V. Juozapaitis. Palinkėkime vieni kitiems ramybės…

Autorius: Data: 2014-06-16, 10:17 Spausdinti

Ar teko Jums kada nors patirti gėdą dėl kitų asmenų atlikto veiksmo? Ko gero, taip. Ypač tuomet, kai tokius protu nesuvokiamus akibrokštus padaro žmonės, kuriuos laikai savo artimais bičiuliais, draugais ar netgi broliais Kristuje. Tačiau kai tampi liudininku sąmoningo patyčių ir šmeižto akcijos, nukreiptos prieš visą tautą ar valstybę, šis jausmas susipina su apmaudu, garbės ir orumo pažeidimu bei dvasiniu pažeminimu.

Visa ši išgyvenimų paletė užvaldo apsilankius vos 3,5 km nuo Lietuvos sienos Seinų valsčiuje esančiose Berznyko kapinėse, kur ilsisi Lietuvos savanorių, kritusių kovoje už laisvę 1920 metais, palaikai. Bent sykį ten pabuvoję akimirksniu supras mano nerimą ir nusivylimą dėl Lenkijos valstybės toleruojamos veikos, kurios pavadinti kitaip nei nesantaikos tarp mūsų tautų ir valstybių kurstymu neišeina. Kaip ir nepavadinsi atsitiktinumu obeliskų, ant kurių iškalti lietuvių tautą niekinantys ir žeminantys tekstai, atsiradimo: net neprofesionalui akivaizdi architektūrinė koncepcija nebūtų įmanoma be vietos valdžios palaiminimo. Na, o vietos parapijos klebono iniciatyva kapinių kampe pastatytas kryžius ir piktžolėmis apaugęs paminklinis akmuo, kuriame lietuvių savanoriai pavadinti „raudonosios armijos padaliniu“, parodo ne tik oficialios valdžios, bet ir bažnyčios tarnų požiūrį į katalikus, kuriuos, nepaisant krikščioniškojo mokymo, skirsto pagal tautybę ne tik gyvuosius, bet ir amžinybėn išėjusius, kurių negerbti galėtų nebent šėtono tarnai.

Tačiau ne mažiau dviprasmis jausmas apima, kuomet šimtametes lietuvybės puoselėjimo šaknis turinti Seinų ir Punsko lietuvių bendruomenė, pirmoji priimanti šią purvo ir patyčių lavinos smūgį, nesulaukia oficialių Lietuvos Respublikos institucijų bent moralinio palaikymo. Atvirkščiai, už nuopelnus Lietuvos ir Lenkijos kaimyninių santykių gerinimui Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas valstybės vardu įteikia oficialią padėką Seinų apskrities viršininkui A. Šturgulevskiui. Nors šis ir piršto nepajudina nei Berznyko kapinių tema, nei dėl „Lietuvių namų“, administruojamų Vysk. Antano Baranausko fondo, iš kurio Seinų miesto burmistras Janas Stanislavas Kapas (Jan Stanisław Kap) reikalauja nesuvokiamo nekilnojamojo turto mokesčio, nuo kurio iki šiol buvo atleistas. Nė vienas šių pareigūnų nepadarė nieko, kad gatvė, kurioje stovi ir „Lietuvių namai“ (juose dirba ir Lietuvos konsulatas), ir lietuviška „Žiburio“ mokykla, vadintųsi ne Liepos 22-osios, žyminčios socialistinės Lenkijos Respublikos įkūrimo datą, o buvusio Seinų kunigų seminarijos rektoriaus vysk. Antano Baranausko vardu.

Tuo pat metu kita Lietuvos atstovė – faktinė konsulato Seinuose vadovė Vida Bagdonavičienė įteikia užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus skirtą apdovanojimą „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ poniai Čiževskai, kuri su lietuvybės puoselėjimu yra susijusi tiek, kad ji yra vietinio fondo vadovo „Pogranicze“ sutuoktinė. Pastarojo suvokimas apie dviejų tautų draugystę baigiasi ties lenkiškų elementų įterpimu lietuviškų pamaldų metu Žagarių bažnytėlėje. Tokiu būdu neva yra stabdomas lietuvių kalbos ir kultūros išnykimas…

Tuo tarpu nei Lenkijos lietuvių draugijos, nei Lenkijos lietuvių bendruomenės, nei Vysk. Antano Baranausko fondo, nei Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos ar kitų visuomeninių ir nevyriausybinių organizacijų nariai tokio dėmesio iš Lietuvos valstybės taip ir nesulaukia. Lyg jie nebūtų Lenkijos Respublikos piliečiai ir jiems nerūpėtų geri kaimyniški tarpvalstybiniai santykiai… Žinoma, Lietuvos ir Lenkijos užsienio politika nesibaigia ties tautinių bendrijų ir jų ambicijų sprendimu, tačiau oficialios Lietuvos valdžios labai akivaizdus pataikavimas vietos valdžiai savo tautiečių sąskaita pirmiausia nedaro garbės pačiai Lietuvos valstybei.

O gal tai yra paprasčiausios nekompetencijos ar asmeniškumo problema? Ar ne keista, kuomet LR Seimo valdybos pritarimu į Seinus atvykęs Seimo narys susitinka su visų be išimties lietuvių kultūros ir švietimo bendruomenių vadovais, taip pat su Punsko valsčiaus viršaičiu, tačiau Lietuvos Respublikos konsulato duris randa užrakintas? Ir nė vienas konsulato atstovas nepasirodo nė viename viešame renginyje, kuriuose gausiai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės nariai?

Žinoma, Sekminių sekmadienį švęsti turi teisę ir diplomatai. Ir, matyt, jie neprivalo rodyti dėmesio kiekvienam Seimo nariui… Kita vertus, toks požiūris į savo pareigas ir atsakomybę tikrai neskatina nei kaimynų geranoriškumo, nei mūsų pačių savigarbos, be kurios siekti tarptautinio pripažinimo yra praktiškai neįmanoma.

Tad grįždamas prie to gėdos už kitą asmenį jausmo, kreipiuosi į visus tautiečius, su reikalais ar tyčia važiuosiančius Europos link: nepamirškite užsukti į Berznyko kapines ir uždegti žvakutės, kad niekada neužgestų ten besiilsinčių didvyrių atminimas, o mūsų tautiečiai, būdami užsieniečiai, ir toliau neprarastų dvasios stiprybės saugodami mūsų tautinės savimonės pamatus.

Na, o mūsų didžiosios diplomatijos vadams ir vykdytojams linkiu nepamiršti ne tik savo pareiginių instrukcijų ir protokolo nurodymų, bet prisiminti, kad šalia globalių interesų egzistuoja ir paprasti žmonės, kuriems skauda, nes turi širdį, jausmus ir atmintį, kurios nepaisyti nevalia niekam. Kaip ir nevalia niekam tyčiotis iš kapuose besiilsinčiųjų… Tad palinkėkime vieni kitiems ramybės…

Autorius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, profesorius.

 

Parašas: Lietuvos savanorių kapai Berznyke.

Vytautas Juozapaitis, www.alkas.lt, www.punskas.pl

alkas_logo_small

Istorija Kultūra Nuomonės, diskusijos, komentarai



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra