Pagrindinis puslapis Istorija Užmirštas dzūkas daraktorius Karolis Kunsevičius (1858–1925)

Užmirštas dzūkas daraktorius Karolis Kunsevičius (1858–1925)

Šių metų liepos 6-ąją Alytuje, Statybininkų – Aukštakalnio – Kurpių gatvių sankryžoje, vyko stogastulpio, įamžinančio Likiškių kaimo daraktoriaus Karolio Kuncevičiaus atminimą, pristatymas.

Stogastulpį (autorius – skulptorius Saulius Lampickas) pašventino Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčios klebonas Leonas Jakimavičius.

Daraktoriaus proanūkė Irena Česynaitė-Busilienė įgyvendindama idėją, pagerbė ne tik savo prosenelį, bet ir Likiškių kaimą.

Siekiant surasti daugiau informacijos apie šį daraktorių, pasitelkta knyga: Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904. Vilnius, 2004. Tačiau šiame leidinyje jokių duomenų apie daraktorių ar knygnešį Karolį Kuncevičių (Kunsevičių) nėra.

Alytaus Suvalkų Romos katalikų bažnyčios mirimų metrikų 1922–1929 metų knygoje pavyko aptikti mirties akto įrašą. Jame rašoma:

Nr. 73. Karalius Kunsevičius mirė 1925 m. vasario 7 d. Likiškių kaime, ten ir gyveno. Mirė 67 metų, užsiėmimas – žemės darbininkas. Paliko: žmoną Marijoną (40 m.), sūnų Tamošių (40 m.), dukrą Mortą (35 m.), sūnų Jurgį (28 m.), sūnų Steponą (24 m.). Mirusiojo tėvai: Šimas Kunsevičius ir Morta (ikisantuokinė pavardė nežinoma), gyvenę Likiškių kaime.

Paskutinės liepos mėnesio dienos pavakarėje, aplankius daraktoriaus anūkę Genovaitę Balynaitę-Česynienę, ji papasakojo:

Aš gimiau 1928 metais, o mano mama ištekėjo 1926 metais, kai jos tėvas Karolis jau buvo miręs. Apie senelį žinau tik iš mamos pasakojimų.

Karolis Kunsevičius gyveno Alytaus valsčiuje, Likiškių kaime (dabar – Alytuje, Poilsio g. 7). Jis buvo mažažemis, bet raštingas žmogus. Žemės turėjo 1,8 ha, kuri buvo kalvotoje vietovėje, mažai derlinga. Neturėjo net arklio.

Su žmona (jos pavardė buvo Armanavičiūtė, kilusi iš Kalesninkų kaimo, Ūdrijos parapijos, bet jos vardo neprisimenu) susilaukė 8 vaikų: 5 sūnų – Tamošiaus, Jurgio, Stepono, Martyno, Petro ir 3 dukterų – Viktorijos, Petronėlės, Mortos. Sūnūs Martynas ir Petras mirė maži, o dukra Petronėlė mirė jau paaugusi, bet dar caro laikais.

Karolio Kunsevičiaus tėvai baudžiavą ėjo Alytaus dvare, o ir jis pats gimęs dar baudžiavos laikais. Panaikinus baudžiavą, tėvai Likiškių kaime gavo 3 margus žemės. Karolis augo ir brendo tada, kai Lietuvoje caro valdžios buvo įvestas lietuviškų rašmenų ir spaudos draudimas.

Mama man pasakojo, kad senelis Karolis buvo labai religingas, bendravo su kunigais. Lietuviškai rašyti ir skaityti išmokė kažkuris kunigas. Senelis dar kalbėjo rusų ir lenkų kalbomis. Jis mokėjo groti smuiku, dažnai grodavo vestuvėse. Jaunamartė tradiciškai apdovanodavo „abrūsu“ (rankšluosčiu), ir dar kažkiek užsidirbdavo begrodamas. Taip pat giedojo bažnyčios chore bei palydint mirusiuosius.

Karolis Kunsevičius caro spaudos draudimo laikais mokė kaimų vaikus lietuviško rašto ir skaityti. Alytaus valsčiuje, Miklusėnų kaime kelis metus veikė nelegali mokykla. Mokydavo žiemomis, nes kitais metų laikais ir mokiniai, ir daraktorius dirbdavo ūkio darbus savo ar svetimųjų ūkiuose.

Į Miklusėnus daraktorius išeidavo kelioms dienoms, apsigyvendavo pas ūkininką, gaudavo maitinimą ir mokė vaikus. Mokinių tėvai už mokymą dar duodavo žirnių ir ruginių miltų, kad mokytojas galėtų ir savo vaikus pamaitinti. Grįždavo šeštadieniais, nusiprausdavo, ir sekmadieniais būtinai eidavo į Suvalkų Alytaus bažnyčią (dabar – Šv. Angelų Sargų bažnyčia). Dalyvaudamas šv. Mišiose, giedodavo bažnyčios chore.

Karolis Kunsevičius iš kunigų gaudavo lietuviškų maldaknygių ir kitokių knygų, kurias platindavo. Ne kartą gimtojoje sodyboje caro žandarai darė kratas, bet laimei, draudžiamos literatūros nerasdavo, nes slėpdavo kažkur ne namuose. Vienais metais birželio mėnesį žandarai aptiko prie daržo šviežiai sukastą žemę. Tikėjosi rasti paslėptą draudžiamą literatūrą, Tačiau, kai atkasė, spjaudėsi supykę – ten buvo užkasti maži kačiukai (buvo tokia „tradicija“, kai gimusius kačiukus „pasodindavo“, kad vėliau nereikėtų jų maitinti ar paaugusių žudyti).

Dar mama pasakojo, kad senelis Karolis visą laiką buvo „labai prie bažnyčios“. Giedodamas bažnyčios chore pradėjo organizuoti, kad maldininkai giesmes giedotų lietuviškai. Lietuviai pradėjo reikalauti, kad ir pamokslus sakytų lietuviškai, o lenkų mažuma norėjo, kad būtų „po senovei“ – lenkiškai. Po pamaldų Karolį Kunsevičių, einantį namo, lenkai užsipuolė, apmėtė akmenimis. Tačiau vis dėlto pavyko pasiekti, kad bažnyčioje galėtų lietuviškai giedoti. Tai buvo apie 1907 metais.

Dar caro laikais mamos sesuo Viktorija tarnavo Alytuje rusų karininko šeimoje už tarnaitę. Po kiek laiko tą karininką tarnybos tikslais perkėlė į Sankt Peterburgą. Kartu su šeima išsivežė ir tarnaitę Viktoriją. Po kiek laiko ir mano mama Morta su drauge išvyko į Sankt Peterburgą, ten laikinai apsigyveno pas seserį Viktoriją. Gavo tarnaitės darbą lietuvių šeimoje: žmona – vaistininkė, vyras – valdininkas. Ten ištarnavo vienerius metus. Vėliau gavo darbą pas kitą ponią, jos vyras buvo vokietis. Ši ponia turėjo 7 vasarnamius prie Kronštato tvirtovės. Ji gyveno turtingai, nes vasarnamius nuomodavo karininkams, o vasaromis ir kietiems turtingiems ponams. Mamos draugė ištekėjo, susilaukė vaikų ir liko gyventi Rusijoje. Mama irgi turėjo kavalierių, bet prasidėjo revoliucija, kuri sujaukė visų gyvenimus. Po caro nuvertimo prasidėjo suirutė, bolševikai plėšė sandėlius (ypač vyno, miltų), miestuose prasidėjo badas, nes į miestą leisdavo įnešti ar įvežti tik 1 pūdą (1 pūdas – 16 kg) miltų. Mama nusprendė grįžti į Lietuvą, o jos sesuo liko Rusijoje. Jos šeimininkai išvažiavo į Sibirą, ir Viktorija kartu su jais. Su ja ryšiai nutrūko.

Kai Morta grįžo į Lietuvą (apie 1920 metais), sužinojo, kad mama mirusi dar caro laikais, o tėvas vedęs antrą kartą. Su antra žmona Marijona bendrų vaikų neturėjo, bet ji turėjo nesantuokinę dukterį. Kai Karolis Kunsevičius mirė, Marijona greit nutekėjo į Rumbonių parapiją.

Vyriausias sūnus Tamošius dar caro laikais išvyko Jungtines Amerikos Valstijas. Gyveno Čikagoje, dirbo anglių kasyklose. Vėliau nusipirko kelis namus, gyveno turtingai. Jo žmona buvo latvė, jie turėjo 2 dukras.

Sūnus Steponas buvo baigęs mokslus, prieš karą dirbo Seredžiuje pašto viršininku. Jo žmona buvo mokytoja. 1944 m. vasarą Steponas pasitraukė į Švediją, po 6 metų persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Daug vargo, kol gavo leidimą ir žmonai išvykti į JAV. Gyveno Detroite, dirbo automobilių gamykloje. Vėliau persikėlė gyventi į Floridą.

Sūnus Jurgis mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje. Ją baigęs mokytojavo Marijampolės krašte, o po karo dirbo mokytoju Ricieliuose. Tarybinė mokykla jam nepatiko, todėl įstojo į Lietuvos Žemės ūkio akademiją, studijavo agronomiją (linininkystę). Dirbo Šiaulių rajone linų perdirbimo įmonėje, vėliau – kolūkio pirmininku.

Morta iš Rusijos grįžo susitaupiusi pinigų, o ponia jai pridovanojo vertingų papuošalų – gražių segių ir kt. Pardavusi papuošalus, pirko medieną, meistrai pastatė grąžų medinį rąstinį namą, nes tėvas gyveno dūminėje pirkelėje, kurios sienos buvo iš molio su šiaudais. Vėliau įsigijo karvę, pasistatė kluoną, kitus ūkinius trobesius. Žemės buvo mažai, todėl pragyvenimui teko užsidirbti pas turtingesnius ūkininkus. 1926 metais Morta Kunsevičiūtė ištekėjo už Jono Balyno (kilęs iš Premezio kaimo, Balbieriškio parapijos). Gimė 2 vaikai: Genovaitė (g. 1928) ir Romualdas (g. 1932).

Dar žinau, kad senelis Karolis turėjo seserį – Kazakevičienę, kuri gyveno Alytuje, name prie dabartinės ligoninės.

Karolis Kunsevičius palaidotas kapinėse prie Šv. Angelų Sargų bažnyčios.

Garbaus amžiaus senolė Genovaitė apgailestavo, kad tiek mažai apie savo senelį bežinanti, tačiau išsaugojo nedidelę jo nuotraukėlę. Sakėsi, kad labai norėtų aplankyti senelio kapą, tačiau per karo ir pokario audras kapavietė sunyko, o sovietmečiu buvo užlaidota kitų asmenų.

 

Nuotraukos:

Stogastulpis daraktoriui Karoliui Kunsevičiui atminti. Alytus, 2014 07 06.

G. Lučinsko nuotr.

 

Šioje sodyboje gyveno daraktorius Karolis Kunsevičius. Likiškiai, apie 1936 m.

Nuotrauka iš Genovaitės Balynaitės-Česynienės šeimos albumo.

 

Karolis Kunsevičius, apie 1918 m.

Nuotrauka iš Genovaitės Balynaitės-Česynienės šeimos albumo.

 

 

Gintaras Lučinskas

Naujienos iš interneto