytojavo Junkilų (Užvenčio valsčius), Šaltinių, Linkaučių ir kitose mokyklose. Kadangi būdavo sekama, todėl dažnai keisdavo darbovietes. 1948 m. išvežė į Sibirą tėvus. Elenos sesuo Janina kurį laiką dirbo buhaltere Kelmės taupomojoje kasoje, bet  buvo areštuota bei nuteista  10 metų kalėjimo. Tada Eleną pradėjo kviesti į Kelmės kagėbyną. Kai ketvirtąjį kartą įsakė atvykti į tardymą, ji pasitraukė pas partizanus. Tai buvo 1950 m. Tų pačių metų susišaudyme su priešais Raudgiryje Elenai buvo peršauta koja. Gydytis prisiglaudė pas Antaną Gudmoną Vėgelinės kaime, Kelmės rajone. Pasveikusi ir atitinkamai persirengusi nuvyko į Kelmę nusipirkti vaistų ir kitokių daiktų. Likimo pirštas – netikėtai susitiko seniai pažįstamą (kai mokytojavo Junkilų mokykloje) buvusią šaulę Petronėlę Milišauskaitę-Šimkienę. Energingą, drąsią, patriotišką moterį. Elena jai pasakė, kad jau nebe mokytoja, o partizanė ir Petronėlę paprasė atvykti pas A. Gudmoną. Tai buvo 1950 m. gegužė. Petronėlė netrukus atvyko. Netoli A. Gudmono namų, krūmuose, ją sustabdė trys partizanai. Jai pažįstamas buvo tik Valeras. Jis jos paprašė skubiai atvežti kunigą bei paaiškino, kad reikia sutuokti jaunųjų porą. A. Gudmonas su Petronėle nuvažiavo ir atvežė kunigą (iš kur ir koks kunigas buvo atvežtas, 1953 m. balandžio mėnesio kabėbistų tardymo protokole (B. Nr. 27372/3) nėra nurodyta (tardomieji, matyt, nepasakė, o sutuoktieji Elena ir Valeras jau buvo žuvę). Sutuoktuvėse dalyvavę 4 civiliai žmonės buvo nuteisti po 25-erius metus kalėjimo, bet Kremliaus žmogžudys Stalinas jau nuo 1953 m. kovo, matyt, jau buvo pragare ir visus nuteistuosius naujasis vadovas po 5-erių metų juos paleido.
Valero bunkerio tragedija
Ūkininko Kazimiero Ruko sodyboje Pužukų kaime, už 6 km nuo Kelmės, buvo įrengtas bunkeris. Jo sūnus Stasys Rukas savo atsiminimuose teigia, kad jis buvo įrengtas 1949 m. O KGB sudarytoje byloje įrengimo data nurodoma 1947 m. Bunkerio matmenis yra aprašęs Rimantas Serva („Kelmės kraštas“, 2003-01-18). Slėptuvė buvo įrengta daržinėje. Jos plotas – 7,5 kvadratiniai metrai, aukštis – 2 metrai. Įėjimas uždengtas medine dėže su žemėmis. Vėdinimo angos užmaskuotos šienu. Bunkerio apšvietimas – elektra iš akumuliatoriaus. Ten buvo ir štabo spaustuvė, aprūpinta spausdinimo įranga. Buvo rašomoji mašinėlė, rankinės spausdinimo staklės, daug šrifto. Radijo aparatas. Bunkerį rengė A. Bakšys – Senis, K. Kybartas ir Elena Gendrolytė-Balandė. Genė Rukaitė grįžusiai iš Sibiro Janinai Gendrolytei sakė, kad čekistai ir stribai net keturis kartus darė kratą, bet bunkerio nerado. Penktasis – buvo lemiamas. Dar ir šiandien neaišku, kieno dėka? Bunkeryje 1952 m. rudenį lankėsi K. Labanauskas – Justas. Kelmės KGB „Valero“ būrio sekimui 1952 m. sutelkė būrį agentų: Birutę, Ančią, Saulę, Rūtą, Tigrą, Kostą. 1952 m. rugpjūtyje buvo užverbuotas agentas slapyvardžiu Apuokas. Jis  ankščiau buvo kolchozo sandėlininkas, už grūdų vogimą buvo teisiamas, tačiau sutikęs dirbti KGB agentu, nuo bausmės buvo atleistas. Kad įtikinamesnis atrodytų jo slapstymasis, KGB davė automatą ir jis besislapstydamas net bunkerį buvo išsikasęs. Apuoko užduotis – užmegzti ryšį su Valeru. Jau 1952 m. rudenį KGB nustatė, kad Valero slėptuvė yra tarp Kelmės ir Kražių teritorijų. Agentas Apuokas įgijo net kai kurių partizanų ryšininkų bei rėmėjų pasitikėjimą. Tyliai (taip buvo rašoma KGB ataskaitose) 1952 m. spalį suimamas Janaučiaus kaimo gyventojas Antanas Jankauskas. Bet jis KGB žinių nepateikė bei pasislėpė. Tačiau KGB agentas Apuokas per jį palaikė ryšį su Valeru, bet jo slėptuvės nežinojo. Agentai – Laimutė, Špulka, Fric, Birutė, Aleksas gyveno Valero veikimo rajone. Jiems KGB davė užduotį – per Valero rėmėjus ir ryšininkus – įsiūlyti į jo būrį, „kaip ginkluotą ir nuo teisėsaugos besislapstantį“ Apuoką. Kas ir kiek sužinojo apie Valero slėptuvę Kelmės KGB 1953 m. ataskaitoje neradau. A. Jankauskas 1952 m. rudenį apsigyveno „Valero“ bunkeryje. 1953 m. sausio 17-ąją d. rytą K. Ruko sodybą apsupo gausus kagėbistų ir stribų būrys. Kaip toliau vyko minėtosios dienos įvykiai, pranešė Stasys Rukas, kalėjęs Archangelsko lageryje kartu su Antano Jankausko broliu Zigmu Jankausku, kuriam brolis, sausio 17-ąją d. buvęs bunkeryje, viską papasakojo. S. Rukas ir Z. Jankauskas iš lagerio grįžo 1956 m., o A. Jankauskas – 1958 m. Jis 1989 m. gyveno Panevėžyje. S. Rukas parašė apie Pužukų tragediją. Pagal jų pasakojimą, įvykiai bunkeryje klostėsi  taip: partizanai, supratę, kad išsigelbėjimo galimybės nėra, sunaikino dokumentus, pinigus, sudaužė spausdinimo įrangą bei sulankstė ilgavamzdžius ginklus. A. Jankauskui A. Bakšys pasakęs: „Tu – jaunas, pas mus esi visai neseniai. Gal tavęs nesušaudys. Tau suteikiu pasirinkimo laisvę“. Tada uždegė popierius. Pirmasis nusišovė A. Bakšys – Senis. Po to Balandė paprašė savo vyro A. Jurkūno-Valero, kad ją nušautų. Paskutinis nusišovė Valeras. A. Jankauskas buvo suimtas gyvas. Praėjo jau daug metų. ir šiandien niekas neabejoja, kad tada buvo išdavystė. Laimingi buvo areštuotieji. Pužukų tragedija sutapo su netrukus prasidėjusiais pakitimais Kremliuje. Mirė Stalinas. Visi bunkeryje žuvusiųjų partizanų giminės buvo nuteisti Stalino rango teismo. Po penkerių – aštuonerių metų visi iš lagerių buvo paleisti. Kelmės krašto kraštotyros muziejuje yra Pužukų bunkerio maketas. Įvykio vietoje dar yra ta pati daržinė. Atgavus nepriklausomybę Rukų sodyboje pastatytas paminklas su atitinkamu įrašu, liudijančiu tautos patriotų didvyriškumą. Tik retai čia lankosi mokiniai su savo istorijos mokytojais. Laisvė Lietuvai neatėjo be tautos patriotų aukų. Amžina garbė jiems. „Kas negina Laisvės, tas nevertas jos“ – toks buvo Žemaičių apygardos partizanų šūkis. Ar tikrai dabar gyvena šio šūkio dvasia mūsų mokyklose, mūsų tautiečių sąmonėje ir veikloje.

Voruta. –  2008, kov. 29, nr. 6 (648), 12, 14.