Pagrindinis puslapis Istorija V.Valiušaitis. Kodėl istorikai bijo faktų?

V.Valiušaitis. Kodėl istorikai bijo faktų?

Vidmantas Valiušaitis, www.DELFI.lt

Naciai siekė per lietuvišką administraciją legalizuoti savo veiksmus žydų atžvilgiu. Henry A. Zeigeris, knygos „The Case Against Adolf Eichmann“ redaktorius ir komentarų autorius, cituoja generolo F. W. Stahleckerio raportą, rašytą 1941 m. spalio 15 d. Heinrichui Himmleriui, Vokietijos vidaus reikalų ministrui.

Jame rašoma: „Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos valstybės smarkiai nukentėjo nuo bolševikų vyriausybės ir žydų, kol jos buvo inkorporuotos į SSSR, buvo tikėtasi, kad jos (t.y. patys gyventojai) atsilygins priešams, likusiems po Raudonosios armijos atsitraukimo. Saugumo policijos pareiga buvo sukurstyti šiuos apsivalymo judėjimus ir nukreipti juos teisinga linkme tam, kad kuo greičiau būtų pasiektas šio apsivalymo tikslas. Žvelgiant į ateitį buvo nemažiau svarbu pateikti lengvai įrodomą ir nepajudinamą faktą, kad išsilaisvinę gyventojai patys ėmėsi pačių griežčiausių priemonių prieš bolševikus ir žydus, ir kad vokiečių valdžios nurodymai liktų tarsi nuošalyje“. F. W. Stahleckeris tame pat raporte toliau skundžiasi: „Mūsų nuostabai, nebuvo paprasta sukelti plačius pogromus prieš žydus“.Kitas amerikiečių autorius dr. Philipas Friedmanas, buvęs Kolumbijos universiteto žydų istorijos lektorius ir knygos „Their Brothers Keepers“ autorius, cituoja kitus Franzo Stahleckerio, ypatingosios paskirties SS grupės, veikiančios Baltijos šalyse, vado („SS Brigadeführer Franz Stahlecker, Commander of Einsatzgruppe A, operating in Baltic countries“) žodžius: „Mūsų instrukcijų pagrindu, saugumo policija kiek įmanoma greičiau ėmėsi spręsti žydų klausimą. Tačiau mes manėme, kad reikėtų, jog saugumo policija iš karto nesiimtų ypatingai griežtai persekioti, kas galėtų sukelti negatyvią reakciją net ir tarp vokiečių. Mūsų tikslas buvo parodyti, kad pati tauta ėmėsi persekioti žydus“.Nuo savęs Ph. Friedmanas priduria: „Tačiau Stahleckeris, kuris vykdė samdinių verbavimą iš fašistų partizanų junginių, bedarbių policininkų ir nusikaltėlių pasaulio, su nuostaba ir nusivylimu atrado, kad lietuviai, kaip taisyklė, atsisakydavo galimybės, kurią jiems pasiūlydavo tūkstantmetis Reichas. „Tai nebuvo paprastas dalykas, – skundėsi Stahleckeris, – suorganizuoti efektyvius veiksmus, nukreiptus prieš žydus.“Istorikas dr. Arvydas Anušauskas, vienas labiausiai įsigilinusių profesionalų į „Lietūkio“ garažo, kurioje sovietų okupacijos metais veikė NKVD būstinė, bylą, gegužės 18 d. Seime surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo: „Man teko „Lietūkio“ garažo tyrimą pristatyti Vašingtone, Holokausto muziejuje. Vokietijos archyvuose pavyko surasti labai aiškų ryšį, kurio, matyt, nerasdavo anksčiau. Tarp Richardo Schweizerio, Stahleckerio vertėjo, ir žmogaus, kuris buvo to pogromo dalyvis. Buvusio Lietuvos piliečio, vokiečių kilmės, kurį galima vadinti tiesiai šviesiai, kad tai buvo Gestapo darbuotojas. Pasitraukęs iš Lietuvos 1940 m. ir 1941 m. sugrįžęs“.Jo vardas Juozas Surmas. Kaip ir Schweiceris, kilęs iš Kybartų, pasienio su Rytprūsiais miestelio. Tas žmogus, pasak A. Anušausko, suvaidino esminį vaidmenį „Lietūkio“ garažo įvykiuose. Organizavo grupę kalinių, kuriuos bolševikai 1940–1941 m. laikė Kauno kalėjime. Išėję iš kalėjimo, susitiko su Shweiceriu ir gavo užduotį organizuoti žydų pogromą. Tas ryšys turėjo būti nematomas.A. Anušauskas: „Puikiai lietuviškai kalbantis, po karo, beje, apsimetė lietuviu. Buvo demaskuotas, įkalintas. Paleistas britų. Dėl to, kad žinojo daug informacijos apie agentūrą, kuri liko Sovietų Sąjungoje. Šiuo atveju aš tiesiog konstatuoju, kad tas ryšys nustatytas. Taip, jis buvo ilgai neigiamas“.Žydšaudžių portretaiŽmonių, kurie jungėsi į žudynes noriai, buvo daugiau. Keletas pavyzdžių. Verneris Liovė– nacių šnipas. Į Lietuva atvyko 1937-aisiais. Turėjo majoro laipsnį. Nepriklausomos Lietuvos valdžia juo nepasitikėjo. Tačiau Justo Paleckio vyriausybės švietimo ministras pasirašė įsakymą priimti V. Liovę dirbti mokytoju Kupiškyje. Statėsi lojaliu marksistu. Apsigyveno priemiestyje, turėjo radijo siųstuvą. Vengė fotografuotis. Tik kartą pateko į objektyvą 1940 metais Kupiškio mokytojų bendroje nuotraukoje. Prasidėjus karui, V. Liovė Kupiškyje organizavo masines žudynes ir visų žydų sušaudymą. Po karo gyveno Vakarų Vokietijoje.Vladas Požėla – NKVD agentas iš Pakruojo. Itin uoliai organizavo ir vykdė vietinių žydų žudymą. Netrukus tapo Šiaulių apygardos komisaro Geweckės pirmuoju patarėju. Lietuviai saugumo policijos valdininkai ir visuomenininkai bendromis pastangomis, rizikuodami savo likimu, surinko dokumentus. Įrodė, kad advokatas V. Požėla buvo slaptas NKVD agentas – skundikas, NKVD centro Vilniuje tiesioginis patikėtinis. Jo įskundimu daugelis lietuvių, įskaitant visai jauną moksleivį, buvo pražudyta bolševikų kalėjimuose. Nustatyta ir jo slapyvardė – Popovas. Bet vokiečiams įspūdžio tai nedarė. Tik po to, kai pavyko surasti dokumentus, įrodančius, kad Požėla-Popovas stengėsi pražudyti ir savo kaimyną dvarininką baroną von Roppą, ir tik kai Roppas pats tuo įsitikino, tada jie šitą „patarėją“ areštavo ir nedelsdami sušaudė.Paklausykime dar sykį dr. A. Idzelio: „Klasikinis pavyzdys – Antanas Gecevičius. Jis buvo baigęs karo mokyklą 1940 metais. Aviacijos karininkas. Per pirmąją okupaciją buvo NKVD operatyvinis darbuotojas. Dalyvavo trėmimuose. Kai užėjo vokiečiai, tapo vienu iš batalionų vadų. Šaudė žydus Minske. Buvo vienas iš rimtų žudikų. Kai karas pakrypo vokiečių nenaudai, policijos batalionai buvo likviduoti. Dalis tų vyrų buvo permesti į Italiją. Ten Gecevičius vokiečių dalinio sudėtyje kovojo prieš lenkus, veikusius drauge su britais. Paskui perbėgo pas lenkus, tapo Antoni Giecewicz, lenkų junginyje ėmė kovoti prieš vokiečius. Pasibaigus karui, jau kaip „alijantų karo veteranas“ Anthony Gecas, atvyko į Škotiją. Ten gyveno ir mirė (2001), nors į amžiaus galą prieš jį buvo pradėta byla. Tačiau nuteistas nebuvo. Tai klasikinis žydšaudžio pavyzdys. Jis buvo lietuvių tautos išdavikas, nes dirbo NKVD. Paskui išdavė rusus, dirbo vokiečiams. Vėliau apleido vokiečius ir dirbo alijantams Italijoje. Jis yra gavęs iš vokiečių aukščiausią apdovanojimą „Geležinį kryžių“, vadinamąjį „hagenkroicą“, o iš lenkų – karinį kryžių „Už narsą“. O buvo išdavikas ir žydšaudys. Jam nerūpėjo niekas. Tai prototipas žmogaus, šaudžiusio žydus ir užėmusio vadovaujančias pozicijas“.O ką rodo Laikinosios Vyriausybės protokolai? Jau antrajame LLV posėdyje 1941 m. birželio 25 d. konstatuojama: „Visa eilė ministerių praneša apie žiaurumus, kuriuos vykdo paskiri sovietų kariuomenės daliniai su vietos gyventojai ir apie didvyriškus žygius partizanų“. Nutarta: „Partizanų veiklą stiprinti, bet iš partizanų kiek galima greičiau išskirti nepageidaujamą elementą, kurie pripuolamai yra prisiplakę“. Vadinasi, jau antrą savo darbo dieną Vyriausybė pastebi, kad vyksta kažkokie nekontroliuojami dalykai, veikia tam tikri junginiai, kurie nežinia ką išdarinėja.Birželio 26 d., trečias, LLV posėdis, 13 val.: „Ministeriai plačiai pasiinformuoja apie dabartinę Lietuvos būklę, partizanų veiklą ir tą didelę žalą, kurią sudaro likę paskiri sovietų kariuomenės padaliniai vietos gyventojams. <…> Patirta apie žiaurias žudynes Pravieniškių durpyne, Babtuose ir visoje eilėje Lietuvos vietų“. Birželio 26 d. protokolas Nr.4: „J. Ambrazevičius nusiskundė, kad blogai veikia saugumas ir pasitaiko areštų bei kratų pas asmenis, kurie visai nekalti. <…> Pasisakyta, kad Klimaičio partizanų būrys veikia ne drauge su Lietuvos ginkluotų pajėgų štabu“ ir taip toliau.Ir tik kitą dieną, birželio 27. d. sužinoma: „Ūkio ministeris Žemkalnis pranešė apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus Kaune, „Lietūkio“ garaže. <…> Patirta, kad šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendra neturi nei su Aktyvistų štabu, nei su Partizanų štabu, nei su Laikinaja vyriausybe.“ Vadinasi, Klimaitis apsišviečia anksčiau, nei įvyksta „Lietūkio“ garažo įvykiai. Tuo metu patys įvykiai iš karto suvokiami kaip „nieko bendra neturintys“ su sukilimu. Ir tai fiksuota LLV protokoluose!Tame pačiame birželio 27 d. protokole Nr.5 pažymima: „Burmistras praneša, kad į jį kreipiasi Vokiečių kariuomenės pareigūnai įvairiais reikalais, kurie pražengia jo komepetencijos ribas“. Kitaip tariant, permanentinis vokiečių spaudimas ir manipuliacijos prasideda nuo tos valandos, kai tik naciai įžengia į Kauną.Meluoja ir nesigėdijaLiepos pradžioje, tuojau po pirmųjų ekscesų, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis sukvietė apie 60 rinktinių visų nepriklausomybės laikais veikusių politinių srovių atstovų, žinomesnių visuomenės veikėjų ir valstybininkų, nepatekusių į J. Paleckio „kabineto“ narių – A. Sniečkaus, A. Guzevičiaus, M. Gedvilo – tinklus ir išvengusių sunaikinimo. Šiam visuomenės elitui J. Brazaitis pristatė vyriausybės darbus ir planus, prašydamas jų pritarimo, politinio palaikymo ir patarimų kaip veikti toliau.K. Škirpos įgaliotinis dr. Grigas Valančius, atvykęs iš Berlyno ir dalyvavęs tame susirinkime, taip aprašo įvykį: „Brazaitis sumaniai vedė posėdį, vykusiai moderavo, sintetino. Išklausyti visuomenės bei partijų atstovų pasisakymai. Jie buvo stiprūs, optimistiški, skatinantys Vyriausybę kietai laikytis, nesvyruoti ir vadovauti valstybei, nepaisant okupanto trukdymų. Ypatingai džiaugiausi puikiais valstiečių liaudininkų lyderio Z. Toliušio pareiškimais: „Jokių reikalavimų dėl Vyriausybės sudėties ar kitokių, partijos vardu jums (Vyriausybei) nestatome ir negalima statyti šiose aplinkybėse. Svarbiausias dalykas – išsilaikykite patys ir tuo iškovosite Lietuvai valstybinį nepriklausomumą…“ Jam pritarė ir kitas senas politikos vilkas – prof. A. Tumėnas. Lėtu, vos girdimu, bet kiaurai pergalvotu ir protingu žodžiu jis nurodė svarbiausią uždavinį – jokiomis aplinkybėmis nesitraukti iš valstybingumo kelio, kuriuo pradėta eiti ir nesileisti į jokias Zivilverivaltungo formas bei machinacijas…“.Kaunietis Chaimas Bargmanas, gilių istorinių šaknų litvakas, kraštotyrininkas, surinkęs unikalių liudijimų apie žydų tragediją Lietuvoje, mini jau pirmosiomis karo dienomis arkivyskupo J. Skvirecko ir vyskupo V. Brizgio raštą Kauno karo komendantui, kuriuo protestuojama „dėl okupantų savivalės Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu“. Kaunietis kraštotyrininkas ne be ironijos pastebi, kad pasirodžius tokiai informacijai, „Lietuvos „tituluotieji istorikai“ tuojau pat turėjo griebtis minėtojo dokumento paieškų. Deja, garsieji istorikai bevelija elgtis taip, lyg šios publikacijos iš viso nebūtų buvę“.Kaunietis tvirtina, kad arkiv. J. Skvireckas savo dienoraštyje rašo tiesą – jis iš tikro, drauge „su didele grupe Lietuvos inteligentų, yra pasirašęs tokį raštą“. Ch. Bargmanas liudija: „Žinau, kas buvo memorandumo sumanytojas (arba bent vienas iš sumanytojų). Kaune dar yra bent vienas gyvas liudininkas, prisimenantis, kaip buvo renkami parašai. Yra ir keliasdešimt žmonių, girdėjusių bene paskutiniojo šio rašto signataro viešą pasakojimą“.Anot kauniečio kraštotyrininko, daugkartiniai jo kreipimaisi – tiek žodžiu, tiek raštu – į aukščiausius ir autoritetingiausius Lietuvos asmenis, jokių pozityvių rezultatų nedavė: „Sugebėjau išsiaiškinti, kad nei vienas profesionalus Lietuvos istorikas nėra dirbęs su Vokietijos armijos-vermachto Kauno karo komendantūros archyvu. Mano supratimu, mūsų istorijos mokslo korifėjai net nežino kur šie archyvai apskritai yra… Tuo tarpu Lietuvos gestapo archyvus, esančius Vokietijos mieste Liudvigsburge, tyrinėjo ne mažai istorikų iš Lietuvos“.Įdomu, kad Laikinosios Vyriausybės kontaktai iki pat liepos pabaigos, kol buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia, tebuvo su vermachto atstovais. Politiniu lygiu palaikyti kontaktus su LLV draudė birželio 24 d. Vokietijos URM direktyva.„Ypač dėl žydų buvo aiški sankirta, – liudija G. Binkis. – Bet jėga buvo vokiečių pusėje. Galėjo tik laikinai kiek užvilkinti, nustumti, bet radikaliai išspręsti šitų dalykų nebuvo įmanoma. Naciai pradėjo reikalauti suvaryti juos į getą. Kauno komendantas – J. Bobelis. Vokiečiai veikti nori jo vardu. O jis – absoliučiai priešingas. Jo name Aguonų gatvėje slėpėsi žydų šeima. J. Bobelis sukosi kaip išmanydamas, stengdamasis nepabloginti žydų padėties, nors jam buvo be galo sunku. Abejonių dėl pasitikėjimo šita vyriausybe nebuvo. Priešingai, niekas neabejojo, kad tai „mūsų vyriausybė“. Abejonė buvo viena: ar ji išsilaikys, ar išliks? Vokiečiai veikė drauge su nacionalsocialistų partija. Jonas Vokietaitis, Izidorius Taunys, Jonas Pyragius, kiti labai puolė Laikinąją vyriausybę. Pradėjo spausti iš lietuviškos pusės, nebe iš vokiečių. Kol galų gale prieš J. Ambrazevičiaus vyriausybę nacionalistai liepos mėnesį surengė pučą, J. Bobelį nušalino, viską perėmė vokiečių pastatyta generalinių tarėjų administracija. Represijos prieš žydus suintensyvėjo.“Tačiau Darius Udrys kala prie kryžiaus vieną J. Brazaitį: „Kad ir kokia moraline kazuistika bepasikliautume, esmė yra ta, jog nėra jokio būdo atskirti Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybės nuo LAF ir nacių žodžių ir veiksmų“.Ką galima į tai atsakyti? Nebent dar kartą pacituoti L. Rubinšteiną: „Dabartiniai meluoja nesustodami, nuoširdžiai ir įkvėptai. <…> Meluoja ir nesigėdija. Jie žino, kad meluoja… Ir mes žinome, kad jie meluoja“.Atsišaukimas į tautąŠioje vietoje dedu tašką. Neturiu iliuzijų pakeisti žmonių galvoseną, perskverbtą Juozo Žiugždos istoriografinės mokyklos perspektyva . Tačiau žmonės, kurie pajėgūs mąstyti patys, kurie geba kritiškai vertinti gyvenimo tikrovę, kurie net tik kalba, bet ir girdi ką sako kiti, tikiu, gali atskirti pelus nuo grūdų. Jiems ir pacituosiu Laikinosios Vyriausybės atsišaukimą į tautą, parašytą ir paskelbtą tada, kai vokiečių Kaune dar nebuvo ir jų cenzūra ant spaudos dar nebuvo spėjusi uždėti savo letenos.„Nepriklausomos Lietuvos valstybe jau atstatyta. Raudonoji armija išbėgdama išsivežė ir savo sukurtos vadinamosios tarybinės Lietuvos valdovus. Raudonosios Lietuvos istorija baigta, ir jos puslapį užverčiam. Užverčiam kaip klaikų košmarišką sapną, nes tie vieneri metai ir aštuonios dienos suspėjo sugriauti ar apgriauti tai, kas geriausio mūsų darbo žmonių buvo sukurta per dvidešimt metų. Suardė visą ūkininko buitį, sugriovė mūsų darbininkų bei tarnautojų pusiausvyrą tarp pajamų ir išlaidų. Išgrobė, išvežė įmonių įrengimus ar sunaikino įmones, su tokiu vargu žmonių kurtas. Išvežė ar sukimšo į kalėjimus keliasdešimt tūkstančių mūsų tautos sūnų. O likusius vertė aklais savo rusiškojo imperializmo ir bolševikinio šovinizmo įrankiais.
Paskutinėmis dienomis atstatytosios nepriklausomybės faktą teko dar apmokėti labai gausiomis mūsų nekaltų civilinių gyventojų ir mūsų partizanų kraujo ir gyvybės aukomis.
Šiandien sykiu su visa tauta mes lenkiam galvas prieš šiuos didvyrius kankinius, nukankintus ar herojiškai kritusius kovoje. Tėvynės vardu lenkiamės prieš jų didžiąją auką – auką dėl Tėvynės.Su meile minim herojiškas pastangas tų lietuvių, kurie susispietę į Aktyvistų Frontą, ruošė nepriklausomos Lietuvos atstatymą.
Vokiečių žygis į Rytus įgalino mus paskelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jis sustiprino mumyse pasitikėjimą, kad ir mažos tautos nežūsta, nors laikinai ir būtų paglemžtos. Jis leido mums įsijungti vėl į Vakarų kultūros pasaulį.

Bendradarbiavimo tarp Didžiosios Vokietijos ir Lietuvos konkrečioms formoms išryškėjus, bus sudaryta nuolatinė Lietuvos Vyriausybė, ir prasidės naujai kuriamos atgimusios valstybės darbas. Tai nebus toks darbas, kaip mūsų visų blogo atminimo režime prieš 1940 m. birželio 15 d., negarbingai pasibaigęs valstybės sulikvidavimu. Nebus ir toks, kaip tarybinėje Lietuvoj prieš 1941 m. birželio 23 d., raudonojo režimo metu.

Naujos epochos, naujas gyvenimas, nauja kūryba. Valstybės pastangos bus sutelktos pakelti gerovę ne vienos grupės ar partijos, ne vieno žmogaus, bet tų visų Lietuvos žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpi lietuvių tauta, šie sunkūs metai ir paskutinės dienos parodė, kas yra tautai ištikimi, kuo tauta gali atsiremti vargo dienomis. Tai lietuviai ūkininkai, darbininkai, inteligentinis jaunimas. Kelti jų materialinę ir dvasinę gerovę, kelti gerovę visos šitos tautos daugumos, įtraukti juos i valstybės valdymą pagerbiant kiekvieno savarankišką iniciatyvą, – tai reiškia tiesti tautos gyvenimui tikruosius pagrindus.

Ir ne tarpusavio klasių kova mums reikalinga. Nereik mums kovos tarp darbininko ir ūkininko, nes abudu yra tokie pat darbininkai. Mes per maža esame tauta, kad galėtume vieni kitus tarpusavio kovoj naikinti. Tegul tokią prabangą leidžia sau šimtamilijoninės valstybės, o mums brangus kiekvienas lietuvis, be luomo ir pažiūrų skirtumo. Ir dėl to mūsų vienas kelias – visų darbas, visų sutartinis darbas.

Darbas ne tam, kad darbininką eksploatuotų privatinis kapitalistas ar valstybė. Pastaroji, kaip patyrėme iš žiaurios praeities, darbininkui gali būti tokis pat išnaudotojas, kaip ir privatinis kapitalistas, – ji ne tik šykštuoliškai išnaudoja žmogų, bet tuo pačiu metu griauja visą gyvenimą.
Darbas tam, kad pagerėtų gyvenimas visų tų, kurie dirba ūkyje, ar fabrike, ar kontoroje, ar mokslo meno srityje. Darbas tam, kad pats dirbantysis žmogus ir valstybės piliečių visuma pajustų, kad gyvenimas gerėja, o jei negerėja, tai kad matytų, jog visi naštą kelia vienodai bendroje nepriklausomoje valstybėje ir planingai veržiasi į geresnes dienas.
Ir tikrai – būkime pasiruošę dar visko pakelti. Apiplėšti likome – ir ūkininkas, ir darbininkas, ir tarnautojas. Karo našta visą pasaulį vis sunkiau slegia. Tačiau tapome laisvi. Ta viena mintis padės pakelti – turi padėti – visus nepriteklius. Ji turi paskatinti kiekvieną lietuvį, mylintį savo kraštą, imtis kasdieninių pareigų su tokiu pasiryžimu, su tokiu nesireklamuojamu atsidėjimu, su kokiu šiomis dienomis mūsų didvyriai ėjo mirti dėl tėvynės. Gyventi dėl tėvynės yra taip pat herojizmas kaip ir mirti dėl jos.

Laikinoji Vyriausybė nieko nežada. Ji jaučia, kad ir be tų pažadų tauta jos siekimus supranta ir pritaria. Tie gi siekimai yra ne Laikinosios Vyriausybes sudaryti, o tik jos paimami iš vijų trijų milijonų širdžių ir jos formuojami – norime būti nepriklausomi, pasiryžę aukotis ir viską atiduoti Lietuvai.
Nepriklausomos Lietuvos Laikinoji Vyriausybė
1941 m. birželio 25 d.“
Kur čia liaupsės A. Hitleriui? Kur antisemitizmas? Kur neapykantos kurstymas?Būčiau labai laimingas sulaukęs dienos, jeigu ką nors panašaus pajėgtų sukurti ir tesėti dabartinės Vyriausybės.

www.DELFI.lt

lt.wikipedia.org nuotr. – Lietūkio garažo žudynės. 1941 m.

Naujienos iš interneto