V. Landsbergis. Dušanskienė

Belaisvių vyrų kūnas suteikdavo budeliams galimybių ilgai, ilgai mėgautis, iškrypėliškai sadistiškai ir be kraujo mėgautis nepakeliamais priešų skausmais, jam pro alpstančią sąmonę maldaujant vienintelės mirties malonės, kuris vis neateidavo. „Kalbėk!“ Kalbėk!“

– Neturiu priemonių nusižudyti, bet kai ką galiu pasidaryti. Nebekankinsite batais, kerzavais arba inteligentiškais, nudrėbę ant cemento grindų. Toks buvo Vanago atsakymas. Jeigu jums, ponia, dar kas nors neaišku, pasiskaitykite įdėmiai, kaip jūsų „mūsiškiai“, tad jūsiškiai, kurių pusėn stojatės, lėtai žudė kalinius Rainių miškelyje. Ypač smagu buvo išplėšti liaudies priešams lyties organus. Ir nesusigundykite prie to prisidėti savo dailiais bateliais. Ar botais. – O tu, bandite, jei neprabilsi, tai pamatysi savo akimis, ką mes darysim tavo žmonai ir mažai dukrelei. Tada jau maldausi pasigailėjimo ir viską pasakosi ir bet ką pasirašinėsi… Nepamatysiu, verčiau išsiplėšiu akis. Ir vieną dar pajėgė išsiplėšti. Supraskime šiandien visi sovietmečio prievartavimų tikrovę, kurią kai kurie besmegeniai tebelaiko geraisiais laikais. O jūs, ponia Dušanskiene, drauge Dušanskiene, kurią kai kas vadina net „rašytoja“, išjudinkite literatūrinę vaizduotę, suvokit, apie ką kalbat, tada nueikit į mišką, kur drebulės, pasimelskit ir nusiteiskit.