Užmiršta dar viena valkšna per mūsų tautą

Autorius: Data: 2012-08-23, 15:14 Spausdinti

Užmiršta dar viena valkšna per mūsų tautą

Ričardas KALYTIS, Vilnius

Nesenai savo bute išgirdau skambutį. Apysenis žmogus pasiklausė ar čia gyvena toks žmogus. Paminėjo mano pavardę ir paklausė ar pažįstu Henriką Sodonį. Supratau, apsikabinome. Prisiminiau tą šaltą Sibiro žiemą, kai prakiurus valčiai, skendome Angaroje. Prie kranto dar priplaukiau, bet ant ledo užsiropšti jau nebegalėjau, jėgos seko. Nors tai buvo gyvenvietė ir žmonių buvo pakankamai, bet padėti niekas nesiruošė, jiems tai buvo tiktai reginys. Tada pribėgo paauglys Henka ir padavė ranką…

Atvažiavo iš Lenkijos su sūnumi ir marčia. Vaiku palikta Tėvynė šaukia. Žmona baltarusė, sūnus Jėžis. Dabar visi lenkai. Lietuvoje lankosi pirmą kartą. Pasiteiravo ar ir mes kalbame lenkiškai. Ne, nekalbame. Pats Henrikas jau pamiršęs savo kalbą. Prabilome rusiškai, visi suprato. Priėmėme gražiai, taip kaip Lietuvis priima senai matytą giminę, ir atsibučiavome atsisveikindami. Liko patenkinti, bet turėjo nusiskundimų dėl lenkiškų mokyklų ir pavardžių rašymo. „Štai, – parodė asmens kortelę – „Sibire buvau Sodonis, ir Lenkijoje parašyta Sodonis, o pas jus keičia pavardes“. „Tai tavo tokia pavardė, o kaip rašytų lenkai jei būtų Šodonis?“ Parašiau lenkiškai. Suprato ir sutiko.

Irkutsko sritis Paangarės gyvenvietė Talcy. Čia buvo nemažai lietuvių, dirbusių stiklo fabrike ir miško pramonėje. Visi buvome specpereselencai, neturėjome laisvės pasirinkti darbą, uždarbį, gyvenamas patalpas, išvažiuoti į Irkutsko miestą nusipirkti cukraus ar aliejaus. Žmonės troško laisvės ir puoselėjo svajones turėti pasą, važiuoti kur nori.

Kai kuriems tokia proga atsirado 1957 metų pavasarį. Komendantas pranešė, jog lenkų tautybės žmonės paleidžiami iš tremties į Lenkiją laisvam gyvenimui. Bus suteikti butai ir visokeriopa pagalba. Tada gerai sugyvenęs su komendantu tėvas Sodonis nuo Kaišiadorių užsirašė lenku. Su juo išvažiavo ir svedasiškis Vladas Buitvydas, vedęs Sodonytę. Henrikas prisipažino, jog mieliau būtų važiavęs į savo tėviškę, kurioje paliko gražų vienkiemį, juk Lenkijoje jie ilgai nebuvo lenkais. Netrukus tais pačiais metais tiktai rudenį tokia galimybė atsirado visiems. Tada visus pradėjo paleisti iš tremties. Grįžęs į Lietuvą sužinojau, jog daug žmonių, ypač iš okupuoto Vilniaus krašto su ta valkšna atsidūrė Lenkijoje ir tapo „tikrais lankais“. Kiek tada mes netekome žmonių ir jų palikuonių tapusių lenkais?…

Štai dabar palyginkime Lietuvos ir Lenkijos komunistus. Pastarieji pirmieji apsilankė Kremliuje ir pasirūpino savos tautos didėjimu. Mūsiškiai būdami arčiau Kremliaus ne tiktai nesirūpino savos tautos nykimu, o Antano Sniečkaus ir Justo Paleckio Lietuva visokeropai gynėsi nuo grįžtančiųjų. Vienintelė respublika įstatymais draudė apsigyventi „nusikaltėlius“ tėvynėje, o apsigyvenusius engė darbe ir visuomenėje. Čia nebuvo jokios kalbos apie visokeriopą pagalbą, kokią suteikė pas juos atvykusiems lenkai. Matyt, bijojo jų maištingos dvasios ir savo ramaus viešpatavimo.

Nesuprantu ko jie bijojo.Net ir dabar po didžiojo istorijos virsmo Paleckiai tebesėdi valdžioje, ko nepasakysi apie tremtinius ir jų palikuonius. Maža to, žada dar kartą parvežti saulę, kokią parvežė jų senelis 1940 metais.

Nuotraukoje: Angaros upė Irkutske

Voruta. – 2012, rug. 1, nr. 18 (756), p. 14.

Tremtis , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra