V. Keršanskas. Dvigubi Lenkijos standartai Lietuvai

Autorius: Data: 2012-03-26, 13:35 Spausdinti

Vytautas KERŠANSKAS, judėjimas „Dešinioji mintis“

Nesiliaujantys ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos politikų dėl tautinių mažumų, šiuo atveju – lenkų, padėties Lietuvoje ne tik neišsisprendžia, bet ir grimzta gilyn. Esama padėtis, atrodo, negali pajudėti iš mirties taško teigiamo susitarimo link, o tam priežasčių galima rasti daug.

Deja, verta pastebėti didelę skirtį, esančią tarp realios situacijos ir tos, kuri užvaldžiusi viešąjį diskursą bei kai kurių politikų darbotvarkę. Šios skirties analizei atspirties tašku pasirinkta Lenkijos prezidento Bronislavo Komorovskio dvišaliame susitikime Latvijos vadovui Andris Bėrzinis išsakyta padėka už draugišką lenkų mažumos traktavimą Latvijoje, suteikiant visas galimybes išsaugoti savo tapatybę.

Nors kiek įžvalgesniam skaitytojui kyla klausimas, kokie gi tie Latvijoje galiojantys tautinių mažumų ir švietimo įstatymai, pamaloninę Lenkijos prezidentą? Galbūt Lietuva turėtų imti pavyzdį iš brolių latvių ir įdiegti kažką panašaus, siekdami išspręsti nesutarimus? Atsakymai, išdėstyti šiame straipsnyje, turėtų pagelbėti atskirti grūdus nuo pelų ir padėti adekvačiai įvertinti tikrąją situaciją. Juolab, kad sukurta fiktyvi priešprieša antilietuviškų jėgų itin aktyviai skleidžiama įvairiose tarptautinėse organizacijose.

Aptarus tris pagrindines lenkų nepasitenkinimą keliančias sritis: dvikalbę vietovardžių rašybą, asmenvardžių rašybą gimtąja kalba bei švietimo reformą – atsiras galimybė rasti atsakymą į klausimą, kokios priežastys lėmė esamą tarpvalstybinę situaciją ir kam ji yra naudinga.

Dvikalbiai vietovardžių pavadinimai

Pagal naująjį Švietimo įstatymą tautinių mažumų mokyklos iš valstybės biudžeto papildomai gauna nuo 21 proc. (mieste) iki 200 proc. (kaimo vietovėse) didesnį finansavimą. Latvijoje joks papildomas koeficientas nėra taikomas, vadovaujamasi „pinigai seka moksleivį“ principu ir tik tam tikri regionai skiria papildomas finansines lėšas (pvz. Ryga).

Ko gero, mažiausiai problemų turintis kelti aspektas – vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašymas. Deja, išsakomas nepasitenkinimas, neva vietiniai lenkų kilmės gyventojai nesugeba orientuotis, kai pavadinimai parašyti vien valstybine kalba. Pasigirsta net absurdiškų pareiškimų, kad neįlipama į vienintelį dienoje kursuojantį autobusą, nes jo nurodyta kryptis yra „Vilnius“, o ne „Wilno“.

Latvijoje vienintelė oficiali valstybinė kalba yra latvių. Nors šalyje gyvena didelė, virš 25 proc. piliečių sudaranti, rusų tautinė mažuma, kuri praėjusį mėnesį nesėkmingai siekė rusų, kaip antrosios valstybinės kalbos įteisinimo, ji neturi išskirtinės teisės į vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašymą. Tai reiškia, kad visi gatvių bei vietovardžių pavadinimai yra rašomi valstybine kalba, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Už įstatymų nesilaikymą gresia atitinkama baudžiamoji atsakomybė.

Lietuvoje de facto egzistuojantys dvikalbiai gatvių pavadinimų užrašai pažeidžia net kelis teisės aktus: Valstybinės kalbos įstatymą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimą bei Vyriausybės nutarimą. Teismai yra ne kartą išaiškinę, kad dabartinė įstatyminė bazė neleidžia rašyti vietovardžių bei gatvių pavadinimų kita, nei valstybine kalba ir yra skyrę nuobaudas už įstatymų nesilaikymą.

Nei Latvijoje (rusų – apie 25 proc.), nei Lietuvoje (lenkų – 6,6 proc.) nėra taikomos išimtys tankiai tautinių mažumų apgyvendintoms teritorijoms, todėl išskirtinis lenkų reikalavimas naudoti dvikalbes lenteles yra nepagrįstas, o savavališkas jų naudojimas – įstatymų negerbimas.

Asmenvardžių rašymas oficialiuose dokumentuose

Tik 59 proc. Latvijos piliečių etniškai priklauso latvių tautai, todėl, atrodytų, asmenvardžių originalia kalba rašymas turėtų būti menkai kvestionuojamas. Vis dėlto, vadovaujantis Valstybės kalbos įstatymu, taip pat Ministrų kabineto reguliacija Nr. 114, asmenvardžių rašyba įmanoma tik valstybine – latvių – kalba. Pagal dabartines nuostatas, asmens pageidavimu ir suderinus su atitinkamomis institucijomis, paso puslapyje „Kiti įrašai“ galimas spaudas „kituose dokumentuose asmens vardas ir pavardė rašomi“, kartu nurodant asmens vardą ir pavardę originalia kalba, lotynų rašmenimis.

Lietuvos įstatymai niekuo nesiskiria nuo normalios europinės praktikos. Latvijoje įtvirtinta galimybė rašyti vardą originalo kalba „Kitos žymos“ puslapyje yra ne tik pritaikytina, bet ir aktyviai siūloma iš Lietuvos pusės kaip sprendimo būdas.

Pernai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, jog Lietuvoje veikiančios taisyklės dėl vardų ir pavardžių rašymo tik valstybine kalba nepažeidžia ES pripažintų laisvių. Teismo nuomone, piliečio vardo ir pavardės rašymas valstybinės kalbos rašmenimis neapriboja jo kaip asmens judėjimo laisvės ir asmenvardžio rašymas yra nacionalinės teisės reikalas.

Dėl nelietuviškų asmens vardų ir pavardžių rašybos asmens tapatybės dokumentuose LR Konstitucinio teismas padarė išvadą, „kad Lietuvos Respublikos piliečio pase asmens vardas ir pavardė turi būti rašomi valstybine kalba“. Ten pat konstatuota, kad LR piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, nelietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, jeigu jis to pageidauja. Tokį Konstitucinio teisimo sprendimą teigiamai įvertino Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Thomas Hammarberg.

Akivaizdu, kad šis klausimas Lietuvoje aktualiausias lenkų tautinei mažumai, tačiau net ir žymiai didesnes lenkų gyventojų gretas turinčiose šalyse, tokiose kaip Vokietija ar Anglija, tiek lenkų, tiek kitos tautinės mažumos neturi teisės rašyti asmenvardžių originalo kalba civiliniuose dokumentuose. Taigi, Lietuvos įstatymai niekuo nesiskiria nuo normalios europinės praktikos. Latvijoje įtvirtinta galimybė rašyti vardą originalo kalba „Kitos žymos“ puslapyje yra ne tik pritaikytina, bet ir aktyviai siūloma iš Lietuvos pusės kaip sprendimo būdas. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių lenkų jis atmetamas kaip nepakankamas. Toks modelis, veikiantis Latvijoje, jau atlaikė įvairių tarptautinių institucijų išbandymus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių standartus. Be to, ir Lenkija šiuo klausimu Latvijai nereiškia kokių nors pretenzijų.

Švietimo įstatymas – būti ar nebūti?

Paskutinis ir bene daugiausiai aistrų keliantis kriterijus – švietimo politika. Nors toliau pateikti faktai įvairiais kanalais buvo pabrėžiami nuolatos, deja, į juos reaguota vangiai. Būtina pateikti trumpą Lenkijos vadovo pagirtą Latvijos ir aktyviai puolamą Lietuvos švietimo įstatymų analizę, kuri paraleliai rikiuojant kintamuosius geriausiai išryškins realų vaizdą.

Latvijoje vienintelė oficiali valstybinė kalba yra latvių. Nors šalyje gyvena didelė, virš 25 proc. piliečių sudaranti, rusų tautinė mažuma, kuri praėjusį mėnesį nesėkmingai siekė rusų, kaip antrosios valstybinės kalbos įteisinimo, ji neturi išskirtinės teisės į vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašymą.

Apie 20 mln. lenkų gyvena už Lenkijos ribų, užsienyje veikia apie 170 lenkų mokyklų, finansuojamų tų šalių, kuriose yra lenkų tautinės bendrijos. Latvijoje lenkų tautinę mažumą sudaro maždaug 50 tūkst. piliečių ir joje šiuo metu veikia 5 lenkų mokyklos: 2 pagrindinės ir 3 vidurinės. Lietuvoje, kurioje priskaičiuojama maždaug 212 tūkst. lenkų kilmės piliečių, veikia net 79 mokyklos, kurios yra lenkiškos arba jose mokoma lenkiškai. Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkų tautinės mažumos atstovai gali įgyti išsilavinimą nuo pradinio iki aukštojo gimtąja kalba ir tai yra unikalus atvejis Europoje. Negana to, lietuviškose mokyklose vidutiniškai mokosi 344 mokiniai, o lenkiškose mokyklose Lietuvoje – 161 mokinys.

Kalbant apie finansavimą verta pabrėžti, kad pagal naująjį Švietimo įstatymą tautinių mažumų mokyklos iš valstybės biudžeto papildomai gauna nuo 21 proc. (mieste) iki 200 proc. (kaimo vietovėse) didesnį finansavimą. Latvijoje joks papildomas koeficientas nėra taikomas, vadovaujamasi „pinigai seka moksleivį“ principu ir tik tam tikri regionai skiria papildomas finansines lėšas (pvz. Ryga).

Iki šiol lenkų mažumos mokyklose beveik visi dalykai dėstyti lenkiškai. Naujajame įstatyme nustatoma, kad nuo 2011 m. rugsėjo mėn. tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalba mokoma tik Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo (pilietinės visuomenės klausimai). Būtina pabrėžti, kad mažumų mokyklose ir toliau gimtąja kalba mokomasi gerokai daugiau dalykų nei tai numatoma pagal tarptautiniu lygiu pripažintus standartus, kai 60 proc. dalykų turi būti dėstoma gimtąja, o 40 proc. – valstybine kalba. Latvijoje nustatyti dar griežtesni kriterijai: 60 proc. dėstoma valstybine kalba, o likę 40 proc. – gimtąja.

Lietuvos švietimo įstatymo nuostatomis siekiama palengvinti tautinėms mažumoms priklausančių mokinių integraciją ir jų pasirengimą tolesnėms akademinėms bei profesinėms studijoms. To siekiama ir valstybinės kalbos brandos egzaminu, kuris turėtų būti organizuojamas pagal vieningą programą visiems visų mokyklų tipų abiturientams, siekiant išvengti etninio diskriminavimo. Prie vieningo valstybinės kalbos brandos egzamino bus pereita laipsniškai. Šias nuostatas tikrino skirtingos tarptautinės organizacijos ir nei viena iš tarptautinių institucijų jų nepalaikė diskriminacinėmis ar asimiliuoti siekiančiomis.

Net iš nedidelės analizės matyti, kad Lietuvoje įtvirtintos švietimo reforma nei kiek nediskriminuoja tautinių mažumų ir lyginant su tarptautiniais standartais bei Latvijos praktika – yra itin švelni.

Ko iš tiesų siekiama?

Kovo 17-osios lenkų mitingo dalyviai galbūt pagrįstai reiškė pretenzijas dėl per staigaus lietuvių kalbos suvienodinimo tautinėms mažumoms, apeliuodami į tai, kaip jaustis moksleiviui, kuris per dvejus metus turi išmokti tai, ką jo kolegos lietuviai mokėsi daug ilgiau. Kita vertus, apie švietimo reformą kalbėta jau daugelį metų, todėl mokyklos, siekdamos aukščiausios kokybės savo moksleiviams, galėjo palaipsniui pereiti prie reikalaujamų standartų savo iniciatyva, ką padarė kai kurios rusų tautinių mažumų mokyklos.

Akivaizdu, kad tokia priešpriešą kurianti politika visiškai nenaudinga lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, kuri yra dirbtinai skurdinama jų interesus neva atstovaujančio Valdemaro Tomaševskio ir jo komandos, siekiant sudaryti kuo didesnę skirtį ir parodyti ją tarptautinei bendruomenei.

Visai kitas klausimas – V. Tomaševskio veikla ir išsakomos mintys. Šis politikas priešpriešą kurstančiais pareiškimais nuolat atakuojantis viešąją erdvę bei institucijas tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, viešajame diskurse siekia įdiegti Lietuvos, kaip tautines mažumos asimiliuoti siekiančios valstybės, įvaizdį. Vienas pagrindinių jo argumentų – mistiniai bandymai uždrausti naudoti gimtąją kalbą.

Peržvelgus labiausiai lenkų mažumai nerimą keliančias problemas argumentai patys lengvai paneigia problemos egzistavimą. Negana to, Lietuvoje laisvai leidžiami laikraščiai bei žurnalai, transliuojama radijo stotis lenkų kalba, niekas už viešą lenkų kalbos vartojimą nebaudžia. Naujasis švietimo įstatymas siekia pilnaverčiai integruoti tautines mažumas į visuomenę, panaikinti kalbinį barjerą ir atsiradusias „kultūrines salas“.

Taip pat svarbu atsakyti į klausimą, kam naudinga tokia priešpriešą kurianti politika? Akivaizdu, kad ji visiškai nenaudinga lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, kuri yra dirbtinai skurdinama jų interesus neva atstovaujančio V. Tomaševskio ir jo komandos, siekiant sudaryti kuo didesnę skirtį ir parodyti ją tarptautinei bendruomenei. Tokia politika nenaudinga ir lietuviams, kurie vykdydami normalią tautinių mažumų politiką yra be pagrindo apkaltinami nebūtais dalykais. Dargi, kuriama nereikalinga įtampa, kuri šaldo ir taip vėsius dvišalius santykius. Viešojoje erdvėje perteikiamo vaizdinio atskyrimas nuo realybės gali būti naudingas tik antilietuviškiems politikams Lenkijoje, kurie „kovą su lenkų tautos engimu“ gali naudoti kraudamiesi politinį kapitalą. Galiausiai, nestabilus ir nevieningas regionas itin naudingas Kremliaus interesams tenkinti.

P. S. Kartu su lenkais teko dalyvauti Vengrijos nacionalinėje šventėje Kovo 15-ąją ir vieningai atstovauti ne nacionalinius, o bendrai mąstančių tautų interesus, tradicines bei krikščioniškąsias vertybes. Dabartinių procesų Europoje kontekste ši dirbtinė priešprieša vietoj lietuvių bei lenkų tautų poreikių įgyvendinimo, atstovauja tik paskiras polines jėgas. Prezidentas B. Komorowskis susitikime su Latvijos vadovu taip pat pažymėjo, kad Latvija ir Lenkija turi bendrą poziciją daugeliu klausimų Europos Sąjungoje ir turėtų gilinti bendradarbiavimą joje. Esu įsitikinęs, kad normaliomis sąlygomis su Lietuva įmanomas identiškas ar net glaudesnis bendradarbiavimas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nuotraukje: V. Kerčanskas

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra