Už taiką, santarvę, už bendrą darbą

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Tai užrašas ant Stasio Lozoraičio portreto Vilniaus miesto rotušės salėje, kur sausio 9-ąją vienuoliui marijonui Vaclovui Aliuliui buvo įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos (LDŽ) kasmetinė Stasio Lozoraičio publicistikos premija.

Pilnoje salėje organizatoriams (ne be paties laureato pagalbos) pavyko sukurti jaukią aplinką, kurioje tarsi sklandė mūsų Vilties prezidento dvasia. Pertraukėlėse tarp sveikinimo kalbų aukštyn kėlė J. S. Bacho ir V. A. Mocarto kūriniai, kuriuos atliko Muzikos ir  teatro akademijos absolventės Justė Martinkėnaitė (smuikas) ir Liucija Puidokaitė (altas). Sveikinimo kalbos pagyvino ir sugrąžino ant žemės subtilios laureato replikos.
Laureatui diplomą įteikė ir tautine juosta apjuosė LŽD pirmininkė Gražina Petrošienė, pavaduotojas Kazys Požėra ir LDŽ Vilniaus skyriaus pirmininkė Marytė Kontrimaitė. 2004-ųjų – spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo metų premija kun. V. Aliuliui įteikta ne tik už pastarųjų metų jo ligšiolinę žurnalistinę veiklą, paaiškino M. Kontrimaitė. Laureatas atgaivino katalikišką spaudą: redagavo (1989-1991) ir leido ( 1990-1992) žurnalą „Katalikų pasaulis“, rengė „Katalikų kalendorių-žinyną“ (1982-1993), „Liturginį maldyną“ (1968), suredagavo „Romos katalikų apeigyną“ (1966-1967), „Romos mišiolą“ (1982, 1987), „Romos mišiolo skaitinius“ (1982-1994), Č. Kavaliausko „Naujojo Testamento“ vertimą (1972, 1984). Parašė daug aktualių straipsnių, knygų recenzijų. Išleido esė knygą „Žvilgsniai ne tik atgal“( 1994). Dalyvavo pogrindinės kunigų seminarijos darbe, ruošė katechetus. Buvo vienas iš LDŽ steigėjų, Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Premijos rėmėjas Seimo narys Kazys Starkevičius, įteikdamas premiją, pabrėžė sovietmečiu, pogrindžio sąlygomis išleistų maldaknygių svarbą. Lankydamasis Ukrainoje jis supratęs, kad Stasys Lozoraitis tikrai buvo nunuodytas. Atgimimo šauklys kun. V. Aliulis savo veikla nusipelnė Stasio Lozoraičio premijos laureato vardo.
„Nuosekliai papasakoti apie laureatą yra nepaprastai sunku, kadangi jo veiklos plotai beveik neaprėpiami. Rašyti žurnalistinį tekstą yra sudėtingas uždavinys, nes rašyti reikia greitai. Kun. Aliulis rašo taikliai ir stilingai, o tam reikia turėti talentą ir profesionalumą, kurį jis įgijo rašydamas visą laiką. Tai darė net sovietmečiu, rašydamas pastabas į laikraščius dėl juose skelbiamų nesąmonių. Jis yra nepaprastai darbštus ir pareigingas žmogus, o jo tekstai nuspalvinti asmenine patirtimi. Savąją nuomonę jis moka pateikti su humoru, jo kritika visuomet krikščioniška, be pykčio. Laureatas – puikus organizatorius, visą laiką telkęs, skatinęs, organizavęs. Ši jo veikla tiek pat svarbi, kaip ir jo asmeninė kūryba. Jis yra „Naujojo židinio“ krikštatėvis, padėjęs susiformuoti stipriai dabartinei katalikiškajai spaudai, nors ne viskas pavyko kaip norėta“, – laureatą apibūdino Vytautas Ališauskas.
Juozas Vercinkevičius („Vorutos“ vyriausiasis redaktorius, į laureatą kreipėsi žodžiais:„Gerbiamas tėve Vaclovai Aliuli, ištikimasis bendradarbi!“): – Tėvo V. Aliulio veikla apėmė ir Vilniaus kraštą, kurio daugelyje parapijų jam teko kunigauti. Ypač svarbi jo veikla buvo Lentvaryje, kur jam pavyko sutaikyti dvi stiprias, tarpusavyje nesutariančias lietuvių ir lenkų katalikiškąsias bendruomenes. Jis – katalikiškos žurnalistikos klasikas ir labai gaila, kad jo puoselėtas „Katalikų pasaulis“, turėjęs daugiau nei 100 000 tiražą, nustojo ėjęs. Visuomenei tai – didelis nuostolis. Į „Vorutos“ redakcinę kolegiją kun. V. Aliulis, kaip dvasininkas, 1989 m., kai dar veikė LKP CK, negalėjo būti įtrauktas. Jo straipsniai ir pokalbiai, spausdinti „Vorutoje“, bus išleisti atskiru leidiniu, kaip jau buvo išleista „Palūšės bažnyčia ir parapija“, parašyta dar 1954 metais.
Kun. Vaclovas Aliulis pirmiausia pasidžiaugė, kad pažįsta bemaž pusę dalyvaujančiųjų. Atskirai  paminėjo artimus žmones. Korespondentinį darbą pradėjęs 1936 metais, kai mokydamasis marijonų gimnazijoje užsirašinėdavo paskaitas per marijonų rekolekcijas, vykusias kasmet po 8 dienas. Tuomet ir pradėjo formuotis jo rašymo stilius. Prie pogrindžio spaudos leidimo sovietmečiu neprisidėjo sąmoningai, nes dirbo legalų darbą Liturginėje komisijoje, ruošė „Katekizmą“ ir liturginius raštus, aiškinančius pakeitimus, priimtus II Vatikano susirinkimo. Šis darbas buvo griežtai cenzūruojamas. Turi „lenkų bičiulio“ vardą ir yra kviečiamas į Lietuvos lenkų katalikų draugijos susirinkimus. Sąjūdyje buvęs per daug tylus dėl dešimtmečius trukusio dvasininkijos niekinimo. Jo straipsnį apie Jurgį Matulaitį 1997 metais sausio 27 d. Italijoje išspausdino laikraštis „Observatore Romano“. Šiuo metu dažnai rašo bičiulių knygoms pratarmes, recenzijas. Labiau patinka rašyti recenzijas dar  neišspausdintoms knygoms – tuomet galima tikėtis, kad autorius įvertins jo pastabas. Sakoma, kad ką Viešpats myli, tam ir kryželi duoda. Laureato kryželis buvęs labai švelnus. Jis sutikęs daug gerų  žmonių. Žiniasklaida dabar labai svarbi žmonių bendravimui. Deja žodžio laisvė tapo informacinio biznio laisve. Kun. V. Aliulis – Žurnalistų etikos komisijos narys, bijo, kad žurnalistai taps pastumdėliais. „Tad susiimkime!“ – kvietė žurnalistus laureatas.
Tradiciškai naująjį laureatą sveikino renginyje dalyvavusieji ankstesniųjų metų laureatai. Viktoras Alekna su kun. V. Aliuliu asmeniškai susipažino 1988 metais Sąjūdžio Seime, po to abu buvo pakviesti vadovauti LŽD. Jis laureatui palinkėjo ir toliau taip pat sėkmingai darbuotis. Šios premijos laureato vardas įpareigoja pasakoti jauniesiems apie Stasį Lozoraitį, kurį pažino, kai jis buvo dar vaikas. Nijolė Baužytė sakė, kad tėvas Vaclovas neturi nė vienos ydos, todėl sunku apie jį kalbėti. Jis yra ištvermės, kantrybės, kuklumo, kietos drąsos pavyzdys. Jo šviesa ir šiluma traukia žmones. Net trumpas bendravimas su juo sustiprina dvasiškai. Ji laureatui padovanojo suvenyrą, asmeniškai parvežtą iš Jeruzalės. Kazys Požėra pabrėžė, kad išskirtinis laureato bruožas – tolerancija. Tėvas Vaclovas yra visų žmonių brolis. Tik išgirdus jo balsą, apima ramybė. Būtent tolerancija jį labiausiai susieja su S. Lozoraičiu. Laimonas Noreika su laureatu susipažinęs prieš 15 metų Švenčionių bažnyčios šventoriuje, kur su P. Treiniu apžiūrinėjo ten eksponuotą audinių parodą. Priėjęs (V. Aliulis) paprašė P. Treinio, kad šis, kaip teatro direktorius ir buvęs klapčiukas, paaiškintų savo pavaldiniui, kad šventoriuje rūkyti nedera. Jis laureatą pagerbė poetiniu žodžiu, padeklamavęs V. Mykolaičio-Putino eilėraščius: „Dvi saulės“ ir „Malda“.
Laureatas paaiškino, kad premija bus panaudota kun. Viktoro Šauklio raštams išleisti. Pavedus marijonų vyresnybei, tam jis kaupia lėšas. Marijonai viena iš savo pagrindinių pareigų laiko švietimą.
Visi dalyvavusieji minėjime laureatai nusifotografavo prie Stasio Lozoraičio portreto. Prie kun. V. Aliulio nusidriekė ilga sveikintojų, su gėlėmis rankose, eilė. Laureatas kiekvienam jų surado malonų žodį.

Nuotraukoje: marijonui V. Aliuliui įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos kasmetinė Stasio Lozoraičio publicistikos premija

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra