Vaikų kaprizų atspindžiai politikoje

Autorius: Data: 2011-08-23, 12:03 Spausdinti

Vaikų kaprizų atspindžiai politikoje

Gediminas PAVIRŽIS, Vilnius

Kas nežino vaiko kaprizų. Patys augome, vaikus auginome, matome, kaip jie kitur auga. Įdomu, kai prisimeni ir lygini auklėjimo, mokymo metodus. Taip, gyvenimo tempas, kokybė, informacinis srautas nepalyginami. Dėl daugelio priežasčių santykiai tarp kartų, auklėjimo metodai irgi skiriasi.

Vaikų kaprizai (kartais ir dėl tėvų kaltės) keičiasi su amžiumi. Sako, mažas vaikas, mažas vargas ir atvirkščiai. Taip ir su kaprizais. Jei šeimoje tarp tėvų santarvė, jei abu vaikams vienodai teisingi ir reiklūs, jei vienam sudrausminus, kitas neglostys, jei bus tinkamai bei laiku paaiškintas netinkamas poelgis, kaprizai mažės. Ir atvirkščiai, bet koks nuolaidžiavimas ir pataikavimas kaprizus didina, tokio vaikėzo norai su amžiumi auga, žiūrėk, jau tarpusavio meilė bei pagarba palaikoma tik už kažkokį atlygį, jam turi nusileisti visi namuose, kol didėjančius norus jau tik iš baimės vykdo tėvai. Galiausiai užaugusiam gegužiukui, dar paakinamam dažno kaimyno arba pažįstamo, tėvų duoklė ar patalpa tampa per maža ir tik laiko klausimas, kada tėvai bus pažeminti. Belieka galimybė, kad visuomenė, jei bus neabejinga, tokį išsišokėlį sutramdys.

Grįžimas šeimos, tiksliau vaikų auginimo problemoms, šiame straipsnelyje man rūpi tiek, kiek šeima yra valstybės ląstelė, nes valstybėje kaip ir šeimoje plėtojasi analogiški santykiai. Ypač tai pastebima valstybės valdyme, politinių partijų veikloje.

Tarkime, susikuria kokia nors partija, deklaruoja neblogus siekius, pripažįsta demokratiją, įsipareigoja laikytis Konstitucijos, įstatymų, žodžiu, tvarkos. Kol ji nereikšminga į ją niekas nekreipia dėmesio. Pamažu tokia partija atranda veiklos nišą ir pradeda virkauti, reikšti kaprizus, kas kart garsiau nepamatuotas bei jautrias tautinių mažumų pretenzijas. Didesnės ir įtakingesnės partijos, būdamos valdžioje ar opozicijoje, tautinių bendrijų problemų labiausia bijo, todėl glosto, pataikauja, tenkina įgeidžius. Lengvai patenkintas reikalavimas kelia didesnį apetitą. Reikalavimai didėja ir vis nacionaliniu pretekstu. Regis, jau iš valdžiukės pasiekė tai, ko niekur nėra, tačiau vis tiek blogai. Toks reikalautojas išaugęs iš trumpikių, pastebėjęs, kad jo bijo, didina spaudimą. Tokiai partijai jau nė motais valstybės konstituciniai reglamentai, įstatymų reikalavimai. Ji perdavusi valdomuose rajonuose karaliavimą Dievui, pamiršo Dekalogo reikalavimus mylėti artimą, nemeluoti. Įsidrąsinusiems vadukams tai – smulkmena. Melo ir šmeižto pilna burna juodina Lietuvėlę bei jos žmones jau toli už jos ribų.

Partijėlės, ypač įtakingesnės, tyli. Nėra tarp jų ir bendro sutarimo, kas dar daugiau skatina triukšmadarius. Vienos patenkintos, kad ne joms reikia spręsti, esančios valdžioje mąsto, kuo dar patepti, kad nuramintų. Jei negalima atšaukti Švietimo įstatymo, gal jį poįstatyminiais aktais padaryti neįgalų, gal plėsti lietuvišką abėcėlę, gal leisti visus vietovardžius, pavardes rašyti, kaip jie nori, gal dar didinti dotacijas? Svarbu, kol kas nuraminti.

Taip, greičiausiai tiems vadukams, dar pamalonintiems kaimyno, kurio bijo mūsų valdžiukė, kol kas užteks. O kaip dėl lietuvių integravimosi Vilniaus krašte, apie ką viešai kalbėjo amžinai nepatenkintas ir įtakingas žmogutis? Parlamentinės partijos tam kurčios ir nebylios. Tikrai nenoriu būti svetimas savoje žemėje. Gal Lietuvos visuomenė nebus abejinga begaliniam nuolaidžiavimui ir pataikavimui?

Nuotraukoje: G. Paviržis

Voruta. – 2011, rug. 3, nr. 17 (731), p. 4.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra