Užmirštuosius Baltarusijos ežerų krašto istorijos puslapius pasklaidžius…

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Taip galima pasakyti apie Gudų kultūros draugijos Lietuvoje narių kelionę savo šaknų Baltarusijoje link. Kelionė įvyko 2007 m. birželio 16-17d. Birželio 16 d. rytą entuziastai, vadovaujami bendruomenės pirmininko Chvedoro Niunkos, išvyko aplankyti savo  protėvių žemės. Šį kartą buvo pasirinktas baltarusiškasis ežerynas, būtent Medilo rajonas, garsus ne tik savo gamta, bet ir istorija, architektūra, legendomis, padavimais.

Čia sustingo istorija, čia sustojo gyvenimas, ir prieš akis praplaukė žilstelėję šimtmečiai atverdami viena kitą slepiančias paslaptis. Žinoma, mums padėjo vietinis kraštotyrininkas Jaska Dravnickis. Būtent jis mielai sutiko mums parodyti apylinkes, papasakoti apie jų gyvenimą,  prabėgusį per amžius, pasidalinti savo stebėjimais ir išvadomis, kas iš buvusio liko dabar.

Tokių žmonių, mylinčių būtent savo žemės kampelį, sugebančių juo žavėtis ir sudominti atvykstančius, šiandieninėje Baltarusijoje liko nedaug. Oficialioji valdžia juos ne itin mėgsta, nors jie tikrai galėtų būti tautos ir kiekvienos valstybės pasididžiavimas.Deja, savo tėvynėje jie yra dažniausiai nepelnytai pamiršti (kartais ir persekiojami valdžios atstovų) už tai, kad jie atgaivina savo žemės įvykius, parodydami, kad šio krašto istorija tokia pat įdomi kaip Maskvos ar Peterburgo. Tai prieštarauja valstybės vykdomai politikai, teigiančiai, kad visa istorija buvo Makvoje, o čia nebuvo nieko įdomaus, ir netgi iš viso nieko nebuvo. Iš karto galima pastebėti, jog švarių ir išpuoselėtų miestų bei miestelių fone į akis krinta apleistas ir užmirštas šio krašto gyvenimas, jo graži ir garbinga praeitis.

Jaska Dravnickis – buvęs mokytojas, dar žinomas kaip patyręs kraštotyrininkas, šio krašto įvykių tyrinėjimui paaukojęs visą savo gyvenimą, parašęs keletą knygų, pavyzdžiui apie dailininką Alfredą Romerį, apie Konstantinavą, Karalinavą, net niekas nesuinteresuotas jų išleidimu, jos taip ir liko rankraščiuose, vis dar laukia…

Šėmetavas

Tai buvo  pirmoji vieta, į kurią mus atvedė kraštotyrininkas. Apžiūrėję vietovę, arba tiksliau kas liko iš anksčiau buvusios didybės ir grožio, mes nuėjome į bažnyčią, kurioje šeimininkauja vietinis kunigas. Jis papasakojo mums apie šventovę, apie jos ir apylinkių istoriją bei nūdienos problemas. Kryžių  primenančios šventovės įžymybė – vitražai, pagaminti maždaug prieš šimtą metų Varšuvoje pagal specialią technologiją.  Iki šių dienų tokių vitražų praktiškai neliko.

Čia Dravnickis atskleidė mums dar vieną paslaptį. Šėmetavo bažnyčioje (tiesa, senojoje, medinėje) buvo pakrikštytas garsaus kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus senelis. Apie tai puikiai žinojo didysis kompozitorius, kadangi susirašinėjo su Jaska Dravnickiu.

Užsvyris

Buvusios bažnyčios ir karmelitų vienuolyno istorija prasideda nuo 1697 m., kuomet čia iš Vilniaus atvyko pirmieji vienuoliai karmelitai. Vėliau, 1713-14m., Zenovičių lėšomis pastatyta akmeninė bažnyčia ir mūrinis vienuolynas.

Ir vėl tas pats – tiesiog akyse nyksta šio, jau kaimelio, istorija. Šalia išlikusios bažnyčios – vienuolyno griuvėsiai, kurie ir toliau nyksta, nors toje plytų krūvoje dar galima įžiūrėti buvusių celių, sienų, koridorių pėdsakus. Bet taip niekas ir nepabandė ne tik kad restauruoti vienuolyno (tai jau per daug gerai būtų ), bet tiesiog pabandyti išsaugoti tai, kas liko. O juk laikas, vėjas, vanduo,  šaltis greit dirba savo darbą.
Šioje bažnyčioje vienu metu dirbo baltarusių kunigas Kastus Stepovičius, dar žinomas ir kaip poetas Kazimiras Svajakas, kuris ne kartą lenkų valdžios buvo persekiotas už baltarusiškumo puoselėjimą. Mirė jis sulaukęs 36 metų, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Ant paminklo iškaltos eilutės iš vieno iš paskutiniųjų jo eilėraščių, kur aiškiai matyti, kad mirdamas (sirgo plaučių tuberkulioze – tuo metu neišgydoma liga – ir puikiai suprato, jog greit išeis) jis tikėjo Baltarusijos atgimimu:

„Idzie vos jasnaja para,
Pravidu sviecic nam zara,
Ajčyna – Maci – Bielarus
Haroj žyva…“

„Ateina šviesūs laikai – tai liudija nušvitusi aušra, Tėvynė – Motina – Baltarusija visada gyva“  (vertimas iš baltarusių kalbos).

Jazepas Dzozdovičius, žinomas baltarusių dailininkas, tragiško likimo žmogus, buvo geras poeto draugas, dažnai lankėsi jo namuose. Būtent jis ištapė bažnyčios sienas (labai gaila, bet nieko iš jo piešinių neišliko) ir sudarė ištisą ciklą paveikslų, skirtų Užsvyriui. Vienas iš jų „Ponia Jadvyga – K.Svajako bičiulė“. Deja, ir oficialiojoje Baltarusijos istorijoje neišsaugotas šių talentingų, nuoširdžiai mylėjusių savo žemę ir Baltarusiją bei už tai ne kartą persekiotų žmonių atminimas. Tokia visų, nuoširdžiai mylėjusių savo, o ne rusų ar lenkų, žemę žmonių tragedija.

O pačią bažnyčią gaubia graži legenda apie paprasto valstiečių sūnaus Adamo ir dvarininko Zenovičiaus dukters didžią meilę. Kaip mums pasakojo Jaska Dravnickis, jis pats matė puikiai išsilaikiusį jaunuolio kūną, kuris žemėje buvo palaidotas 80-aisiais metais. Sužinoję, kad bažnyčioje yra mumija, iš visur pradėjo važiuoti turistai ir maitoti palaikus: tai papirosą į dantis įkiša, tai pastato šalia savęs ir fotografuojasi, tai dar ką  nors egzotiškesnio sugalvoja.

Jeigu tikėtume legenda, būtent tas Adamas ir pastatė bažnyčią savo mylimosios garbei.

Pati istorija prasidėjo nuo to, kad Zenovičiai neturėjo palikuonių. Taip nutikdavo gana dažnai, praktiškai visoms garsioms šeimoms. Kaip sako liaudis, veikė paprastų darbininkų prakeikimas – „kad jūs nesiveistumėte“ – už nežmonišką išnaudojimą arba pernelyg arogantišką elgesį jų, maitintojų, atžvilgiu. Ir jis nusprendė paimti auklėti paprastą valstiečių berniuką Adamą. Taip ir padarė : išmokė gerų  manierų, išsiuntęs mokytis į Italiją suteikė puikų išsilavinimą. Grįžo Adamas į tėvynę išsilavinęs, grakščių manierų, kultūringas – tikras europietis. Ir čia jį pamilsta paauglė Zenovičių dukra. Bet tėvai niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jų dukra ištekės už nekilmingo, t.y. valstiečių sūnaus. Ir nutaria jo atsikratyti. Vieną dieną pasamdo vietinius valkatas, kurie suriša Adamą, prie  jo kojų pririša akmenį ir įmeta į ežerą. Nežinia, ar blogai užrišo mazgus, ar dar kažkas nutiko, bet Adamui pavyko išplaukti ir dabar jis pradeda slapstytis, nes puikiai supranta – jei jis grįš – vis tiek užmuš.

Duktė sužinojusi apie Adamo mirtį (visi galvojo, kad jis nuskendo) ir apie tai, kad prie to nagus prikišo ir jos tėvai, grasina gyvenimą baigti savižudybe. Tėvai sielvartauja. Bet čia ją pasiekia gandai, kad mylimasis gyvas. Tėvams nieko kito nebelieka, kaip jį surasti ir palaiminti jų santuoką. Norėdamas įamžinti savo mylimąją, Adamas pastato bažnyčią. Jau turėtų įvykti šventinimas, laukia vyskupo iš Vilniaus. Bažnyčioje aukštai prikalta lenta su užrašu, kad ji pastatyta Adamo mylimosios vardu. Staiga pakyla vėjas ir nuplėšia vienos lentos galą, jis pradeda klibėti. Priimamas sprendimas užlipti ir prikabinti ją iš naujo. Tai padaryti pasiruošė statybininkai, bet čia pribėga Adamas ir sako, kad tai padarys pats. Užlipa kopėčiomis ir prikala. Staiga paslysta ir krenta ant žemės. Jį sugriebia, atveža į Vilnių pas geriausius daktarus, bet jis miršta. Ir mylimoji nusprendžia padaryti taip, kad visą laiką matytų savo meilę. Jo kūną balzamuoja ir įdeda  į stiklinį (kituose šaltiniuose – krištolinį) karstą ir pastato prie altoriaus bažnyčioje. Ten karstas prastovėjo iki pirmojo pasaulinio karo. Paskui vokiečiai nusprendžia jį išvežti į Vokietiją eksperimentams. Vietiniai gyventojai to nenori ir nusprendžia Adamo mumiją paslėpti. Tai, aišku, daro naktį, bet čia vienas iš nešikų netyčia už kažko užkliūva, karstas krinta ir sudūžta. Nieko kito nebelieka, kaip sukalti karstą iš lentų ir palaikus palaidoti bažnyčios rūsyje. Atėję lenkai karstą vėl suranda, padaro naują cinkuotą karstą ir į jį sudeda stebuklingai išsilaikiusį kūną. Taip jis praguli iki Antrojo pasaulinio karo, kol vokiečiai Adamo kūną paprasčiausiai išmeta, o cinkuotą karstą pasiima savo reikmėms. Vietiniai gyventojai palaidos jį bažnyčios rūsyje, kur jis ir gulės iki šių dienų , kol mūsų dienomis jį vėl aptiks vietiniai gyventojai. Keisčiausia, jog ten tikrai ne kažkoks manekenas, kaip kai kurie galvoja, o puikiausiai išsilaikęs prieš kelis šimtmečius gyvenusio žmogaus kūnas. Mumiją panaudojo ir vienuoliai savo tikslams, kad melagingu keliu išlaikytų žmonių tikėjimą ir tokiu būdu atneštų pelną vienuoliams.

Štai tokia graži, iki mūsų dienų išlikusi istorija apie tikrąją meilę, galinčią daryti stebuklus.

Prisiminimai apie Alfredą Romerį

Taip vadinamas Olesiaus Cirkunovo paveikslas, skirtas garsiam šių apylinkių dailininkui Alfredui Romerui, taip pat Baltarusijoje nežinomam . Jis eksponuojamas šio dailininko parodoje Medilo muziejuje. Pats muziejus su tuo paveikslu nieko bendro neturi, tik, kažkokio Minsko valdininko prašymu, davė savo sienas. Tai štai baltarusiai dailininkai netgi neturi galimybės laisvai rengti savo parodų gimtojoje Baltarusijoje!!! Muziejuje pristatomi geriausių tautos atstovų portretai, atgaivinami patys svarbiausi uždraustosios Baltarusijos istorijos įvykiai, kurie nieko bendro neturi su Rusijos istorija.
Apie muziejų. Į mūsų baltarusišką pasisveikinimą jauna darbuotoja atsakė rusiškai. Į mūsų  reikalavimą kalbėti viena iš valstybinių kalbų – baltarusių, ji atsakė, kad šalyje dvi valstybinės kalbos ir ji turi teisę pasirinkti tą, kuri jai patinka. Jai buvo pasakyta pastaba, kad ji dirba gyventojų aptarnavimo sferoje ir privalo mokėti abi valstybines kalbas. Bet pasiteisindama ji atsakė, kad yra rusė ir baltarusių kalbos išmokti dar nespėjo. Kaip gali valstybė priimti į darbą žmogų, nemokantį valstybinės kalbos? Lieka tik stebėtis. Muziejų palikome protestuodami – atsisakėme rusų kalba vedamos ekskursijos.
Čia, Medilo rajone, Karalinave yra Romerių namas, kuriame apie 10 metų gyveno Alfredas. Dabar tame name įsikūrusi mokykla, nors pastatas jau avarinės būklės. Parkui ir ūkiniams pastatams dar labiau nepasisekė, iki mūsų dienų jie neišliko , juos sunaikino pati geriausia, pati humaniškiausia, pati teisingiausia darbininkų ir valstiečių valdžia.
Vietinėse kapinaitėse palaidota jo žmona, o netoli jos  – Florijanas Donovskis, 1863-64 m. sukilimo dalyvis, žmogus – legenda, perėjęs Sibiro tremtį, iškentęs visus kankinimus – 1000 smūgių lazda, du kartus buvo kariamas (užrišdavo ant kaklo kilpą, užverždavo ir vėl paleisdavo), du kartus pėsčiomis įveikė kelią iki Sibiro ir atgal sukaustytas grandinėmis, bet taip ir neišdavė sukilimo dalyvių. Jo portretus dažnai piešdavo Alfredas. Gyvendamas čia, Karalinave, Alfredas Romeris daug jėgų ir energijos skyrė, kad šis kraštas taptų turtingesnis ir kultūringesnis. Paliko daug paveikslų, vaizduojančių vietos peizažą. Kita, dar žinomesnė jo veiklos sritis – bažnyčių tapyba. Bet ir čia reikia ištarti žodį – apgailestaujame…
Gaila, bet praktiškai nieko iš jo darbų neišliko. Tik Kamojų bažnyčioje kabo Romerio pieštas paveikslas „Jėzus ir našlaitė “, taip pat tolimajame Pinske – Pinsko madona („Švenčiausioji Mergelė Marija“) ir „Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos ėmimas į dangų“. Daugiau šiandieninėje Baltarusijoje šio dailininko darbų nėra.
Tiesa, labai svarbu paminėti, kad jo vardas šiame regione po truputį grįžta iš užmaršties. Praėjusiais  metais Kamojų bažnyčia šventė 400 metų jubiliejų, todėl parapijoje buvo nuspręsta 2006 metus paskelbti Alfredo Romerio metais. Deja, oficialioji valdžia prie to neprisideda.
Dar vienas šios žemės didvyris skęsta į užmarštį.

Pilkovščina. Dar kartą apie užmirštuosius didvyrius
Ja pamiatnik siebie vozdvig nierukotvornyj,
Nie zarastiot k niemu narodnaja tropa…
(A. S. Puškin)
Aš paminklą sau pastačiau ne rankomis, neužaugs žole takas prie jo – (versta iš rusų kalbos).
Pilkovščina. Apie tai kalbėti nesinorėtų, bet reikia!  Garsiausio baltarusių poeto Maksimo Tanko tėvynė. Jo vardu pavadintas pedagoginis universitetas Minske. Bet mes labai sunkiai randame tą namą, kuriame gimė poetas. Nėra nei rodyklės, nei gerų kelių – tik žole apaugęs, baigiantis išnykti lauko keliukas. Tik vietiniams gyventojams padedant mums pavyksta rasti tarp miškų pasiklydusį kaimelį. Kiekvieno iš mūsų galvoje sukosi klausimai: įdomu, ar mokykloje vaikams kalba, kas čia gimė, kokia kalba jie mokosi, nes į visus mūsų klausimus baltarusių kalba, buvo atsakyta rusiškai.
Ten dabar gyvena poeto brolis. Bet ką mes matome? Jokių rodyklių, jokios memorialinės lentos – žodžiu, jokio ženklo, kad kažkada čia gimė ir gyveno vienas iš geriausių tautos atstovų. Ir pats brolis labai toli nuo poeto – jis valstietis, jį tiesiog prarijo tas kaimas, jis įaugo į tą žemę. Bet ir jis supranta, kad kažkas čia ne taip, kad viskas vyksta ne taip, kaip turėtų. Pasakoja mums apie savo valstietiškas problemas ir apie tai , kad liko visiškai niekam nereikalingas ir nesaugus. Štai nuo stogo vėjas nuplėšė šiferio gabalą, pats naują prikalti neturi jėgų, o daugiau nėra kam padėti. Sako, kreipėsi į vietinę valdžią, bet jie tik atsikalbinėja. Taip ir naikinama tai , kas šventa Pilkovščinoje, tas namas, kuriame liaudies poetas pirmą kartą išvydo pasaulį.
Jis mylėjo Baltarusiją, atidavė jai visą savo gyvenimą. Beje, kaip ir visi kiti, apie kuriuos buvo kalbėta anksčiau. Kaip matome, jų likimai vienodi – jiems lemta būti ištrintiems iš baltarusių atminties už tai, kad mylėjo Baltarusiją, o ne Rusiją.
Maksimo Tanko likimas glaudžiai susijęs su Vilniumi. Čia jis pradėjo savo veiklą kaip poetas ir visuomenininkas. Čia jis kentėjo už meilę Baltarusijai, kurios niekada neišsižadėjo. Čia jis sėdėjo Lukiškių kalėjime už baltarusišką veiklą. Čia pasirodė jo pirmosios knygos.
Bet yra kažkas aukštesnio ir šventesnio. Liaudies poetas iš tikrųjų tapo liaudies. Jo vardo niekada nenaudoja politikai savo purvinų tikslų propagandai, jo eilėraščių necituoja savo melagingose kalbose. O į savo glėbį jį priėmė Baltarusijos žemė todėl, kad jis ją mylėjo ir buvo ištikimas iki savo dienų galo. Ir dabar jis ramiai miega šalia savo tėvų ir protėvių , atlikęs ištikimo sūnaus pareigą, niekada jos neišdavęs.
Būtų galima prisiminti dar vieną gražią meilės istoriją – poeto ir jo žmonos. Jie buvo vienas kitam ištikimi visą gyvenimą, į šį pasaulį atėjo tais pačiais  (1912) metais, tais pačiais metais (1995) ir mirė. Dabar jie vėl kartu, jau susitikę amžinybėje. Dėkingumo už ištikimybę Baltarusijos žemei vardan jiems dabar šlama tūkstantmetės Baltarusijos pušys. O ant jų kapų iškilę kuklūs kryžiai – taip, kaip norėjo pats poetas – be jokių įmantrių paminklų, prie kurių sakomos melagingos kalbos ir liejamos krokodilo ašaros, kad įtikintų liaudį savo artumu ir ištikimybe jiems.

Pabaigos žodis
Su kokiomis nuotaikomis mes grįžome? Žinoma, su viltimi. Juk didvyriai neužmiršti – juos prisimena, apie juos žino. Jie dar gyvena tegu ir nedaugelio širdyse. Jie iškentė visus okupacinius režimus, įrodydami savo ištikimybę.
Istorija parodė, kad viskas praeina : ir Rusijos imperijos okupacija,ir lenkų šovinizmas, ir nacizmas…
Bet amžiams lieka Baltarusijos žemė su užmirštais jos didvyriais. Miega jie amžinu miegu toje žemėje, kurią mylėjo visą gyvenimą, kuriai atidavė visą save ir kurioje susitiko su amžinybe. Jie miega ir sapnuoja šviesius sapnus apie šventąjį savo kraštą.
Mums lieka prisiminti juos, kad nepamirštume savo šaknų, kad galėtume realizuoti jų svajones matyti laisvą ir didžią Baltarusiją, pažįstančią savo didvyrius ir atiduodančią jiems pagarbą už tvirtybę ir ištikimybę savo Tėvynei.
Jų atminimas bus stipresnis už promaskvietišką, antibaltarusišką režimą ir sugrįš į Šventą ir Laisvą Baltarusijos žemę.

Iš rusų kalbos vertė Vilma Kisielytė

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra