Pagrindinis puslapis Sena Voruta Užutrakio dvaro sugrąžinimas grafui Juzefui Tiškevičiui – istorinio teisingumo atstatymo byla

Užutrakio dvaro sugrąžinimas grafui Juzefui Tiškevičiui – istorinio teisingumo atstatymo byla

 

Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ pokalbis su Palangos advokato ir partnerių kontoros advokatu Feliksu Užpelkiu

Skaitytojams būtų įdomu žinoti bent trumpą Užutrakio dvaro istoriją.

Užutrakio vietovė istorijos šaltiniuose minima nuo XIV a. Tuo metu ji buvo vadinama „Algirdo sala“ ir buvo totorių didikų valdoma. 1723 m. dvarą nusipirko Stanislovas Sieliava, 1783 m. jį perpirko Odinecų giminė, iš kurios turtą ir įsigijo Tiškevičiai. 1897 m. pasidalinimo aktu Užutrakis atiteko Juozui Tiškevičiui dabartinio pretendento Joseph Tyszkiewicz senoliui. Užutrakio rūmus 1889-1901 m. pastatydino grafas Juozas Tiškevičius. Tai pagal lenkų architekto J. Huso projektą statyti neorenesanso rūmai, parkas įkurtas pagal garsaus parkų architekto E. Andrė projektą taip pat XIX a. pabaigoje. J. Tiškevičiui mirus turtas jo testamentu atiteko jo žmonai grafienei Jadvygai Stefanijai Marijai Tiškevič bei keturiems vaikams.

Trumpai paminėkite Joseph Tyszkiewicz gyvenimo istoriją.

Joseph Tyszkiewicz gimė 1927 m. rugpjūčio 21 d. Užutrakio dvare Zdislovo Tiškevičiaus ir Teresės Tiškevičienės šeimoje. Augo šeimos name Vilniuje (Žygimantų g. 11), vasaras leisdavo Užutrakyje. Atėjus tarybų valdžiai Zdislovas Tiškevičius ir Teresa Tiškevičienė, o kartu su jais ir J. Tyszkiewicz 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Rusijos Altajaus sritį (Altajskij kraj). Tėvas mirė tremtyje 1941 m. gruodžio 20 d., o J. Tyszkiewicz su motina iš tremties pavyko pabėgti. J. Tyszkiewicz apie metus laiko gyveno vaikų prieglaudoje Indijoje, vėliau pavyko išvykti į Meksiką, iš kurios pateko į JAV, kur gyvena iki šiol, Vašingtone. Motina Teresa Tiškevičienė mirė JAV 1996 m. spalio 5 d.

Kokius teismus teko pereiti ir ką pavyko atkovoti?

Kol kas nuosavybės teisės atkurtos tik į tėvams Zdislovui ir Teresai Tiškevičiams priklausiusį gyvenamąjį namą Vilniuje. Kadangi visos patalpos name jau buvo privatizuotos, J. Tyszkiewicz išmokėta piniginė kompensacija valstybės vertybiniais popieriais. Užutrakio dvaro pastatų ir žemės atkūrimo procesas vyksta iki šiol.

Visas nuosavubės teisių atkūrimo procesas tiek užsitęsė, kadandi kiekvieną kliūtį teko šalinti teismo keliu. Teismo keliu reikėjo įrodyti, kad 1992 m. J. Tyszkiewicz rašyti laiškai aukščiausiems Lietuvos vadovams atitinka jo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kitoje byloje teko pasitelkus išsamia archyvų medžiaga įrodinėti, kad Užutrakio dvaro nuosavybės teisė po senojo grafo Juozo Tiškevičiaus sūnaus atiteko ir iki 1940 m. išliko visos giminės įpėdinių rankose, kad dvaras nebuvo joks majoratas, kaip teigė oponentai, todėl nebuvo paveldėtas vien tik vyriausio Juozo Tiškevičiaus sūnaus, J. Tyszkiewicz dėdės Andriaus Tiškevičiaus, kuris pagal visų šeimos narių įgaliojimus ordinacijos teisėmis valdė dvarą. Vėliau teko išsamiai išanalizuoti ikikarinės Žemės reformos įstatymą, gausią poįstatyminę ir metodinę medžiagą, praktinę jos vykdymo eigą ir raštų archyvų dokumentų pagrindų tik apeliaciniame teismo procese pavyko oponentams – Vilniaus apskrities Trakų rajono Žemėtvarkos skyriui įrodyti, kad dvaro žemė, miškai ir vandenys nebuvo paimti žemės reformos tikslams iki pat sovietų valdžios paskelbimo, t.y. Iki 1940 m. liepos 21 d., o buvo neteisėtai sovietinės valdžios nacionalizuota. Dabar vyksta žemės grąžinimo procesas. Deja, pretendentas dar nėra atgavęs nei pėdos savo dvaro žemės, vandens ar miško nei natūra buvusioje vietoje, nei ekvivalentine natūra nei jokios kompensacijos.

Galiausiai šiais metais gegužės 22 d. kultūros ministras priėmė įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės atkūrimo į Užutrakio dvaro pastatus (10 pastatų), jų negrąžinant, o išmokant 1880102 litų kompensaciją vertybiniais popieriais. Pretendento J. Tyszkiewicz toks KM sprendimas netenkina ne tiek dėl kompensacijos dydžio, kiek dėl to, kad toks KM sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tad tenka bylinėtis dar kartą. Dėl šių aktų, įsakymo ir sprendimo panaikinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo natūra prasidėjo teisminis procesas.

Kaip minėta KM įsakymas ir spendimas nepagrįsti ir neteisėti ir prašoma teismo juos panaikinti tokiais argumentais.

Kodėl Kultūros ministerijos įsakymas ir spendimas nepagrįsti?

Kaip teigia KM minėti dokumentai bei KM raštai, J. Tyszkiewicz pastatai yra pertvarkyti ir naudojami kultūros reikmėms, todėl negrąžintini buvusiems savininkams, yra valstybės išperkami.

Tačiau, kaip rodo VĮ Registro centro pateikti duomenys iš nekilnojamo turto duomenų bazės, tik vienas pastatas įvardytas kaip pastatas – kultūros rūmai, kiti pastatai registruoti kokie jie buvo ir yra: valgykla, sarginė, tarnų patalpos, Spirito daryklos sandėlis, baras, antras pastatas – tarnų patalpos, Spirito darykla, keltininko namas, sandėlis. Tai nėra kultūros objektai ar naudojami kultūros reikmėms. Taip įvardytus pastatus ir įvertino VĮ Registro centro Vilniaus filialas, nustatydamas kompensacijos dydį. Ne tik de jure, bet ir de fakto pastatai nėra pertvarkyti ir naudojami kultūros reikmėms. Apie tai pateikėme teismui antstolių šiais metais padarytą pastatų ir aplinkos faktinių aplinkybių fiksacijos medžiaga su fotografijomis. Išvada: „Vienas bendras bruožas vienija visus pastatus – visi jie apleisti, neprižiūrimi, nenaudojami ilgą laiką, reikia remonto“. Net Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo 1999-06-09 nutarime Nr. 755 konstatuoja: „Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Užutrakio buvusio dvaro sodybos pagrindiniai pastatai nebenaudojami“. „Šioje teritorijoje dabar gyvenantys žmonės įsikūrę iš Trakų istorinio nacionalinio parko išsinuomotuose pastatuose, keturi pokario metais pastatyti gyvenamieji namai yra privatizuoti“, „Kiti pastatai ir didesnė dalis teritorijos su tvenkiniais netvarkomi, jų fizinė būklė bloga arba avarinė“. Taigi prašomi grąžinti pastatai nėra pertvarkyti, nėra naudojami kultūros reikmėms, o yra apleisti, netvarkomi ir net avarinės būklės. Manau, kad tuo gali įsitikinti kiekvienas ne tik atvykęs turistas, bet ir kiekvienas Lietuvos pilietis. Tik reikia atvykti ir pačiam pamatyti visą buvusį dvarą, o ne tik vieną centrinį pastatą, kuris taipogi patvarkytas tik iš išorės, o langai ir durys užkalti lentomis, vidus visai netvarkytas, apleistas ir nenaudojamas jokiomis reikmėms.

Kodėl Kultūros ministerijos įsakymas ir sprendimas netiesėti?

Turtas Kultūros ministro įsakymu bei spendimu negrąžintas natūra, kadangi LR Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Užutrakio dvaro pastatai įtraukti į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butu, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą. Tačiau LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos leidžia LR Vyriausybei gyvenamuosius namus įtraukti į išperkamo nekilnojamojo turto sąrašą, jei jie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams. Dalis Užutrakio dvaro pastatų (spirito darykla, sandėliai, arklidės etc.) niekada nebuvo gyvenamieji namai, nebuvo ir negalėjo būti „pertvarkyti“ į negyvenamąsias patalpas. Tačiau ir likusieji pastatai nėra naudojami jokiomis švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ar mokslo reikmėms, toks jų panaudojimas net nėra numatytas ar įteisintas jokiuose galiojančiuose teisės aktuose. Analizuojant įstatymo normas laiko prasme, turtas jo įtraukimo į valstybės išperkamo turto sąrašą metu jau turi būti de fakto ir de jure naudojamas kuriai nors iš įstatyme numatytų reikmių – švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms ar globos namams. Tuo tarpu Užutrakio dvaro pastatai, kaip minėta ir pagrįsta faktine medžiaga, yra ne tik niekam nenaudojami, bet ir netvarkomi, neprižiūrimi, avarinės būklės, kai kuriose iš jų gyvena benamiai asmenys, viename pastate buvo laikomi arkliai, kiti, įskaitant patį dvaro rūmų pastatą, yra uždaryti (tiksliau užkali). Todėl jų įtraukimas į valstybės išperkamų objektų sąrašą atliktas vien tam, kad užkirst kelią pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą natūrą, prieštarauja nuosavybės teisių atkūrimo Įstatymui, LR Konstitucijai, kitiems nuosavybės grąžinimą reguliuojantiems teisės aktams.

Kodėl Jūsų advokatų kontora ėmėsi šios bylos?

Nuo pat 1991 m. dirbame su nuosavybės teisių atkūrimo bylomis. Tai kartais labai sudėtingos bylos, nes tenka vadovautis ne tik Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu priimtais nuosavybės atstatymo – atkūrimo įstatymais bei daugybe jų pakeitimais, bet ir tarpukario Lietuvos (taip vadinamų Smetonos laikų) įstatymais, o kartais ir carinės Rusijos įstatymais, priimtais dar 1861-1863 metais ir jų pakeitimais bei kitų šalių kaip Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos civilinės teisės normomis, galiojusius tam tikrais laikotarpiais atskiruose Lietuvos teritorijose, nes Lietuva iki sovietinės okupacijos taip savo Civilinio kodekso ir nebuvo spėjusi išleisti. Kontora turi šioje srityje sukaupusi nemažą patirtį. Daug bendraujame su užsienio lietuviais iš JAV, Kanados Brazilijos, Australijos, Latvijos ir kitų kraštų. Daug metų atstovaujame kitą grafų Tiškevičių palikuonį, buvusį Palangos grafą Alfredą Tiškevičių, konsultavome ir atstovavome kitiems žinomiems išeivijos asmenims.

Įvertinę iš Lietuvos ir kitų šalių Archyvų gautus ir patiems susiradusius archyvinius išlikusius dokumentus apie mūsų kliento grafo Juzef Tyszkiewicz giminės ir iki turto nusavinimo Lietuvoje turėta turtą, matėme teisinę perspektyvą siekti nuosavybės teisių atkūrimo – todėl ėmėmės šios bylos. Tai nėra vien turto byla, tai yra istorinio teisingumo atstatymo byla, todėl joje turi būti ypatingai kruopščiai, visapusiškai ir objektyviai vertinamas kiekvienas faktas ir aplinkybė. Šioje byloje negalime istorijai palikti neaiškių ar tamsių vietų.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius Trakai-Palanga-Trakai, 2006 m. gruodis-2007 m. spalis

Trakų žemė“ Nr. 42 2007 m. spalio 20 d.

Voruta“ Nr. 20 (638) 2007 m. spalio 27 d.

Naujienos iš interneto