Už tikėjimą mirti nebijau…

Autorius: Data: 2013-01-11, 15:48 Spausdinti

Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ, Antanas LESYS, Vilnius

Straipsnis skirtas Žemaitijos Krikšto 600 m. jubiliejui, prisimenant kunigą Leoną Jurkų

Kunigo šeima, branda ir mokslai

Leonas Jurkus, s. Leono, gimė 1905 m. sausio 6 d. Kretingos aps. Skuodo vls. Būdvietės k. Jo tėvai – Leonas Jurkus ir Elena Steponavičiūtė-Jurkienė turėjo gražų, tvarkingą apie 40 ha žemės ūkį.

Kun. L. Jurkaus tėvo tėviškė buvo Juknaičių kaime ant stataus sraunios Šatos upės kranto. Tėvas turėjo gerą iškalbą, bet labai mėgdavo susiginčyti, buvo staigaus būdo. Jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, nors jo motina Rozalija skaityti mokėjo. Buvo religingas, mintinai nemokėdamas giesmių, mėgdavo klausytis, kai jo žmona giedodavo, patyliukais ir pats bandydavo pritarti. Nors klausą jis turėjo, bet jo balsas buvo silpnas. Buvo jautrios širdies ir dažnai per graudžias gavėnios giesmes („Daržely alyvų‘‘ ir kt.) pravirkdavo.

E. Jurkienė nemokėjo rašyti, tačiau gerai skaitė. Buvo labai pamaldi, puiki verpėja, mezgėja, nė minutės nesėdėdavo be darbo. Dirbdama ilgais žiemos vakarais, susirinkus visai didelei šeimai, mėgdavo garsiai giedoti, ypač Švč. Panelės Marijos karunką: Kas nor Panai Marijai tarnauti…‘‘. Daug giesmių mokėjo atmintinai. Sėdėdama prie ratelio ir verpdama mokė vaikus skaityti, buvo blaivininkė. Pagimdė 16 vaikų, deja, iš jų 4 mirė dar maži. Likusius vaikus (10 dukterų ir 2 sūnus) tėvai užaugino bei išauklėjo.

E. ir L. Jurkai buvo pranciškonai tretininkai priklausę katalikų pasauliečių religinei organizacijai. Kun. L. Jurkaus tėvas mirė 1930 m. sausio 23 d. būdamas 64-rių metų, o mama – 1946 m. liepos mėn. Jie palaidoti Narvydžių naujojoje kapinių dalyje. Kun. Leonas 1933 m. savo lėšomis pastatydino juodo šlifuoto akmens kryžių su užrašu: ,,JURKŲ GIMINĖS KAPAS‘‘.

E. ir L. Jurkų sūnus Leonas iš užaugusių 12-kos vaikų buvo 5-asis vaikas pagal amžių.

Kazimieros Jurkutės-Niūniavienės atsiminimai apie savo brolį (pasakojo šio straipsnio autoriams): „Nors atėjau į pasaulį beveik kartu su Lietuvos nepriklausomybe, t. y. 1918 m. sausio 1 dieną, bet aš dar puikiai prisiminu savo vyresnįjį brolį Leoną, busimą kunigą. Jis buvo laimingiausias iš visų mūsų vaikystės, paauglystės ir jaunystės metais. Augo sveikas, nesirgęs sunkesnėmis vaikų ligomis. Berniukas buvo labai judrus, vaikystės ir paauglystės metais išsigalvodavo įvairių žaidimų, pokštų. Mamytė išmokė Leoną bei kitus savo vaikus poterių ir pagrindinių Dievo ir Bažnyčios įsakymų, mama juos mokėjo atmintinai. Leonas kartu su jaunesniuoju broliu Domininku noriai ir labai stropiai bėgdavo į Erslos pradžios mokyklą, kuri buvo nuo mūsų už 4-ių km. Jie abudu gerai mokėsi, bet vyresnysis brolis turėjo geresnę atmintį, buvo, kaip ir tėvas, labai iškalbus, balsą – tenorą turėjo galingą ir skambų kaip varpas. Abudu broliai gerai tarpusavyje sutarė, labai mylėjo tėvelius ir mus, visas seseris. Kadangi Leonui mokslas labai gerai sekėsi ir mokytis jam patiko, jis pradėjo prašyti tėvelių, kad jam leistų mokytis Skuodo progimnazijoje. Domininkas pasiryžo likti tėvelio įpėdiniu tėviškės ūkyje, jis vylėsi, kad jo vyresnysis ir giliai tikintis į Dievą brolis Leonas, baigęs Skuodo progimnaziją, ryšis stoti į kunigų seminariją. Turbūt, kad ši viltis sustiprino ir abiejų tėvelių pasiryžimą auginant dar visą savo neištekėjusių dukterų pulkelį, ilgus penkerius metus mokėti didelius pinigus Kauno kunigų seminarijai už Leono mokslą, išlaikymą ir brangų kunigišką apdarą.“

Juozo Normanto atsiminimai apie savo dėdę (vyriausios E. ir L. Jurkų dukters Ievos vyriausias sūnus. Atsiminimai iš pastarojo asmeninio archyvo, rašyti 2004 m.): Jis religinio auklėjimo pagrindus gavęs iš religingų savo tėvelių. Skuodo progimnazijoje jau nuo III-sios klasės (gal ir nuo II-sios) dalyvavo religinės pakraipos moksleivių ateitininkų kuopos veikloje, įgijo geros organizacinės patirties, kas leido vėliau jaunam kunigui išradingai dirbti vaikų katekizacijos darbą su vaikų angelaičių būreliais, o dirbant parapijose kunigu vikaru įgalino jį nuoširdžiai, išradingai veikti su kaimo jaunimo „Pavasarininkų“ organizacijos nariais.

E. Jurkienė, sėdėdama prie ratelio, verpdama skaityti mokė visus vyresniuosius savo vaikus. Vėliau kaimynų Eidėjų jaunesnysis sūnus vieną žiemą mokė Būdvietės k. vaikus: vieną dieną vaikai rinkdavosi pas vieną ūkininką, kitą dieną – pas kitą. Tas pats Eidėjus yra mokęs būsimąjį kunigą Leoną, jo brolį Domininką bei vyresnes seseris“ (J. Normanto asmeninis archyvas).

Baigęs Erslos pradžios mokyklą, Leonas mokėsi Skuodo progimnazijoje, kurioje baigė 5 klases. 1921-1922 m., kai mokėsi 3 klasėje, jis priklausė Skuodo ateitininkų kuopai. Vėliau mokėsi Mažeikių gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje, studijavo Vytauto Didžiojo universitete (teologijos – filosofijos fakultetas).

Kunigystės metai

L. Jurkus kunigu įšventintas 1931 m. gegužės 31 d. Jis buvo paskirtas didelės Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios vikaru ir čia dirbo nuo 1931 m. vasaros pabaigos iki 1932 m. pabaigos.

J. Normantas apie savo dėdę kun. Leoną rašė: „1933 m. kun. Leonas dirbo Sedos (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų – aut. past.) bažnyčios vikaru. Dvejus metus (1934 – 1935 m.) kunigo pareigas atliko didžiulėje Kaltinėnų (šv. Jono Krikštytojo – aut. past.) parapijoje. Čia jis suorganizavo gausią tikinčiųjų kaimo jaunimo ,,Pavasarininkų‘‘ organizaciją, kuri išvystė plačią veiklą. Šalia kitų šios organizacijos veiklos formų ryškiai išsiskyrė kun. L. Jurkaus ir vietinio vargonininko suorganizuotas ,,Pavasario‘‘ organizacijos 9 – ių instrumentų dūdų orkestras. Apie Kaltinėnų parapijos įkurto puikiai paruošto ,,Pavasarininkų‘‘ organizacijos dūdų orkestro gastroles tuomet ir dar žymiai vėliau sklido garsas per kelias kaimynines parapijas. 1936 m. kun. L. Jurkus buvo paskirtas vikaru į kitą didelę Telšių vyskupijos Švėkšnos (šv. Apaštalo Jokūbo – aut. past.) parapiją. Gauti paskyrimą į Švėkšną kunigui vikarui buvo tam tikra prasme garbė, o kartu ir nemažas jo darbo išbandymas“ (J. Normanto asmeninis archyvas).

Draugo‘‘ šeštadieniniame priede rašoma: „Šv. Jono bažnyčios rektorius (L. Jurkus – aut. past.), atkeltas iš Kaltinėnų, 1938 m. subūrė 30 žmonių orkestrą ir nupirko instrumentus“ (2008, nr. 67).

St. Abromavičius „Draugo‘‘ šeštadieniniame priede rašė: „Sedoje 1936 – 1937 metais Šv. Jono bažnyčios rektorius kun. Leonas Jurkus nupirko instrumentus ir subūrė 30 žmonių orkestrą. Pastatyta ir Šaulių organizacijos salėje parodyta Miko Petrausko operetė ,,Consilium facultatis‘‘ (2010, nr. 218).

Juozo Normanto atsiminimai: „1937 m. Telšių vyskupijos kurija sutiko leisti kun. L. Jurkui pradėti veikti savarankiškai. Jis paskiriamas nedidelės Sedos mažosios bažnytėlės (šv. Jono Nepomuko – aut. past.) rektoriumi. Joje dirbant kunigui buvo sunkoka net prasimaitinti. 1938 – 1939 m. jis paskiriamas Žukančių (Šiaulių aps. Kruopių vls. Žukančių Nukryžiuotojo Jėzaus – aut. past.) bažnyčios rektoriumi. Parapija buvo nedidelė. 1940 m. kun. L. Jurkus – Vaičaičių (šv. Onos – aut. past.) parapijos klebonas. Kadangi jis paskutiniosiose trijose parapijose kunigavo palyginti neilgai, jo veiklos pėdsakai išdilo iš žmonių atminties. Beveik visų paminėtųjų parapijų tikinčiųjų atmintyje giliai įstrigo kai kurie ryškiausieji kun. L. Jurkaus asmenybės bruožai ir savybės: kunigas Leonas turėjo labai gerą klausą, kunigų seminarijoje išlavintą balsą. Jis su užsidegimu giedodavo giesmes ir bažnyčioje, ir namuose. Svečiuose ir jaunesniųjų žmonių suėjimuose mėgdavo dainuoti įvairias lietuvių liaudies dainas. Jis būdavo linksmai nusiteikęs, pats pirmasis visus sveikindavo, mokėjo užmegzti su kiekvienu žmogumi atitinkamą kalbą, todėl daugelio žmonių buvo mėgstamas ir mylimas. Iš savo tėvelio kunigas Leonas buvo paveldėjęs puikią iškalbą. Jis bažnyčioje dažniausiai sakydavo gana ilgus, jaudinančius pamokslus, nepasitenkindavo šventadienio evangelijos ištraukos platesniu paaiškinimu. Pasirinkdavo savarankiškas temas iš moralinio – etinio žmogaus gyvenimo, iš paskelbtų šventųjų, o ypač iš Kankinių gyvenimo, pabrėždamas begalinę jų meilę ir visišką atsidavimą Dievui Tėvui ir Jo sūnui Jėzui Kristui. Įsijautus į baisias šv. Kankinių kančias ir jų didvyrišką žūtį, jo veidas visiškai pasikeisdavo, degantis žvilgsnis pakildavo į aukštybes, žmonių perpildytoje bažnyčioje jo balsas keisdamas tembrus, spalvas ir jėgą skambėdavo, aidėdavo lyg gerai suderinti maži vargonai. Pasakodamas kankinių kančias jis nebesusivaldydavo, sakykloje pats puldavo ant kelių, o paskui jį ir pilnutėlė klausytojų bažnyčia, visi betarpiškai kreipdavosi į Viešpatį Dievą, Jo Dangiškąjį Sūnų arba į patį šv. Kankinį, su karštomis ašaromis prašydami sau, savo namiškiams, giminėms ir kaimynams nuodėmių atleidimo, karštesnės Viešpaties meilės ir kt. Šių eilučių autorius, būdamas dar jaunuolis, o vėliau jau subrendęs vyras, pats įsijautęs į klausomą pamokslą ne vieną kartą yra savyje giliai pagalvojęs: Juk kunigo Leono širdies gelmėse nuolat ir nuolat atsiveria šventas, besaikis pasiaukojimas ir troškimas tapti kankiniu dėl Jėzaus Kristaus, dėl ištikimybės tikėjimo dalykuose. Tačiau nedrįsdavau niekada pagalvoti, kad Apvaizdos lemta šiam ryžtui išsipildyti… Dėl turiningų, jausmingų pamokslų kaimyninių parapijų klebonai gana dažnai kviesdavo kunigą Leoną pasakyti pamokslą jų parapijų atlaiduose arba prieš šv. Velykas pravesti jų bažnyčiose rekolekcijas. Šių prisiminimų autorius per kelis savo gyvenimo dešimtmečius yra girdėjęs daugybę gražių, kartais ir vidutiniškų pamokslų, kurie veda žmogaus sielą į Viešpatį, tačiau tokių jaudinančių, kaip kunigo Leono, verste veriančius klausytojų sielas kilti Dievop, dar neteko girdėti“ (2004 m., J. Normanto asmeninis archyvas).

1938 m. rugpjūčio 24 d. E. Jurkienė išvyko gyventi pas sūnų kunigą L. Jurkų į Šiaulių aps. Kruopių vls. Žukančių k.

Kun. L. Jurkus buvo Viekšnių šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir Pašilės šv. Jurgio bažnyčios vikaru. Vokiečių okupacijos metais jis vikaravo Vaiguvos šv. Jono Krikštytojo ir Užvenčio šv. Marijos Magdalietės bažnyčiose. Nuo 1948 m. rugsėjo 27 d. klebonavo Mažeikių aps. Židikų vls. Pikelių Švč. Trejybės bažnyčioje.

Nuo 1949 m. gegužės 17 d. L. Jurkus buvo Mažeikių aps. ir vls. Leckavos šv. Lauryno bažnyčios klebonu. Telšių vyskupijos katalikų religijos kulto tarnautojų sąraše, sudarytame 1951 m., nurodyta, kad Jurkus L. L. gimė 1905 m., įšventintas kunigu 1931 m., tuo metu buvo Leckavos bažnyčios klebonu (LYA, f. K-19, ap. 1, b. 33, l. 19).

1952 m. vasario 11 d. kun. L. Jurkus buvo paskirtas Nerimdaičių šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios klebonu.

Laikraštyje „Kalvotoji žemaitija“ skaitome: „Klebonas buvo geras, įdomus žmogus. Labai puikiai bažnytines apeigas organizuodavo. Mėgo būti tarp žmonių, viską žinoti. <…>. Kunigai su paprastais žmonėmis taip nebendraudavo, kaip klebonas Jurkus. <…> Nerimdaitiškiai A. Kęsminas ir A. Kęsminienė papasakojo, kad klebonas Leonas Jurkus buvęs stambokas vyras, turėjo stiprų, griausmingą balsą. Ir giedotojas geras buvęs. Netruko pats surinkti būrelį giedotojų, kartu giedojo, buvo veiklus, aktyvus, visur jautėsi laisvai ir labai tvirtai. Nerimdaičių bažnyčia kurį laiką buvusi be kunigo. Sekmadieniais vieni eidavę į Eigirdžius, o kiti – į Nevarėnus. Todėl klebono Leono Jurkaus atvykimas į Nerimdaičius buvęs didžiulis žmones pradžiuginęs įvykis. <…> (2009, nr. 26).

Ievos J. atsiminimai (Nėvarėnų k. gyventojos atsiminimus užrašė J. Normantas 2004 m.): „Mano tėvelis buvo geras vyriškų drabužių siuvėjas. Jis artimai susipažino su tuometiniu Nerimdaičių klebonu L. Jurkumi. Pastarasis buvo apystoris, neaukšto ūgio vyras, negalėdavo vis pasirinkti sau atitinkamo kostiumo. Todėl drabužį jis siūdinosi pas mano tėvelį Adomą J. Kai ateidavo siuvamo kostiumo prisimatuoti, mama pavaišindavo kleboną skaniu valgiu. Tėvelis su klebonėliu kartais išgerdavo po taurelę. Kaip šiandien atsimenu, kaip klebonas Jurkus pasirodydavo ant mūsų kalnelio (čia stovėjo mano tėvelių sodyba). Vasaros metu jis ateidavo be kepurės. Iš tolo išryškėdavo jo juodais, garbanotais plaukais apaugusi galva. Rankose jis laikydavo atverstą maldaknygę, kurią eidamas skaitydavo arba iš jos negarsiai giedodavo kokią nors giesmę. Tokį jį, einant skaitantį ar giedantį, yra matę daugelis Nerimdaičių parapijos žmonių. Toks kunigo Leono Jurkaus besimeldžiančio ir begiedančio kelyje įvaizdis labai jaudino žmones ir traukdavo tikinčiuosius prie jo. Jis buvo linksmas, draugiškas žmogus, visuomet su nuoširdžia šypsena, lankydavo kaimuose gyvenančius parapijiečius, gražiai su jais bendraudavo, lankydavo sergančiuosius“ (J. Normanto asmeninis archyvas).

Kovotojas už Lietuvos laisvę

Kun. L. Jurkus buvo ne tik uolus Bažnyčios tarnas, bet ir kovotojas už Lietuvos laisvę. Apie jo antisovietinę veiklą rašė Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas: ,,SSRS okupacinės valdžios represuotų, sunaikintų Telšių vyskupijos dvasininkų žinynas ir jo komentaras“ (Vilnius, 2004), kuris yra Žemaičių vyskupystės muziejuje: Kunigas Leonas Jurkus, buvęs Viekšnelių parapijos klebonas, rėmęs Luokės apylinkėse veikusį Alfonso Kondroto vadovaujamą partizanų būrį. LSSR MGB, kaip ir daugelį kitų kunigų, jį sekė ir rengėsi areštuoti. Jis pasitraukė į nelegalią padėtį, slapstėsi. Žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Paaiškėjo, kad ginčo metu Nerimdaičiuose jį nušovė kolūkio pirmininkas.‘‘

Apie tai rašė ir kun. Brunonas Bagužas savo veikale „Lietuvos piliečio kelias‘‘ (Varniai – Vilnius, 2006).

Kazimieros Jurkutės-Niūniavienės atsiminimai (pasakojo šio straipsnio autoriams): „1945 m. po karo rusai užėmė Panevėžio vienuolyno patalpas ir mums vienuolyno motinėlė pasiūlė laikinai glaustis pas gimines. Aš dar nebuvau priėmusi amžinųjų įžadų ir atvykau į Viekšnelius (Beibelį), kur bažnyčios klebonu buvo mano brolelis Leonas. Pas brolį gyveno mūsų mama ir mūsų vyriausia sesuo Ieva Narmontienė su vyru ir vaikais (jie buvo pabėgę iš savo ūkio ir slapstėsi, nes bijojo būti išvežti į Sibirą). Kambarių buvo daug, bet aš su mama gyvenau viename kambaryje. Kas rytą vos atsikėlęs brolelis skambiu balsu giedodavo savo mėgstamiausią giesmę „Marija Magdelena, kai Jėzaus ieškojo“. Buvau laiminga, su mamyte vaikščiodavome po sodelį ir melsdavomės. Netrukus išgirdau nuo aplinkinių slepiamą paslaptį, kad klebonijos rūsyje yra slaugomas sužeistas partizanas, kuriam brolelio šeimininkė nešiodavo valgyti. Aš to partizano nemačiau ir nežinau, kada ir kur jis pasveikęs išėjo. Nuo Viekšnelių iki Luokės gyvenvietės buvo 6 km. Girdėjau, kad naktimis partizanai lankydavosi pas mano brolį kleboną, kuris visokeriopai padėdavo miško broliams. Esu girdėjusi, kaip mano brolis sakė, jog jis draudė partizanams žudyti komunistus“ .

M. Kojelienės atsiminimai: „Kai pasklido žinia, kad aš areštuota ir išvežta, sujudo visi Viekšneliai. Kitą rytą klebonas atlaikė šv. Mišias, ir visi meldėsi, kad pats Dievas mane gelbėtų. Jau ir to klebono nebėra. Pasijuto, kad čia nesaugu, ir nakčia iš Viekšnelių išvažiavo kažkur į kitą parapiją ir ten kolchozo pirmininkas jį nušovė. Kunigo pavardė buvo Jurkus, dar jaunas. Kolchozų pirmininkai buvo partiniai komunistai…“ (Dienovidis, 1994 m., nr. 33).

Kun. L. Jurkui kelis kartus buvo užvestos bylos-formuliarai (byla-formuliaru NKGB-MGB laikotarpiu vadinta antisovietine veikla įtariamam asmeniui vedama operatyvinės įskaitos byla, užvesta siekiant ištirti, nutraukti arba užkardyti to asmens antisovietinę veiklą).

1946-01-11 NKVD-NKGB Šiaulių operatyvinio sektoriaus viršininkui pranešime apie gyventojų politines nuotaikas ir pasiruošimą rinkimams į SSRS Aukščiausiąją Tarybą rašoma, kad: „…apie tiriamą Telšių vls. Viekšnelių bažnyčios kunigą Jurkų Leoną, gim. 1905 m., kuriam užvesta byla-formuliaras Nr. 2806, NKVD-NKGB agentas „Draugas“ 1946-01-02 pranešė, jog kalbantis apie rinkimus Jurkus pareiškė – „jeigu mes išrinksim, vistiek mūsų delegatai jokių teisių neturės, viskam vadovauja komunistų partija, kaip ji pasakys, taip ir bus“. Jurkaus tyrimas forsuojamas, norint artimiausiu metu operatyviai likviduoti (dok. rusų k. rašoma: ,,Jurkus razrabotkoj forsiruen s celju vskorom vremeni operativno likvidirovat“ – aut. past.). Toliau pažymima, kad: „…kunigas Jurkus vedė antisovietinę agitaciją, palaikė ryšius su „banditais“. Buvo tiriamas NKVD-NKGB agentų „Vanagas“ ir „Draugas“ (kunigas) pagalba. Apie katalikų dvasininkiją informaciją teikė 5 agentai ir 10 informatorių, iš jų 2 agentai – kunigai: „Telšiškis“ ir „Draugas“ (LYA, f. K – 41, ap. 1, b. 916, l. 269, 960).

LSSR MGB Klaipėdos sr. valdybos 5 sk. apie agentūrinį-operatyvinį darbą MGB Telšių r. psk. už 1952 m. ataskaitoje rašoma, kad: ,,Užvesta byla – formuliaras Nr. 718 kunigui Jurkui Leonui, s. Leono, gim. 1905 m., dirbančiam Telšių r. Nerimdaičių bažnyčios klebonu. Byla – formuliaras užvesta MGB Mažeikių r. psk. 1949 m. liepos 1 d. Į MGB Telšių r. psk. ji pateko 1952 m. liepos mėnesį“. MGB archyviniame dokumente rašoma, kad: ,,Turima medžiaga liudija apie tai, jog Jurkus palaikė ryšį su „banditų“ grupuote „Kondratas“ ir vedė antisovietinę agitaciją. 1944 m. slėpė vokiečių pagalbininką. 1946 m. vengdamas atsakomybės perėjo į nelegalią padėtį, o tų pačių metų pabaigoje atvyko į Mažeikių r. Pikelių mstl. Dirbo Pikelių bažnyčioje klebonu, savo pamoksluose, prisidengęs religiniais įstatymais, vedė antisovietinę propagandą, diskredituojančią sovietinę valdžią ir komunistų partiją, Lietuvos gyventojus auklėjo nacionalizmo dvasia. 1952 m. birželio mėn. atvyko gyventi į Telšių r.‘‘ (LYA, f. K – 19, ap. 1, b. 739, l. 203). Kitame archyviniame dokumente pažymima, kad: „1953-10-16 MVD agentas „Lapė“ (namų šeimininkė) pranešė apie kun. L. Jurkaus antisovietinę veiklą, žinomą iš kitų žmonių pasakojimų‘‘ (LYA, f. K–16, ap. 1, b. 73, l. 191–192).

1954-03-14 agentūrinių-operatyvinių ir karinių priemonių užtikrinant valstybės saugumą pasiruošimo rinkimams ir rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą dienomis plane rašoma, kad „Rinkimų dieną 1954-03-14 skirti budinčią mašiną MVD rajono skyriui ir vežėčias, skirtas rezervinės grupės – 10-ies „liaudies gynėjų“ pervežimui. Sustiprinti katalikų dvasininkijos ir sektantų tyrimą, neleisti bažnyčių ir maldos namų naudoti antisovietiniams pasisakymams, skirtiems rinkimų sužlugdymui. Tuo tikslu kovo 13 ir 14 d. aktyvinti agentūrinį kasdieninį sekimą (kunigų – aut. past.) Jurkaus ir Valaičio, į jų bažnyčias pasiųsti agentus: „Lapė“ ir „Sakalas“ (LYA, f. K–41, ap. 1, b. 1720, l. 81–84).

Vokiečių okupacijos metais Užventyje, klebonijos slėptuvėje, kun. L. Jurkus buvo paslėpęs žydų mergaitę, o sovietų okupacijos metais rėmė ir globojo tremtinių vaikus.

Kazimieros Jurkutės-Niūniavienės atsiminimai (pasakojo šio straipsnio autoriams): ,,Kai prasidėjo trėmimai, aš jau buvau ištekėjusi, auginau du vaikus. Su vyru Aleksandru (Aleksu) Niūniava (1923-2001) gyvenome Ramygaloje, kur vaikų darželyje dirbau vedėja. Mano seserys neišvengė trėmimų. Ona Jurkutė-Jokubauskienė ir jos vyras Stasys, jau pagyvenęs žmogus, dardėjo į Sibirą, sielodamiesi dėl savo penkių mokyklinio amžiaus vaikų, kurių Skuodo r. saugumiečiai ir stribai neleido pasiimti į tremtį. Klebonas kun. L. Jurkus globojo, leido į mokyklą, finansiškai rėmė likusius okupuotoje Lietuvoje Onutės ir kitų seserų vaikus.“

Stanislovo J. atsiminimai (užrašė J. Normantas 2004 m.): „Mano tėvai Ona ir Stanislovas Jokubauskai 1948 m. gegužės mėn. buvo išvežti į Sibirą. Kadangi mes – vaikai kartu su jais kaime nebuvome, o mokėmės ir gyvenome Mosėdyje, tai mūsų neišvežė. Likome penkiese pas žmones, daugiausia pas gimines. <…>. Mane priglaudė mamos brolis kunigas Leonas Jurkus, tuo metu klebonavęs Pikeliuose. <…>. Nuo to laiko praėjo daug metų. Tada man buvo tik 17 metų, o dabar jau 73. <…>. Prisimenu, kad Pikeliuose dėdė dar buvo priglaudęs mūsų pusbrolį Vaclovą Paulauską. Jį ten radau atvykęs. Gyveno dar pas dėdę sesuo ir brolis Žvinkliai. Ji buvo šeimininkė, o jos brolis – zakristijonas (jie kilę nuo Užvenčio, kur dėdė anksčiau klebonavo). Klebonija turėjo kelis hektarus žemės, kurioje augino javus, bulves, daržoves, turėjo ir karvę. Šeimininkė Žvinklytė ištekėjo, dėdė juos sušliūbavojo. Netrukus dėdę perkėlė į Leckavos parapiją. Leckava – nedidelis miesteliukas, 12 km nuo Mažeikių. Dėdė pasakė, kad mane toliau leis mokytis į Mažeikius. Dar buvo likę mokytis 2 metai. Leckavos klebonija, kaip ir Pikeliuose, turėjo ūkinį pastatą, kuriame buvo laikoma karvė, rūpinomės pašaru. Buvo jau kita šeimininkė – pagyvenusi moteris. <…>. 1948 m. prieš rugsėjo 1 d. mane arkliuku atvežė su „kraičio‘‘ skrynele į Mažeikius. Dėdė buvo išnuomojęs kambarį, su šeimininke sutarė, kad mane pilnai išlaikys. Tik nežinau, kiek dėdė turėjo mokėti už tai. Išlydėdamas jis davė 500 rublių kartu su pinigine. Ją tebeturiu ir šiandien. Dėdė dažnai atvažiuodavo aplankyti. Pavasarį (atrodo 1949 m. gegužės mėn.) susirado mane mamos sesuo teta Adelė ir pasakė, kad veža žmones į Sibirą. Paprašė, kad nueičiau į Sedą ir įspėčiau Derkinčius apie tai (Bronė Derkintienė buvo kun. Leono Jurkaus sesuo). Buvo sekmadienio vidurdienis. Kelias buvo tolimas, todėl, kai nuėjau į Ketūnus, jau buvo visiškai sutemę. Languose buvo tamsu, bet Derkinčių durys nebuvo užrakintos. Įėjau – visur tuščia. Nuėjau į kitą namo galą, kur gyveno Derkinčių priimta šeima. Sužinojau, kad Derkintienę su vaikais išvežė, o Derkintis kažkur slapstosi. Taigi, pavėlavau. Grįžau atgal į Derkinčių kambarius. Užgriuvo stribai ieškodami dėdės Derkinčio, pradėjo manęs klausinėt, kur jis yra. Ir tada mane jie gerokai primušė. Vėliau apie tą įvykį papasakojau dėdei Leonui. Pasibaigus pirmiesiems mokslo metams, dėdė pasiėmė išlaikyti dar mano brolį Juozą. Nuo 1949 m. rudens abu lankėme Mažeikių vidurinę mokyklą. Mokėmės gerai. Dėdė dėl mūsų mokslo rūpesčių neturėjo. <…>. Nežinau, kiek dėdė šeimininkei mokėdavo už mūsų iškaikymą, bet iš jo pinigų maitindavosi ir jos šeima. Mėnesio pabaigoje maistas pablogėdavo. Aš nesiskųsdavau, bet dėdė kažkaip sužinojo ir mudu su broliu perkėlė gyventi kitur. 1950 m. pavasarį mus įkurdino pas žmones kaimo sodyboje, 2 km nuo miesto.<…>. Tų metų vasarą Vilniuje vyko respublikinė Dainų šventė. Mudu su broliu buvome choristai, todėl teko joje dalyvauti. Dėdė davė lagaminą, truputį pinigų, pasakė šeimininkei įdėti lašinių <…>. Dėdė buvo paprastas, nuoširdus, su žmonėmis lengvai bendraujantis, žvalus. Nemačiau jo supykusio. Laisvalaikiu mėgo stalo žaidimus, ypač šachmatus. Sąžiningai atlikdavo kunigo pareigas, buvo geras pamokslininkas. Jo pamokslus žmonės mėgdavo. Dėdė nevengdavo aštresnių žodžių prieš tuometinę valdžią. Kartą girdėjau, kaip klebono šeimininkė jam priekaištavo dėl neatsargumo. Iš tikrųjų iš vietinės valdžios buvo gavęs įspėjimą. Gal dėl to jį dažnai kilnodavo iš vienos parapijos į kitą. Apie dėdę kun. L. Jurkų man išliko patys šviesiausi atsiminimai kaip apie kilnų žmogų, labai daug padėjusį mūsų šeimai tragiškiausiu mums, vaikams, laikotarpiu, padėjusį mums išlikti, kai nebuvo šalia tėvų, padėjusį iki pat savo tragiškos mirties. (J. Normanto asmeninis archyvas).

Kunigo žūtis

„1954 m. kovo 11 d., Nevarėnų parduotuvėje, Nevarėnų kolūkio pirmininkas nušovė vietos kleboną kunigą Leoną Jurkų. Jo asmens byla yra dingusi. Tikriausiai anuometinės sovietinės okupacijos valdžios organai tą bylą konfiskavo…“ („Kelios pastabos apie a. a. kun. Leoną Jurkų‘‘, Telšių Vyskupijos kurija, 2004).

„Prieš 55 metus, 1954 m. kovo 11 d., Nerimdaičiuose, name, prie kurio sena pakrypusi svirtis rymo, nušautas klebonas Leonas Jurkus. Šovė jaunas kolūkio pirmininkas Stasys Kristutis“ (Kalvotoji Žemaitija, 2009, nr. 26).

,,1954-ųjų m. žiemos pabaigoje per visus tuometinio Telšių ir kaimyninius rajonų miestelius ir kaimus nuvilnijo juoda žinia, kad sunkiai įsivaizduojamomis aplinkybėmis žuvo sveikas, judrus, vidutinio amžiaus Telšių r. nedidelės Nerimdaičių parapijos klebonas kun. Leonas Jurkus. Dėl sovietinei Telšių r. valdžiai labai nepalankių aplinkybių, tiek rajoninė, tiek ir partinė sovietinė spauda dėl šio žiauraus įvykio kurčiai tylėjo. Todėl šis įvykis apaugo skirtingomis, prieštaringomis interpretacijomis, aiškinimais. 3-iosios Jurkų kartos atstovas kunigas Leonas parodė didvyrišką ryžtą ir drąsą sutikti sovietinio kolūkio pirmininko kulką, kuri atvirai buvo nukreipta į jo širdį už ištikimybę Dievui ir kunigo pašaukimui. Tai kilnioji Jurkų giminės auka ant Viešpaties altoriaus‘‘ (J. Normantas, Skaudūs likimo smūgiai (rankraštis), Vilnius, 2004).

„1954 metais girtas Nerimdaičių pirmininkas parduotuvėje triukšmavo ir šaudė iš pistoleto. Kunigas Leonas Jurkus jį sugėdino sakydamas: ,,Kam gąsdini žmones? Gali į juos pataikyti‘‘. Kolūkio pirmininkas pagrasino: „Galiu tave nušauti.‘ Kunigas ramiai atsakė: ,,Šauk, už tikėjimą mirti nebijau…‘‘ Pirmininkas kunigą ir nušovė… Paskui kolūkio pirmininkas pasikorė ant durų rankenos‘‘ (Bernadeta, gyvenanti Užvenčio mstl., pasakojo iš Zosės B. girdėtą istoriją).

Mato Raišupio leidinyje „Dabarties kankiniai. Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų Kryžiaus kelias pirmojoje ir antrojoje sovietų okupacijoje“ rašoma: Jurkus Leonas (1905–1931–1954). Nepriklausomybės metais dirbęs pastoracinį darbą Sedoje, nušautas kolchozo pirmininko apie 1954 m. Lietuvoje‘‘ (Čikaga, 1972).

Kazimieras G. iš Nerimdaičių: „Jaunuolis (kolūkio pirmininkas – aut. past.), taip netikėtai pakeltas į neužtarnautai aukštas, sunkias ir atsakingas pareigas, pasijuto esąs visa žinantis ir viską galintis, Nerimdaičių kolūkio valdovas. Jis buvo labai savimi pasitikintis, valdingo charakterio, ambicingas“ (J. Normanto asmeninis archyvas).

Tai įvyko prieš balsavimo dieną, kai turėjo vykti rinkimai į LSSR Aukščiausiąją Tarybą, 11 valandą vakaro, sutemos metu (Kazimieras G. teigė, kad tragedija įvyko anksčiau).

Laikraštyje „Kalvotoji žemaitija“ rašoma: „Nusidildęs kito ginklo kulką, kad tilptų, nes tinkamos nebeturėjo, nusišovė pats. Tą patį vakarą. Po šio sukrėtimo kai kurie Nerimdaičių žmonės susirgo, votimis išbėrė, nerimas persekiojo. Visi pakriko. O buvo pavasaris, artėjo sėja…“ (2009, nr. 26).

Kazio G. atsiminimai (užrašė J. Normantas 2004 m.):1954 m. kovo 11 d., šeštadienį, į Nerimdaičių apylinkės tarybą atvyko iš Telšių rajono vykdomojo komiteto instruktorius – revizorius. Man, tuometiniam apylinkės pirmininkui, reikėjo suorganizuoti pietus. Apie 11 val. aš nuėjau į tuomet vienintelę visuose Nerimdaičiuose parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama maistu ir gėrimais. Radau krautuvėje parduotuvės vedėją A. Kubilių. Su juo parduotuvėje dirbo pardavėja – jo žmona E. Kubilienė. <…>. Aš nebuvau pasiėmęs pinigų, todėl paprašiau, kad vedėjas duotų butelį skolon. Jis sutiko ir apylinkės raštinėje su minėtuoju instruktoriumi papietavome ir tą butelį sutvarkėme. Po pietų svečias išvažiavo į Telšius. Aš parėjau namo. Po kurio laiko, pasiėmęs pinigus, pavakaryje, apie 15–16 val. nuėjau į parduotuvę grąžinti skolos. Priėjęs arčiau parduotuvės durų išgirdau joje keistą triukšmą. Atpažinau garsų, piktą, grėsmingą naujojo „Nerimdaičių‘‘ kolūkio pirmininko Stasio Kristučio riksmą. Taip pat girdėjosi aiškus, žymiai ramesnio tono mūsų Nerimdaičių bažnyčios klebono kunigo Leono Jurkaus balsas. Supratau, kad parduotuvėje vyksta gana stiprus šių dviejų žmonių ginčas. Jį girdėjo tuomet parduotuvėje dirbę minėti A. ir E. Kubiliai. Kaip vėliau paaiškėjo, tuo metu parduotuvėje buvo atėję apsipirkti S. ir P. Piktužiai. Deja, abu Kubiliai ir abu Piktužiai – jie visi yra mirę jau maždaug prieš 15–25 m. Tuo metu parduotuvėje buvo dar du žmonės, kurių pavardes užmiršau. Taigi, tiesioginių šio įvykio liudytojų gyvųjų tarpe jau nebėra. Bet yra išlikę jų liudijimus girdėję žmonės, jų tarpe esu ir aš. Man kilo staigi mintis, kad man, kaip apylinkės pirmininkui, nederėtų įsikišti į tuomet Nerimdaičių žymių žmonių tarpusavio ginčą. Žinoma, jeigu būčiau nujautęs, kokios baisios bus šio ginčo pasekmės, būčiau drąsiai įėjęs į parduotuvę ir tikriausiai būčiau išskyręs šiuos žmones, o Stasį Kristutį būčiau išsivedęs laukan. Deja, įvyko tai, kas įvyko. Aš praėjau pro pat užvertas parduotuvės duris, įėjau į to pastato koridoriuką, norėdamas patekti į pardavėjų Kubilių antrajame namo gale gyvenamąjį kambarį ir jame palikti savo skolą. Dar nebaigęs prieiti prie jų gyvenamojo kambario durų, staiga išgirdau du vienas po kito greitai sugriaudėjusius šautuvo šūvius. Už sienos krautuvėje pasigirdo didelis triukšmas, riksmai, aimanos. Minutę ar dvi stovėjau sustingęs, nežinodamas, ko griebtis, ką daryti. Tada tuojau pat grįžau į parduotuvę, kurioje aidėjo aimanos ir verksmai. Staiga atidariau parduotuvės duris. Akyse išvydau siaubingą vaizdą, kurį kartais matau ir šiandien. Parduotuvėje radau šešetą išsigandusių žmonių, kurie įvairiose siaubo ir baimės pozose stovėjo ir šaukė, aimanavo. Prie pat parduotuvės prekystalio kraujo pelkėje gulėjo jau nebegyvas, Stasio Kristučio šūvio į pačią širdį nušautas kunigas Leonas Jurkus. Jo žudikas Stasys Kristutis buvo spėjęs galvotrūkčiais iššokti pro parduotuvės duris. Jo pėdsakai jau buvo dingę. Parduotuvėje dar buvo šviesu, lempos degti dar nereikėjo… Į krautuvę pradėjo eiti nauji pirkėjai. Pamatę kraupų vaizdą, jie greitai išnešiojo nelemtąją žinią po visą miestelį ir jo apylinkes. 1954 m. kovo mėn. 12 d. turėjo vykti rinkimai į LTSR Aukščiausiąją tarybą. Tą vakarą posėdžiavo Nerimdaičių apylinkės rinkimų komisijos nariai, kurie išgirdo apie siaubingą įvykį parduotuvėje. Netrukus atbėgo šios komisijos Telšių rajono komiteto atstovas, III -ojo laipsnio Telšių rajono prokuroras. Minėtas prokuroras, aš – nepartinis ir ne komjaunuolis apylinkės pirmininkas bei kiti vietinio partinio aktyvo nariai greitai sprendė klausimą, ką toliau daryti. Netrukus buvo paskambinta į Telšių rajono partijos komiteto, vykdomojo komiteto, saugumo, Vidaus reikalų ministerijos Telšių rajono skyrius, informacija buvo perduota ir į Vilnių. Dar tą patį vakarą sulėkė iš Telšių ministerijų žinybų vadovai arba jų atstovai. Padaręs šį siaubingą nusikaltimą Stasys Kristutis, žaibiškai išbėgęs iš parduotuvės, atbėgo pas savo artimesnę pradinių klasių mokytoją, bet jos namuose nerado. Tada jis, nebežinodamas ką daryti, suvokęs savo neapgalvoto, baisaus poelgio beprasmiškumą, išsigandęs griežčiausių to veiksmo pasekmių, pagaliau ir supratęs savo veiksmo amoralumą ir begėdiškumą, tekinas bėgo į savo tėviškę, esančią Nerimdaičių kaime, maždaug pustrečio kilometro už miestelio. Stasys tėvo namuose nerado. Kambaryje už ilgo stalo sėdėjo jo pamotė <…>. Ji gerai sutiko su įsūniu Stasiu, jų tarpusavio santykiai buvo draugiški. Stasys buvo uždusęs, visas išbalęs, labai išsigandęs. Šiame kambaryje tada buvo ir tikra, jaunesnė už Stasį sesuo V. <…>. Stasys abiem moterims nieko nepasakęs, įėjo į atskirą kambarį, iš kurio girdėjosi, kad jis kažką trina, dildo. Už kelių minučių jis grįžo į kambarį, kuriame buvo minėtosios jo pamotė ir sesuo. Jis priėjo prie sesers, atsisveikino su ja, priėjo prie pamotės, kuri tuomet sėdėjo ant krėslo, atsiklaupė prieš ją, staiga iš kišenės išsitraukė trumpą šaunamąjį ginklą, į kurį buvo įsidėjęs nugalastąją kulką, pridėjo prie smilkinio ir paspaudė gaiduką. Driokstelėjo šūvis, ir kraujuojanti jo galva nusviro ant pamotės rankų… Mirtis įvyko iš karto. Abi moterys apstulbo iš siaubo. Jos išsigandusios nubėgo pas artimiausią kaimyną K. N., prašydamos jo pagalbos. Kaimynas, išgirdęs apie tai, kas atsitiko, tuoj pat šoko ant savo arklio ir išlėkė į Nerimdaičius pranešti žmonėms apie šį įvykį. Maždaug tuo pačiu metu iš Nerimdaičių miestelio buvo išsiųsti keli milicininkai ar stribai areštuoti kolūkio pirmininką, nušovusį kunigą L. Jurkų. Išgirdę, kad jis nusišovė, milicininkai grįžo į miestelį ir pranešė apie šį įvykį. Iš Telšių atvykę viršininkai įsakė pasiųsti į S. Kristučio tėvų namus porą arklių pakinkytą vežimą ir savižudžio kūną išvežti į Telšių ligoninės lavoninę. Jo kūnas čia išbuvo keletą parų. Telšių KGB vadovų įsakymu, greitai buvo išsiųstas antras porinis vežimas, į kurį buvo paguldytas nužudyto kunigo L. Jurkaus kūnas. Jį nuvežė į Telšius ir paguldė toje pačioje ligoninės lavoninėje. Taip kelias paras čia greta gulėjo ir žudiko, ir jo aukos palaikai. Stasio Kristučio tėvas keletą metų ėjo Nerimdaičių seniūnijos seniūno pareigas, buvo mažažemis valstietis, gyveno už 2,5 km nuo Nerimdaičių miestelio. St. Kristutis perėmė pasenusio tėvo eitas Nerimdaičių apylinkės pirmininko pareigas. 1954 m. pradžioje „Nerimdaičių“ kolūkio ataskaitinio rinkiminio susirinkimo metu buvo sujungti trys nedideli Telšių rajono kolūkiai į vieną didelį kolūkį, pavadintą „Nerimdaičiai“. Telšių rajono LKP vadovas šio kolūkio pirmininku pasiūlė Stasį Kristutį, kolūkiečiai nedrįso prieštarauti. Taip buvo išrinktas pirmininkas, gimęs 1930 m., t. y. 23 metų neturintis patirties jaunuolis, baigęs tik Nerimdaičių pradinės mokyklos 4-is skyrius. Prieš jį paskiriant Nerimdaičių apylinkės pirmininku, jis trumpai dirbo Nerimdaičių apylinkės žemės ūkio mokesčių rinkėju. Jaunuolis, taip netikėtai pakeltas į sunkias ir atsakingas pareigas, greitai pasijuto esąs viską žinantis ir viską galintis „Nerimdaičių“ kolūkio valdovas. Jis buvo labai savimi pasitikįs, valdingo charakterio jaunuolis“ (J. Normanto asmeninis archyvas).

Aleksandros B. atsiminimai (užrašė J. Normantas 2004 m.): „Kadangi tais laikais mokykla buvo atskirta nuo bažnyčios, tai mudu su vyru Vladu, abu mokytojai, negalėjome artimai su klebonu L. Jurkumi bendrauti. Tačiau esame su juo kelis kartus susitikę pas kaimynus jų įvairių švenčių progomis. Siaurame svečių rate jis jausdavosi paprastai, draugiškai, būdavo linksmas, mėgdavo su visais pakalbėti, dažnai pokalbį pradėdavo ne tik šeimininkai, bet ir kun. L. Jurkus. Niekada neteko nei pačiai patirti, nei iš kitų išgirsti apie bet kokį kun. L. Jurkaus netaktišką posakį ar poelgį. Todėl jis buvo visų, neskaitant įsitikinimų skirtumo, gerbiamas, mėgstamas ir mylimas. 1954 – ųjų m. kovo mėn. 11 d., šeštadienį, grįžusi iš darbo mokykloje, su vyru nuėjome į miestelio vienintelę parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama visomis maisto, ūkinėmis ir pramoninėmis prekėmis. Joje buvo prekiaujama ir gėrimais. Nuėję į parduotuvę radome keletą žmonių. Jų tarpe pastebėjome ir tuometinį ,,Nerimdaičių‘‘ kolūkio pirmininką Stasį Kristutį, Juozo, gimusį 1930 m. Nerimdaičių kaime. Jo tėviškė buvo maždaug už 3-ejų km nuo Nerimdaičių miestelio. <…>. Juozas Kristutis, Stasio tėvas buvo mažažemis ūkininkas, valdęs 3–6 ha ūkelį. Tarpukario Lietuvoje jis gana daug metų buvo Nerimdaičių kaimo seniūnas. Ką tuometinis kolūkio pirmininkas veikė parduotuvėje, neprisimenu. Mums priėjus prie prekystalio, į krautuvę įėjo klebonas Leonas Jurkus. Jis, pamatęs St. Kristutį, priėjo prie jo ir padavė ranką, nes buvo pažįstami jau seniai, nes tekdavo kartu dalyvauti kaip pakviestiems svečiams įvairiuose pobūviuose. St. Kristutis tuojau pat nelabai maloniu tonu, garsiai visiems girdint, pasakė: „Ko tu taip visuomet kimbi prie manęs?! Kur aš einu, ten ir tu atsirandi. Ko tu mane vis persekioji?!‘‘ Kunigas L. Jurkus ramiu tonu atsakinėjo į pirmininko užgaulius klausimus ir paneigdavo jo neteisingus teiginius. Kolūkio pirmininkas pradėjo kelti balsą, kartodamas jau įžūlius kaltinimus klebonui. Aš tyliai pasakiau savo vyrui: ,,Nusipirkome ir einame. Nesiklausykime tokio nemalonaus pokalbio‘‘. Grįžę į namus už kokios valandos išgirdome susijaudinusius miestelio gyventojus, kurie su dideliu pasipiktinimu pasakojo apie netikėtą, žvėrišką kolūkio pirmininko poelgį, kuris pats pradėjęs kabinėtis prie klebono L. Jurkaus, išsitraukė iš savo kišenės ginklą ir šovė kelių žmonių akivaizdoje tiesiai klebonui į krūtinę. Žinoma, tuometinio kolūkio pirmininko S. Kristučio poelgis yra griežčiausiai smerkiamas“ (J. Normanto asmeninis archyvas).

Leono J. atsiminimai (užrašė J. Normantas 2004 m.):Aš, lyg tai būtų šiandien, prisimenu tą baisią naktį, kai sužinojau apie šią dėdės žūtį. Tada mokiausi Telšių Žemaitės vidurinėje mokykloje, paskutinėje klasėje. Dėdė kunigas L. Jurkus man nuomojo kambarį netoli mokyklos, mokėjo už visą mano išlaikymą, kaip tada buvo sakoma – leido į mokslus. Tą naktį aš per miegus išgirdau triukšmą gretimame kambaryje ir sujaudintus žmonių balsus. Pajutau kažką negera. Užsidegė šviesa. Į mano kambarį apsiašaroję įėjo du senukai, vyras bei žmona – namo šeimininkai ir žmogus, atvykęs iš Nerimdaičių, kuris pranešė apie dėdės kunigo žūtį. Sunku aprašyti, ką tada jaučiau. Tai po tėvelių ištrėmimo buvo antras smūgis, kurį mums smogė likimas sovietų valdžios rankomis. Šiandien prisimindamas atostogų dienas, kurias mudu su broliu Vladu leisdavome Nerimdaičiuose pas dėdę kunigą, negaliu nesižavėti šiuo žmogumi, jo paprastumu ir nepaprastu gerumu. Jis retai kada būdavo blogos nuotaikos. Prisimenu, kaip mudu su broliuku dviese bandydavome dėdę įveikti prie šachmatų lentos ir kaip nuoširdžiai jis džiaugdavosi mus įveikęs. Prisimenu jo pamokslus. Nerimdaičių bažnyčia nesutalpindavo žmonių, norinčių jų pasiklausyti. Jis kaip audra įsiverždavo į kiekvieno klausytojo širdį ir protą. Visa bažnyčia puldavo ant kelių, daugelis verkdavo. Tokio pamokslininko aš daugiau nesu girdėjęs, nebent Telšių vyskupą Antaną Vaičių. Dėdė buvo didelis Lietuvos patriotas, bažnyčios kareivis. Dėlto jis ir buvo kolūkio pirmininko nušautas, kai su juo susiginčijo dėl tikėjimo tiesų. Mes su broliuku per atostogas priruošdavom žiemai malkų. Dėdė mus visada pagirdavo ir kuo nors, dažniausiai vienu kitu rubliu, pamalonindavo. Jis viską galėdavo atiduoti žmogui, sau nieko nepalikdamas. Nuolat siuntė siuntinius mūsų tėveliams į Sibirą. Į save jis mažiausiai kreipdavo dėmesio, net vaikščiodavo apsitrynusiais drabužiais. Jį mylėjome ne tik mes – artimieji giminės, bet visi parapijiečiai. O tais laikais tai labai nepatikdavo valdžiai. Sunku net įsivaizduoti, kiek žmonių suplaukė į Jo laidotuves. Manau dar ir dabar nemažai išliko žmonių Nerimdaičių apylinkėje, kurie Jį prisimena ir mena geru žodžiu (J. Normanto asmeninis archyvas).

Laidotuvės

Kunigo L. Jurkaus palaikus atlydėjo nenustatytas kunigas iš Telšių, o laidotuvių dieną dalyvavo oficialus Telšių vyskupijos kurijos atstovas, kurijos kancleris kunigas daktaras, vėliau prelatas Bronislovas Barauskas ir visų kaimyninių parapijų kunigai‘‘ (J. Normanto asmeninis archyvas).

Visos aplinkinės parapijos buvo suplūdusios į Nerimdaičius, kai laidojo nušautą kunigą Leoną Jurkų. Jo karstą minia pasitiko nuo pat Pielių pakalnės. Iškilmės buvo didžiulės. Graudulys neišmatuojamas. O kitą dieną beveik vien varu suvaryta jaunuomenė, moksleiviai dalyvavo laidojant nusišovusį jauną kolūkio pirmininką Stasį Kristutį‘‘ (Kalvotoji Žemaitija, 2009, nr. 75.).

Kazimiero G. atsiminimai (užrašė J. Normantas 2004 m.): Kunigo L. Jurkaus laidotuvės įvyko 1954 m. kovo mėn. 14 d. (antradienį) Nerimdaičiuose. Jo kūną iš Telšių vežė automašina, kuri buvo papuošta eglutėmis ir gėlių vainikais, gėlių krepšeliais ir puokštėmis. Žmonės susirinko už 2-ejų kilometrų nuo Nerimdaičių bažnyčios. Klebono palaikai buvo lėtai vežami iki pat Nerimdaičių bažnyčios šventoriaus. Priekyje buvo nešamas didelis kryžius, šonuose buvo nešamos 4-ios bažnytinės vėliavos, vainikai, gėlės. Gedulinga procesija į Nerimdaičius atvyko jau temstant. Bažnyčioje tą patį vakarą buvo atlaikytos gedulingos šv. Mišios, buvo giedami šv. Kalvarijos Kalnai ir kt. giesmės. Nakčiai kūnas liko bažnyčioje. Per visas naktis ir dienas pasikeisdami budėjo nuliūdę parapijiečiai. Kunigo L. Jurkaus palaikai buvo palaidoti Nerimdaičių bažnyčios šventoriuje, priešais didžiąsias bažnyčios duris. Vėliau parapijiečiai surinko aukas ir pastatydino ant klebono kapo gražią, apie 2-ejų metrų aukščio balto gipso Laukiančiojo Kristaus, išskėstomis į šonus rankomis, statulą‘‘ (J. Normanto asmeninis archyvas).

Šį straipsnį mus paskatino parašyti Telšių vyskupijos gerb. Vyskupo vikaro pasirašytas laiškas – atsakymas į mūsų paklausimą apie kunigą Leoną Jurkų: „<…> Pranešame Jums, kad jo asmens byla buvo konfiskuota ir vyskupijos kurijai nėra žinoma, ar ji sunaikinta, ar yra kokiame asmeniniame ar valstybiniame archyve. Vyskupijos archyve mirusių kunigų dokumentų skyriuje radome tik aplanką, kuriame įdėti du lapai. Jų kopijas Jums siunčiame. <…>“:

Kelios pastabos apie a. a. kun. Leoną Jurkų

1954 m. kovo mėn. 11 d. Nevarėnų parduotuvėje Nevarėnų kolūkio pirmininkas nušovė vietos kleboną kunigą Leoną Jurkų. Jo asmens byla yra dingusi. Tikriausiai anuometinės sovietinės okupacijos valdžios organai tą bylą konfiskavo <…>. Kadangi nėra kun. L. Jurkaus asmeninės bylos, iš prieškarinių žinynų (Elenchų) išrinkome jo darbo vietas – kunigu įšventintas 1932 m.; 1932 m. Salantų vikaras; 1933 m. Sedos vikaras; 1934-1935 m. Kaltinėnų vikaras; 1936 m. Švėkšnos vikaras; 1937 m. Sedos mažosios bažnytėlės rektorius; 1938-1939 m. Žukančių klebonas; 1940 m. Vaičaičių klebonas. Kadangi po 1940 m. elenchai nebebuvo leidžiami, o asmeninė byla konfiskuota, tolesnės jo biografijos duomenų nepavyko rasti. N.B. Šios pastabos parašytos 2004-06-08“. Ranka neaiškiai papildyta „Kun. Leonas Jurkus gim. 1905 I 6, mokėsi metropolinėje Kauno kunigų seminarijoje, VDU Teol. f. fakultete, kunigu įšvent. 1931“.

Pastabos parašytos 2004-06-08, mums išsiųstos 2009-06-08, o 2004-07-06 12 val. Nerimdaičių mstl. bažnyčioje ir kapinėse įvyko kun. L. Jurkaus žūties 50-ies metų minėjimas, kurį organizavo kunigo Leono sūnėnas J. Normantas. Nerimdaičių mokyklos salėje jis susirinkusius supažindino su savo būsima knyga „Skaudūs likimo smūgiai“, kurioje rašoma apie Būdvietės k. Jurkų giminę ir garbingą šios giminės atstovą kunigą Leoną Jurkų.

Kazimieros Jurkutės-Niūniavienės atsiminimai (pasakojo šio straipsnio autoriams): „Mano brolis dėl savo patriotinės veiklos, dėl dvasingų pamokslų nuolat sulaukdavo saugumiečių grasinimų. Jį perspėdavo geri žmonės, tada jis kreipdavosi į savo vyskupą, kad jam duotų kitą parapiją. Nerimdaičiuose kelis kartus brolelis buvo įspėtas, kad kolūkio pirmininkas žada su juo susidoroti. Jau vyskupas jam kitą parapiją buvo paskyręs, bet brolis vis delsė, jis planavo vykti į Akmenę rekolekcijoms, o po to palikti Nerimdaičius, deja, nespėjo…“

Atminties įamžinimas

Antkapiniame kun. L. Jurkaus paminkle įamžintas užrašas:

ŠVENČIAUSIOJI

JĖZAUS ŠIRDIE,

PASIGAILĖK MŪSŲ!

A † A

KUNIGAS

L E O N A S

J U R K U S

1905 – I – 6 – 1954 – III – 11

2004-06-17 kunigo Leono artimiesiems buvo pasiųsti kvietimai į 2004-07-06, antradienį, 12 val. Nerimdaičių mstl. bažnyčioje ir kapinėse įvyksiantį kun. L. Jurkaus žūties 50-ies metų minėjimą (kvietimo tekstą paruošė kunigo sūnėnas Juozas Normantas, kvietimus pasirašė kunigo Leono krikšto vaikai: Jovita Derkintytė-Masaitienė, Jovita Niūniavaitė-Lesienė, Leonas Jokubauskas ir sūnėnas Stasys Puškorius). Susirinko gausus būrys giminaičių ir miestelio apylinkių gyventojų paminėti šio tragiško įvykio. Žuvusiojo garbei maldos namuose buvo laikomos šv. Mišios, o jo kapas tuo metu skendo gėlėse. Dalyviai susipažino su Velionio gyvenimu, Jo veikla, tragiškos mirties aplinkybėmis, išgirdo tos parapijos tikinčiųjų prisiminimus.

Po minėjimo visi vyko į Nerimdaičių mokyklos salę, kurioje vaišinosi sudėtiniais pietumis. Čia J. Normantas susirinkusius supažindino su savo būsima knyga Skaudūs likimo smūgiai“, kurioje rašoma apie Būdvietės k. Jurkų giminę ir garbingą šios giminės atstovą kunigą Leoną Jurkų. Apie pastarąjį svečiai dalinosi prisiminimais, rodė atsivežtas nuotraukas, kuriose buvo įamžintas Velionis.

Knygoje Salantų bažnyčia“ (Vilnius, 2011 m.) skaitome: „1931 m. vikaru buvo Leonas Jurkus (1905 01 06 (19) Būdvietė, Skuodo vls. – 1954 03 11 Nerimdaičiai). Baigė Lietuvos universiteto teologijos – filosofijos fakultetą. Kunigu įšventintas 1931 m. gegužės 30 d. ir paskirtas vikaru į Salantus, o nuo 1932 m. – į Kaltinėnus. Organizavo ir rėmė Kaltinėnų parapijos dūdų orkestrą. 1936 m. paskiriamas Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios rektoriumi, 1937 m. Sedoje subūrė 30 asmenų dūdų orkestrą ir nupirko instrumentus <…> nuo 1952 m. vasario – Nerimdaičių klebonu. Nušautas kolūkio pirmininko, negalėjusio pakęsti jo pamokslų ir populiarumo liaudyje.“

Kun. L. Jurkaus sūnėnas – Juozas Normantas

Juozas Normantas – Žemaitijos kraštotyrininkas, literatūrinio gyvenimo žinovas, mokytojas, publicistas šiemet, t. y. 2012 m. rugsėjo 19 d., sulaukęs garbingo amžiaus iškeliavo Anapilin. Žurnale „Žemaičių žemė“ rašoma: Jis neturėjo mokslinių laipsnių, pasaulio neišvydo nė viena J. Normanto spaudai parengta knyga, tačiau storiausių studijų, kurios dar kiek padirbėjus gali tapti visų laukiamomis knygomis apie Žemaitiją ir jos iškilius žmones, parašyta daugybė“ (2001, nr. 1).

Juozas Normantas gimė 1922 m. Užluobės k. Skuodo gimnaziją baigė 1941 m, o 1963 m. – Vilniaus pedagoginį institutą (įgijo vokiečių k. mokytojo kvalifikaciją). Mokėsi Vilniaus universitete, kurį baigė 1964 m. (įgijo filologo, lietuvių k. ir literatūros mokytojo kvalifikaciją). Knygoje (skirtoje Skuodo 750-osioms metinėms ir Apuolės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 1150–mečiui) „Skuodo žemės žmonės“ rašoma: „Įdomūs jo (J. Normanto – aut. past.) tyrinėjimų darbai apie Skuodo varpus, Skuodo gimnaziją, bibliofilą Kazį Pemkų, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino palikuonį kun. Antaną Gediminą – Klausutį Beržanskį“ (Vilnius, 2003).

Pirmaisiais sovietų okupacijos metais Juozas Normantas mokytojavo Mažeikių r. Orvydiškės pradinėje mokykloje. Su jaunimu dirbo daugiau negu pusę šimtmečio. Daugelį metu vadovavo užklasinės veiklos būreliams, organizavo ekskursijas, Telšiuose dainavo miesto mokytojų chore. Po Antrojo pasaulinio karo 10 metų dirbo Aukštaitijos mokyklose, po to dešimtmetį – dviejose Telšių miesto vidurinėse mokyklose. Jis mėgo keliauti po Lietuvos (ypač Žemaitijos) miestus, miestelius ir kaimus. 1967 m. su šeima apsigyveno Vilniuje ir daugiau negu 30 metų skyrė darbui Vilniaus miesto mokyklose. 8-rius metus dirbo Vilniaus pedagogikos mokslinio tyrimo instituto Estetinio auklėjimo sektoriuje, Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje dėstyta net 16 metų. Su jos auklėtiniais stovėjo prie Vilniaus televizijos bokšto 1991-aisiais prieš pat tragiškuosius Sausio 13-osios nakties įvykius…

Juozo žmona Adelė buvo pedagogė, jie augino 2 sūnus ir 1 dukrą.

J. Normantas turėjo gausų savo asmeninį archyvą, kuriame kruopščiai rūšiavo surinktą medžiagą (dokumentus, nuotraukas, laikraščių ir žurnalų iškarpas, gautus laiškus, atvirutes, sveikinimus ir pan.). Daug surinktų nuotraukų atspindi Skuodo P. Žadeikio gimnazijos istoriją nuo jos įkūrimo (1918 m.) iki šių dienų. Yra nemažai istorinės dokumentinės medžiagos ir nuotraukų apie Telšių miesto gyvenimą, Žemaitijos miestelius bei kaimus. Juozas gerai pažinojo savo dėdę kunigą Leoną, rašė savo ir kitų žmonių prisiminimus apie jį. Archyvaras saugojo savo dėdės kunigo gyvenimo nuotraukas, kurios, kaip ir dokumentinės medžiagos dalis, pateiktos šiame straipsnyje.

Išnašos

Bagužas B., Lietuvos piliečio kelias, Varniai – Vilnius, 2006.

Dienovidis, 1994, nr. 33.

Draugas, 2008, nr. 67.

Draugas, 2010, nr. 218.

Elektrėnų kronika, 2008, nr. 8.

Kalvotoji Žemaitija, 2009, nr. 26; nr. 75.

Kvėdarna, Vilnius, 2004.

Lesienė J., Lesys A., Asmeninis archyvas, Vilnius, 2012.

Normantas J., Skaudūs likimo smūgiai (rankraštis),Vilnius, 2004.

Normantas J., Asmeninis archyvas, Vilnius, 2012.

Prunskis J., Lietuva Bolševikų okupacijoje, Čikaga, 1979.

Raišupis M., Dabarties kankiniai. Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų Kryžiaus kelias pirmojoje ir antrojoje sovietų okupacijoje, Čikaga, 1972.

Salantų bažnyčia, Vilnius, 2011 m.

Skuodo žemės žmonės (sudarė Juozas Vyšniauskas), Vilnius, 2003.

SSRS okupacinės valdžios represuotų, sunaikintų Telšių vyskupijos dvasininkų žinynas ir jo komentaras (sudarė Gintaras Šidlauskas), Vilnius, 2004.

Telšių vyskupijos kurija, Kelios pastabos apie a. a. kun. Leoną Jurkų, Telšiai, 2004.

Žemaičių vyskupystės muziejus.

Žemaičių žemė, 2001, nr. 1.

LYA, f. K – 11, ap. 1, b. 3694.

LYA, f. K – 16, ap. 1, b. 73.

LYA, f. K – 19, ap. 1, b. 33.

LYA, f. K – 19, ap. 1, b. 739.

LYA, f. K – 41, ap. 1, b. 916.

LYA, f. K – 41, ap. 1, b. 1720.

LCVA, f. 181, ap. 6, b. 5.

LCVA, f. 669, ap. 48, b. 383.

Aleksandros B., Ievos J., Juozo Normanto, Kazimiero G., Kazimieros Jurkutės-Niūniavienės, Leono J.,

M. Kojelienės, Stanislovo J. atsiminimai.

Vilnius, 2012

Nuotraukose:

1. 1927 m. rugsėjo 9 d., Skuodas. Klierikas Leonas Jurkus (nuotr. iš J. ir A. Lesių asmeninio archyvo).

2, 1927 m. rugsėjo 9 d., Skuodas. E. ir L. Jurkai, jų dešimt dukterų. Antroje eilėje antras iš kairės – klierikas L. Jurkus (nuotr. iš J. ir A. Lesių asmeninio archyvo).

3, 1936 m. gegužės 20 d., Skuodas. Ses. Kazimiera Jurkūtė-Niūniavienė (dešinėje) su savo ir kun. L. Jurkaus mama Elena Steponavičiūte-Jurkiene (nuotr. iš J. ir A. Lesių asmeninio archyvo).

4. Klierikas Leonas Jurkus (kairėje) su savo bičiuliu. Nuotr. iš Emilijos Paulauskaitės albumo (iš J. Normanto asmeninio archyvo).

5. 1933 m. gegužė, Mosėdis. Kun. Leonas Jurkus su 4-iomis dar neištekėjusiomis savo seserimis. Iš kairės Jurkutės: Stasė, Adelė, Bronė ir Kazimiera. Sėdi tą dieną ištekėjusi už Baužio sesutė Jadvyga Baužienė (nuotr. iš J. ir A. Lesių asmeninio archyvo).

6. 1931-ųjų vasara, Salantai. Kun. Leonas Jurkus Skuodo bažnyčios šventoriuje (nuotr. iš J. ir A. Lesių asmeninio archyvo).

7. 1934–1935 m, Kaltinėnai. ,,Pavasario‘‘ organizacijos orkestras. Sėdi iš dešinės: vikaras Leonas Jurkus, dirigentas ir Kaltinėnų parapijos klebonas. Stovi muzikantai. Nuotr. Staskausko (iš J. Normanto asmeninio archyvo).

8. 1936 m. vasara, Švėkšna. Švėkšnos parapijos kunigai su vaikais, kurie priėmė pirmąją Komuniją ir parapijietėmis. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: vikaras Leonas Jurkus, prelatas Julius Macijauskas ir antrasis vikaras (nuotr. iš J. ir A. Lesių asmeninio archyvo).

9. 1948 m., Pikeliai (nuotr. iš J. Ir A. Lesių asmeninio archyvo).

10. Kun. L. Jurkus – pirmoje eilėje (viduryje). Nuotr. iš Vaclavos Puškoriūtės albumo (iš J. Normanto asmeninio archyvo).

11. 1999 m. Viekšnelių klebonija, kurioje pas kleboną L. Jurkų lankydavosi Luokės mstl. apylinkės partizanai (nuotr. iš J. ir A. Lesių asmeninio archyvo).

12. LYA, f. K – 19, ap. 1, b. 739, l. 203.

13. 1953–1954 m., Nerimdaičiai. Kun. Leonas Jurkus su tremtinių Stanislovo ir Onutės Jokubauskų vaikais. Nuotr. iš Vaclavos Puškoriūtės albumo (iš J. Normanto asmeninio archyvo).

14. 2004 m. liepos 6 d., Nerimdaičiai. Kun. Leono Jurkaus žūties 50-mečio minėjimas. Buvusi kaimo parduotuvė, kurioje buvo nušautas Leonas Jurkus. Nuotr. Henriko Čyžo (iš J. Normanto asmeninio archyvo).

15. 1954 m. kovo 11 d., Nerimdaičiai. Nerimdaičių bažnyčios šventorius. Kun. Leono Jurkaus laidotuvės. Nuotr. iš Vaclavos Puškoriūtės albumo (iš J. ir A. Lesių asmeninio archyvo).

16. 1954 m. kovo 11 d., Nerimdaičiai. Nerimdaičių bažnyčios šventorius. Karste – kun. Leonas Jurkus (iš J. Normanto asmeninio archyvo).

17. 2004 m. liepos 6 d., Nerimdaičiai. Kun. Leono Jurkaus kapas ir parapijiečių lėšomis pastatytas antkapinis paminklas. Nuotr. Henriko Čyžo (Juozo Normanto asmeninis archyvas).

18. 2004 m. liepos 6 d. Minėjimo dalyviai prie kun. Leono Jurkaus kapo. Trečias iš dešinės minėjimo organizatorius Juozas Normantas. Nuotr. Henriko Čyžo (iš J. Normanto asmeninio archyvo).

19. 2008 m. sausio 19 d., Vilnius. Kun. L. Jurkaus sesers Kazimieros Jurkutės-Niūniavienės 90-metis. Šalia jos – kunigo sūnėnas Juozas Normantas (nuotr. iš J. ir A. Lesių asmeninio archyvo). 

Katalikų kunigai , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra