Vaikas taip pat gali nuveikti didelius darbus. Mažoji ryšininkė

Autorius: Data: 2021-10-31 , 15:44 Spausdinti

Vaikas taip pat gali nuveikti didelius darbus. Mažoji ryšininkė

Stefanija Čioglytė su tėveliais. S. Čelnienės asmeninio archyvo nuotr.

Algirdas Pauliukėnas, Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos IIg kl. moksleivis, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Konsultavusi mokytoja – Skaidrė Pauliukėnienė. Didžiasalis, 2021 m.

Ar kada nors pagalvojote, kad mažas vaikas taip pat gali nuveikti didelius darbus, būti svarbus Lietuvai? Ar tikėtina, kad dar mokyklos nelankančio žmogaus veiklą galima įrašyti į Lietuvos istorijos puslapius? Galima, jei jo darbai yra svarbūs mūsų Tėvynei Lietuvai ir jos kovų už laisvę dalyviams.

Norėčiau papasakoti apie moterį, vaikystę praleidusią šalia partizanų, buvusią jų ryšininke ir mažąja pagalbininke. Tai Stefanija Čioglytė, gimusi Alfonso ir Agotos Čioglių šeimoje, kilusi iš miškų apsuptyje buvusio Kaubriškės kaimo. Kaimo jau nėra, bet išlikusi jo istorija ir ten gyvenusių žmonių prisiminimai.

Partizanas Jonas Kluonis-Jakutis. S. Čelnienės asmeninio archyvo nuotr.

Gyventi pagiry įsikūrusiame Kaubriškės kaime nebuvo lengva. Nors greta buvo įsikūrę laisvės kovotojai, tačiau nuolatiniai kaimo „svečiai“ buvo ir stribai, kurie nuolat trikdė kaimiečių gyvenimą, persekiojo jų kasdienybę, kaltindavo nebūtais dalykais.

Stefanija nuo mažumės žinojo, kad tėvas susitinka su partizanais, jiems padeda, motina perduoda namiškių lauknešėlius ir pati gamina partizanams valgį. Ji buvo primokyta tylėti, niekam nieko nepasakoti.

Mergytė prisimena, kaip tėvas pasisiuvo kailinius, kuriuos kiekvieną žiemą atiduodavo partizanams. Pavasarį partizanai kailinius vėl grąžindavo. Tie kailiniai dar ir dabar yra Stefanijos namuose Didžiasalyje, nuolat primindami sunkų istorijos laikmetį.

Stefanijos tėvą stribai dažnai kviesdavo į Tverečių tardymui, ten laikydavo net kelias paras, bet, negavę jokios informacijos, išleisdavo. Daugiausia tėvas prisikentėjo dėl užrašo ant arklio lanko, kur buvo parašyta jo pavardė — Čioglys. Tai susiję su vienu nutikimu, kai pas Čioglių kaimynus vėlų vakarą iš Smilginiškės atėjo partizanai ir paprašė, kad pavežtų į Tverečių. Jų dukra Eugenija pasikinkė arklį ir sutiko pavėžėti. Bevažiuojant pamiške užpuolė stribai ir įvyko susišaudymas. Kaip Eugenija pasakojo, buvo tamsu, nieko nesimatė tik šūvių garsai ir kulkų švilpesys sklido ore. Ji baisiai išsigandusi krito į sniegą ir ėmė šliaužti. Taip sniegu šliaužė iki arčiausiai buvusios Dubauskų sodybos. Atidariusi duris rado išsigandusius ir ant žemės gulinčius Dubauskus. Pas juos ir pasiliko pernakvoti. Tik ryte parėjo namo. Eugenijos motina, visą naktį praraudojusi dukters, negalėjo atsidžiaugti grįžusia. Na, o arklį rado Kliukų fermoj, su ant lanko užrašyta Stefanijos tėvo Čioglio pavarde. Tada ir prasidėjo begaliniai tėvo tardymai, nors jis ir nebuvo susijęs su tuo įvykiu, ne jo buvo ir arklys. Nepadėjo ir paaiškinimai, kad žmonės, atpažinę arklį, ant lanko užrašė ne tėvo pavardę, o kaimo pavadinimą, kadangi tuo metu kaimą vadino ne  Kaubriške, o pagal Stefanijos tėvų pavardę — Čiogliais.

Stefanija vaiko akimis stebėjo visus įvykius ir viską dėjosi į savo vaikišką galvelę. Bet jai pats baisiausias įvykis su stribais įsiminė, kai vieną ankstyvą vasaros rytą jų namų slenkstį peržengė „neprašyti svečiai“. Tėvas anksti buvo išėjęs šienauti, motina kepė blynus. Stribai pradėjo visaip kabinėtis, liepė prisipažinti, kad partizanai čia būna, ir dabar „tiems iš girios“ blynai kepami. Ir jei neprisipažins, tai uždegs namus. Užkliuvo ant sienos kabantys piemenuko drabužiai, sakė, kad čia miškiniams paruošta. Nesulaukę jokio prisipažinimo, stribai prinešė į namus šiaudų kūlių ir jau ruošėsi padegt namus. O Stefanijai taip baisu buvo, taip ji gailiai verkė… Motina pašaukė iš laukų tėvą, tas greit susirado pas kaimynus buvusį stribų viršininką. Viršininkas atėjęs liepė negąsdinti mažo vaiko ir išnešti šiaudus. Aišku, šiaudų niekas neišnešė, bet viskas baigėsi laimingai.

Stribai nuolat lankydavosi jų namuose, vis kvosdavo apie partizanus, jų ieškojo pastatuose, o dažniausiai lipdavo ant pirkios. Ten stovėjo iš balanų padaryta dėžė sūriams džiovinti, kad pelės neįlįstų. Atėję stribai vis lipa ant aukšto ieškot „girinių“, o toj dėžėj po jų apsilankymo iš 17 sūrių lieka kokie 5. Po tokių atsitikimų ir motina lipdavo kartu, kas stribus labai nervindavo, todėl motiną visaip išvadindavo ir užgauliodavo.

Partizanas Adolfas Bielinis. S. Čelnienės asmeninio archyvo nuotr.

Visai kitokiomis spalvomis nusidažo Stefanijos pasakojimai apie partizanus. Moteris vis prisimena, kaip būdama mergaitė neša partizanams valgyti. Tėvas jai buvo prisakęs einant pas partizanus šūkaut, dainuot, eit pagirio takeliu ir jei sutiktų nepažįstamą, sakyti, kad nieko nežinanti. Ant krepšelio dugno motina pridėdavo valgyti, ant viršaus uždėdavo uogienojų ir mergaitė šokinėdama bei šūkaudama patraukdavo pagiriu pas partizanus į sutartą vietą. Mažylei buvo prisakyta: jei į sutartą vietą niekas neateis, grįžti su krepšeliu namo. O būdavo visaip: partizanai iš krepšelio pasiimdavo maistą, o jei buvo nesaugu — nepasirodydavo. Juk stribai taip pat vykdė savo darbą.  Daugiausia Stefanijai tekdavo susitikti su iš Kudabiškės kaimo kilusiu partizanu Jonu Kluoniu-Jakučiu. Tai jis beveik visada ir paimdavo maistą. Kartais ateidavo Adolfas Bielinis.

Mergaitė prisimena, kad partizanai labiausiai mėgdavo kugelį. Motina iškepdavo, pridėdavo kuo daugiau lašinukų ir sakydavo dukrelei, kad šiandien kugelio nevalgytų. Tada mažoji žinojo, kad jį neš partizanams.

Taip mažoji Stefutė ne vienerius metus nešiojo partizanams valgį. Visada bėgo linksmai šokinėdama, dainuodama ir šūkaudama. Tikrai ne kartą matė ją stribai, bet niekada nesustabdė, nes jie net nepagalvojo, kad maža mergaitė gali turėti ryšį su partizanais. Kartą bėgiodama po girią ir pati atsisėdo ant partizanų žeminės, tai išsigandusi namo parlėkė. Bet partizanai neišsidavė, nors mergaitė ir girdėjo, kad jie tenai buvo.

Visus susitikimus su partizanais Stefanija prisimena tik gerai ir mielai dalijasi maloniais prisiminimais. Nutikimas, apie kurį moteris pasakoja, įvyko vasarą. Mergaitė išleido į pirtį piemenuką, o pati liko gyvulių prižiūrėti. Iš namų buvo pasiėmusi degtukų. Net pati nesupranta, kaip sugalvojo, bet paėmusi uždegė eglę. Medis buvo aptekėjęs smala, todėl greit užsikūrė. Išsigando mergaitė, kai liepsna ėmė kilti į viršų. Bet, laimei, netoliese būta partizano Jono Kluonio-Jakučio. Jis liepė greit nešti žemės grumstus ir velėnas. Stefanija nešė, o Kluonis mėtė aukštyn. Taip bendromis jėgomis pavyko užgesinti ugnį. Tada liepė mergaitei pasisižadėti, kad daugiau taip nedarys ir grasino tėvui pasakysiąs apie šį įvykį. Bet tėvui Kluonis vis dėlto nepasakė. Šis įvykis taip ir liko jos ir partizano paslaptimi.

Tą pačią vasarą mažoji mergaitė laukuose buvo su tėvu, kuris pjovė žolę. Sulūžo tėvui galąstuvas dalgiui galąsti ir pasiuntė Stefaniją namo kito atnešti. Grįžta mergaitė pas tėvą, o pagiry tiek daug takelių vingiuoja. Žino, kurioje vietoje reikia atsiskaičiuoti tam tikrą skaičių žingsnių ir į kurią pusę sukti, bet kiekvienąkart tai padarius vis nueina ne ten, kur reikia. Vėl grįžta į tą vietą, iš naujo skaičiuoja, bet ir vėl nepataiko, kur reikia. Taip jai bevargstant, prieina partizanas Jonas Kluonis-Jakutis. Paklausia, ar pas tėvą einanti, ir parodo takelį, kuriuo reikia eiti. Laiminga Stefutė nubėgo pas tėvą, kuriam, aišku, papasakojo šį nutikimą.

Stefanija Čioglytė jaunystėje. S. Čelnienės asmeninio archyvo nuotr.

Moteris dar prisiminė, kaip partizanas Jonas Kluonis-Jakutis buvo atėjęs į jų namus. Visi dirbo laukuose, namuose šeimininkauti buvo likusi viena mažylė. Ji dirbo motinos palieptus darbus. Tvarkė pieną. Prileido pilną pieno puodynę, o pakelti negali. Taip stovėdama ir galvoja, ką daryti. Tik staiga atsidaro durys ir įeina Kluonis. Užkalbina mergaitę ir paklausia, ar ji nieko jam neturinti. Stefutė greit padavė motinos paruoštą kugelį. Tada Jonas Kluonis-Jakutis paklausė, gal ji negalinti pakelti šitos puodynės su pienu. Partizanas noriai pagelbėjo mergaitei ir pastatė puodynę į nurodytą vietą.

Tokie mieli vieni ar kiti prisiminimai išliko įstrigę mažos mergaitės atmintyje. Sovietmetis sunaikino partizanus, bet neištrynė iš atminties jų kilnių tikslų ir brangių prisiminimų.

Metai keitė metus, mažoji Stefanija užaugo ir ištekėjo už Vilėkų kaime gyvenusio Leopoldo Čelnos, taip pat buvusio partizanų ryšininko. Tad šeimą sukuria žmonės, abu padėję partizanams.

Partizanų ryšininkas Leopoldas Čelna. S. Čelnienės asmeninio archyvo nuotr.

Turbūt būtų įdomu, kokiu būdu Leopoldas Čelna padėjo partizanams? Jis laisvės kovotojams siuvo uniformas. Daug kas žinojo, kad Leopoldas siuva, bet niekaip stribai negalėjo rasti, tai ir įrodymų nebuvo. O siuvo Gudijoj, Maskoliškės kaime, pas tetą Stefaniją Gruzdytę. Kiek kartų Leopoldo namus tikrino, bet sužinoti tiesos taip ir nepavyko. Žinoma, kartą šokiuose stribai įsiutę iškarpė Leopoldui plaukus, „girinių“ rėmėju išvadino, bet tik taip ir išliejo savo pyktį, nes įrodymų neturėjo. Esant reikalui, vyras ir kitaip padėdavo partizanams. Ne kartą kelią parodė, nakčia per ploną upės ledą į Gudus lydėjo, apie pavojų perspėjo.

Stefanija ir Leopoldas Čelnos. S. Čelnienės asmeninio archyvo nuotr.

Garsiai kalbėti apie partizanus visą sovietmetį buvo tabu. Ištarti laisvės gynėjų vardus buvo galima tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Partizanų ryšininkams buvo galimybė gauti Laisvės kovų dalyvio statusą, bet Stefanija Čelnienė neieškojo nuopelnų. Sakė nemananti, kad kažkaip ypatingai nusipelnė. Darbą, kurį darė, darė iš širdies. Jos nuomone, tuo laiku dauguma žmonių, kaip galėdami padėjo partizanams, ir tai buvo normalus ir savaime suprantamas dalykas. Toks tada buvo gyvenimas ir kitokio elgesio žmonės net neįsivaizdavo. Partizanai buvo jų broliai, dėdės, giminaičiai. Dauguma žmonių ir elgėsi pilietiškai. Jų elgesys buvo nuoširdus, nereikalaujantis jokio atlygio.

Deja, dabar aplinkui matome jau pasikeitusį ir kitokį požiūrį į žmogų. Šiuolaikinis žmogus rūpinasi tik savimi, jam nerūpi kitų rūpesčiai, domina tik karjera, džiugina turtingas gyvenimas bei atlyginimo dydis. Nebelieka vietos pačioms svarbiausioms gyvenimo vertybėms, kuriomis galėjo didžiuotis senoji karta, sugebėjusi pasidalinti paskutiniu duonos kąsniu. Gaila, bet ši karta vis dažniau mus palieka… Visa, kas buvo svarbu ir šventa, pasislepia po kapų kauburėliais…

Stefanija Čelnienė, 2021 m. S. Čelnienės asmeninio archyvo nuotr.

Literatūra:

Jūs vardus amžinai mes minėsim (2008 m.)

Istorija Naujienos Rezistencija , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra