V. Landsbergis: J. Pilsudskis lietuviams – nelaimės ir žalos figūra

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Druskininkų merui Ričardui Malinauskui skelbiant, kad Druskininkų centrinio parko teritorijoje planuojama įamžinti prieštaringai vertinamo lenkų maršalo Juzefo Pilsudskio atminimą, europarlamentaras Vytautas Landsbergis teigia, jog lietuviams J. Pilsudskis lieka nelaimės ir žalos figūra, siekusi jėga pasiglemžti Vilnių.

Savo nuomonę apie J. Pilsudskį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) patriarchas išsakė prieš kelis mėnesius lenkų žurnale „Więż“ („Ryšys“). „Mano nuomonė apie paminklą jau pasakyta tame J. Pilsudskio įvertinime“, – DELFI teigė europarlamentaras V. Landsbergis.

Tuo metu istorikas ir politologas Vladas Sirutavičius teigia, kad J. Pilsudskio atminimo įamžinimas paminkline lenta ar paminkliniu akmeniu gali būti vertinamas neutraliai, mat nepaisant maršalo asmenybės prieštaringumo pastaruoju metu populiarėja istorijos komercializacijos tendencija – kai tam tikros vietos paverčiamos lankytinais objektais.

„Man atrodo, jei kažkas sugalvojo priminti, jog ten atvykdavo J. Pilsudskis, tai tegul primena. Druskininkuose daug ten tų žmonių buvo. Didelės problemos, dėl ko reiktų pradėti dar vieną karą su lenkais, tikrai nematau“, – svarstė istorikas.

Jei ne J.Pilsudskis – lietuvių-lenkų santykiai tarpukariu galėjo būti kitokie?

Lenkų žurnale V. Landsbergis išdėstė nuomonę, kad J. Pilsudskis lietuviams bendriausia prasme lieka nelaimės ir ilgalaikės žalos figūra, ypač „dėl 1920 m. Vilniaus, Lietuvos istorinės ir konstitucinės sostinės, užgrobimo jėga ir išdavyste, sulaužant sutartį“.

„Jei ne ta klaida, abiejų šalių istorija būtų plėtojusis visai kitaip – išties, kur kas laimingiau. Lenkija tuomet laimėjo nedaug ir neilgam. Lietuva prarado daug ir ilgam. Taigi pralaimėjo abi valstybės, nes kiekviena neteko draugo, o netrukus abidvi pakliuvo į sovietų nelaisvę“, – teigė V. Landsbergis.

Pasak politiko, abiejų tautų santaika buvo atkurta tik Solidarumo ir Sąjūdžio laikais, laiminant lenkų popiežiui Jonui Pauliui II.

„Toks nuo 1920 m. išlieka lietuvių akyse lenkų valstybės viršininkas J. Pilsudskis. Ką gi, save vadindavo lietuviu arba tuteišu, pakeliui gelbėjo (savo labui) Vilnių nuo bolševikų 1919-aisiais, – apie tai irgi žinome, – bet šie dalykai pasilieka mūsų sąmonės pakraštyje. Kas kita yra Römeriai, Giedraičiai-Giedroicai, Milošai – tuos turime širdyje“, – lenkų žurnalui rašė europarlamentaras.

V.Sirutavičius: į istoriją jautriai žiūri ne tik cepelinų privalgę lietuviai

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas bei politologas V. Sirutavičius teigia, jog kaip mokslininkas J. Pilsudskio asmenybę vertina prieštaringai, tačiau pats asmeniškai sako visiškai neutraliai vertinąs galimybę įamžinti lenkų maršalo asmenybę Druskininkų centriniame parke.

„Jeigu reikia kaip mokslininkui vertinti, tai paprastai tiesiai šviesiai galiu pasakyti, jog tai buvo prieštaringas politikas. Bet čia yra mokslas, o šiuo atveju istorija susieta su kažkokia turistika, pažinimu bei komercija. Be abejo, vertinant akademiškai, jo asmenybę reikia vertinti prieštaringai. Nepaisant visų jo gerų norų, iš to išėjo liūdni dalykai“, – svarstė mokslininkas, kuris gerais lenkų maršalo norais įvardijo nebent siekį suskurti stiprų iš lenkų, lietuvių ir ukrainiečių tautų sudarytą imperiumą.

Jo teigimu, pastaruoju metu pasaulyje, ypač JAV, pastebima tendencija komercializuoti istoriją – tai yra tam tikrą vietą paversti turistų traukos objektu. V. Sirutavičius sako manąs, kad panašiai veikiausiai mąsto ir J. Pilsudskiui atminimo įamžinimo Druskininkuose sumanytojai.

„Apskritai matyti komercializacijos tendencija. Kur galima išnaudoti tokią istorinę kontraversiją turizmo reikalams, tai ir daroma. Tai pirmyn tik! Čia dar tik įdomiau bus. Amerikoje tai yra populiaru: nukrito kur nors kas nors, pirmas kareivis žuvo, dar kažkas nutiko ir tai tampa kažkokia istorine vieta – visi važiuoja, žiūri“, – pasakojo V. Sirutavičius.

Paklaustas, ar lietuviai apskritai ne per jautriai žvelgia į savo istorijos vingius, istorikas svarstė, jog tokia savybė būdinga beveik visoms tautoms patyrusioms skaudžius istorijos smūgius.

„Ne, ne vien lietuviai jautriai žiūri. Visi kiti taip pat. Tik užkabink kokį Varšuvos sukilimą, pajudink… Šią savybę turi visos tautos. Nereikia manyti, kad lietuviai cepelinų prisivalgė ir dėl to tokie jautrūs yra. Kiti irgi yra panašūs. Todėl tai ne vien lietuvių problema“, – DELFI aiškino V. Sirutavičius.

DELFI primena, kad 1920 m. spalio 7 d. Lietuva ir Lenkija pasirašė Suvalkų sutartį. Šia sutartimi nustatyta demarkacijos linija, kuria didelė dalis Vilniaus krašto pripažinta Lietuvai, susitarta dėl karo veiksmų nutraukimo, numatyta apsikeitimo karo belaisviais tvarka. Paties miesto priklausomybės klausimas sutartyje nebuvo sprendžiamas.

Tačiau spalio 9 d. tiesioginiu J. Pilsudskio nurodymu lenkų generolas Liucjanas Želigovskis su lenkų karių rinktine imitavo Vilniaus krašto gyventojų maištą, apėjo demarkacinę liniją ir nesunkiai užėmė Vilnių

Vilniaus kraštą Lietuva atgavo tik 1939 m. sutartimi su Sovietų Sąjunga, tačiau beveik iškart buvo sovietų okupuota.

A. Didžgalvio nuotr.

Šaltinis:
www.delfi.lt, 2010 rugpjūčio 16 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra