V. Sinica. Ką Lietuvoje reiškia „Užsienio reikalų ministerija?“

Autorius: Data: 2013-10-23, 09:24 Spausdinti

Vytautas SINICA, Vilnius

Seimo senbūviui ir ilgamečiam komunistui Broniui Bradauskui niekingai keliaklūpsčiaujant prieš Maskvos diplomatus ir išduodant dar gyvą Lietuvos istoriją, jį ir tokį patį vergo mentalitetą pademonstravusią naująją Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę pasmerkti suskubo nemaža Lietuvos dalis. Visa panieka ir pasipiktinimas Bradausko veiksmais buvo laiku, vietoje ir paliekantis gyvą viltį, jog nacionalinės savigarbos kaip tauta nesame galutinai praradę.

Tačiau kartu neramina įspūdis, jog visa ši per optimistiškai įvertinta reakcija kilo tik dėl valstybingumą ir istoriją išduodančio nuolaidžiavimo Rusijai, o ne dėl valstybę paniekinančios politikos apskritai. Klaidinga nurašyti Bradausko elgesį „liliputo moralei“. Šis žmogus – gyvas pavyzdys, jog tiems, kurių mąstyme praktiškai neegzistuoja suvereni Lietuvos valstybė, galima ją atvirai niekinti ir tą darant neprarasti piliečių palaikymo. Bradauskas puikiai žino, jog jo veiksmais piktinasi jam politiškai nesvarbi tautos dalis, o kita dalis juose nemato nieko bloga. Juo labiau, kad įsiteikinėjimo ir pataikavimo politika yra daug kam priimtina, jei tik yra nukreipta ne į Maskvos glėbį. Mat būtent įsiteikinėjimas ir pataikavimas yra pagrindinė dabartinės vyriausybės užsienio politikos kryptis.

Nuolaidžiavimo politika

Pagrindinė šios politikos vykdytoja – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (URM), su kitu nepakeičiamu komunistu Linu Linkevičiumi priešakyje. Jis užsienio politikoje ėmėsi „santykių perkrovimo“ darbo, kas praktikoje reiškė visų nesutarimų sprendimą darant tai, ko nori šalys, su kuriomis nesutariama.

Dar pavasarį spauda mirgėjo nuo ministro atsiprašymo Lenkijos užsienio reikalų ministrui Radoslavui Sikorskiui dėl Lietuvos parlamento priimto suverenaus sprendimo neįteisinti dvikalbių asmenvardžių Lietuvos piliečių asmens dokumentuose. Vėliau mėginta suktis, kad krikščioniška save vadinanti lietuvių tauta neturėtų baisėtis atsiprašymu, mat jame iš principo negali būti nieko bloga. Taip pat, jog atsiprašyta ne už patį sprendimą, o už aplinkybes (balsavimo dieną, prieš pat savo mirtį Vilniuje lankėsi Lenkijos prezidentas L. Kačinskis), tarsi žmonės atsiprašinėja už aplinkybes, o ne savo ar kaip šiuo atveju savo politinės bendrijos veiksmus. Vergo mentalitetą pademonstravęs ministras labai ne vietoje primiršo, kad yra atstovas suverenios valstybės, nes būtent Lenkijoje, ypač politiniuose sluoksniuose, labai sunkiai atprantama Lietuvą laikyti ne savo prarasta teritorija, o savarankiška valstybe su ilgaamže istorine sostine Vilniuje, kaip kad teigia Lietuvos Konstitucija.

Tačiau senas polinkis įsiteikti ir gerai atrodyti prieš didesnius kaimynus ir politinius šeimininkus sunkiai užgniaužiamas. Jis vėl išlindo vasaros pradžioje besisvečiuojantiems Europos parlamento liberalams aiškinant, kad Lietuvos visuomenė turi pribręsti homoseksualų ir kitų „alternatyvių“ gyvenimo būdų tolerancijai, o tai esą lėtas, kantrybės reikalaujantis procesas. Sunku būtų pasakyti, ar kalbėdamas ministras suvokė, kad išvadino savo rinkėjus atsilikėliais, užstrigusiais, jo manymu, vienakryptės moralinės pažangos kelyje. Bet kuriuo atveju, būtent tai ir pasakė Lietuvos ministras, tad belieka laukti tolesnių visuomenės brandinimo priemonių.

Paskutinis, bet daugiausiai reakcijų sulaukęs buvo Lino Linkevičiaus viešas pamąstymas, kad nacionalistinėms, antiintegracinių nuostatų partijoms išvis neturėtų būti galimybių dalyvauti politikoje. To nedrįsta sakyti net integraciją palaikantys Vakarų šalių vadovai, kuriems ir buvo skirtas šis pigus reveransas. Jų šalyse tokios partijos kone visur išskyrus Vokietiją ir Jungtinę Karalystę turi reikšmingą ir toliau augantį visuomenės palaikymą. Tačiau galima būti tikriems, jog paneuropietiškumo projekto šalininkams šis karštas ES Tarybai pirmininkaujančios Lietuvos ministro aktyvizmas labai patiko, o pats pasisakymas gimė būtent vardan palankios eurobiurokratų (nerinkti pareigūnai kaip J. M. Barroso ar H. van Rompuy tėra biurokratai) reakcijos. Vakaruose viskas jau kaip reikiant perkrauta.

Diplomatijos „pergalės“

Nuolankumas Europoje savigarbos turinčius tautiečius, regis, siutina mažiau nei aukų atnašavimas Rusijoje. Tačiau pamiršę istorines nuoskaudas ir pragmatiškai nusiteikę koalicijos partneriai pergalių Maskvoje visgi nepasiekė. Linkevičiui ir Butkevičiui vis kartojant, kad perkrauti santykiai taisosi, Rusija lengvu mostu suorganizavo Lietuvai prekių blokadą. Lietuviškoji diplomatija veikė kaip žaibas ir trumpiau nei per mėnesį (!) kreipėsi į Europos Komisiją dėl ES pagalbos prie sienų produkciją pūdantiems vežėjams. Ministras net į Maskvą paskambino, nors niekaip negalėjo pasakyti kas buvo kitame laido gale ir kokie pokalbio rezultatai. Galiausiai beviltiškas pastangas atverti Kremliaus duris pergalingai nutraukė slapčiausias ginklas – bet kam įtikti sugebantis buvęs ambasadorius Maskvoje Antanas Vinkus. Rezultatų neteko laukti – lietuviškas pienas vėl rusų stiklinėse. Galvojantiems, kad tai pergalė, verta palaukti lapkričio ir ES asociacijos sutarties su Ukraina (ne)pasirašymo. Informacinių atakų, ekonominių blokadų ir naujų priemonių prieš santykius perkrovusią Lietuvą tik daugės, o kartu didės ir Lietuvos valdančiųjų noras dar žemiau nusilenkti ir atsisakyti visų Kremlių neraminančių veiklų.

Dar trumpesnė santykių perkrovimo Lenkijoje istorija. Po įspūdingo atsiprašymo L. Linkevičius iš Varšuvos sulaukė ne lauktos šilumos, o aiškių ir kartais net ironiškų signalų, kad kas nors santykiuose gali keistis tik Lietuvai išpildant jos Konstitucijai prieštaraujančius LLRA reikalavimus. Tai yra, draugystės vardan reikia įteisinti lenkiškus asmenvardžius, vietovardžius ir kitus viešuosius ženklus, grąžinti susilpnintą lietuvių kalbos mokymą lenkų vaikams. Vadinasi, kad pradėtas santykių perkrovimas nenueitų veltui, reikia įveikti Konstituciją. Teisingumo ministras Juozas Bernatonis tuo tikslu išsijuosęs šokdina iš aklavietės išeitį jam surasti neva turinčią Valstybinės kalbos komisiją. Deja, kalbininkų požiūris ministrą tik liūdina – asmenvardžiai ir vietovardžiai tokia pati kalbos dalis. Būdo apeiti Konstituciją ir taip pagerinti santykius su Lenkija paieškos tęsiasi, „krikščioniška“ ministro atgaila perkrovimui mažai kuo padėjo.

Nereikalingi lietuviai anapus sienos

Kaip tik iš Lenkijos lietuvių įspūdžių galima dar daugiau suprasti apie Lietuvos URM diplomatinį darbą. Rugsėjo 24 dieną Seinų-Punsko krašte viešėjusi URM delegacija (URM Užsienio lietuvių departamento direktorė Gintė Damušytė bei du šio departamento specialistai L. Milašius ir V. Raulynaitienė) vietos lietuviams savo vizitu paliko kalną neatsakytų klausimų. Oficialiai atvykę susipažinti su Lenkijos lietuvių padėtimi, svečiai susitiko tik su Punsko valsčiaus vadovais – tuo pačiu viršaičiu ir tarybos nariais, jau uždariusiais čia veikusias lietuviškas mokyklas. Nors būtent Seinų valsčiuje lietuviai vis dar susiduria su nuolat karpomo „Žiburio“ mokyklos finansavimo problema. Susitikę su šiais pareigūnais URM atstovai su lietuvių organizacijų ir bendruomenės atstovais tiktis nesivargino. Ar nesuprantama, kad viršaitis yra ne Lenkijos lietuvių, o Lenkijos valdžios pareigūnas? Ar nežinoma, jog jis vykdo Lenkijos centrinės valdžios nurodymus, o ne vietos lietuvių interesus atitikančią politiką?

Šiais metais Punsko viršaičio ir Tarybos sprendimu uždarius dvi lietuviškas mokyklas, nepaisant visų vietos gyventojų protestų, vietos valdžios atstovai pasakė, kad nėra pinigų jų išlaikymui, o viešėjęs L. Linkevičius – jog natūralu uždaryti pilnų klasių nesurenkančias mokyklas. Tai dvi juodos melagystės. Pirma, nes tame pačiame Punske mišri mokykla ir gimnazija taip pat nesurenka reikiamo vaikų skaičiaus, bet gauna finansavimą, įskaitant ir padidintus krepšelius už ten besimokančius lietuvius vaikus. Antra, nes Lietuvoje vykdant mokyklų tinklo optimizaciją vaikų nesurenkančios lenkų mokyklos buvo pagarbiai paliekamos toliau dirbti. Lietuvoje tautinių mažumų švietimui lėšų visada užtenka, nors ir šalis daug mažesnė už Lenkiją, ir tokių mokyklų dešimtis kartų daugiau.

Lietuvių organizacijos Lenkijoje jaučiasi Lietuvos URM priimamos kaip visada blogos, visada nepatenkintos, visada kažko prašančios, kai viršaitis tuo tarpu pasitenkina pinigine parama. Neturi Lietuvos URM atstovai ir tvirtos nuomonės didžiausias aistras kurstančių Berznyko kapinių, kuriose vienas po kito dygsta istoriją klastojantys ir lietuvius žeidžiantys paminklai, klausimu. L. Linkevičius susitikęs su R. Sikorskiu nepatogaus šių kapinių klausimo taip pat nekėlė – santykių perkrovimas reikalauja aptakaus kalbėjimo, o URM globojami lietuviai savo etninėse žemėse gali ir pakentėti.

Užsienio reikalų ministras?

Užsienio reikalų ministras tuo tarpu viešai džiaugiasi „sėkme ir pasiekimais“. Narystė JT Saugumo Taryboje, Europos Komisijos prieštaravimas Rusijos taikomai lietuviškų prekių blokadai, net R. Meilutytės pergalės ir lietuviškos Nobelio premijos laureato šaknys – tai vis kažkokiu keistu būdu su Lietuvos URM susiejami ir jos sėkme vadintini įvykiai. Gražiai nutylima, jog Saugumo Tarybos nare Lietuva tapo be jokios savo regiono šalių konkurencijos (jei tai ir Lietuvos diplomatijos, tai tikrai ne šios vyriausybės politikos nuopelnas), o visos Rusijos blokados anksčiau ar vėliau baigiasi, todėl pergale ar pralaimėjimu galima laikyti tik tai, kaip greitai ir kokia kaina jos yra nutraukiamos. Jį skaitančią visuomenės dalį L. Linkevičius bando mobilizuoti prieš bendrą užsienio priešą – net neįvardijamą, bet ir taip visiems aiškią, integraciniams Lietuvos tikslams trukdančią Rusiją, kuri, pasirodo, veikia siekdama sukiršinti Lietuvos visuomenę su jai ištikimai atstovaujančia valdžia.

Ir visgi paties ministro pagrindinė išvada – jog atlaikyti priešiškus veiksmus iš Rytų padėti gali tik didesnė vienybė Vakaruose. Ši vienybė iš tiesų siektina ir turi būri protingai išnaudojama, ypač kai neveikia iš anksto pasmerkti santykių su kaimynais perkrovimai. Tačiau kartu tokia išvada iš ministro lūpų grąžina prie baimės dėl jau aptarto jo pomėgio įsiteikti visiems galimiems politiniams partneriams.

Kraupi ESBO atstovės pozicija dėl PBK rodytos Sausio 13-osios įvykių „interpretacijos“ turėjo padėti suprasti, kad ne tik Rusijoje istorijos supratimas ir vertybių hierarchija yra toli gražu ne tokie patys kaip mūsiškiai. Bradausko akibrokštas atskleidė ne jo moralinį nuopolį, o niūrią realybę, jog Lietuvoje galima su tokiomis pažiūromis ramiai sėdėti valdžioje 20 ir daugiau metų. Taip pat, jog visuomenėje nedaug, bet dar likę nacionalinės savigarbos, kurios niekas nepasivargino ugdyti ir puoselėti, tačiau daug skubančių piktintis jos trūkumu. Nesvarbu, visuomenei palaikant ar smerkiant, valdžia neturi teisės niekam įsiteikinėti išduodama valdomos šalies istoriją, Konstituciją ar nacionalinius interesus. Priešingu atveju, ir toliau išliks bei stiprės neaiškumas, ką atstovauja užsienio reikalų ministerija: Lietuvos interesus užsienyje ar užsienio interesus Lietuvoje.

ausra.pl nuotr.

www.alkas.lt

Nuotraukoje: V. Sinica

Voruta. – 2013, lapkr. 9, nr. 23 (787), p. 10.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra