Vainikas nupintas!

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Malonu yra labai būti jaunam“, – tokiais žodžiais Vydūnas (Vidūnas) atverė pirmąjį „Jaunimą“, savo (tiesa, redaktoriaus garbę ir atsakomybę prisiimant Martynui Ašmutaičiui) „mėnesinį laikraštį skiriamą jaunimui“, pradėjusį eiti 1911-aisiais ir ketverius metus skleisiantį jo mokymą, kuriame dora, žmoniškumas nuo tautiškumo bus neatskiriami.
O, taip! Malonu būti jaunam! Ir ypač malonu, kai tavo asmeninė jaunystė bręsta, veržiasi idėjomis bei veikla, tautinio atgimimo – tautinės jaunystės! – fone.  Mažosios (Prūsų) Lietuvos jaunimas, pirmąkart 1910-ųjų birželį surengęs ant Rambyno savąją šventę, tautinį angažuotumą tuomet paženklinęs pasodintuoju ąžuoliuku, po metų vėl ten sugužėjo – ak, turėjo pajust, jog širdis kaitina ir aukure seniesiems lietuvių dievams deganti ugnis, ir lietuvybę bei dorą garbinančios Vydūno prakalbos (gal ir „Birutės“ vadovo Jono Vanagaičio ne mažiau ugninga tautiškumo apologija), ir lietuviškos dainos, ne viena iš kurių – „didlietuviška“, ir visų bendrai užtraukta „Lietuviais esame mes gimę“… Negi ten nebuvo minjotiškio Jono Aušros?! Ir negi šis, 1911-ųjų rugpjūčio penktą atšventęs pilnametystę (t.y. sulaukęs 21-ių),  darkart nepatyrė  malonumo būti jaunam – gi idėjos galvoje sukasi, energija, kiūtoti kampe neleidžianti, veržiasi, o darbai – savajai genčiai, ne šiaip asmeniniam gerbūviui – tavęs šaukte šaukiasi! Deja, matyt, ir nerimastingas geluonis širdin smigtelėjo: gi pilnametystei suėjus, turi laukt į Kaizerio „žalnierius“ pašaukiamas…
Štai ką Jons Aušra rašys „Jaunime“ (rašys 1912-aisiais, bet – apie 1911-uosius): „O pagaliaus dar kas atsitiko. Nuėjau kartą į Katyčius ir sutikau kelis savo draugus, kurie tyčiojos iš manęs, ar neįsteigčiau jiems Lietuvių draugijos. Atsiliepiau: Jei jūs mane gelbėsite, su mielu noru. Jie žadėjo ir aš juos rišau prie pažados. Tad dar pasikalbėję su kitais, įsteigėme "Vainiko" draugiją, tikėdami ją galingiau tvirtysiant tarp mūsų Lietuvių dvasią, negu aš vienas tai būčiau galėjęs.“
Taigi 1911-ųjų Mikelio dieną (spalio 1) jau po skubiųjų ūkio darbų užgimė pirmoji Mažosios Lietuvos jaunimo draugija – gal ir paveikta tilžiškės „Birutės“ pavyzdžio (vadovams norėtųsi, kad pabirsiančios jaunimo draugijos jaustųsi jos padaliniais), bet, regis, savo dvasiniu mokytoju labiau laikydama Vydūną, taigi taigi tąjį Giedotojų draugijos vadovą, kurs į „Birutę“ ir į kurį „Birutė“ kartais ir ne visai draugiškai pašnairuoja… Jono paraginti atsišaukė ne tik draugai, bet ir namiškiai: seserys Marie bei Marta ir brolis Mikas įsirašė vieni  pirmųjų.  Lietuviškieji laikraščiai paskelbė žinią: „Katyčiuose susitvėrė lietuviška Draugystė po vardu "Vainikas". Jai prisirašė 37 draugai. Pirmininkas pastojo arba išrinktas pons Jurgis Kupratis iš Uigšių, iždininku arba skarbininku pons E.Rimkus iš Katyčių, raštininku pons J.Aušra iš Minjotų. Jiem prie šalies keli ištikimi. Draugijos mieris yra prigimta kalbą auginti ir ją pasinaudoti dvasiškam tarpimui".  Hm, žinoma, gali sukirbėti klausimėlis: kodėl gi pirmuoju asmeniu "pastojo" ne Jons Aušra? Gi, kaip sužinome iš kitame „Naujosios Lietuviškos Ceitungos“ numeryje spausdinamo paties "draugijos raštininko" straipsnelio, "pravėrė Jons Aušra iš Minjotų, Įsteigimo komitetos pirmstovis, susiėjimą su paskaitymu kalbos, dėlko reikalinga draugija ir kas jos mieris turi būti". Draugijos tikslus jos raštvedis nubrėžia kiek plačiau: be siekimo "lietuvių kalbą išlaikyti ir ją grynai vartoti, be įmaišymo nereikalingų svetimų žodžių", užmetamas, sakytume, jau ir politinis "kabliukas": "surinkti tautiškai atbudusius lietuvius ir lietuves, idant pasekmingiau už savo tautą darbuoties galėtum", "platinti tautišką susipratimą tarp brolių viengenčių". Ne, ne kokiais nuobodžiais pamokslavimais žada savo atbudusį ar bundantį tautiškumą išreikšti laukininkų sūnūs ir dukros – lietuviškumo "fermento" įmaišymas į bręstančios jaunystės syvus tikrai neleis likti “drungiems”! O ir tilžiškio Vydūno apsilankymas, žodelio apie tokio organizavimosi reikalingumą ištarimas, rasi, bus palengvinęs apsispręsti, kaip užsibrėžtieji kilnūs tikslai turi būti pasiekiami: „per atlaikymą tautiškų vakarų su lietuviškais vaidinimais, dainavimu ir laigavimais; per pasirūpinimą apie mokslą, per prilaikymą moksliško bei pamokinančio knygyno; per pasirūpinimą idant tarp brolių lietuvių rastuos meilė į savo prigimtą kalbą ir kraštą <…>; per mokslo platinimą ir žmonių apšvietimą“. Vardan tų apšvietos tikslų renginio aprašymas buvo baigtas kreipimųsi į visuomenę „pašelpti“ draugiją knygomis, laikraščiais ir kitomis dovanomis. Draugijos adresas nurodomas toks:  „‘Vainikas‘, Jons Aušra, Gallus-Wilpien per Natkischken“. [Taip, oficialus kaimo vardas šis, bet bent Aušrų šeimyna save labiau minjotiškiais laiko]
Po dviejų savaičių (spalio 14-ą) „Vainikas“ jau susirinko į pirmąjį savo vakarą, „kuris gražiai pasisekė, nes buvo skaitlingai lankytas“. Įžanginį žodė tarė pirmininkas, po to ir pasitarta, ir deklamacijų (Vaičaičio eilių) pasiklausyta; orientuojantis į šį – dviejų savaičių – intervalą, numatyta vėl susirinkti spalio 29-ą Katyčiuose „prie pono Rimkaus“.
Beje, nė mėnesiui nepraėjus, „Vainikas“ jau galėjo dėkoti, pranešdamas pirmuosius aukotojus draugijos knygynui: „Pons Kutaitis iš Širvintos devynias knygas –J.A. [hm?] „Apžvalgą“ ir kelias knygas <…> Pons Vanagaitis iš Tilžės „Birutę“ bei „Rundschau“ Nr. 1-10 – Pons Vidūnas didoką skaitlių labai svarbių knygų“. Kaip matome, gražiai jauniesiems patalkino ir Vanagaitis, ir Vydūnas, tikėkimės, pamiršę aiškintis, iš kurio kamieno – „Birutės“ ar „Giedotojų draugijos“ – atsišakojo šis taip viltingai sulkapojęs ūglys… O „Vainiko“ raštininkui Aušrai teks ir draugijos knygininko garbė bei atsakomybė.
 1911-ųjų metų pabaigoje „Vainikas“ – jau turintis 113 „sąnarių“ – sugebėjo sukviesti savo narius bent keletąkart (žinoma, ne visi buvo dažni lankytojai, besiveržiantys į „lietuvišką“ vakarėlį, nepaisant orų, kelių, darbų…). Gruodžio 2-s vakare (šeštadienį) „pulkelis lietuvių“ susirinko pas savąjį draugą Rimkų Katyčiuose, kur „nulaikė ponu Aušra ir Margys [taipogi ne atsitiktinis „pakeleivis“, o būsimasis aktyvus veikėjas] kelis paskaitymus ir pranešimus“, o po poros savaičių vėlgi apie penkiasdešimt susirinkusių „dabotingai klausės paskaitymų bei pranešimų. Garsiai skambėjo kelios dainelės, o ir laigavimas pasisekė kuo geriausiai“. Ir jau pradėta ruoštis „metinei šventei“, kurią numatyta surengti po Naujųjų, 1912-ųjų sausio 7-ą, Katyčiuose p.Vaškio „svetlyčioje“.
Ir tikrai ši „metinė šventė“ – o ja ir 100 dienų gyvavimo jubiliejus pažymėtas! – gan puikiai pavyko: susirinko kone 300 saviškių, svečių, gal ir šiaip smalsautojų; po įžanginių pirmininko žodžių ilgesnę kalbą pasakė mielas svečias iš Tilžės – Vydūnas, pagyręs “Vainiko” aktyvų ir prasmingą veikimą; o meninė programa irgi buvo turtinga: ir vaidinimas, ir deklamavimai, ir dainos (tik organizatoriai rods galėjo kiek graužtis, kad “teatro atmosferą” gadino jaunikaičiai, be ceremonijų dūmiję cigarus; vienas Svečias ir spaudoj nepasitenkinimą tuo, kad “dūmai net akis ėdė” išreiškė…)
Regis,  katytiškis jaunimas nekrypsta į surinkimišką asketizmą, nekrypsta… Yra ir daugiau progų juos dorybingumo pamokyti. Štai “Birutė”, vienoje  sausio “ Naujienų klėtelėje” perteikdama “Vainiko” raštininko  informaciją apie vasario 11-ą sekmadienį planuojamą pasivažinėjimą (iš Katyčių, per Minjotus – hm, gal ir Aušrų ūkį apžiūrint, iki Natkiškių, kur Kleino svetainėje bus paviešėta), nesusilaiko nepabambėjusi: ar ne geriau būtų laikraščius, moksliškas knygas į rankas paimti…
Bet juk paima, tikrai paima „Vainiko“ draugai ir knygą, ir laikraštį į rankas. Žinia, vieniems mielesnė tilžiškė „Birutė“, kitiems – klaipėdiškio Anso Baltrio redaguojama „Apžvalga“ („Organas Lietuviškos Skyrimo drtaugystės“), tretiems…; na taip, Prūsų Lietuvoj  ne viena „ceitunga“ lietuvybės garbei darbuojas, o visgi pasirodė, kad būtent  „Birutei“ ir „Apžvalgai“ katytiškis jaunimas pirmenybę teikia: kai balandžio 21-os susiėjime  buvo tartasi, kuriame laikraštyje „Vainikas“ turi skelbti apie savo renginius, nubalsuota būtent už šiuos du. Beje, šiame „skaitlingai“ lankytame suėjime kalbėta apie itin idealius dalykus: „kas yra Tiesa“ paaiškino Margis, o „kaip reikia meilę suprasti“ – pons Aušra! Pastarasis “kalbėtojis išrodė, kad meilė yra galinga, kad meilė viską pakenč, kad neyra kas kits kaip Dievas”. Matyt, buvo sugraudintos bei įkvėptos daugelio ir iš smalsumo apsilankiusiųjų širdys,  nes “draugsąnarių skatlius padidėjo”, jų jau – 137. Štai dalis jų, pirmiausia “Vainiko” nariais tapusių ( vardai pavardės taip kiekvieno šįkart užrašytos, nors, žinia, daugelis jų jau turi ar dar įgis ir kitas formas):
Jons  Aušra                                      Minjotai
Jurgis Margys                                  Versmininkai
Mare Aušra                                      Minjotai
Mikel Aušra                                     Minjotai
Martin Dargies                                Versmininkai
Jons Kiupel                                      Versmininkai
Otto Queseleit                                  Katyčiai
Heinrich Borchert                            Gvildžiai (prie Klaipėdos)
Jurgis Kuprat                                   Uigšiai
Marta Aušra                                     Minjotai
Martins Butskie                               Altveidė
Miks Posingis                                  Tismriai
Miks Klimat                                     Mediškiemiai
Endrik Mitzkus                                 Laugaliai
Kristups Bublat                                 Kavoliai
Endrik Didlap                                   Versmininkai
Kristups Dennulis                             Jurge–Kandscheit (Daubarai)
Hermann Reuter                               Timsriai
Albert Petereit                                   Stoniškiai
Mikelis Krepštakys                           Katyčiai
Martin Rudatis                                  Mediškiemiai
Anna Klimat                                     Mediškiemiai
Kristups Vaškys                               Versmininkai
Augusts Dennulis                              Laugaliai
Dovs Kuprat                                      Laugaliai
Erkmons Kviauka                              Laugaliai
Jurgis Lenkait                                    Matzstubriai
Marike Saulis                                    Laugaliai
Kristups Jurgelat                               Altveidė
Johann Lenkeit                                 Katyčiai
Dovas Svars                                      Šlauniai
Mikel Petereit                                   Šlauniai
Jurgis Stakelys                                  Altveidė
Endrius Kruvinius                            Mediškiemiai
Marike Margys                                Versmininkai
Vidunas   [!]                                      Tilžė
Martin Dennulis                                Jurge- Kandscheit (Daubarai)
Martin Bredies                                 Gallus Vilpei
Anna  Sukys                                      Skrodeliai
August Sukys                                    Skrodeliai
Kristups Buttkus                            Versmininkai
Marie Buttkus                                Versmininkai
Friedrich Resgys                            Katyčiai
Gryta Margys                                Versmininkai
Mikel Kiupel                                  Antleičiai
Friedrich Oginski                           Katyčiai
Urte  Oginski                                  Katyčiai
Berta Uigšies                                  Katyčiai
Miks Vaškys                                  Jurge-Kandscheit (Daubarai)
George Quesell                              Altveidė
Jons Buttkus                                  Versmininkai
Jons Sapals                                     Mediškiemiai
Mikel Tressat                                 Jurge-Kandscheit (Daubarai)
Heinrich Vittkovski                       Šlauniai                       
Else Dittkuns                                 Versmininkai
Gustav Stroks                                Mediškiemiai
George Uigšies                              Ulozai
Fritz Raišuk                                   Katyčiai
Mikel Posingis                               Mediškiemiai
Kristups Jakšts                              N.Stubriai
Dovyds Mitzkus                           Laugaliai
Jurgis Dennulis                            Laugaliai
George Kananeka                         Mediškiemiai
Jons Dittkuns                               Versmininkai
Richard Adomeit                          Matzstubriai
Gryta Bredies                               Gallus-Vilpei
Wanda Sugars                              Katyčiai
Jurgis  Ašmutat                            Katyčiai
Endrus Gaillius                            Kekersai
Elske Bredies                               Gallus-Vilpei
Martin Sturys                               Gallus-Vilpei
Emma Everling                            Pėteraičiai
Martin Strekis                              Pėteraičiai
Mikel Jagomast                            Timsriai
Kristups Simkus                          Timsriai
Be Jurgio Margio iš Versmininkų, nors jokių “postų” “Vainike” (kol kas) neužimančio, draugija jau nebeįsivaizduojama, regis, jis labiau “visur esantis” nei pirmininkas Kupratis. Bet Jono Aušros jis neužgoš! Bent jau kol šiam neįsigaliojo “žalnierystės nuosprendis”, jiedu abu nerias iš kailio – o tai vis bendram Lietuvybės ir “Vainiko” draugų labui! – viens kitam nenusileisdami, bet ir viens kito neužgoždami. Ir gegužės 5-os susiėjime pranešimus vėl skaitė – taigi Margys ir Aušra!
Mums regisi: iš Jono Aušros širdies, besidžiaugiančios gražiai pinamu katytiškiu „Vainiku“, veržte veržėsi dosnus entuziazmas – o, tegu kiekvieno bažnytkaimio, kiekvieno kaimelio jaunimas atsiveria lietuvybei, Tautos dvasios lobiams, tepajunta bendrystės vardan idealiojo mierio žavesį! Štai gegužės 19-ą susibūrė Rukų jaunimo draugija “Ąžuolas”, o tarp jos steigėjų – ne tik vietinių, bet ir kai kurių tilžiškių, pagėgiškių pavardės… O sąrašo gale ir – “Jons Aušra iš Minjotų”.  Trečią Sekminių dieną  “Vainiko” nariai, sumanę paiškylauti, nukako į Vyžius ir štai užgimė dar viena draugija -“Vyžių Vainikas”:  iš “pirmtakūnės” perėmusi vardą,Vyžių jaunimo draugija irgi tapo šiokia tokia pirmąja – Šilutės apskrities mastu.
Tvėrėsi draugijos, žinia, ir be tiesioginės katytiškio “Vainiko” veikėjų įtakos, tad jų iki 1912-ųjų vasaros   jau tikrai gražus – tik padrikas – būrelis radosi (Pagėgiuose veikė “Rūta”, Lankupiuose “Jaunimas”, Paskalviuose “Aušra”).  Matyt, daugelis jaunų galvų, euforijos apkvaitintos, mano – tereikia panorėti. Tik išmintingasis Vydūnas persergsti karštakošius: “Draugiją čia steigti, kur nėra žmogaus, kurs galėtų būti jos branduoliu, yra netikęs dalykas ir kenkia savo greitu žuvimu Lietuvių atsigavimui daugiau negu jį lobina. Katyčių “Vainikas” gali būti visiems kaip geru paveikslu. Yra čia gyvas branduolys. Todėl draugija ir gyvena. Bet tas branduolys pats ten rados, nereikėjo jo ten sodint”. Taip, ne vienąkart Vydūnas geru žodžiu minės Katyčių “Vainiką”. Bet juk  šiame “branduolyje” glūdi pakankamai “išcentrinės jėgos”, verčiančios rūpintis kur kas platesniais nei sava parapija reikalais. Tame pačiame “Jaunimo” numeryje (1912, birželio) toks ”Draugijos Bernelis J.A.” (na, kas gi kitas, jei ne minjotiškis nenuorama!) kreipiasi į bendraminčius, ragindamas telktis:
 [Pav.- ]
Ir šį, 1912-ųjų, birželį jaunieji mažlietuviai ar, kaip linkęs įvardinti Vydūnas, Lietuvių jaunimas Prūsuose, turėjo progos pabendrauti, pasitarti, pasidalinti draugijine patirtimi, susiėjęs 16-ą savai šventei ant Rambyno. Suplūdo sugužėjo keli šimtai žmonių, tik… ne visada kiekybė į gera. Vydūnui vėl teko pabakinti: „Gaila tik, kad daug nekviestų, net ir Vokiečių, čia atsirado. Būtinai reikėtų saugoties apie susirinkimo dieną iš anksto laikraščiuose skelbti“, juk rengiami visiems atviri lietuviški vakarai, tuo tarpu  jaunimo šventės tebūnie „namiškių“ bendrystė. Bet ar taip jau blogai buvo? Gi kai kas taip rūpinosi iš anksto tos šventės sėkme; štai „Vainiko“ raštininkas Jons Aušra vis ragino saviškius užsirašyti (pas jį ar pas Kveselaitį), nurodyti, ar savu, ar „draugišku“ vežimu važiuosią, kvietė „lioštojus“ (matyt, žaidimų rengėjus) susieiti dar savaitę prieš tai pasirengimui… Ir pats tos šventės metu taip stengėsi – o juk ne tuščiai! Po to galės paskaityti laikraštyje geru žodžiu savo pastangas minimas, taigi: Vydūnas  atliko „sunkiausiąjį darbą“ supažindinant tarpusavyje jaunuosius, Giedotojai sudainavo keletą dainelių, tada jaunimas ėmėsi „lošti“, o „čia ypačiai atsižymėjo Jons Aušra. Jis nepailsdamas veik šį, veik kitą žaidimą pamokino, parodė ir naujų pramanė“.
Po poros savaičių (kaip draugijos ir įsipareigota) „Vainiko“ nariai vėl susirinko, ne taip jau gausiai, rods apie 40 žmonių, bet juk gana, tuo labiau, kad patriotinę nuotaiką turėjo kaitinti ir apsilankę svečiai – „du studentu iš Didžiosios Lietuvos ir vienas gimnazistas“. Paklausyta pranešimo apie tai, „kas tai naikinimas ir dėl ko naikinama“, pranešėjas (Raštininkas kukliai nutyli jo vardą, hm?) ragino naikinti ydas ir puoselėti dorybes. Deja, susiėjusiems katytiškiams teko ir ne visai smagiai kvaršinti galvas: ar „vieną poną, draugiją įžeidusį, bylon (provon) traukti“, ryžtingai nutarta – taip, nėra ko leisti šmeižiamiems, o Margys įgaliotas šiame reikale draugiją atstovauti. Juk „Vainikas“ tvirtai stovi ant kojų – moraliai, todėl ir gali drąsiai visus juodintojus į dienos šviesą vilkti;  ir materialiai draugija jau prakutus, gi kone pusantro šimto narių, mokesčius gal ir ne visi skuba mokėti, bet priminus paraginus ir susidaro markių atsargėlė! Tad ambicingiesiems vainikiečiams (ar tik nėr tarp jų Jono Aušros? !) ir gimė idėja: būtinai „stubą“ išsinuomoti! Čia bus galima ne tik saugoti savąjį „turtą“ (o jo irgi jau prisikaupę –  Knygynas nemenkas, švenčių atributika, veiklos dokumentacija), bet ir susieiti ne vien oficialių renginių proga. Gi dauguma mergelių ir jaunikaičių – nors ne vienas dievotas susrinkimininkas  pabamba jaunimo draugijas pernelyg svietiškais dalykais užsiimant – iš savo kaimų sekmadienio rytą į Katyčius bažnyčion atkeliauja, dažnai – gerokai prieš pamaldas, tad – ar ne gražu tą valandikę šiltai ir jaukiai susėdus tautiškus reikalus aptarti? Taip ir nutarta (tik vienam balsavus prieš) tokį kambarį už 150 markių metams samdytis, o „pinigai taps per ypatišką rankių tarp draugų ir Draugijos prietelių surinkti.“ Šios idėjos įgyvendinimui išrinkta ir „komiteta“: Kiupelis ir Margys iš Versmininkų, Kiauka iš Antleičių bei Aušra iš Mingotų (nekart taip „Minjotai“ bus užrašomi). Matyt, ankstesniam „skarbininkui“ nuo draugijos veiklos nutolus, mokestį surinkti bei naujus narius registruoti įgaliojamas Margys. Ech, Jonai, Jonai, ar jaučia tavo širdis, kad bus tave kam pakeisti, kai Kaizerio „padono“ priedermė atitrauks nuo lietuviškojo veikimo? Matyt, kartais nusmelkia sunkumas ne tik  būsimųjų žalnierių širdis: vis nutinka proga pajausti Būties trapumą… Štai ką tik su jais buvo jėgų kupinas, ateities vizijas kuriantis Jons Sapalas [Sabalas-?] iš Mediškiemų, taigi tik 21-ių, ir.. – nebėr… Betaisant seną statinį, griuvo mūro sieną, sužeidė ūkininko sūnų, dar buvo šis į ligonbutį nugabentas, tik nieko negelbėjo… Liepos 5-ą gimtojo kaimo kapinaitėse Jonuks Sapals ir palaidotas. „Jo pagarbei padėjo draugija ant jo kapo vainiką su tautiškomis lintomis ir užrašu: Lai būna jam lengva Lietuvos žemelė“.
Ak, 5-a buvo penktadienis, o jau sekmadienį „ponu Margys ir Aušra“  svečiavosi „Vyžių Vainiko“ susiėjime, kur gi ne – be jų kažin ar vyžiškiai būtų susitvarkę! Margys prakalbą pasakė, krikščionybės pradžią lygindamas su kūrimųsi “mūsų krikščioniškosios Vainiko Draugystės” (va, seni bambekliai, matot – nenusigręžia nuo tikėjimo ir dainuot-žaisluot linkęs jaunimas), o susiėjimas baigtas padainavimu “kelių lietuviškų dainelių, užvestų per poną Aušrą”.
O visų jaunimo draugijų bendrystės idėja jau „sklando ore“, kas besupaisys, kuris pirmiau, kuris labiau ją išsakė bei ėmėsi įgyvendinti, nors … Nors iniciatyvą į savo rankas perėmė „Birutė“, pirmiausia – jos vadovas Jons Vanagaitis, subūręs savąją organizacinę „Komisiją“, turėjusią ir Įstatus surašyti ir visą „valdžios mechanizmą“ numatyti. Vydūnui teko bakstelti: juk tai mes (!) birželį pateikėm tokį užmanymą, bet, laimei, šie du aktyvieji Prūsų Lietuvos veikėjai gebėjo, pečius surėmę, gal kiek ir pasibakindami, bendrą vežimą traukti…
Štai rugpjūčio 4-ą  „Vainiko“ nariai susibūrė į Katyčius savai šventei: pasilinksminta Versmininkų giraitėj (pamėgs katytiškiai čia šiltu oru susieiti), po to persikelta į salę, kur savi saviems parodė „dramatišką veikalą“. O po savaitės, 11-ą, įvairių draugijų atstovai suėjo suvažiavo – Vanagaičio Komisijos sukviesti –  į Tilžę pasitarti dėl bendros sąjungos steigimo. Penkiolika draugijų atsiuntė savo atstovus – ne tik naujai būtent kaip jaunųjų sambūriai susikūrusios (Paskalvių „Aušra“, Klaipėdos „Jaunųjų draugija“, Griežpelkių „Žiedas“, žinoma, Katyčių „Vainikas“, kuriam ir Jons Aušra atstovavo bei kt.), bet ir nuo seno gyvuojančios tilžiškės „draugystės“ – Vanagaičio „Birutė“ bei Vydūno Giedotojai. Visą reikalą į savo rankas mėgino imti Vanagaičio inicijuota Komisija; susirinkimo vedimas buvo patikėtas jos nariui tilžiškiui Mikui Gudaičiui, o šis ir perskaitė jau tosios Komisijos parengtus kuriamos sąjungos Įstatus. Bet ne pirštu penėti čia susiėjo – pareiškę, jog apie jokius Įstatus dar nieko negirdėję, rinkosi savąjį pirmininką – Storostą, taigi Vydūną,  raštininkauti patikėję Vanagaičiui… O taurusis Vydūnas stojosi ginti demokratijos, pasisakydamas prieš numatytąjį „centralizmą“, t.y. organo, kurio sprendimams turėtų paklusti visos draugijos, sukūrimą. Jo kalbos „kodinis“ žodis – Santara (svarbiausia esą visų draugijų savanoriškas sutarimas) ir taps kūnu! Daugumos sprendimu nutarta, jog būsimoji draugijų sąjunga turės tik raštininką (reikalų vedėją), o visi reikalai bus sprendžiami bendrai pasitariant. Atmetus parengtuosius, primesti ketintuosius Įstatus, reikėjo suburti naują komisiją demokratiškosios Santaros Įstatams parengti – o joje ir Jons Aušra! Gražu, kad ir Vanagaitis nebuvo atstumtas, įtrauktas šalia Vydūno, Aušros,  G.Garnio (Paskalvių) tilžiškių Gudaičio ir E.Jonušaičio, Uigšių Kupraičio.
Žinoma, Santaros idėją primiausia reikėjo skleisti ir aiškinti saviškiams. Štai rugpūčio paskutinį sekmadienį susiėjus Katyčių “Vainikui” ir buvo kalbėta apie šios bendrystės naudingumą. Po to, kaip pranešė Draugijos raštininkas Jons Aušra, “laikė viens kalbėtojis pranešimą, ar dainuoti yra nuodėmė (griekas). Jis [na,. kas gi čia toks užsislaptinęs?!] aiškino, jog dainuoti esą tas pats, kas giedoti, jei tikt mumyse sužadina švelnius jausmus. Esąs didis skirtumas tarp dainos ir vėl dainos. Dainuoti nepadorią dainą esą iš tikro nuodėmė”. Bet juk kaip svarbu padainavimui – ypač kai ne vien savo malonumui trauki, bet nori viešą šventę surengti – savo kampelį turėti! O juk kambariu pasirūpinti įgalioti draugai savo darbą atliko! Tad po šių kalbų ėjo „Vainiko“ būrelis apžiūrėti išrinktųjų kambarių, kuriuos nuo spalio numatyta visiems metams išsinuomoti. Tad išsiskirsdami visi jau žinojo, ką turės aptarti rugsėjo 8-ą, kitame „Vainiko“ susiėjime: įvertinti, išsakyti savo nuomonę dėl Santaros Įstatų bei aptarti kambarių apstatymo, reikalingų daiktų įsigijimo klausimą.
Hm, kažin ar namiškiai Jono nepabaksnojo dėl jo lakstymo iš vieno susiėjimo į kitą – dar vasarai baigiantis, kai ūkyje pats darbymetis; žinia, šventą dieną ir ūkininkai žino švęsti, tik kažin kažin, ar Jonui Aušrai „nedėldienių“ savo tresionėms užtenka… Ne,  ne tradicinis rugsėjo pagyvėjimas Tilžėj – gi prasideda metturgiai, jomarkai su savo linksmybėmis, kai ir visokie cirkininkai atkanka! – jam rūpi. Santaros Įstatai turi būti skubinai parengti! Taigi, jau rugsėjo 3-ą galėjo pasirodyti žinia: „Komisija tvėrėsi tuojau prie darbo ir praėjusioj subatoj šičion Tilžėj nulaikytame susiėjime priėmė sekantį Įstatų sutaisymą, kursai atspaustas ir Lietuviškosioms Draugystėms prisiųstas dėl mėginimo“.
Kaip buvo sutarę Santaros Įstatų aptarti rugsėjo 8-ą į Katyčius susirinko ir „Vainiko“ draugai. Hm,  juk turėjo bent nuogąstavimo ir užuojautos žodelį visi savo draugui Jurgiui Margiui iš Versmininkų tarti, ne, ačiū Dievui, šeimyna gyva ir sveika, ir gyvenamoji troba išliko, bet juk visai naujai statytoji skūnia ir tvartas per rugpjūčio pabaigos audringąją, žaibais pritvinkusią naktį sudegė! O Margių šeimynai tai didelė nepalaima, gi pastatai menkai teapdrausti…Jų draugas Jurgis, gi visų mylimas, kaip kitaip būtų tapęs “nepakeičiamu”, galbūt dar guodėsi: ir viena kiaulė, gal 70 markių verta, sudegė … Ūkininkų sūnūs ir dukros tikrai galėjo suprast ir atjaust tokiai nelaimei ištikus.  Bet ir numatytaisiais reikalais metas užsiimti, taigi pasitarta apie draugijos kambarių apstatymą – suplanuota įsigyti sulankstomas kėdes, ir tai padaryti įgaliotas Draugijos raštininkas! Bet svarbiausia –  draugijų Sdantaros idėja ir jos tapimas kūnu! Protingų vyrų surašytiems Įstatams visi galėjo tik pritarti, prieštaravimų nesukėlė ir būtinybė mokėti į bendrą kasą, o garantuoti bent trys “Vainiko“ atstovai Santaroje (nuo 30-narių – vienas, nuo 45- du, nuo 75- trys) turėjo suteikti ir saugumo: jų balsas bus išgirstas. Tad visi vieningai, nieko nekritikuodami, balsavo „už“ šiuos Įstatus .
O Draugijų glaudimass į Santarą kirbino ne  tik jaunimo protus bei širdis; gal viltingai, bet kartu ir nerimastingai šį rūgimo procesą stebėjo vyresnieji. Štai tokiam ponui Naujokui, pritariančiam draugijų tautiškumo siekiams, skaudėjo širdį dėl to, kad „viera ir nuobažnystė jų tarpe neranda vietos“. Ir kol kas neaiški Santaros pakraipa vertė nuogąstauti: kas bus, jei jos vadovu taps „pons Storostas“, šiaip mokytas ir tautiškumui nusipelnęs žmogus, tik – skleidžiąs krikščionybei tolimą tikėjimą?; o jeigu Vanagaitis, tas „zocialdemokratas“, kadais savo knygelėse „vieros mokslą“ neigęs?.. Bet daugumai ir senosios kartos lietuvininkų, branginančių savąją kalbą bei papročius, turėjo regėtis šis jaunimo tautiškasis sujudimas bent jau kaip būtinas priešnuodis – gi Vokietijos „galvų“ rūpesčiu Rytprūsiuose imta aktyviai daiginti „Jugendpflege“, draugijėles, „globojančias“ mokyklą baigusiuosius, juos suburiančias – tam, kad pabendrautų, padainuotų, ir vis vokiškai…
Dar prieš steigiamąjį – jau tikrąjį – Santaros suvažiavimą Katyčių „Vainikas“ surengė savo „metinį“ susiėjimą, kuriame įvertinti visi 1912-ųjų darbai, paskaičiuoti gauti ir išleisti pinigai, rinkta nauja Valdyba… Hm, ligtolinis  „Vainiko“ raštininkas, skelbdamas šį renginį, kvietė atvykti ir visus, išeinančiusi kariuomenėn – atsisveikinimui… Naujasis raštininkas – mūsų geras pažįstamas Jurgis Margys – nei apie atsisveikinimą su „žalnieriais“, nei su buvusiais (bent jau vienu iš jų) Valdybos nariais neužsimena; tik praneša, jog dalyvavo pons Vydūnas iš Tilžės… Ką gi,  bent jau šis „Vainiko“ ir visos tautiškosios veiklos etapas Jonui Aušrai baigėsi. Turėjo skaudėt širdį, kitiems nerūpestingai, gal ir smagiai nusiteikus renkant naująją valdžią. Pirmininku vėl išrinktas Uigšių Jurgis Kupratis (gal santūrus, dėl to patikimas ir mėgstamas? Juk nesiplėšė jis taip kaip ligšiol tiedu „ponu“ Margys ir Aušra), o kasininko ir raštininko pareigos patikėtos naujiems žmonėms: Mikeliui Posingiui iš Mediškiemių teks tvarkyti kasą, o Jurgiui Margiui – dokumentaciją. Na taip, šalia šių dirbti įgaliotųjų draugija rinko ir būrelį „ištikimų“, galime manyti – savotišką Tarybą.  „Ištikimų“ išrinkta net trylika, o tarp keturių merginų – ir „P-te Marikė Aušrikė iš Mingotų“. Gal bent tai paguodė Jono širdį, galėjo viltis sulauksiąs ten, kaizerio kazarmose, laiškelių, o juose – kuo smulkiausių naujienų apie „Vainiką“, jo rankom pradėtą pinti…
Gal  Jons Aušra  dar sudalyvavo ir Santaros suvažiavime spalio 6-ąją. Šįkart susirinko 21 dalyvis, atstovaująs trylikai draugijų Susiėjimą atvėrė – kaip praėjusio renginio pirmininkas – Vydūnas,  o nuolatiniam vedimui išrinktas Palavykas; raštininkuati teko M.Ašmutaičiui ir, taigi, Versmininkų Margiui… Regis, viskas vyko sklandžiai: priimti Įstatai, patvirtintas Santaros raštininkas – Mikas Gudaitis (gal atlėgo besibaiminusiems pernelyg stiprios Vydūno ar Vanagaičio įtakos?), be to, išrinkta ir „Komisija“ (vėlgi mūsų terminais būtų „Taryba“):  M.Ašmutaitis, Kr. Urėdaitis, J.Vanagaitis, Vydūnas – visi tilžiškiai ir tik vienas ūkininkaitis – Versmininkų Margys.
Na taip, skeptiškai nusiteikusių liko: prie Santaros prisidėti atsisakė  liuteroniškoji „Sandora“, kunigo Viliaus Gaigalaičio vadovaujama…
Bet Santara įsikūrė, ir laikas parodys jos prasmingumą!
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra