V. Jencius. Pinigų reikia signataro V.Mirono, o ne zuikio paminklo statybai

Autorius: Data: 2016-11-07, 18:08 Spausdinti

V. Jencius. Pinigų reikia signataro V.Mirono, o ne zuikio paminklo statybai

Viktoras Jencius

www.temainfo.lt

Spalio 22 d. rokiškėnas gydytojas, visuomenininkas Viktoras Jencius dalyvavo Lietuvos Signatarų namų iniciatyva sukviestame Vasario 16-osios klubo narių susirinkime. Klubiečiai rinkosi aptarti 1918 m. signatarų atminimo įamžinimo artėjat Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui. Su p. Jenciumi ir kalbėjome apie šį susirinkimą bei vasario 16-osios įprasminimą šiandien.

– Vasario 16-osios klubas. Papasakokite skaitytojams apie jį.

– Klubo užuomazgos – 1999-ieji. Tų metų vasario 16 d. Prezidentūros ir Signatarų namų iniciatyva buvo sukviesti Nepriklausomybės Aktą pasirašiusiųjų giminės. Tuokart susirinkome apie 20 žmonių. Ši iniciatyva ir išaugo į klubą, kurio tikslas – rūpintis Vasario 16-osios įprasminimu, siekti deramos pagarbos signatarams, skatinti rūpestį jų atminimo įamžinimui, nagrinėti jų veiklą. Klubas inicijuoja knygų apie signatarus rašymą, paminklų jiems atidengimą, filmų kūrimą. Valstybė nesiima deramos iniciatyvos įamžinti šiuos žmones, tad klubas puoselėja dar vieną iniciatyvą – didinti valstybės aktyvumą įprasminant Vasario 16-osios įvykį.

– Ar Lietuva gali didžiuotis leidinių apie signatarus gausa?

– 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės Aktą pasirašė 20 signatarų. Tai Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Jonas Smilgevičius, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis ir Jonas Vileišis.

Ne apie kiekvieną jų yra išleista knyga. Šiuo metu rašoma apie signatarą P.Klimą. A.Petrulio rašytinio atminimo įamžinimu rūpinasi jo giminaitis gydytojas chirurgas Kęstutis Petrulis. Beje, rokiškėnams šis žmogus gerai žinomas: ilgą laiką jis dirbo Rokiškio rajono ligoninėje.

Knygą „Justinas Staugaitis: Vyskupas. Politikas.Tautos dvasios ir valstybės puoselėtojas“ yra išleidęs akademikas habil. dr. prof. Stasys Vaitekūnas. Signataro atminimu rūpinasi ir jo giminaitis Darius Staugaitis, ilgus metus dirbęs Panevėžio ligoninėje, gerai žinomas Rokiškio ir Kupiškio žmonėms.

Yra išleista Vilmos Bukaitės knyga „Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas“. Pernai istorikė V.Bukaitė išleido antrą, praplėstą, leidimą apie V.Mironą. Šios knygos sutiktuvės vyko ir Rokiškyje.

Pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinis muziejus, jo direktorės Birutės Kulnytės iniciatyva, tęsia knygų seriją, skirtą Vasario 16-osios Akto signatarams. Yra išleistos Povilo Baršio „Vasario 16-osios Akto signataras Saliamonas Banaitis“, Vlado Terlecko „Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai“, Kovo 11-osios Akto signataro Vytauto Plečkaičio knyga „Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys: demokratas, valstybininkas, diplomatas“.

Lietuvos atgimimo pradžioje didelio dėmesio susilaukė Petro Vileišio giminė. Istorikas Jonas Aničas apie Joną Vileišį ir jo brolius yra išleidęs net keletą knygų.

Gediminas Ilgūnas parašė knygą apie Steponą Kairį, Aldona Vasiliauskienė parengė monografiją apie Praną Dovydaitį, šviesios atminties Vilius Užtupas – apie Saliamoną Banaitį. Pakartotinai bus išleisti papildyti J.Staugaičio atminimai: rankraštį išsaugojo Lietuvos žmonės.

Apie Joną Basanavičių, Antaną Smetoną nemažai knygų yra parašyta dar tarpukaryje. Bene žymiausias postsovietiniu laikotarpiu A.Smetonos biografijos tyrinėtojas yra Alfonsas Eidintas, išleidęs knygas „Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai“, „Antanas Smetona ir jo aplinka“.

– Jūs ir pats esate parašęs knygą apie savo senelės pusbrolį, signatarą Donatą Malinauską.

– Taip, 2011 m. išleidau knygą „1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“. Sumanymą ją rašyti paskatino Tarptautinių santykių instituto direktoriaus Raimondo Lopatos šališka knyga „Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“. Šališkumą, matyt, lėmė autoriaus tėvo, sovietinės nomenklatūros atstovo įtaka. R.Lopatai Vasario 16-osios idėjos buvo labai tolimos. Čia – kaip toj pasakėčioj: kiek vilką nepenėk, jis vis tiek į mišką žiūri. Knyga parašyta remiantis nepatikimais šaltiniais, sukurtais sovietmetyje, kuriais, deja, ir šiandien remiasi mūsų istorikai. Kai kurios R.Lopatos fantazijos – tai sovietinės propagandos klasika, o dėl kai kurių jo teiginių buvęs Istorijos instituto direktorius prof. Antanas Tyla patarė kreiptis į teismą.

Požiūrį į D.Malinauską teko suformuoti remiantis Lietuvos valstybės archyve išsaugota medžiaga, knygomis, rašytomis emigracijoje, XIX ir XX amžių sandūros lenkų ir lietuvių bei tarpukario laikmečio spauda.

Įdomus faktas: gydytojas D.Staugaitis ir jo tėvai į Sibirą buvo tremiami kartu su D.Malinausko šeima. Jie kilimo iš tų pačių vietų Alytaus rajone. „Viename vagone važiavom“, sakė jis man. Tiesa, Dariui tuo metu tebuvo vieneri metukai.

– Kaip manote, ar pakankamai įamžintas Antano Smetonos atminimas?

– Visuomenės dalis, kuriai yra brangi Lietuva, siekia, kad A.Smetona būtų pagerbtas ne laikinojoje mūsų šalies sostinėje Kaune, o amžinojoje – Vilniuje. Tačiau tai yra viena sunkiausiai sprendžiamų problemų. Iki šiol buvo lenkiama A.Smetoną vadinti diktatoriumi, pamirštant jo nuopelnus ne tik Lietuvos kultūrai, bet ir valstybingumui. Vasario 16-osios klubas siekia, kad Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje būtų atkurtas mokykloje kabojęs jo bareljefas. Beje, šio kūrinio autorius Bernardas Bučas, poetės Salomėjos Nėries vyras. Vasario 16-osios klubo susirinkime mano pusbrolis Kostantas Markevičius priminė, kad yra išlikusios bareljefo fotoreprodukcijos, ir todėl atkurti bareljefą nebūtų sudėtinga.

Yra kita problema: reikalingas paminklas p. Smetonai Vilniuje. Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta Vilniuje; patinka mums tai ar nepatinka, jis – pirmasis Lietuvos Prezidentas. Iki Nepriklausomybės 100-mečio datos paminklas turi būti pastatytas.

Teko girdėti tokį ginčą. Vienas tautininkų savo pranešime panaudojo sąvoką „Smetonos režimas“. Žodis „režimas“ mums turi prievartos atspalvį, ir kai kurie pareiškė pastabą dėl jo vartojimo. Į pagalbą pranešėjui atskubėjo istorikas, kurio pavardės dabar nenorėčiau minėti. Jis paaiškino: režimo sąvoka naudotina bet kokiam valstybės valdymo periodui apibūdinti. Nesutinku. Gal, tarkim, Prancūzijos diplomatinėje kalboje šis žodis ir tinka, bet „režimu“ vadinti A.Smetonos vadovavimo šaliai 19261940 metus nedera: būtent 1926-aisiais jis išgelbėjo Lietuvą nuo bolševikinio perversmo.

Klubas pritarė: būtina pakartotinai išleisti Aleksandro Merkelio knygą „Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla“ (New York (N.Y.), 1964). Tai būtų tarytum atsvara postsovietinių istorikų teiginiams. Jei tai pavyktų padaryti, būtų žengtas žingsnelis Lietuvos demokratijos link. Skaitytojams sunkiai pasiekiamos knygos apie Petrą Klimą, Praną Dovydaitį ir kitus signatarus, išleistos už geležinės uždangos. Štai monografija apie Kazį Bizauską buvo išleista jau žlugus sovietams, t. y. 1993-1994 metais Čikagoje.

– Ko gero, ne visi signatarai susilaukė vienodo dėmesio?

– Sovietmečiu dalis signatarų buvo priskirti reakcingoms jėgoms, todėl ištrinti iš žmonių atminties.

Susirinkime buvo kalbėta ir apie tai, kad Vilniuje kiekvieno signataro vardu būtų pavadintos gatvės, pakabintos atminimo lentos su signatarų veiklą atspindinčiu tekstu. Ant senojo Niškovskio viešbučio sienos kabo memorialinė lenta J.Basanavičiui,tačiau pamiršta, kad šiame pastate gyveno ir D.Malinauskas.

Svarbu pažymėti tas vietas, kur kilo nacionalinis atgimimas. Priešais Šv. Onos bažnyčią, trikampio skverelio pagrinde, anot rašytojos Vadilutės (Onos Elžbietos Pleirytės-Puidienės), yra namas, kuriame, D.Malinausko iniciatyva, susibūrė penki Lietuvos bajorai – Elijas Nonevičius, Gabrielius Radzevičius, Zigmantas Federavičius bei Gabrielius Sokolovskis ir nusprendė siekti Lietuvos atgimimo. Vėliau draugija išaugo į žymiąją „12 apaštalų“ organizaciją, prie kurios prisijungė broliai Vileišiai ir kiti.

Buvo priimtas įstatymas neprivatizuoti pastatų, kuriuose gyveno iškilios asmenybės. Tačiau gyvenimo praktika buvo kita. Teismai taip pat ignoravo šiuos įstatymus. Signatarų namai išdraskyti ir išsidalinti, nėra prie jų atminimo lentų.

Nėra nuorodų į tas vietas, kurios sietinos su signatarų gimimo vieta, mokykla, studijomis, veikla. Ne kiekvienas rajonas turi savo signatarą, bet gal yra vietos, kur jie gyveno ir dirbo? Tokios vietos turi būti pagarsintos jaunajai visuomenei.

Štai Biržų rajone nuo pagrindinio kelio į J.Šerno gimtinę nuoroda yra, bet patekus į kryžkelę nebežinia, ar sukti į kairę, ar į dešinę. Kas tai –neapsižiūrėjimas?

Rokiškyje nėra jokios nuorodos į Vlado Mirono gimtinę, Pandėlio seniūnijos Kuodiškio kaimą. Mokiniai jo nežino. Rodyklę pamatome tik privažiavus Panemunio „Angelą“. O juk pačiame Rokiškyje jau turėtų būti tokia nuoroda. Bet mūsų mieste neužtenka rodyklės, reikia ir paminklo.

– Keliems signatarams yra pastatyti paminklai?

– Vasario 16-osios klubo vadovas Remigijus Gulbinas siekia paminklu įamžinti P.Klimo atminimą. Deja, valstybės iniciatyvos čia nesimato, nors būta kalbų, kad tokie paminklai bus statomi ir kitiems signatarams.

Pivašiūnuose yra paminklas A.Petruliui. Sukurtas paminklo broliams Vileišiams modelis, tikimasi jį pastatyti Vilniuje iki Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejaus.

 

– Kaip vertinate valstybės pastangas paminėti Lietuvos Nepriklausomybės 100-metį?

– Šiai progai paminėti kol kas nieko daugiau nepadaryta. Valstybė nepadeda savo piliečiams, ypač jaunajai kartai, subręsti iki signatarų tautinio susivokimo.

Dar viena problema – valstybės vardu negrąžinamas signatarų turtas. Dėl D.Malinausko turto bylos tęsiasi jau per 20 metų. J.Vailokaičio Paežerių dvaras Vilkaviškio rajone dukroms simboliškai kompensuotas, ten dabar investuota per 10 mln. eurų Europos Sąjungos pinigų. Išvada peršasi savaime – pinigai prieš istorijos ir valstybės tęstinumą.

J.Smilgevičiaus turtas – Užvenčio dvaras – pakibo ore kartu su istorine atmintimi. J.Vileišio giminaičiai atgavo tarpukaryje jo valdytą Leonpolio dvarą. Bet atgavimas nėra sietinas su mūsų valstybės vykdoma nuosavybės tęstinumo politika  –  grąžinta dėl praktinio išskaičiavimo. Šis turtas suvestiniais giminystės ryšiais priklausė Kaziui Bobeliui. Jei nėra tiesioginio ryšio su valdžios struktūromis, tai turto sugrąžinimas tampa komplikuotas ar net neįmanomas.

Valstybė niekada nerodė iniciatyvos, kad signatarų turtas patektų į giminaičių rankas, kad būtų garsinamas signatarų vardas.

Štai Marijampolės rajono Kalvarija. P.Klimo giminės žemę pardavė, ją teisėtai valdo kitas savininkas. Be savininko sutikimo negalima statyti jokių ženklų. Valstybės pareiga – išpirkti lopinėlį ir jame ne tik pastatyti paminklą J.Klimui, bet ir tą paminklą prižiūrėti. Sunku net apsakyti, kaip apgailėtinai atrodo J.Šerno,V.Mirono gimtinė. Už laisvę turime būti dėkingi būtent tiems 20-čiai žmonių, o valstybės pareiga tą dėkingumą ir pagarbą rodyti.

Nepriklausomybės jubiliejaus išvakarėse gėda parodyti, kaip pasielgė mūsų valstybė su istoriniais pastatais, valdomis bei tuo, kam jos atiteko.

– Kas gi Vasario 16-osios klubo nariai?

– Klubas vienija signatarų gimines ir kitus žmones, kuriems artimos Vasario 16-osios idėjos. Prezidentas Valdas Adamkus yra šio klubo garbės narys. Klubas jungia apie 100 žmonių.

– Ką klubas įsipareigojo nuveikti iki kito susirinkimo?

– Matydami akivaizdų rajonų valdžios neveiklumą įamžinant šių 20 tautos iškiliausių sūnų atminimą, klubas kartu su Nacionalinio muziejaus direktore Birute Kulnyte nusprendė raštu kreiptis į Lietuvos savivaldybių asociacijos pirmininkę Romą Žakaitienę ir bendrame rašte išdėstyti problemas, kurias reikia bandyti spręsti artėjant Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejui.

Klubo nuomone, labai aktyvių veiksmų neverta tikėtis. Viskas priklausys nuo dabartinio Seimo požiūrio, ar valstybė atstovaus Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo idėjoms, ar tęs sovietinės valdžios nomenklatūros įtvirtinimo politiką.

Juk būtų nuostabu, jeigu Rokiškio rajono meras be paraginimo imtųsi iniciatyvos pastatyti nuorodą į V.Mirono tėviškę, įsteigtų jo vardo premiją gerai besimokantiems mokiniams, o Rokiškio Rotary klubas skirtų lėšų ne zuikio paminklo statybai, o vienai iškiliausių asmenybių signatarui V.Mironui.

– Ar tokios nepriklausomos Lietuvos norėjo 1918-ųjų signatarai?

– Sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Skaičiau A.Smetonos straipsnį „Brangiai sumokėta“, publikuotą 1924 m. „Tautos vaire“. Straipsnyje prisimenamas tautinio atgimimo veikėjas Jurgis Daujotis (lenkiškai Dowiat). Jis taip kalbėjo kitam dvarininkui: „Štai susilaukėme išsvajotos nepriklausomos Lietuvos. Jau turime ją… Mes ne tik dėl jos dirbome, bet ir brangiai užmokėjome: užmokėjome visais savo miškais ir savo žeme. Man tos aukos negaila…Jei tat buvo reikalinga nepriklausomos Lietuvos aukurui, tad turime aukoti. Man tik griaudu, kad kiti nieko neužmokėjo ir nepriklausomybe pasinaudojo sau pralobti. Jiems Lietuva tiek tėra verta, kad pirma buvo driskiai, o šiandien yra pelninga akcionierių kompanija. Bet ir jiems aš nepavydžiu, kad tik Lietuvos nenuslopintų.“ Deja, tuomet ji buvo nuslopinta…

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Rita Briedienė.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra