Vaitojantis prioritetas

Autorius: Data: 2015-08-26, 17:34 Spausdinti

Ignas MEŠKAUSKAS,  advokatas, ordino“ Už nuopelnus Lietuvai“,  medalininkas

Pradėjus laužyti  Europos valstybių sienas, stabili saugumu nerūpestinga era pasibaigė..  Nuvilnijo  saugumu susirūpinimo banga.  Piliečiai kelia gynybinio pobūdžio problemas, stoja į karinę – patriotinę organizaciją – Šaulių sąjungą. Aktyvesni Seimo nariai  į dienotvarkę kelia priemones kaip atgaivinti, plėtoti Lietuvos šaulių sąjungą, kuri turi kovines tradicijas, kurios įvertintos ne tik istorikų, bet  ir priešų, kurie prieš okupuojant  šalį slaptuose dokumentuose įvardijo kaip “vieną labiausiai organizuotų pasipriešinimo  jėgų“. Ji yra ne tik  teritorijos vientisumo gynėja, bet ir  patriotinio auklėjimo guru, tautinių vertybių puoselėtoja ,,etnoso sargas, kryžius prie kelio”. Sėkmingai atsikūrusi Šaulių sąjunga, išsilikusios nomenklatūros dalies, nustumta nuo aktyvios veiklos į paraštes, be vietinės valdžios dėmesio silpo. Vieša paslaptis, kad artimas užsienis, kuris neatsisako vienokiu ar kitokiu būdu mus valdyti, turi interesų, kad mūsų nacionalinė gvardija neaugtų. Krašto apsaugos ministras J. Olekas, vardindamas  gynybinius pajėgumus, Šaulių sąjungos nebevardina. Kūrė pataisas sumažinti jos įstatymu nustatytas funkcijas. Patriotinės visuomenės dalis, o taip pat  Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prieštaravo kad „grėsmių akivaizdoje Krašto apsaugos ministerijos parengtos Šaulių sąjungos įstatymų pataisos, uždraudžiančios šauliams dalyvauti ginkluotoje valstybės  gynyboje ir pilietiniame pasipriešinime prieštarauja valstybės interesams, menkina  šalies žmonių patriotizmą, ir valstybės gynybinę galią “.

   Sustiprinant organizaciją, kaip gynybinės  sistemos dalį, Seime vienas iš būdų siūloma sąjungai priklausančius ginklus laikyti  namuose, o B ir C kategorijos  ginklus įsigyti asmenines nuosavybės teise, ir jais naudotis pratybų metų, nes šaulių sąjunga įsigyti neturi tiek lėšų. Šios priemonės pakeltų šaulius į aukštesnę parengtį, sustiprintų jų prestižą, panaudotų šalies gynybai asmenines lėšas. Nežiūrint parlamentarų garsių kalbų, tariamo ar nuoširdaus susirūpinimo, patriotinio kibirkščiavimo,  apie    nacionalinio saugumo stiprinimą iš 140 parlamentarų dalyvavo balsavime 65 nariai ir mažiau kaip pusė balsavo už  įstatymo  pataisą. Įstatymo projektas grąžintas tobulinti. Rodę asmeninį pavyzdį, liberalai, stodami  į šaulius, balsavime nedalyvavo, o darbiečiai ir socialdemokratų  partija, su Krašto apsaugos ministru J. Oleka priešakyje  įstatymo pataisų nepalaikė.. “Įsivaizduoti situaciją, kai 30 tūks. žmonių gautų teisę  laikyti automatinį ginklą”, sako Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas  Julius Sabatauskas. Nesant konkretaus įsivaizdavimo bei argumentų, darau prielaidą, kad įsivaizdavimas  pagal partijos priklausomybę negatyvus, gali iškelti Seimui rūpesčių  Manau, kad pozityvus įsivaizdavimas arčiau objektyvios tiesos. Įsivaizduoju, naujųjų Europos valstybių sienų perbraižytojų  rūškanus veidus, kai jų žvalgybos tarnybos karininkai informuoja, kad Lietuvoje prie kiekvieno namo ir krūmo laukia 30 tūkst.  automatiniais ginklais   ginkluotų   šaulių. Šarvuočių lavina perskros  šalį  per dvi valandas. Kas po to?  Karas tik prasideda. Pirma problema – karstų trūkumas. Vyresnioji karta  prisimena beveik dešimties metų karą. O  aukštaitis, žemdirbio sūnus nuo Molėtų Antanas  Kraujelis, pratęsė kovą ginklu iki 1985 m kovo 17 d., 41 metus, beveik iki Sąjūdžio.

   Pilni fobijos aiškiaregiai pranašauja, kad anapus Nemuno krantų stovi jau nukreiptos, sustyguotos raketos „ Iskander“, kurios per   pirmąsias užpuolimo minutes iškels į orą strateginius objektus, tame tarpe  visus  ginklų  sandėlius ir sandėliukus. O pas šaulius ginklai pasiliks sveiki   sutepti, ir paruošti kovai.  Dešimties metų karui partizanus apginklavo  kaimo bernai, prisirinkę laukuose    trofėjinių ginklų ir šovinių. Dabar jų nieks nemėto. Rengiantis partizaniniam karui jais pasirūpinti privalo valstybė – Seimas. Romėnai senai žinojo – jei nori taikos, ruoškis karui. Nesant trofėjų, vienintelis  ginklų įsigijimo šaltinis – įstatymo pataisa, šauliams teisė laikyti ir įsigyti  ginklus. Netekus valstybės, be ginklo tauta lieka bedantė. A.a. Seimo narys Julius Veselka sunerimęs, kaip mes ginsimės, pagrįstai ironizavo, kad neturint nei pasipriešinimo struktūros nei ginklų, moterys  žers priešui į akis pelenais. Tragedijos  atveju, istorikai pasuks akis į Seimą kaip į bajorus, kurie  nei patys kariauti ėjo, nei kariuomenei pinigų skyrė ir kaimynai  be šūvio valstybę  suraikė  kaip pyragą per tris kartus.

     30 tūkst. medžiotojų jau turi ginklus. Kai kurie net po keletą su optiniais taikikliais. Ir niekas dėl to nesibaimina. Siūloma juos įtraukti dargi į pasipriešinimą. Šaulių organizacijoje griežtesnė drausmė, negu medžiotojų. Jie statutiniai. Be to jų motyvacija kilnesnė – ginti Tėvynę, be jokių trofėjų dalybų.  Į ją priimami kristaliniai piliečiai su dviejų  šaulių rekomendacija. Nenuoseklu ir nelogiška, medžioklei, sportui, savigynai, buitiniams poreikiams, iš savo asmeninių lėšų leidžiama įsigyti ir laikyti ginklus,  o kilniausiai, išskirtinei paskirčiai – Tėvynės gynybai – savo lėšomis, savo ginklu, prisidėti neleidžiama. Nepatogi išvada – bijoma   ne svetimų, o savų. Tokia pozicija  ribojasi su šalies išdavimu, prieštarauja piliečių viešajam interesui, prieštarauja aukščiausio lygio valstybės institucijų juridiniams  aktams, tame tarpe ir 2012 gegužės 8 d visų  parlamentinių partijų  nutarimui, patvirtintam vadovų  parašais, kad valstybės gynyba yra vidaus ir užsienio  politikos prioritetas, ir būtinumą „ stiprinti Lietuvos šaulių sąjungą, savanorišką sukarintą pilietinę savigynos organizaciją“. Prieštarauja  Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2015 birželio 4 d. metiniame pranešime iškeltam iššūkiui – pagrindinis   uždavinys – Tėvynės gynyba. Juridinių aktų užtenka, bet žodis “ kūnu netampa“.

       Šaulių nepriklausomybės kovos, taip pat partizaninės kovos vyko asmeniniais šaulių ginklais. Patys ginklus įsigijo, patys, saugojo, tausojo, Seimo leidimo neprašė. Parankiausias ginklų laikymo būdas. Savais ginklais Troškūnų ir Truskavos šauliai pasitiko pro Giedraičių frontą prasiveržusį į teritorijos gilumą, iki Nevėžio, lenkų raitelių eskadroną.  Paklauskit Troškūnų penkių ir Truskavos trijų, kapinėse gulinčių, žuvusių šaulių, kam priklausė jų šautuvėliai, ar būtų dinamiškai spėję  pasipriešinti su savimi neturėdami  ginklo. Karingas Perlojos būrys, kurių dešimt žuvo, o tiek pat sužeista, turėjo 130  šautuvų,  du kulkosvaidžius,  kurių  daugumą įsigijo patys.

      Šaulių sąjungos veikla labai glaudžiai  susijusi su visais valstybės kūrimo ir stiprinimo etapais. Šauliams patikėta  dešimt kilometrų fronto ruožas su lenkais. Nuo  Merkinės iki Valkininkų. Jie padėjo likviduoti lenkų sąmokslą 1919 m. rugpjūčio 28 naktį P.O.W, kurios tikslas – nuversti Lietuvos  Vyriausybę ir pakvietus į pagalbą Lenkijos kariuomenę, prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Šauliais patikėjo Vyriausybės  pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Pats likdamas  diplomatijos šešėlyje, pavedė tuometiniam šaulių  vadui, Krėvei Mickevičiui, Klaipėdoje suorganizuoti „ sukilimą“. Pirmoji auka aplaistė grindinį  šaulys Algirdas  Jasinskas, gimnazistas iš Kauno. Okupuojant Lietuvą, 1940-06-15 pirmoji auka prie 2-sios Utos  užkardos sargybos viršininkas vyr. policininkas Aleksandras Barauskas. Šauliai, turėdami išlikusią   teritorinę struktūrą, buvo istorinio Birželio sukilimo moto: dar vokiečių karinėms formuotėms nepasirodžius  miesteliai buvo šaulių rankose. Atkuriant Nepriklausomybę, šauliai, kaip gaivus pavasario vėjas, sklaidė nulietuvėjusią dvasią, abejingumą Lietuvai, griovė monstrus, išskyrus Vilniuje, ant Žaliojo tilto, dėl kurių  ketvirtis amžiaus vyksta debatai, priešinami žmonės. 300 šaulių, kamikadzių, saugojo parlamentą. Iš keturiolikos žuvusių  trys šauliai – I. Šimuliois, D. Gerbutavičius, G. Žagunis.

   Daryti prielaidą, kad automatiniais ginklais ginkluoti šauliai gali sukelti visuomenei pavojų, reiškia įžeisti patriotus, kurie moka nario mokestį, siuvasi uniformas,  aukoja  laisvalaikį ne sau-valstybei. Priešingai, visuomenė būtų saugesnė, jei šaulys ne tik baltom pirštinėm stovėtų po kryžiais, ir paminklais, o    įspėtų pažeidėją, sulaikytų akivaizdžiai daranti nusikaltimą. Tarpukary kaimiečiai pirmiausia atbėgdavo pas mano tėvą, ginkluotą šaulį, kuris aiškindavo  situaciją pats, arba atiduodavo valsčiaus vachmistrui, kuris buvo vienintelis Anykščių valsčiuje. Kur šauliai gyveno, kaimiečių duris saugodavo paremtos šluotos. Suteikus  šauliui daugiau teisių, šaulys aplinkoje nuleistų   pakeltą ranką, rimties valandą sumažintų decibelus, jo  faktorius  aplinkoje skatintų  gyventojus gerbti tvarką.

    Krašto apsaugos savanorių ir šaulių savigynos pajėgumai, abu savanoriški, kilniais tikslais -  ginti Tėvynę. Abu priklauso Krašto apsaugos ministerijai. Nors šaulių veiklos teisinė forma  - asociacija, bet tai nėra eilinė asociacija, bet svarbus visuomeninio ir valstybinio saugumo  užtikrinimo subjektas, kurio veikos baras platesnis,  negu Krašto apsaugos savanorių. Šauliai ne tik karo metu dalyvauja ginkluotoje valstybės gynyboje, pilietiniame pasipriešinime, bet ir pilietinio, tautinio ugdymo procese. Šauliai yra nuėję ilgesnį  krauju aplaistytą kovos kelią. Vien Nepriklausomybės kovose  žuvo ar mirė nuo žaizdų 67 šauliai,, 146 sužeista,, į nelaisvę pakliuvo 161, kalėjimuose ir nelaisvėjė mirė 34 šauliai. Šaulius organizavo ir vadovavo tautos interesams atsidavusios  asmenybės: tautos legenda Matas Šalčius, lietuvių literatūros klasikas Krėvė Mickevičius, skausmingai atgailą atlikęs už  sulenkėjusią bajorystę Vladas Putvinskis ir kt.

    Nežiūrint ilgesnio kovos kelio, šauliais  mažiau pasitikima negu  Krašto apsaugos savanoriais. Seimas nesirūpina kam ir kaip savanorių vadai savo sprendimais patiki laikyti ir saugoti ginklus, o dėl šaulių apginklavimo laužo ietis. Kėdainių šaulių kuopai buvo išduoti trys šautuvai TOZ_12, TOZ_12-01, kurie mano, kuopos vado įsakymu, pritvirtinti saugoti šauliams, nes saugiau negu būstinėje. Pasiteisino. Vyko pratybos, varžybos. Po kurio laiko jie buvo  kažkieno nurodymu be paaiškinimo surinkti, dargi su policijos atstovu, ir  pasiruošimas ginkluotam pasipriešinimui pasibaigė.

     Kai netolimas užsienis brazdina ginklais, o pasiruošimas savigynai turėtų  įsibėgėti,  deja, Seime vyksta debatai: suteikti teisę įsigyti ginklą valstybės gynėjui ar ne. Atidėliojamas svarstymas, atostogaujama. Prioritetas vaitoja, kantriai laukia sprendimo. Vėl atgyja bajoriškasis recidyvo variantas, pražudęs didžiulę unijinę valstybę.

       Lietuvos šaulių sąjungos vadas, atsargos pulkininkas leitenantas Liudas Gulbinas ir Krašto apsaugos  savanorių vadas  pulkininkas leitenantas  Artūras Jasinskas įstatymo pataisą interpretuoja palankiai, palaiko.

      Mano, devyniolikos metų kuopos vado  patirtis rodo, kad šaulys be ginklo -butaforija.  Šaulių rikiuotė  sulaukia draugiškų žiūrovų šypsenų. Kur Jūsų ginklai ?

     Turėtume  didžiuotis  ir stebėtis, kaip nacionalinę gvardiją tarpukary turėjo 62 tūkst. uniformuotų šaulių,/ šešios divizijos / 105 orkestrus, 400 vaidybos mėgėjų kuopelių, 115 sporto klubų, 4 teatrus 250 bibliotekų. Didžiulė patriotinio auklėjimo industrija, kuri paruošė jaunimą kautis miškuose ir kloniuose dešimčiai metų.

         Ko griebtųsi Vyriausybė, jei   separatistų daigynas netikėtai sužaliuotų žaliais žmogeliukais? Koks pranašas drįs užtikrinti, kad palankios progos ir preteksto neatsiras ?

      Ši, nebiudžetinė šalies gynyba turi didžiulį potencialą,  tik atrišti rankas, sudaryti tinkamą aplinką ir  užsienio žvalgyba vėl charakterizuos, „kaip vieną labiausiai organizuotų  pasipriešinimo jėgų“ .

Kariuomenė ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra