V. Aliulis – apie Velykas: Bažnyčios įstatymai dabar labai sušvelninti

Autorius: Data: 2012-04-04, 09:45 Spausdinti

V. Aliulis – apie Velykas: Bažnyčios įstatymai dabar labai sušvelninti

Daiva ČERVOKIENĖ

Kunigas, marijonų vienuolis Vaclovas Aliulis žinomas ne tik katalikų bendruomenei. Jis – ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, ne vieno katalikiško leidinio iniciatorius, įvairių straipsnių, teologijos vadovėlių autorius, ne vieno tautiečio atmintyje įstrigęs prieš gerus du dešimtmečiais, tais pakiliais Sąjūdžio metais, kai buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos nariu.

Devyniasdešimtmetį perkopęs kunigas kasdien laiko Mišias, klauso išpažinčių, pamokslauja, kalba „Marijos radijo“ laidose ir stebina puikia atmintimi, skvarbiomis įžvalgomis. Su juo kalbėjomės apie Velykų šventę ir jos prasmę, maldos reikšmę mūsų gyvenimui ir sveikatai.

Įpusėjo Didžioji savaitė, vis artinanti mus prie svarbiausios krikščioniškos šventės – Šv.Velykų. Gal pradėkime nuo to, kas yra Velykos, kaip kilo jų pavadinimas?

Velykos – didžiausia krikščionių šventė, Kristaus prisikėlimas po skaudžios kančios. Jos pavadinimas į lietuvių kalbą atėjo iš Rytų slavų, baltarusių kalbos Vialiki dzien – Didžioji diena. Lenkai vadina Wielkanoc – Didžioji naktis, nes Kristus prisikėlė dar prieš aušrą. Taigi vakarų slavai vadina didžiąja naktim, o rytų slavai – didžiąja diena..

Tas įvykis nebūtų toks didingas, jeigu Viešpats būtų ramiai sau „užmigęs“ (numiręs?), o paskui prisikėlęs. Bet jis – visokeriopai sužalotas, skaudžiausiai sudaužytas, kraujo netekęs, perdurtomis rankomis kojomis ir galiausiai pervertu šonu ir širdimi miršta ir trečią dieną prisikelia – tai nepalyginamas įvykis.

Norint švęsti Velykas – kaip ir kitas šventes – turbūt svarbiausia yra joms pasiruošti?

Šiai šventei krikščionys rengiasi bemaž 7 savaites. 40 dienų Gavėnios pasninkas paimtas tuo pavyzdžiu, kiek Jėzus Kristus savo viešo veikimo pradžioje yra pasninkavęs. Būtų 6 savaitės po 7 dienas – 42 dienos, bet sekmadieniai neskaičiuojami, lieka 36, todėl dar reikia prieš pirmą sekmadienį pridėti 4 dienas.

Ši šventė yra Kristaus pergalė. Ji rodo mūsų tikėjimą šia pergale, ir mes tikime savo pergale prieš mūsų nuodėmingumą ir mirtį. Jei gyvename su Kristumi, galime tikėtis, kad mes po kūno mirties gyvensime su Kristumi. Tokia didžioji šios šventės prasmė. Jeigu krikščionis tai suvokia ir rengiasi šventei susimąstydamas apie gyvenimo prasmę ir savo gyvenimo kelią, tiesius žingsnius ir kreivus vingius, – geriau pasirengia Velykų džiaugsmui ir atgimimui.

Prieš Velykas yra trys išskirtinai reikšmingos dienos. Didysis ketvirtadienis – Paskutinė vakarienė, kai Kristus pasirengia atsiskirti nuo savo mokinių, bet pasilieka sakramentiniu būdu, Švenčiausiame sakramente. Jau rytojaus dieną jis paaukos kruviną auką, o išvakarėse nekruvinu būdu duoną, vyną paverčia savo kūnu, krauju kaip permaldavimo ir maldavimo auką, atiduoda ją Dievui Tėvui už žmoniją.

Kristaus mirties laikas yra Didįjį penktadienį apie 15 valandą, dar po kelių valandų – palaidojimas. Pamaldose skaitoma Kristaus kančios istorija ir pagerbiamas Kryžius kaip mūsų amžinojo išgelbėjimo ženklas. Didįjį šeštadienį dienos metu nėra jokių apeigų, tik tylus budėjimas prie Kristaus kapo, o vakare šventinama velykinė žvakė – Prisikėlusiojo simbolis, ir ji uždegama nuo ką tik pašventintos ugnies. Taip pat šventinamas Krikšto vanduo ir sekmadienio nakties Mišiomis įvyksta Prisikėlimas.

Prisikėlimo Mišios švenčiamos ir naktį iš šeštadienio į sekmadienį, ir sekmadienio ryte. Kodėl jų laikas gali būti skirtingas?

Kunigų svajonė Velyknakčio mišias pradėti vidurnaktį. Kai kur, mieste, tai labiau įmanoma, kaime – sunkiau, tad taikomasi prie vietos sąlygų. Kiek ankstėliau, leidžiantis saulei, pradedamos pamaldos. Didžioji velykinė žvakės su penkiais pumpurais žymi prisikėlusio Kristaus žaizdų žymes rankose, kojose, šone. Šventinamas krikšto vanduo, nes krikščionių papročiu Velykų naktį pasirengę katechumenai (besiruošiantys krikštui suaugusieji) priimdavo krikštą, prisikeldavo naujam gyvenimui su prisikeliančiu Kristumi. Per Mišias jau užgiedama Gloria, skaitoma Evangelija apie Kristaus prisikėlimą ir susitikimą su šventosiomis moterimis. Lietuvišku papročiu apie daugelį bažnyčių ryte eina procesija, kadangi džiaugsmą išreikšti labiau tinka švintantis rytas negu nakties tamsa. Be to, žmonėms susirinkti geriau rytą. Taigi atsižvelgiamą ir į patį įvykio turinį, ir į galimybę jį paminėti.

Kaip manote, kas yra svarbiausia, kad šiandienis žmogus pajustų Velykų nuotaiką ir išgyventų jų slėpinį, sakralumą?

Pirmiau reikia pajusti Gavėnią. Gavėnia labai susitelkusi į Kristaus kančios minėjimą: giedami Graudūs verksmai, einamas Kryžiaus kelias; tikrai pajusime Velykų džiaugsmą, jeigu įsigyvensime į Kristaus kančią. Juk Prisikėlimas įvyko po labai skaudžios kančios, kai Kristus buvo suniekintas visokiais įmanomais būdais. Kristaus kančios kelio apmąstymas skirtas apskritai pagilinti tikėjimą, kad turime tikrą ryšį su Jėzumi Kristumi, kuris yra ir didis mokytojas, ir gyvenimo pavyzdys, gelbėtojas savo auka, žmogumi tapęs Dievo Sūnus.

Kristus save vadino Žmogaus sūnumi. Šiuo Senajame Testamente dažnai vartojamu pavadinimu pabrėžiama, kad Jėzus yra tikras žmogus, ne įsivaizduojamas fantomas. Kartu darbais parodė savo ypatingą galią, dievišką žinojimą, kokio žmogišku pažinimu negalima pasiekti, ir ypatingą ryšį su Dievu Tėvu. Jo krikšto momentu nuskambėjo Dievo Tėvo balsas: „Tai mano mylimasis Sūnus“, Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido ant jo galvos. Paskui garbingas, spindintis atsimainymas ant Taboro kalno. Netrukus, leidžiantis nuo kalno, Kristus kalba, kad reikės keliauti į Jeruzalę ir ten jis būsiąs nužudytas. Kristus ne kartą buvo įspėjęs, kad jam reikės kentėti. Bet mokiniai to nesuvokė: jei jis – Dievo sūnus, galingas gelbėtojas, tai kas jam gali atsitikti?! Petras sako: „Viešpatie, liaukis“. O tas jam: „Eik šalin, tu priešgina“.

Kokias dar Prisikėlimo pamokas galėtumėte pastebėti?

Įdomu, kad prisikėlęs Kristus negėdina savo apaštalų, kodėl išbėgiojo, kai jis kentėjo, tik vienas Jonas liko. Barė už ką kita – už pesimizmą, per mažą tikėjimą Dievo galybe, kad buvo labai nerangūs tikėti jo Prisikėlimu. Petrui, kuris buvo triskart jo išsigynęs teismo kieme, susitikęs neprikaišiojo, tik tris kartus prie kitų draugų, pavadinęs senuoju vardu, paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane“. – „Taip, Viešpatie myliu“. Po to vėl klausia to paties. „Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu“. Kai trečiąkart paklausė, tas jau visiškai suprato, kad tai – priminimas.

Ar, jūsų nuomone, yra svarbios tai Velykų šventinei nuotaikai sukurti Didžiosios savaitės tradicijos: žaliąjį vadintą ketvirtadienį raginančios itin švariai sutvarkyti namus ir išsimaudyti, parsinešti žalumos šventiniam stalui papuošti ir daug valgių iš anksto pagaminti, o pentadienį jau neleidžiančios dirbti ūkio darbų, per Gavėnią neleidžiančios skolinti ir skolintis?
Žinoma, reikšmingos. Tai nėra tik buitinis dalykas, jeigu suvokdami prasmę jų laikomės. Jeigu darome dėl papročių – irgi neblogai. Laikytis padorių papročių juk yra privalumas.

Kaip manote, kam labiau skiriamas pasninkas – žmogaus kūno sveikatai palaikyti ar jo dvasios stiprybei ugdyti?

Dvasios stiprybei ugdyti, kad žmogus įsitikintų save: galiu save tvardyti, daryti ne tik tai, ko įsigeidžiu. Kad galiu sau pasakyti; „Čia nelįsk, to palauk, šitą atidėk, nežūsi ir be to“. Apskritai Gavėnia – rimties laikas, triukšmingi pasilinksminimai tada netinka, nors kultūrinės pramogos nedraudžiamos. O kodėl pasilinksminimų, tarkim ir gimtadienių, nenukelti į Velykas? Pagal seną lietuvių paprotį pirmoji Velykų ir Kalėdų diena švenčiama namie, o antroji skiriama lankymuisi pas gimines, draugus, kaimynus.

O išmalda, labdara prieš Velykas yra išskirtinai svarbūs dalykais?

Taip. Malda, pasninkas, išmalda – tai trys svarbiausi geri darbai: malda bendraujame su Dievu, pasninku aptvardome save, išmalda – parodome atjautą, nuoširdžius santykius su kitais žmonėmis. Visi labai reikšmingi ir svarbūs. Tik išmalda – lietuviškai keistai skamba. Tarsi reikėtų labai maldauti, ilgai kaulijus išmaldauti ir taip gauti… Žmogus pats turi suprasti, matyti, jeigu kitam yra bėda, ir pagelbėti. O gera daryti reikia ne tik prieš Velykas, ar ne?.

Bet Gavėnioje ryškiau prisimename šitai. Pačios Pelenų dienos Evangelijoje Kristus pamini ir meldimąsi, nedemonstruojant pamaldumo, ir pasninkus giedru veidu, nieko nevaidinant, ir pagelbėjimą kitam, nereklamuojant savo dosnumo ir nepažeminant to, kuriam teiki pagalbą.

Mūsų seneliai griežto pasninko be mėsos ir pieno produktų laikydavosi visas 40 Gavėnios dienų, dabar Bažnyčia pasninkauti ragina tik penktadieniais. Koks dabar Bažnyčios požiūris į pasninką?

Bažnyčios įstatymai dabar labai sušvelninti, beveik nieko iš pasninkų neliko. Karų ir pokarių laikais pasninkas (susilaikymas nuo mėsiškų produktų) buvo paliktas tik Gavėnios ir Advento penktadieniais. Dabar paskelbta, kad pasninkauti, t. y. nevalgyti mėsiškų patiekalų, turėtume visus metų penktadienius, maisto pasirinkimas juk yra. Kiekvienas gi penktadienis primena Didįjį – Kristaus kančios dieną, to pasninku siekiama. Taigi penktadieniais privaloma abstinencija – susilaikymas nuo mėsiškų valgių, o griežta prasme pasninkas, lotyniškai ieiunium, pagal dabartinius nuostatus – tik Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį: be mėsos, vieną kartą pavalgyti, du kartus tik užkąsti. Pagal lietuvių paprotį – ir Kūčios. O dėl maisto kiekio, kokybės palikta mums patiems pasirinkti. Atsimeni, kad Gavėnia, ir pasirenki, kaip per tą laiką save padrausmini. Labai gerai, jeigu tai darome reguliariai, ne tik vieną kartą per savaitę. Būtų juokinga, tarkime, nusistatyti: vieną dieną nevalgysiu visai, o kitas – kirsiu po 5 kartus. Pasninkas duoda mintį įsivesti drausmės. Tai daugiau kryptis, o ne apibrėžtos taisyklės. Žinau nemažai žmonių, kurie Gavėnios penktadieniais valgo vien pietus, o vakare ir ryte tik užkanda.

Mokslas pradėjo veržtis ir į tikėjimą, maldą, jų poveikį žmogaus sveikatai. Ir įrodė, kad malda gydo, kad tikintys žmonės po sunkių ligų pasveiksta lengviau ir greičiau. Kaip gydo malda?

Malda – tai dvasinių jėgų sukaupimas. Tai yra viltis. Galų gale melsdamiesi pripažįstame, kad Dievo apvaizda turi mums ką pasakyti, atsiliepia į mūsų prašymus, atsidavimą per kitų žmonių  pagalbą, susidarančias aplinkybes. Malda duoda dvasios tvirtumą. Jį turėdamas, nepraradęs vilties žmogus yra stipresnis, tada ir medicinos priemonės geriau veikia.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: Kun. V. Aliulis

Katalikų kunigai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra