Tošinio rašto nr. 590 nuorašas, saugotas Valentino Lavrentijevičiaus Janino asmeniniame archyve

Valentinas Lavrentijevičius JANINAS*, Maskva, Rusijos Federacija

Tošinis raštas nr. 590 buvo rastas 1981 m. Naugarde, Nutnyj perkasoje, XI a. antrosios pusės sluoksnyje, manoma, kad jis priklausė 1065–1085 m. laikotarpiui. Tai rąstinio namo, šalia kurio ir buvo surastas raštas[1], pastatymo data, nustatyta dendrochronologijos metodu.

Iš pradžių nauja data atrodė labai prieštaringa, nes nurodytu laiku Lietuva toli gražu nebuvo pasiekusi tokio politinio išsivystymo lygio, kad tiesioginis karinis susidūrimas su nuo jos smarkiai nutolusia Karelija būtų neišvengiamas. Metraščiuose Lietuva pirmą kartą paminėta 1040 m., kai ją bandė nukariauti Jaroslavas Išmintingasis[2], o vėliau – ir 1132 m., kai žygį prieš ją organizavo Mstislavas Vladimirovičius[3]. Tik nuo XII a. 9 dešimtmečio prie Naugardo žemės pietinių sienų pastebimas akivaizdus Lietuvos karinis aktyvumas[4]. Manoma, kad pirmasis Lietuvos susidūrimas su karelais galėjo įvykti tik 1240 m., kai „Vokiečiai su čiudais ir Lietuva nukariavo vodus ir duoklę jiems paskyrė, sukilo Koporja; ir Tesovą paėmė, ir palei Luzą, ir iki Sablio, ir arklius, ir galvijus paėmė, ir vijo už 30 varstų nuo Naugardo, mušdami atėjūnus.“[5] Vis dėlto nuo Koporjos iki Karelijos ne taip toli.

Tošyje įrašytame tekste minimas XI a. antroje pusėje vykęs lietuvių ir karelų konfliktas gali būti visiškai įtikinamai paaiškinamas. Yra žinoma, kad XI a. 7 dešimtmetyje Polocko kunigaikštis Vseslavas Briačislavičius dukart ketino nukariauti Naugardą. Pirmą kartą – 1066 metais: „Atėjo Vseslavas ir paėmė Naugardą, moteris ir vaikus, ir šventosios Sofijos šventovės varpus nuėmė. Oi, didelė bėda tą valandą vyko; […].“[6] Šį epizodą, praėjus daugiau kaip šimtui metų, 1180 m. prisiminė Mstislavas Rostislavičius Narsusis, ketindamas kariauti prieš Polocko kunigaikštį ir argumentuodamas savo ketinimą tuo, kad „jo senelis nukariavo Naugardą ir paėmė šventenybes bei kulto indų, ir pareikalavo iš Poltesko duoklės“[7]. Antrasis antpuolis vyko 1069 m.: „[…] rudenį, spalio mėnesio 23 – Šventojo Jokūbo, Viešpaties brolio dieną, penktadienį, šeštą valandą dienos vėl atėjo Vseslavas į Naugardą; naugardiečiai gi išrikiavo prieš juos pulką prie Zverineco[8] ant Gzenės[9], ir pagelbėjo Dievas kunigaikščiui Glebui ir Naugardo miestelėnams. Oi, smarkiai kovėsi Vodai, ir krito beribis atėjūnų skaičius, o patį kunigaikštį paleido dėl Dievo. O ryte prie šventosios Sofijos[10] vyskupo Fedoro tarnystės Dievui metu atsirado teisingojo Vladimiro kryžius.“[11]

Tarp šių dviejų žygių buvo ir nemažai kitų įvykių. 1067 m. kovo 3 d. Sviatoslavas, Iziaslavas ir Vsevolodas Jaroslavičiai nugalėjo Vseslavą prie Nemigos, o liepos 10-ąją, netesėdami kryžiaus bučiavimo priesaikos, įkalino Vseslavą su dviem jo sūnumis Kijeve. 1068 m. broliai Jaroslavičiai pralaimėjo prieš polovcus, o rugsėjo 15-ąją Kijevo miestelėnai išlaisvino Vseslavą ir paskelbė jį savo kunigaikščiu. Vseslavas buvo Kijevo kunigaikščiu iki 1069 m. gegužės 2 d., o tada sostas buvo sugrąžintas Iziaslavui Jaroslavičiui, kuris „išvijo Vseslavą iš Polocko ir į jo vietą paskyrė jo brolį Sviatopolką; Vseslavas gi pabėgo“[12]. Vseslavas Briačislavičius susigrąžino Polocką tik 1070 m., išvijęs Sviatopolką[13]. Vadinasi, mėginimo vėl užgrobti Naugardą buvo imtasi ne iš Polocko, o iš tremties. Metraščio nuoroda į nuostolius, kuriuos patyrė Vseslavo sąjungininkai vodai kautynėse prie Gzenės, tiesiogiai rodo, kad jo 1069 m. žygio pradžios vieta ir drauge vieta, kurioje jis atsidūrė po Polocko netekties, buvo Vodų žemė. Būtent ten (arba, kas labiau tikėtina, pakeliui iš Vodų žemės į Naugardą) galėjo įvykti rašte nr. 590 pažymėtas lietuvių iš Vseslavo kariaunos susidūrimas su vodų kaimynais karelais. Lietuvių buvimas Polocko kunigaikščio kariuomenėje visai tikėtinas, nes iki Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, atsiradimo jos teritorija buvo Polocko įtakos orbitoje.

Taigi, Naugarde gautas pranešimas informuoja miestelėnus apie konfliktą tarp lietuvių ir karelų Vseslavo armijoje, judėjusioje Naugardo link. Gali būti, kad vidiniai konfliktai buvo viena iš to triuškinančio pralaimėjimo, kurį patyrė Vseslavas mūšyje prie Gzenės, priežasčių.

Iš rusų kalbos vertė Tatjana Maškevič

Versta iš: Валентин Лаврентьевич Янин, „Берестяная грамота № 590“, in: В. Л. Янин, „Средневековый Новгород“, Изд-во «Наука», М., 2004, c. 144–145

* Valentinas Lavrentijevičius Janinas (Валентин Лаврентьевич Янин, 1929 02 06–2020 02 02) – Rusijos mokslų akademijos narys, istorikas, numizmatas, archeologas, Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto profesorius.

Redakcijos komentaras

Šį Valentino Lavrentijevičiaus Janino (Валентин Лаврентьевич Янин) straipsnį „Vorutos“ redakcijai 2021 m. vasario 22 d. pateikė Maskvos Kremliaus muziejaus vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Tatjana Dmitrijevna Panova. Ji taip pat pasidalijo ir 1982 m. lapkričio 1 d. V. L. Janinui, tuometiniam SSRS MA nariui-korespondentui, akad. habil. dr. Reginos Volkaitės-Kulikauskienės (1916–2007) parašytu laišku. Redakcija neturi informacijos apie dr. R. Kulikauskienės galimai parengtą ir publikuotą straipsnį šia tema.

Dr. T. D. Panova teigia, kad nors tošinis raštas nr. 590 buvo surastas seniai, apie jį vis dar mažai žinoma, ir tai vienintelis Naugarde rastas raštas, kuriame minima Lietuva. Pasak jos, raštas trumpas, todėl tai, greičiausiai, buvo žvalgo pranešimas, o teksto pradžioje nuostabą kelia įdomus ir neįprastas piešinys – tikras smuiko raktas.

Žemiau spausdiname tekstą iš akad. habil. dr. R. Volkaitės-Kulikauskienės 1982 m. lapkričio 1 d. laiško, saugomo V. L. Janino asmeniniame archyve.

1 11 1982, Vilnius

Didžiai gerbiamas Valentinai Lavrentijevičiau Janinai!

Mane labai sudomino N. Lazarevos straipsnis „Tolimų protėvių abėcėlė“, išspausdintas leidinyje „Nedely“ №1, 1982 m. Sakykite, prašom, ar galima būtų gauti šios tošies nuotrauką su tekstu „Lietuva stojo prieš Kareliją“. Ji man labai reikalinga ne tik dėl mano mokslinio darbo (jis liečia būtent šį laikotarpį), bet ir dėl publikacijos žurnale „Mokslas ir gyvenimas“(„Наука и жизнь“ liet. k.).

Būčiau labai dėkinga, jeigu Jums nesunku.

LTSR MA narys-korespondentas, Dr. R. Kulikauskienė.

Šaltinis – Valentino Lavrentijevičiaus Janino asmeninis archyvas

Iš rusų kalbos vertė Tatjana Maškevič

 ______________________

[1] Гайдуков П. Г., Славенский конец средневекового Новгорода. Нутный раскоп, М., 1992, p. 81.

[2] Полное собрание русских летописей (toliau – ПСРЛ), t. 2, 2 leid., 1908, p. 141.

[3] Новгородская Первая летопись старшего и младшего изводов, М.-Л., 1950 (toliau – НПЛ), p. 22, 207; ПСРЛ, t. 2, 2 leid., p. 294.

[4] НПЛ, p. 44, 237–238.

[5] ПС РЛ, t. 4, d. 1, вып. 1. Пг., 1915, p. 227–228.

[6] НПЛ, p. 17.

[7] Ibid., p. 171.

[8] Kunigaikščio medžioklei skirtas miškas. Vert. pastaba.

[9] Upelio. Vert. pastaba.

[10] Soboro. Vert. pastaba.

[11] НПЛ, p. 17.

[12] ПСРЛ, t. 4, d. 1, p. 126.

[13] Ibid.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, nr. 2 (872), 2021 m. birželis, p. 60–61.