Užmiršti didvyriai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prieš 50 metų šaltame ir tamsiame pasaulio užkampyje mirė advokatas Ignas Urbaitis. Neseniai pasirodžiusi knyga „Politinių kalinių, tremtinių, partizanų laiškai Šiaulių “Aušros” muziejuje“ (Šiauliai, 2001 m.) yra autentiškas dokumentas apie gyvenimą ir mirtį Sibire, apie tūkstančių žmonių skausmą bei neviltį.

Tai šiurpulingas nežmoniško likimo aprašymas pačių kentėjusiųjų žodžiais, kurie dėl įsitikinimų ir savo atliekamų pareigų buvo nusiųsti į pragarą šioje žemėje. Laiškai yra autentiškesni negu prisiminimai, kurie dažniausiai būna iškreipti ir savanaudiški. Juose užfiksuojamas įspūdis, laiškas – tai išlikęs to meto dokumentas…

Lietuva, skirtingai nei kitos tautos, per savo ilgą istoriją nesukūrė epinės poemos, šlovinančios pergales, bet už tai per paskutinius du šimtmečius laiškais, dienoraščiais ir dainomis iš Sibiro sukūrė vieną, ištisą skausmo poemą.

Įdomu, kad 1570 metais ispanų keliautojas ir pirmasis enciklopedistas Antonio de Torquemada aprašydamas maskvėnus (Rusijos dar nebuvo) padarė dvi pastabas: jie labai žiaurūs ir nesilaiko žodžio. Sibiro laiškai liudija, kad ispanų rašytojas neklydo.

Čia trumpai prisiminkime užmirštus didvyrius – net ne pavargusius, nes daugelis jų negavo progos pavargti. Deja, čia nėra vietos prisiminti visų knygoje minėtų politinių kalinių, tremtinių ir partizanų.

Dėmesį patraukė politinio kalinio Igno Urbaičio ir vieno iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų Kosto Liuberskio-Žvainio (1913–1958?) likimai.

Ignas Urbaitis (1896–1952) – savanoris, advokatas, Zarasų ir Šiaulių apskrities viršininkas. 1944 m. spalio 6 d. areštuotas ir po keturių mėnesių nuteistas 15 metų lagerio. Išvežtas į Vorkutą, vėliau į Irtkutską, kur, anot jo, 12 mėnesių – žiema, o kas lieka – vasara. Ten jis dirbo ir mirė “Tarybų Sąjungos naudai ir šlovei” (taip rašo pats Urbaitis).

Laimei, liko ne tik I. Urbaičio laiškai. Liko ir šeima. Viena duktė, garsi dailininkė ir skulptorė Elena Urbaitytė, gyvena Brooklyne.

I. Urbaičio laiškai yra korespondencinio žanro modelis, tik gaila, kad jų taip mažai – vos 12. Nėra juose aimanų, nei įprastų skundų, tik didelis ištremto žmogaus gimtojo krašto ilgesys, bandymas likti neužmirštas, apstus gražių metaforų, kurios net pralinksmina. Kiekvienas laiškas pakylėja virš kasdienybės, blakių, šalčio, mašalų, bado ir skurdo, beviltiškai bandoma atrasti ką nors prasminga, nes „nieko nėra amžina, išskyrus viltį.“

Įsivaizduokime Igną šalto lagerio koridoriuose besidalinantį savo žiniomis apie Antaną Vienuolį, apie ispanų rašytoją Benito Perez Galdosą („Juan Martin el Empecinado“), apie Dostojevskį („Užrašai iš mirusiųjų namų“). Abu veikalai – XIX a., gana simboliški: Juanas Martinas yra pirmasis partizanas Ispanijos kare su Napoleonu, kurio vieną epizodą šiurpiai nutapė Goya (1808); antrasis aprašo sunkų, bet palyginti daug švelnesnį Dostojevskio kalėjimą Sibire caro laikais. Reikia tik pagalvoti, ką Ignas būtų parašęs, jei Stalinas/Sniečkus būtų nusprendę kitaip. Kiek gabių žmonių (į Sibirą vežė pačius talentingiausius) neatskleidė savo talentų, nes buvo prievarta išvežti į vieną ar į kitą pasaulio kraštą!

Daug talentų paskandino Sibiras…

Kodėl žmogus yra toks negailestingas kitam žmogui? Tai – esminis klausimas. Ne kančios, ne spygliuotos vielos, bet žmogaus prarastos galimybės išlikti žmogumi. Tos mintys kankina ir Urbaitį, jis stengiasi nepasiduoti nevilčiai ir, svarbiausia, bergždžiai mirčiai.

Po avarijos darbe . Urbaitis lieka be kojos. Kaip netinkamas darbui sušaudomas…

Negaliu nepaminėti poros kitų kalinių pavardžių. Jie visi verti mūsų pagarbos. Štai keletas gana prasmingų pasisakymų. Adolfas Bubulis skundžiasi: „Trūksta man žodžių iš savo tėviškės.” Pranas Žalys tik prašo būti neužmirštas: „Kiekvienas žmogus džiaugiasi, kada jis yra kitų neužmirštamas.” „Sveikinu tave iš bedugnės”, – ironiškai rašo Juozas Fabijonavičius. Prisimintina yra ir Janina Šalkauskaitė iš Šiaulių (galbūt S. Šalkauskio giminaitė).

Būtų galima surinkti ir daugiau prasmingų žodžių, kuriuos reikėjo ne tik išspausdinti, bet ir iškalti akmenyje, kad išliktų amžiams.

P. S. Dar nespėjome palaidoti ir apraudoti visų mūsų sibiriokų, partizanų ir ištremtųjų, o jau LR Mokslų akademija nutarė pagerbti – paminėti tą, kuris pasirašė dėl jų ištrėmimo. Gal Antanas Sniečkus ir yra daug gero padaręs Lietuvai, bet pirma reikėtų tai įrodyti faktais. Švęsti jo šimto metų gimtadienį yra užgaulu visų tų, kurie žuvo dėl Stalino (Sniečkaus) užmačių, atžvilgiu.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra