Vaidinimas LŽŪU apie prof. V. Ruokį: susitelkusi mokslo bendruomenė sukūrė įstabų vaidinimą

Autorius: Data: 2011-04-07 , 14:36 Spausdinti

Vilniaus pedagoginio universiteto Prancūzų filologijos ir didaktikos katedros dėstytoja Irena KARALIENĖ

Jau susidarė tendencija, kad reta aukštoji mokykla ar universitetas per neformalųjį ugdymą nedažnai atsigręžia į savo praeitį ir analizuoja savų mokslininkų ar nusipelniusių asmenų gyvenimą, ir juo labiau šiandiena, kada visi tapo pramoginės šou programos dalimi. Lietuvos mokslų akademijos nario, charizmatiško prof. Viktoro Ruokio 125-ąsias metines Lietuvos žemės ūkio akademijos vadovybė nusprendė pažymėti netradiciškai.

Pasikvietė muzikinių renginių režisūros profesionalą Egidijų Mažintą, kuris ignoruoja šalies valstybinius teatrus ir nesiruošia su jais bendradarbiauti, bet mielai priima pasiūlymus padirbėti su aukštųjų mokyklų studentais, darbuotojais, dėstytojais, mėgėjų kolektyvais, neįgaliųjų aktorių trupėmis, kurie nori pažinti senųjų lietuviškų vaidinimų autentišką skonį. Senųjų lietuviškų apeigų ir ritualų specialistas VPU doc. dr. E. Mažintas visiems savo režisuotiems spektakliams kuria savo scenarijų (išskyrus Daugpilio valstybinio dramos teatre pastatytą komp. I. Kalmano kabaretą „Karambolina“) priėmė pasiūlymą, juolab, kad prieš studijas LMTA, bei profesionalios muzikinės režisūros klasėje Maskvoje, ieškodamas savo kūrybinio kelio, įsigudrino baigti Žemė ūkio akademiją ir kelerius metus padirbėti Dzūkijos kaimuose. Taip mokslo metų užbaigimui Lietuvos žemės ūkio universitete gimė muzikinis publicistinis-politinis vaidinimas „Viktoras Ruokis – dirvožemių ir lauko riedulių karalius“, spektaklis, šlovinantis V. Ruokį, akmenų karalių, stovėjusį tarp dviejų sistemos slibinų ir sugebėjo išlikti doru lietuviu. Dviejų valandų trukmės muzikiniame spektaklyje vaidino daugiau kaip pusšimtis artistų-senovinės kaimo ritualinės magijos, apeigų, vestuvių scenos surijo trečdalį spektaklio laiko. O žiūrovai sulaikę kvėpavimo sekė kiekvieną žynio, jaunųjų, tėvų, kaimo jaunimo, klebono, Užgavėnių dalyvių pokštavimų, linksmybių bei rimtų mergvakario išminties krislų. Bet ir aktualių XIX a. pradžios, tarpukario  politinių ir ūkinių problemų diskusijų, ne tik ministerijoje, bet ir šalia studentiško suoliuko, kur studentai apkalba savo profesorių, kuris tarsi vargdienis guli užsimetęs ant galvos prancūzų kompartijos savaitraštį „L‘Humanite“. O po įsijungia į diskusiją aistringai aiškindamas savo gyvenimo tiesas – būti savo liaudies etninių papročių, tradicijų gynėjais, tada jokios globalios tendencijos subliukš kaip „musės išrūgose“.

Daugelio knygų apie dirvožemius ir akmenis autorius Viktoras Ruokis, griežė smuiku ir violončele, dirigavo 1924 m.respublikinėje dainų šventėje, mėgo dainuoti lietuvių liaudies dainas, žiemą nenešiojo pirštinių, kepurės, palto, buvo vegetaras, valgė tik sudžiūvusias duonos kriaukšles, grūdus, vaisius ir tai tik su kirmele, daržoves, aktyviai sportavo, įkūrė LŽŪA chorą „Daina“, rengė respublikines bėgikų varžybas, pats iki solidžios senatvės važinėjo dviračiu, bėgiojo, per pertraukas tarp paskaitų vaikščiodavo rankomis žemyn galva, rašydavo stovėdamas ant rašomojo stalo pasidėjęs taburetę. Studentams tai buvo vaikščiojanti legenda. V. Ruokį amžininkai laikė labai keistu todėl netrūko apkalbų ir atsitikimų, kurie nutikdavo šiam Don Kichotui, visą gyvenimą kovojusiam su valdininkais už švarią bei ekologišką Lietuvą. Dviems žmonoms mirus V. Ruokis vedė viešbučio valytoją ir norėjo žiedus sumainyti bažnyčioje, tačiau partkomas išsikvietė, išbarė bei neleido to daryti.

Scenas keitė greitas spektaklio tempas. Žiūrovai po spektaklio atsistoję dar ilgai plojo visiems dalyviams. Politinis spektaklis tarsi polemizavo su mūsų dienų aktualijomis. Šio klausimo dar vis negaliu įminti. Ar tikrai mūsų valstybiniai teatrai neturi nacionalinių veikalų, o tautiniai vaidinimai užpildys tą nišą ir nenorintys pritapti prie dabartinės korupcinės šalies kultūros sistemos klišių teatralai netrukus mes pirštinę profesionaliems šalies teatrams tuo parodydami, kad šiandiena mėgėjai artistai, jei su jais nuoširdžiai ir atkakliai dirbama su uždegančia tautine dramaturgija, gali pasiekti profesionalių vaidybos ir persikūnijimo aukštumų? Merdėjančioje šalies komercinėje teatrinėje-muzikinėje kultūroje, kurioje spektaklius gali statyti tik „savi“, o ne kiti gal tai ir bus šviežio gaivaus oro gurkšnis?

Kokį prof. Viktorą Ruokį pamatė žiūrovai? Tai – smūgis žemiau juostos tiems žiūrovams, kurie pastarųjų dviejų dešimtmečių šalies kultūros istoriją, kaip ir mūsų teatrų pasiekimus įsivaizduoja pagal komercinių laikraščių bei žurnalų skiltis. V. Ruokio lūpomis kalbėjo prikeltas iš užmaršties Lietuvos senolis – kaimo filosofas. Jis Lietuvos istoriją vadino „skerdyklomis“, kaimiečius – „tikraisiais šalies gynėjais, patriotais“, miestiečius – „reginių ir alkoholio apsvaigusia mase, tarakonais“, nuo krizių – geriausiai išgydo karai (operacijos?). Pasaulinis miestas, kokie šiandien yra Kaunas, Vilnius, Šiauliai, Panevėžys, Raseiniai, Druskininkai, kuria žmogų ir masę, besivadovaujančių principu: pelnas, uždarbis ir asmeninė gerovė. Kaimo moralė ir dorovė tampa pašaipos objektu. Ministerijose knibždantys ir valdžioje esantys žmonės, intelektualai, biurokratai, nomenklatūra, be mažų išimčių technokratija, mokslininkai nežino kas yra tėvynė. Tai žino ir supranta tik kultūringas žmogus, jis be abejo yra kilęs iš kaimo. Anot herojaus, krizės yra amerikietiškų bankų grobuoniško karo su savo indėlių laikytojais pasekmė. Spektaklio akcentas tas, jog krizė yra preliudija į dar vieną globalią katastrofą, kaip 1939 m., kai Adolfas Hitleris „išvadavo“ pasaulį nuo didžiosios Depresijos išpjovęs kaip gyvulius skerdykloje kelis šimtus milijonų gyventojų. Taip nuodėmingas pasaulis išlipo iš tarpukario krizės dugno. O kaip lips iš šios? Pasaulio bankai smukdo tautą, tikėjimą, pagaliau ir šeimą, tai jie daro slaptais sandėriais bei slaptais susitikimais, kuriuos vadina seminarais, konferencijomis su skambiais lozungais ir šūkiais „Tautos suartėkite“. Gal iš tikrųjų ES kolchozą sugalvojo Levas Trockis su Josifu Stalinu? Visos krizes išnyksta tik išskerdus žmones, aktyviausius šios dirbtinos akcijos priešininkus, kuriuos vienaip ar kitai kapitalizmo dainiai globalistai nenori paleisti iš savo gniaužtų. O dabartinė pensijų reforma, kuri daroma lietuvių tautos labui, nebesulauks (paprasčiau numirs) savo išsvajotų bankiškos sistemos deimančiukų (eurų ar taukuotos špygos už žioplą patiklumą valdžios klerkams). Savo pažiūromis V. Ruokis spektaklyje tarsi antrina poetui Oskarui Milašiui ir kitiems totalitarinio kapitalizmo sistemos kritikams. Į sovietų glėbį V. Ruokis pateko dėl savo antiamerikoniškų pažiūrų. Tačiau, kad iš tarybinio laikotarpio mokslininko CV dingo sūnus Juozukas (dirbo JAV universiteto biochemijos profesoriumi), LŽŪA katedros vedėjas prof. V. Ruokis visą sovietmetį (iki mirties 1973 m.) tylės kaip Lietuvos partizanas enkėvedė požemiuose. Kad Viktoras išsižadės savo pirmagimio, įspės tėvus – Oną ir Gabrielių Ruokius – raudonomis kortomis spektaklio pradžios scenoje burianti čigonė Esmeralda (akt. D. Petrikienė).

Galite įsivaizduoti CK I-ojo sekretoriaus Antano Sniečkaus ir generolo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus reakciją, kai į Kauno partinio aktyvo konferenciją 1941m. prof. V. Ruokis atvyko su Lietuvos šaulio uniforma bei įsikūręs prezidiume išrėžė kalbą šlovinančią …. sovietizaciją Lietuvoje, kuri garbingesnė nei kriščionizacija (V. Ruokis dvasinę seminariją metė jaunystėje ir tapo laisvamaniu), kad kiekvieną tvartą (Lietuva?) reikia pravėdinti ir išvalyti, ar ne nuo krizės ir biurokratinės sistemos, viena kitą pradėjusios čiulpti (tarpukario ar dabartinės?). Lygindamas buržuazinę kultūrą su bolševizmu (europizacija) V. Ruokis antrino prof. Antanui Maceinai, atseit amerikoniškos bankinės sistema atmaina žmonijai, tarp jų ir Lietuvai yra pavojingesnė už bolševizmą (liberalizmą?). Dar 1923 m.Viktoras Ruokis ryžtingai priešinosi ne tik bankų monopoliui, bet ir to meto „šventojo“ žemės ūkio ministerio prelato „Mykolo Krupavičiaus žemės reformai“, kurią dievina net ir mūsų laikų politologai, vadindami ją „genialia“. Neabejoju, jei prof. Henrikas Gudavičius būtų atsidūręs LŽŪU, jis būtų palikęs spektaklį ir garsiai trinktelėjęs durimis. Anot garbaus istoriko, šios reformos iniciatorius M. Krupavičius yra „antras žmogus Lietuvos istorijoje po Vytauto Didžiojo“. E. Mažinto spektaklyje M. Krupavičius buvo taršomas ir draskomas įvairaus skonio doc. V. Ruokio pašaipomis vos ne akivaizdžiu įsitikinimų supriešinimu. Žemės ūkio Ministerio kabinete žodžių kautynės virto vos ne dviejų ideologų (pasipūtusių ir savo teisumu įsitikinusių gaidžių?) peštynėmis. Garbė aktoriams – Miškų fakulteto doc.dr. Algirdui Gavenauskui sukūrusiam impozantiško, muzikalaus ir energingo, galinčio už savo pažiūras tvirtai pastovėti herojaus M. Krupavičiaus sudėtingą charakterį bei Lietuvos mokslų akademijos ekspertui prof. Algirdui Motuzui, sukūrusiam kuklaus, bet atkaklaus prieštaringai vertinamo mokslininko vaidmenį. Tačiau spektaklio moto gal ir kitas – „prelatas M. Krupavičius išstūmė dvarininkijos luomą iš Lietuvos“, nušlavė daugybę dvarų nuo žemės paviršiaus, juos atidavęs valstybės reikmėms bei išdalinęs mažažemiams, kad ir nepriklausomybės kovų dalyviams. „Ačiū už kunigišką reformą, ministeri, sunaikinote 2 000 Lietuvos dvarų, agronomijos, gyvulininkystės, augalininkystės ir kultūros židinių, kurių net plytos ant plytos mūsų krauju aplaistytoje žemelėje nebeliko… bet sukūrėte 20 000 ubagiškų vienkiemių, – priekaištavo atsilapojusiais baltiniais V. Ruokis (akt. A. Motuzas) M. Krupavičiui šalia dalyvaujant to metu būsimiems profesoriams – Steponui Kolupailai, Juozui Tonkūnui, Antanui Rukuižai, Jonui Krikščiūnui, Jo Ekscelencijai A. Stulginskiui, Lietuvos universiteto dekanui Z. Žemaičiui ir kt. Spektaklyje pasirodė ir kiti įtaigaus vaidinimo personažai: žiniuonė Amelė ir trečioji V. Ruokio žmona Kaimo kultūros instituto direktorė, doc. dr. Svetlana Bagdonaitė-Statkevičienė, praeityje garsi šalies estrados solistė, Daugėliškių valsčiaus klebonėlio S. Bijūnėlio vaidmenyje debiutavo Agronomijos fakulteto dekanas doc. dr. V. Pranckietis, Gabrieliaus Ruokio Filosofijos ir kultūrologijos katedros vedėjas R. Povilaitis. Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, (šį vaidmenį atliko TV laidų herojus agronomas dr. Algirdas Amšiejus), prof. Z. Žemaitis bei žydas Pisanka (Elektrifikacijos katedros laborantas J. Stumbras), prof. S. Kolupaila (hidrotechnikas doc. dr. V. Damulevičius), čigono Mato Bubio vaidmenyje – LŽŪU doktorantas Povilas Mulerčikas, taip pat vaidino ir įdomius vaidmenis sukūrė doc. E. Jakienė, A. Šnipaitė, doc. A. Šaluchaitė, doc. S. Kazlauskaitė, studentai – J. Kalinauskas, A. Romas, J. Savickas, V. Šmitaitis, M. Rulytė ir kt.

Nuotraukoje:

1. Daugėliškių klebonėlis S. Bijūnėlis (akt. V. Pranckietis) gėdija senuosius Ruokius, kad šie nesimoko lenkiškai ar lotyniškai ir bara, kad kuo greičiau pakrikštytų litviną Viktoriuką, nes „viskas brangsta“

2. 1923 m. scena. Ekscelencija Lietuvos prezidentas A. Stulginskis (akt. A. Amšiejus): Būkime atviri Lietuvą nuo priešų visais laikais 95%gynė tik kaimo jaunimas, bet miestiečiai tai ėmė ir pamiršo. Už prezidento doc. dr. V. Ruokis (akt. A. Motuzas)

3. 1923 m. Kalėdos. Lietuvos žemės ūkio ministeris prelatas M. Krupavičius (kt. A. Gavenauskas) užtraukia Alfredo ariją iš D. Verdi operos „Traviata“: „Aukštai mes pakelkime taurę linksmybių ir kelkim aukštai ją prie lūpų…“

4. Gabrieliaus (akt. R. Povilaitis) ir Onos Ruokių vestuvių viduryje žynys Vaidyla (akt. A. Gavenauskas). Scena Daugėliškių kaime

Kultūra , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra