Autorius: Voruta Data: 2014-03-17 , 11:33 Spausdinti

(apie Seime vykusią diskusiją „Politikos ir istorijos santykis Lietuvoje“)

Šių metų kovo 6 d. LR Seime įvyko diskusija apie politikos ir istorijos santykį, kurią formaliai iniciavo VŠĮ „Laisvės studijų centras“. Tačiau faktas, jog įžanginę kalbą sakė Liberalų Sąjūdžio  lyderis Eligijus Masiulis, neleido abejoti, kas yra tikrieji rengėjai. Be to,  konferencijos vedantysis liberalas  Vytautas Plečkaitis prasitarė, kad konferencija surengta buvusio Istorijos instituto direktorius Alvydo Nikžentaičio iniciatyva, tačiau pats jis nedalyvaus, nes yra išvykęs į Lenkiją („…gauti instrukcijų“ – mestelėjo kažkas pastabą iš „galiorkos“).

Jau pažvelgus į renginio programą, buvo galima susidaryti įspūdį, jog diskusijos šiame renginyje gali pritrūkti: apie teorinius istorijos politikos aspektus kalbėti buvo kviečiami daugiausia „unijinę“ bei kosmopolitinę Lietuvos istoriją atstovaujantys istorikai ir politologai – tie patys, kurie praktiškai yra uzurpavę viešąją erdvę ir kurie, bijodami prarasti monopolį šioje srityje, pasisako prieš šiuo metu Seime svarstomą Tautos istorinės atminties įstatymą. Daugiausia jų yra susibūrę Lietuvos istorijos institute, VDU politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (PMDF) ir , be abejo, polonofilijos bei liberalkosmopolitizmo bastione – VU istorijos fakultete su  gerai žinomu visų Lenkijos aukščiausių apdovanojimų apturėtoju priešakyje.

Tautos istorinės atminties įstatymas buvo ruošiamas pastaruosius dvejus metus, į jo svarstymus buvo įtrauktas platus istorikų, visuomenininkų ir politikų ratas. Kuo įvairesnių pažiūrų žmones buvo siekiama įtraukti todėl, kad įstatymą siekta paruošti priimtiną visiems. Vis dėlto šioje diskusijoje buvo piktinamasi, neva įstatymu siekiama apriboti mokslinių tyrinėjimų kryptis, nustatyti „vieną ir teisingą“ istorinį naratyvą. Taip pat išreikštas nepasitenkinimas, jog konferencijoje dalyvavę istorikai negalėjo prisidėti prie šio įstatymo rengimo – tai daryta ignoruojant faktus, kad praėjusių metų pabaigoje Seime vyko viešieji debatai, į kurių metu išsakytas pastabas buvo atsižvelgiama koreguojant įstatymo projekto tekstą.

Didžiausią kritiką Tautos istorinės atminties projektui žėrė prof. Alfredas Bumblauskas bei prof. Egidijus Aleksandravičius. Buvo teigiama, kad einama totalitarinės valstybės keliu, kur siekiama užkirsti bet kokį „alternatyvų“ istorijos interpretavimą. Nuogąstauta, kad šiuo įstatymu siekiama politizuoti istorijos mokslą. Renginyje buvo girdimi diskusijos bei atsakymo neverti teiginiai, kad priimtas įstatymas leistų Lietuvoje įteisinti, pavyzdžiui, Dzeuso kultą, kurį atsisakius pripažinti grėstų net baudžiamoji atsakomybė. Pasisakymų metu buvo ignoruojamas pats įstatymo turinys, kuris nekalba nei apie istorijos mokslo tyrinėjimo kryptis, nei apie teisines sankcijas. Pirmoje renginio dalyje tik prof. Raimundas Lopata siekė įrodyti, kad valstybė, neturėdama istorijos politikos, tampa pažeidžiama kitų valstybių, todėl istorijos politika turi būti ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos dalimi.

Vienašališką, nuobodžiai „politkorektišką“ konferencijos tėkmę pagyvino Antano Terlecko išsireikalauta galimybė perskaityti kitaip manančių istorikų, politikų bei visuomenės veikėjų pareiškimą, kuriuo protestuojama prieš liberal-kosmopolitų bandymą monopolizuoti sampratą apie istorijos-politikos santykius:

Pareiškimas

dėl kovo 6 d. LR Seime rengiamos konferencijos „Politikos ir istorijos santykis Lietuvoje“

Š. m. kovo 6 d. Seime yra rengiama konferencija labai svarbiu visai Lietuvai ir jos piliečiams klausimu „Politikos ir istorijos santykis Lietuvoje“. Šis klausimas – kaip dera požiūris į istoriją su realia politika – rūpi visiems sąmoningiems Lietuvos piliečiams, nepaisant jų pasaulėžiūros bei politinių įsitikinimų. Tuo tarpu aukšto lygio konferencijos organizavimą bei programą uzurpavo ne pati populiariausia politinė jėga – liberalkosmopolitai bei jiems pasaulėžiūriškai artimi istorikai. Tarp pranešėjų nėra nei vieno kitų įsitikinimų istoriko ar visuomenės veikėjo, jiems palikta statisto ar eilinio diskusijos dalyvio rolė. Neabejojame, kad žiniasklaidoje konferencijos išvados bus pristatytos kaip vyraujančios bei rekomenduotinos Švietimo sistemai ir kitoms humanitarinėms institucijoms. Protestuojame prieš tokią neleistinai vienašališką svarbaus Lietuvos likimui klausimo uzurpavimą. Istorija ir jos poveikis politikai rūpi visiems Lietuvos piliečiams be išimties.

Parašai

Bronius Genzelis, signataras
Romualdas Ozolas, signataras
Algirdas Patackas, signataras
Antanas Terleckas, rezistentas
Romas Batūra, istorikas
Tomas Baranauskas, istorikas
Eugenijus Jovaiša, istorikas
Antanas Tyla, istorikas
Alvydas Butkus, kalbininkas
Valentinas Stundys, Seimo narys

***

Kas formuoja istorijos politiką? Pirmiausia reikia atsakyti, kokią funkciją ši politika atlieka. Šiuo atveju kalbame apie tautos – esminės ir tvariausios nacionalinės valstybės politinės bendruomenės – istorinės atminties politiką. Natūralu, kad ji turi telkti valstybės piliečius, tautos narius – juk būtent istorijoje geriausiai atsispindi juos vienijantys bruožai, kultūriniai, socialiniai ir kiti kolektyviniai ryšiai. Tai jokiu būdu neprieštarauja vyraujančiam moksliniam pliuralizmui, kuomet pasisakoma už idėjų kovą diskusijose ir kituose formatuose. Mokslas išlieka svarbia visuomenės gyvenimo dalimi. Aiški istorinės atminties politika ne prieštarauja ar paneigia, o kaip tik sustiprina mokslinį istorijos tyrinėjimą, nes apvalo jį nuo kraštutinių, marginalinių reiškinių. Pavyzdžiui, dominuojantis naratyvas, jog Sausio 13-ąją sovietai įvykdė kruvinus veiksmus prieš lietuvių tautą, nekelia abejonių. Tačiau tam tikrų politinių tikslų siekiančios interesų grupės gali skatinti visuomenės susiskaldymą inspiruodami melu grįstas abejones, kurias geriausiai atspindi teiginys „savi šaudė į savus“. Tauta, turinti savo istorinio pasakojimo apmatus, dėl kurių būtų daugiau ar mažiau sutariama, neleistų tokioms idėjoms pasiekti dienos šviesos.

Kitaip tariant, jeigu tauta neturi savo istorinio pasakojimą, jį už ją sukurs kiti. Dažniausiai tuo labiausiai suinteresuotos nedraugiškos jėgos. Informacinio karo apraiškas bei suaktyvėjimą pastaraisiais metais aiškiai regime Lietuvoje. Propagandos skleidėjų taikinyje dažnai atsiduria tautinės mažumos, sekančios abejotiną informaciją iš užsienio per retransliuojamus TV kanalus, kurios Ukrainos Maidaną revoliuciją pateikia kaip „banderovcų, fašistų“ sukilimą, nuvertusį esą legitimiai išrinktą prezidentą. Tokius asmenis bandoma priversti patikėti išsigelbėjimo idėja: „greičiau ir pas mus ateitų Rusijos kariai ir įvestų tvarką“.

Todėl istorinės atminties politika pirmiausia yra skirta patiems mums norint, kad tautos bei valstybės istorija būtų ne iškraipyta, o priešingai – gerai išdiskutuota ir subalansuota, visuotinai priimtina. Būtent tam ir skirtas šis ilgai aptartas, skirtingas istorines mokyklas į svarstymą įtraukęs įstatymo projektas. Istorijos politika yra kiekvienos save gerbiančios valstybės dalis. Lietuvai neturėti istorinės atminties politikos bei ją kuriančios institucijos reiškia būti amžino neapibrėžtumo būsenoje. Kaip Lietuva yra įvardijama „geopolitine anomalija“, taip nedraugiškų jėgų pagalba ji gali būti įvardijama ir „istorine anomalija“ – iš tiesų tokią liniją bandoma piešti kai kurių istorikų tarpe.

Kodėl nekeliame klausimo, ar reikalinga ekonominė, socialinė, aplinkosaugos, kultūros politika? Todėl, kad tai yra akivaizdžios viešosios politikos sritys. Deja, tačiau to, ką supranta bei kam teikia pirmenybę mūsų kaimynai ir daugelis kitų valstybių, nenorime suprasti mes. Istorijos politika – tokia pati viešosios politikos dalis, kurią turi formuoti valstybės institucijos, pasitelkdamos šios srities ekspertus, visuomenines organizacijas bei kiekvieną tuo besidomintį pilietį. Neturėdami gynybos politikos bei pajėgumų, akivaizdu, susilauksime grėsmės iš valstybės, kuri jų turi. Neturėdami istorijos politikos susilauksime grėsmės iš valstybės, kuri ją turi.

Diskusijos pabaigoje, atrodo, buvo rastas konsensusas, jog istorijos politika iš principo reikalinga, tačiau atviras klausimas lieka kas ir kaip ją turi formuoti. Tačiau Tautos istorinės atminties įstatymas yra puikus pagrindas Seimo posėdžių salėje rasti atsakymus į šį klausimą. Nepritariant tam tikroms jo nuostatoms Seimo nariai gali teikti pataisas ir siekti dar labiau sustiprinti istorijos politiką, kuriai Lietuvoje ypatingai trūksta nuoseklumo. Galimybių langas tobulinti projektą vis dar atviras, priešingai nei teigia įkyriai primetantys siauros grupės istorinį pasakojimą bei gąsdinantys cenzūra.

Pajutę bekylant teisėtą visuomenės didžiosios dalies pasipiktinimą, jie ėmėsi klastingos „prevennciės‘ taktikos, kuriai tinkamiausias pavadinimas būtų „patys muša, patys rėkia“.

Vytautas Keršanskas, Linas Kojala, www.alkas.lt

Nuotrauka: Vytautas Keršanskas | Alkas.lt nuotr.

Kalbos Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai Politika Žiniasklaida L. Kojala. Patys muša, patys rėkia, V.Keršanskas