V. Sinica. Meilė Lenkijai reikalauja slėpti istoriją

Autorius: Data: 2015-02-23, 14:45 Spausdinti

Skaitant VDU istoriko Alvydo Nikžentaičio teiginius, jog Lietuvoje per mažai mokoma apie šių laikų Lenkiją ir per mažai stengiamasi išgyvendinti per XX a. susiformavusį priešiškumą lenkų tautai, apninka abejonės. Jos dar labiau sustiprėja skaitant Andriaus Kubiliaus prisipažinimą meilėje Lenkijai ir kvietimą atsiverti visų Lietuvos teritorijoje gyvenusių tautų istorijai kaip savai, o Vilniaus istorijoje atrasti lenkų ir žydų kultūrą kaip Lietuvos istorijos turtą, kartu pripažįstant, jog pastaraisiais amžiais tai buvo nelietuviškas miestas ir tuo Lietuva netgi gali didžiuotis.

Siūlymai, nors gražūs kaip Adomo Mickevičiaus eilės, tačiau visiškai vienas kitam prieštaraujantys. Iš tiesų galime arba sąžiningai ir be nutylėjimų priimti visą pastarųjų amžių Lietuvoje gyvenusių tautų istoriją, arba per selektyvią istoriją pagerinti santykius su kaimyne Lenkija. 2014 m. apklausos rezultatai rodo, kad net 27 procentai lietuvių Lenkiją laiko priešiška valstybe. Pagal šį rodiklį ji antra po Rusijos, kurią priešiška laiko beveik trys ketvirčiai, o dabar gal jau ir dar daugiau Lietuvos piliečių. Kaip jau įprasta, keista savinieka pasižyminčiam naujajam politiniam ir akademiniam lietuvių tautos elitui, šis priešiškumas buvo palaikytas lietuvių tamsumo išraiška, o kaltės dėl jo pradėta ieškoti vien Lietuvos valstybės klaidose. Jau tada pasigirdo ekspertų raginimų, jog būtina kryptingai dirbti gerinant Lenkijos įvaizdį Lietuvoje, tačiau kol kas lyg ir niekas nesiūlė to daryti per naujausiųjų laikų istorijos mokymą.

Nesiūlė pagrįstai, nes vienintelis Lenkijos įvaizdį Lietuvoje galintis gerinti santykis su abiejų šalių istorija yra nutylėjimas. Būtent ši strategija atkūrus nepriklausomybę ir buvo pasirinkta Lietuvos istorijos mokymo programose. Galima sakyti, kad ji veikė, nes atviras kalbėjimas apie abiejų šalių ir tautų santykius lemtų tikrai prastesnius Lenkijos vertinimus.

XIX amžiaus išvalymas

Tie, kas mokėsi istorijos jau nepriklausomos Lietuvos mokyklose, gali pamėginti prisiminti, kiek ir kaip ten pristatomas lenkų tautos indėlis į Lietuvos valstybingumo ir lietuvių tautos raidą. Pasaka apie „nuo amžių gerus abiejų tautų santykius, sugedusius tik XIX amžiuje“ paprastai palaikoma nutylint iki Krėvos unijos vykusius LDK ir Lenkijos karus, ypač Gedimino grobiamuosius žygius į Lenkijos žemes. Dinastinės unijos ir galiausiai bendros valstybės laikotarpiu yra pristatomas lietuviškos LDK aukštuomenės lenkėjimas, kuris vis dėlto yra savaip natūralus, pačių lietuvių pasirinktas dėl savo žemesne laikytos kultūros, todėl tarsi ir nekuriantis įtampų tautų santykiuose. Jei LDK Statusai XVI amžiuje dar neleido lenkų tautybės žmonėms įsigyti žemės, vadinasi, ir gyventi LDK, tai 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija be savo papildymų jau net nemini lietuvių tautos kaip ATR suvereniteto dalininkės.

Įdomybės prasideda XIX amžiuje, kurio istorijai – pritariu minėtiems autoriams, nors ne jų intencijoms – turėtume atsiverti, jei siekiame sąžiningo santykio su savo istorija. Visiems turėtų būti gerai žinoma, jog carinės imperijos sudėtyje atsidūrę lietuviai buvo nuosekliai ir vis aktyviau rusinami, draudžiant ir persekiojant lietuviškas mokyklas, katalikybę, galiausiai ir spaudą. Tai plačiai pristatoma mokykliniame istorijos kurse. Taip pat žinoma, jog kaip reakcija į tai Lietuvoje kilo Daukanto ir Valančiaus darbais prasidėjęs tautinis sąjūdis, kuris vargiai palietė Rytų Lietuvą su istorine sostine Vilniumi.

Čia pirmiausiai lenkų šovinistų dvasininkų vadovaujama Vilniaus vyskupija kaip „savą“ atsvarą svetimam rusinimui ir stačiatikybei iškėlė ne lietuvybės, o lenkiškumo idėją. Pats lenkiškumas sutapatintas su tiek lietuviams, tiek lenkams brangia katalikybe, iškeltas lozungas jog „Dievas su Marija danguje tik lenkiškai supranta“, o lietuvių kalba tuo metu itin įtakingose Vilniaus vyskupijos bažnyčiose paskelbta pagonių kalba, kuria gėda kalbėti kultūringiems žmonėms. Lietuvių tikintieji akmenimis varyti iš bažnyčių, lietuviškas maldas iš sakyklų smerkė lenkų pamokslininkai. Procesas tęsėsi ir XX amžiuje: ne viena šiandieninė Pietryčių Lietuvos šimtametė gali papasakoti, jog nors tėvai namie kalbėjo lietuviškai, tačiau vaikus mokė lenkiškai, kad „prieš kunigą gėdos nepridarytų“.

Dar 1787 metais vyskupas Ignotas Masalskis Vilniaus vyskupijoje uždraudė mišiose giedoti ar sakyti pamokslus lietuvių kalba (pačios pamaldos ir taip visur vyko lotyniškai), o per visą XIX a. šiame krašte neatsirado nė vieno lietuvių kalbą ir tautybę įsileidžiančio (net nekalbant apie tai, kad būtų lietuvių tautybės) vyskupo. Visų pirma, vyskupijos veikimu Pietryčių Lietuvos gyventojai – nebe seniai sulenkėję bajorai, o paprasti valstiečiais ir miestiečiai – buvo itin intensyviai lenkinami, tuo neva kovojant su prievartinio rusinimo padariniais. Praėjusį dešimtmetį maksimaliu istorijos egzamino balu baigęs mokyklą šio teksto autorius gali drąsiai pasakyti, kad mokykliniai istorijos vadovėliai tyli apie šį procesą, plačiai aprašytą Vytauto Merkio, Edvardo Vidmanto, Petro Gaučo ir kitų mokslininkų darbuose.


Apie ką nerašo mokykliniai istorijos vadovėliai?

XX amžius lietuvių-lenkų santykiuose buvo didžiausios įtampos ir nuoskaudų laikotarpis, tačiau visa tai neatsispindi istorijos mokyme. Moderniosios lietuvių ir lenkų tautos tikrai niekada nedraugavo ir nebuvo broliškos. Brolybe patikėti leidžia nebent žinių trūkumas. Mokyklos dešimtoje klasėje mokoma tik apie 1919-1920 metų karinį konfliktą, Lietuvai Vilnių pripažinusią Kurzono liniją, tą patį padariusią Suvalkų sutartį, ir ją sulaužius tariamai be J. Pilsudskio žinios įvykdytą Vilniaus okupaciją. Galima perskaityti ir apie tuo pačiu laiku organizuotą, bet sužlugdytą lenkų sąmokslą įvykdyti perversmą Lietuvoje ir jos vardu pasiprašyti į Lenkijos sudėtį. 1940 m. Liaudies Seimas sėkmingai pritaikė šią taktiką, tik jau SSRS naudai.

Tačiau mokykliniai vadovėliai nerašo apie 19 metų trukusį lietuvių terorą okupuotame Vilniaus krašte. Apie kasmet uždarinėtas lietuviškas mokyklas ir skaityklas, persekiotas ir likviduotas lietuviškas visuomenines organizacijas, lietuvišką spaudą, uždraustas lietuviškas šventes ir knygas. Nerašoma ir apie šimtus tėvų, kurie sėdėjo lenkiškos valdžios kalėjimuose vien už tai, kad leido vaikus į lietuvišką mokyklą, bei už tuose pačiuose kalėjimuose už savo darbą sėdėjusius lietuviškų mokyklų mokytojus. Vargu, ar daug žmonių Lietuvoje žino, jog jau 1920-1927 metais okupuotoje Rytų Lietuvoje veikė pora tūkstančių lietuvių partizanų, jog Lietuvos-Lenkijos sieną kirto daugybė nelegalių knygnešių su uždrausta lietuviška spauda iš Nepriklausomos Lietuvos, o Lenkijos gilumoje veikė koncentracijos stovyklos, kuriose kalėjo ir mirė ne vienas Vilniaus lietuvis.
Lietuviškos pamaldos buvo leidžiamos tik Šv. Mikalojaus bažnyčioje, o lietuviai kunigai buvo dėsningai siunčiami į Lenkijos gilumą, okupuotoms lietuviškoms žemėms skiriant daugiausia lietuviškai nekalbančius lenkus. Šį visapusiško lietuvybės naikinimo laikotarpį vienintelės Vilniuje tuo metu veikusios lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius, Nepriklausomybės Akto signataras Mykolas Biržiška skambiai praminė Vilniaus Golgota.

Vadovėliai taip pat nieko nerašo apie lenkų partizanų, Armijos Krajovos (AK), vykdytą terorą, Vilniaus krašte prasidėjusį nacistinės okupacijos metais. Švietimo sistema neteikia žinių apie tai, jog AK Vilniaus apylinkėse ne tik žudė civilius lietuvius gyventojus, tačiau apskritai veikė laikydama Lietuvos valdžią Vilniuje okupacine ir siekdami ne tik okupuoti Vilnių ir Pietryčių Lietuvą, bet ir visą Lietuvos teritoriją. Lietuvos istorikams aiškinant, jog AK reikėtų reabilituoti kaip antihitlerinės koalicijos narius, nutylima, jog pati AK plačiai bendradarbiavo su okupacine nacių valdžia Vilniaus krašte, gaudama informaciją, ginklus, kitus resursus ir, svarbiausia, faktinį leidimą nevaržomai siautėti ir būti kone faktine valdžia Vilniaus apylinkėse (skaityti „Armija Krajova Lietuvoje“, 1995 metai).

Istorijos pamokose tylima ir apie galiausiai lemiamą vaidmenį šiandieninei situacijai regione turėjusią stalininę krašto polonizaciją. 1950 metais iš Maskvos atėjo griežti nurodymai Lietuvos komunistų partijai Pietryčių Lietuvoje pradėti steigti lenkiškas mokyklas ir uždarinėti lietuviškas. Šis procesas, kuriam LKP priešinosi tik J. Paleckis ir M. Gedvilas, buvo itin aktyvus iki 1956 metų, jame pirmais smuikais griežė vietos lenkų komunistų veikėjai, įžvelgę tobulą platformą lenkinimo tikslams realizuoti. Rašytojas Antanas Vienuolis 1956 m. LTSR Aukščiausioje Taryboje ir viešuose straipsniuose prabilo apie šio proceso padarinius – 367 per tą laiką krašte atidarytas naujas lenkiškas mokyklas. Tai lėmė, jog daugybė kaimiškų gyvenviečių ir miestelių liko vien su lenkiškomis mokyklomis, o ištisos lietuvių ir kitataučių šeimos buvo priverstos auginti prievarta lenkinamus vaikus.

Nemažai gyventojų drįso net ir Stalino valdymo metais kreiptis dėl savo teisės į vaikų mokymą gimtąja kalba, tačiau beveik visur nesėkmingai (plačiai apie tai knygoje „Lenkinimo politika Vilnijoje“, 2007 metai). Galiausiai kuriant Babelio bokštą – tobulą ištautintų žmonių sovietinį internacionalą – įpusėjus sovietmečiui Vilniaus krašte lenkiškas mokyklas pradėjo masiškai keisti rusiškos ir situacija kone pasikartojo, tik šįkart rusų kalbos naudai. To rezultatas –mišrios ir net patiems gyventojams neaiškios tautinės tapatybės paplitimas, skirtinga kalba kalbančios tų pačių šeimų kartos ir bendra padėtis, kuria tobulai manipuliuoja ir naudojasi vietos lenkiškai kalbantys, tačiau prorusiškai mąstantys politikai.

Galiausiai istorijos pamokose nerašoma apie lenkų autonomijos reikalavimus Pietryčių Lietuvoje. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai 1990-1991 metais ne vieną kartą pareikalavo autonomijos tiek atkuriamos Lietuvos valstybės, tiek ir SSRS sudėtyje jau po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Krašte buvo keliamos Lenkijos vėliavos, susirinkimuose giedamas Lenkijos himnas, švenčiamos Lenkijos valstybinės šventės, o pačioje Lenkijoje pasirašomi tiek viešųjų intelektualų, tiek Seimo narių pareiškimai, reiškiantys paramą autonomijos projektams (plačiau apie šias menkai žinomas deklaracijas knygoje „Pietryčių Lietuva: politiniai, socialiniai ir teisiniai aspektai“, 1990 m.).

Tai buvo unikalus istorijos momentas, kai įvairių tautybių Pietryčių Lietuvos gyventojai rinkosi savarankiškumą arba narystę SSRS, o Lenkijoje buvo reiškiama parama tokiems projektams. Ši Sąjūdžio dienų istorija suteikia ir vieną nemokamą pamoką šiandienai: 1991-ųjų sausio 29 d. Aukščiausioji Taryba priėmė tautinių mažumų įstatymo pataisas, numačiusias tautinės mažumos kalbos kaip pagalbinės tarnybinės kalbos vartojimą jos glaudžiai gyvenamose teritorijose, taip pat leido dvikalbių viešųjų užrašų naudojimą. Tikėtasi, jog lenkų deputatai už šias nuolaidas jų reikalavimamsatsiims autonomijos Lietuvos sudėtyje reikalavimus ir nuosekliau parems Lietuvos valstybingumo projektą, tačiau jau gegužės 22 dieną MosiškėseVilniaus ir Šalčininkų rajonų deputatai priėmė sprendimus šiuose rajonuose skelbti autonomiją SSRS sudėtyje ir dalyvauti Gorbačiovo organizuotame referendume, o rugpjūtį ir parėmė Maskvoje organizuotą pučą, po to regione ir buvo įvestas tiesioginis valdymas.

Visais šiais klausimais, žinoma, tyli ne tik istorijos pamokos, bet ir Andrius KubiliusAlvydas Nikžentaitis bei kone visi kiti lenkų vaidmenį ir kultūros paveldą Lietuvos istorijoje branginti kviečiantys autoriai. Tai suprantama, nes visi šie faktai kiša koją į fiktyvaus istorinės tautų draugystės ratus. Kliudo jie ir džiaugsmui dėl Lietuvos istoriją praturtinančio nelietuviško Vilniaus, reikalaujančio atskiros polemikos. Deja, ne veltui sakoma, jog meilė akla – pamilsi ir ožį. Pagrindinis lenkų kultūrinis paveldas Vilniuje vis dėlto yra amžiais naikinta lietuvių kalba, kultūra ir tautinė savimonė. Vargu, ar galime tuo džiaugtis ir didžiuotis, kaip ir vargu, ar šie faktai didina meilę ir pasitikėjimą lenkų tauta.

Tiesa arba draugystė

Pigus ir neįtikinantis yra mėginimas aiškinti, jog nesutarimas dėl Lietuvos valstybingumo įvyko ir baigėsi 1919-1920 metais ir vėliau tiesiog pyktasi dėl senų nuoskaudų. Tiek AK veikla, tiek lenkų tautybės komunistų sėkmingos pastangos polonizuoti Vilniaus kraštą sovietmečiu, tiek Lenkijoje reikšta parama autonomijos reikalavimams, tiek galiausiai nesugebėjimas net ne atsiprašyti, o tik pripažinti buvus Vilniaus okupacijos faktą liudija, kad a) lietuvių tautos teisė į valstybingumą savo etninėse žemėse iki šiol abipus sienos vertinama skirtingai; b) lenkai ir po 1920 m. okupacijos ne kartą aktyviais veiksmais kėsinosi į Lietuvos etnines žemes ir valstybingumą.

Tiesa ta, jog XIX-XX amžiuje lenkų dvasininkai, o vėliau ir Lenkijos valstybė skirtingais laikotarpiais pagal išgales ne kartą siekė okupuoti ir sulenkinti ne tik Vilnių ir Pietryčių Lietuvą, bet ir Lietuvos valstybę apskritai. Esminis skirtumas tarp Lenkijos ir Rusijos laikysenos moderniosios tautinės Lietuvos valstybės atžvilgiu yra ne intencijų, o rezultatų. Abi jos ne kartą siekė okupuoti Lietuvą, tačiau tik Rusijai/SSRS tai pavyko. Kita vertus, abi jos siekė nutautinti lietuvius savo okupuotose teritorijose ir tai daug sėkmingiau pavyko būtent lenkams, vykdant aktyvią polonizaciją Vilniuje ir Vilniaus krašte. Abiejų reiškinių – okupacijų ir nutautinimo – padariniai Lietuvai buvo reikšmingi ir tragiški, tačiau tarpusavyje nelygintini.

Galima pagrįstai teigti, jog į mokyklinį istorijos kursą neįmanoma sutalpinti visų faktų, mokymas privalo būti selektyvus. Vis dėlto tendencinga faktų ir temų atranka, nutylint lietuvių tautos kultūrinį genocidą Pietryčių Lietuvoje, neleidžia abejoti, jog tai sąmoningas Lietuvos istorijos politikos pasirinkimas „pamiršti skriaudas“ ir vardan geresnių santykių su siektina strategine partnere Lenkija palikti spragas nepriklausomos Lietuvos vaikų istorinėje atmintyje. Pagrįstai priešiška laikomos Rusijos nusikaltimai lietuvių tautai yra valstybinio švietimo dalis, o potencialiai draugiškos Lenkijos nusikaltimai nutylimi.

Rizikinga spekuliuoti, tačiau ši brangią teisingumo kainą mokėti verčianti politika davė savo rezultatus. Lenkijos kaip priešiškos valstybės suvokimas mūsų visuomenėje ir ypač tarp jaunimo būtų nepalyginamai didesnis, jei ne pozityvų Lenkijos kaip „broliškos tautos“ įvaizdį formavęs istorinis pasakojimas. Šiandien polonofilais save vadinančius istorikus liūdina tai, kiek daug priešiškumo lenkams Lietuvoje iššaukia vienintelis niekada nepripažintos klastingos Vilniaus okupacijos faktas. Galima tik įsivaizduoti padarinius, jei mokykloje būtų sąžiningai mokoma visa Vilniaus ir Pietryčių Lietuvos nutautinimo istorija, jei būtų žinoma, kokią, Maironio žodžiais, devyniolika metų trukusią „be ryto naktį“ išgyveno Lenkijos okupuotų žemių lietuviai.

Tačiau svarbiausia, jog Lietuva vardan gerų santykių su Lenkija po nepriklausomybės atgavimo padarė labai daug – faktiškai perrašė XIX-XX a. Lietuvos istoriją, ištrindama iš jos lenkų tautos nusikaltimus lietuvių tautai. Toks istorijos falsifikavimas dėl gražaus ir romantiško tikslo – draugystės su strateginiu ir kultūriniu partneriu, yra mažiausiai kontraversiškas. Kaip bevertintume tokios politikos teisingumą, tikrai negalimanuvertinti jos svarbos, drįstant klausti, ko dar Lietuva nepadarė, kad santykiai būtų geresni. Padarėme viską. Tačiau labai sunku įvardyti, ką vardan geresnių santykių padarė ar daro į Lietuvos vidaus reikalus besikišanti, kresų politiką remianti, okupacijos nepripažįstanti ir strateginius klausimus šantažo svertais verčianti Lenkija. Kaltųjų ieškome ne toje pusėje.


Kamuolys – lenkų pusėje

Lietuvoje vengiama klausti, o ir labai sunku atsakyti, ką dėl geresnių santykių daro Lenkija. Vienintelė ryškesnė to pastanga – liberalių lenkų intelektualų nuolatinis kalbėjimas apie būtinybę ieškoti to, kas vienija, suprasti lietuvių kompleksus ir pačių lenkų klaidas, tačiau kartu niekada neišsivaduojant iš liguistos pagundos tėviška rankas kištis į Lietuvos vidaus reikalus ir diktuoti Lietuvai politiką tautinių bendrijų klausimais.

Tuo tarpu net ne LLRA, o pačios Lenkijos politikai toliau žemina Lietuvą savo reikalavimais, melagingais kaltinimais apie pažeidžiamas lenkų teises, dvigubais standartais vertinant lenkų padėtyje Lietuvoje ir visose kitose pasaulio valstybėse, nuolatine finansine parama piktybiniams Lietuvos įstatymų pažeidėjams, Sikorskio ultimatumais ir net šantažu blokuoti būtinus energetinius projektus Lietuvai nepildant Varšuvos darbotvarkės vietos lenkakalbių klausimais. Galiausiai net Lenkijos Seimo pirmininkas pasako, kad jei nepildo LLRA reikalavimų, Lietuva agresijos atveju gali nelaukti Lenkijos pagalbos, t.y. grasina nesilaikyti NATO sutarties.

Istorijos politikos srityje Lenkija iki šiol nėra pripažinusi Vilniaus okupacijos, tai nebuvo įtraukta į 1994 metų Lietuvos-Lenkijos sutartį, to neleidžia tikėtis ir esama politikų laikysena. Lenkijos visuomenei tai kone tabu klausimas, pavieniai okupacijos pripažinimą siūlantys lenkų intelektualai sulaukia savųjų pasmerkimo. Nors žinodami, kad Vilnijoje AK veikla kaip diena ir naktis skyrėsi nuo jos dažnai didvyriškos veiklos likusioje Lenkijos dalyje, Lenkijos politikai toliau prisideda prie vilniškiams AK rinktinės kariams pagerbti skirtų paminklų statybų, o Lenkijos prezidentas teikia jiems pomirtinius apdovanojimus ir vadina lenkų tautos didvyriais.

Tuo tarpu Lenkijos vyriausybė metai iš metų finansuoja vadinamąją „pakraščių (kresų) politiką“, net užsako studijas ir strategijas tarpukario Lenkijai priklausiusių teritorijų repolonizacijai. Chrestomatinis to pavyzdys – Katažynos Koženiovskos straipsnis „Lenkų kultūros buvimas rytuose“, parengtas pagal Lenkijos valdžios užsakymu ir globojant Lenkijos Seimo maršalkai Alicijai Gšeškoviak vykdytą programą „Lenkijos valstybė lenkams Rytuose. Politikos modelio paieškos 1998-2000“. Programos pristatyme nurodoma, kad „pagrindinis šios programos tikslas – apibrėžti užduotis Lenkijos politikai už Bugo gyvenančių lenkų atžvilgiu“. Kaip ir Lenkijos sporto sirgalių pasisakymai apie Vilniaus ir Lvovo atgavimą, kresų politika yra korektiškai vadinama „marginalia“, tačiau tai netrukdo toliau ją finansuoti ir vykdyti.

Galima įsivaizduoti, jog Lietuvoje viso to niekas nemato ir neįsižeidžia, priešingai, jaučiasi gerbiamais partneriais, kurių atžvilgiu padaryti istoriniai nusikaltimai suvokti, pripažinti ir todėl nebegali kartotis. Tikriausiai suprantame, kad taip nėra. Priešingai, kuo daugiau pilietis domisi istorija ir politika, tuo didesnė tikimybė, jog jis pateks tarp tų 27 procentų, įtariančių Lenkijos valstybės priešiškumą Lietuvai.

Pakeisti skausmingą istoriją – ne istorikų ir ne politikų galioje, todėl kvietimai džiaugtis neva Lietuvą praturtinančiais okupacijų ir nutautinimo padariniais nesulauks norimo atgarsio. Tokią istoriją galima nebent paslėpti. Kol Lietuva tą nuolankiai daro, vedina geriausiais ketinimais, nauji Lenkijos ultimatumai Lietuvai tikrai nėra tos priemonės, kurios padėtų pakeisti liūdną savo šalies vaidmenį Lietuvos istorijoje ir įvaizdį šiandienos lietuvių akyse. Santykius gerinti seniai laikas ne mums, o Lenkijai.

Vytautas Sinica,

J.Levin nuotr.,

Šaltinis: www.DELFI.lt

2015 m. vasario 21 d.

Europa Lietuva - Lenkija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra