Už kameros durų

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Zarasai. Išaušo 1945 m. balandžio 14-oji. Tos dienos rytas nesiskyrė nuo kitų. Tik mes visi, atkeliavę iš rūsio, buvome patenkinti, kad galime nusiprausti. Be to, čia dar gaudavome atsigerti karšto vandens. Tai buvo visas pusryčių davinys.
 
Kai kiek užkandę ėmėme dalytis įspūdžiais, atsivėrė kameros durys.
Vyresnio rango kariškis rankoje turėjo nemažą sąrašą. Po vieną pradėjo šaukti su daiktais į koridorių. Atėjo ir mano eilė. Išėjęs į koridorių, pamačiau keletą saviškių veidų. Supratau, kad tai didelė naujiena: mus, vienos bylos dalyvius, suleidžia į vieną būrį. Reikėtų suprasti, kad tardymas baigtas, kaltė neįrodyta, vadinasi, kelias į laisvę atviras. Juk būtų netikslinga suburti į krūvą vienos bylos dalyvius, vėl mėginti sudaryti bylą.
Prižiūrėtojai atrodė lyg ir švelnesni, mažiau stumdė, ne taip piktai šūkavo. O labiausiai nustebino tai, kad pasirodžius naujam kaliniui nestatydavo veidu prie sienos, kad žmonės neatpažintų vienas kito. Koridoriuje ilgai stoviniuoti neteko. Pamažėle visus išgrūdo į kiemą.
Akimis gaudžiau kiekvieną pasirodžiusį kalinį. Labiausiai man rūpėjo brolis Motiejus. Iš kitų girdėjau, kad Zarasuose jo nebekankino, tačiau rūpėjo, kaip jis dabar jaučiasi. Nereikėjo ilgai žvalgytis. Pakraštyje pamačiau jį taip pat besidairantį. Nudžiugome vėl abudu susitikę, nors ir kalėjimo kieme.
Turmanto geležinkelio stotyje vėl patikrinimai ir patys pikčiausi keiksmai. Netrukus prasidėjo ypač baisus ceremonialas: mus mušė, artimieji verkė…
O kareiviams rūpėjo kuo greičiau visus sukišti į vagonus ir tuomet jau vežti į paskyrimo vietą. Ši procedūra taip pat užtruko. Gerokai sustirome, kol jie mus vėl tikrino ir po vieną siuntė į vagoną.
Vagone atsidusau lengviau, viduje buvo šilta. Kai mus suvarė, piktas mongolas ėmė dalyti siuntinius. Ir aš gavau riebaluose mirkytų juodos duonos džiūvėsių, smulkiai pjaustytų lašinukų, kelis nedidelius gabalėlius kumpio ir svogūnų. Nuoširdžiai mintyse dėkojome saviesiems, buvusių mokinių tėvams, kaimynams, pažįstamiems, džiaugėmės jų parama.
Apšilę, pasistiprinę, nuvargę kaliniai aprimo. Kai kas susigūžęs ėmė net snūduriuoti. Kiti, mažiau nukentėję, greičiau atsigavo ir net išdrįso juokauti. Visi tikėjome, kad baisiausios kančios baigėsi, prasideda šviesesnis etapas. Garvežys riedėjo iš Turmanto geležinkelio stoties. Žvelgdamas pro langelį mačiau gerai pažįstamus namus, tolumoje šmėstelėjo brolio Motiejaus šeimininkės sodyba – ten jis vokietmečiu pragyveno beveik trejus metus.
Vagonas sucypė, atsimušė į gretimą vagoną ir sustojo – savo darbą atlikęs garvežys smagiai nupuškėjo pirmyn. Netrukus sąstatas jau riedėjo Dūkšto link.
„Tikriausiai veža į Vilnių“, – spėliojau.
Senasis Gedimino miestas mus sutiko nesvetingai.
Mūsų specialiosios paskirties vagoną geležinkelininkai nustūmė į kitą stoties pusę, patį atokiausią kampelį. Žiūrime pro langelius: lauke krenta lengvos snaigės, debesys gena vienas kitą į Rytus. Tolėliau eina žmonės. Niekas mūsų nemato, niekam mes nereikalingi, tik šiems prakeiktiems „barbosams“. Ar kada nors manėme, kad mus su broliu ginkluoti svetimi kareiviai atveš į Vilniaus stotį kalėjimo vagone? Juk ši stotis paliko tiek daug šviesių prisiminimų. Kai mokėmės Vytauto Didžiojo gimnazijoje, pasiilgę gimtųjų namų iš čia skubėdavome atostogų. Tai buvo laimingos vaikystės dienos. O pailsėję, pasidžiaugę tėviškės šiluma tuo pačiu keliu grįždavome į mokslus. Būdavo ir taip – autobusu važiuoti trūko pinigų. Atkaklus, be galo savo vaikus mylintis tėvas pasikinkęs arkliuką mus veždavo į Vilnių net apie 100 kilometrų. O per vasaros atostogas tuo pačiu transportu parsiveždavo.
O dabar kaip didžiausi piktadariai toje pačioje geležinkelio stotyje laukiame savo eilės, kad priimtų į kalėjimą…
„Na ir nesiseka man“, – pamaniau.
Tik per plauką 1939 m. išvengiau lenkų kalėjimo, netoli buvau nuo „valdiškų namų“ ir keturiasdešimtaisiais, 1941 m. kenčiau vokiečių konclageryje, vėliau beveik trejus metus slapsčiausi nuo atėjūnų persekiojimų Zarasų krašte.
Dabar Stalino bernai be jokios kaltės įkišo už grotų. Ir džiaukis kad nori gyvenimu. Ašaroti taip pat nebuvau linkęs. Buvau tikras, kad vis dėlto pragiedrės mūsų padangė, gyvensime laisvi. Jei ne mes, tai mūsų vaikai.
Tik pavakaryje traukinys sustojo Vilniaus geležinkelio stotyje. Sargybiniai vėl ėmė mus rikiuoti. Nuėmę antrankius vedė po du tris į automobilius ir vežė į kažkokį kalėjimą. Važiuodamas įsivaizdavau, kaip prieš mus atsivers garsiojo Lukiškių kalėjimo vartai, kieme sustos mašina, o iš ten vėl stumdys, vėl skaičiuos. Tačiau mus atvežė ne į Lukiškes, o į saugumą. Šį kartą visus suvarė į vieną bendrą 30-ąją kamerą. Kai susirinkome tik savi, tuomet ir nuotaika pagerėjo.
Iš pradžių daugelis šnairavo į Augustiną Lukį, visą bėdą vertė jam, kad negalėjo atsilaikyti prieš tardytojų savivalę. Tiesa, aš jam nepriekaištavau, atleidau, juk ne kiekvienas galėjo pakelti tokias žvėriškas kančias.
Netrukus paaiškėjo, kad saugumo kalėjime Lukys buvo ne naujokas. Dar lenkmečiu jis čia buvo kalinamas už patriotinę veiklą, o dabar – vėl į tą pačią 30-ąją kamerą.
Lenkmečiu beveik 10 metų Lukys kalėjo Gardino ir ypač žiauriame Lenkijos pietuose esančiame Šventojo Kryžiaus kalėjime. Augustinas buvo ypač narsus Lietuvos žvalgas.
Lyg ir kultūringesni Vilniaus „barbosai“ įspėjo mus, kad čia būsime tik laikinai. Iš tiesų po gero pusvalandžio visus nuvarė į dušą, drabužius paėmė „pražarkon“ – dezinfekuoti. Ši operacija mūsų aprangai buvo labai reikalinga, nes utėlės graužė be pasigailėjimo.
Po pirties pasijutome žvalesni, atsigaivinę. Tik niežai ėmė kamuoti dar labiau.
Ten pat visi kaip vienas susitarėme sugriauti visus žiaurių tardytojų S. Beinoro ir M. Charlamovo kaltinimo argumentus.
Aukštokas „barbosas“ mane sustabdė prie 56-osios kameros durų. Įėjęs pasveikinau nelaimės draugus lietuviškai. Vyrai atsistojo, padavė rankas, nurodė laisvą vietą prie durų.
– Iš kur būsi? – paklausė stambokas, simpatingo veido nuplikęs vyriškis.
– Dabar atvežė iš Zarasų, o šiaip – vilnietis, – atsakiau.
– Vilniečių bus daugiau, – įsiterpė sėdintis netoli langelio lenkų karininko uniforma vilkintis vyriškis.
Artimiau susipažinome tą pačią dieną. Visi greitai įsitikino, kad aš į šią kamerą ne šnipinėti pasiųstas. Kameros galva buvo Zigmas Toliušis. Jis man labai patiko. Pirmiausia išklausinėjo, iš kur ir kaip čia patekau. Sužinojęs plačiau apie mano reikalus ir praeitį, autoritetingai pareiškė:
– Tu čia, Dzidai, svečias.
Toliušio asmenybė mane labai sudomino. Pirmiausiai todėl, kad jis buvo Lietuvos liaudininkų lyderis, dienraščio „Lietuvos žinios“ bendradarbis. Šį laikraštį gaudavau dar prieš karą, gyvendamas Dubiniuose. Be to, Toliušis daug kur lankėsi ir buvo daug matęs. Valdant liaudininkams jis vadovavo Lietuvos delegacijai Tautų Sąjungos plenariniuose posėdžiuose. Dažnai pasakodavo mums savo įspūdžius iš įvairių tarptautinių konferencijų. Be to, buvo žymus advokatas, ilgus metus vadovavo Lietuvos advokatų sąjungai. Ši sąjunga pirmosiomis 1944 m. rugsėjo dienomis atvedė jį į kalėjimą, nes jis pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis Advokatų sąjungos vardu pasirašė pareiškimą, smerkiantį SSRS vyriausybę pažeidus tarptautinę teisę ir įvedus sovietų armiją į Lietuvą. Nors jis teisinosi, kad pasielgti kitaip tuomet negalėjo, niekas tokio aiškinimosi ir klausyti nenorėjo. Toliušį gerai pažinojo J. Paleckis, saugumo komisaras A. Guzevičius ir net to paties komisariato tardymo valdybos viršininkas Jeuziejus Rozauskas. Šie ir kiti pažįstami iki tol nieko gero nežadėjo, nors Toliušis jų pagalbos ir nesišaukė. O privargo ponas Zigmas (mes taip jį vadinome) nemažai. Beveik pusę metų sėdėjo vienutėje. Tiesa, maisto jam perduoti leido, bet nieko daugiau. Ypač šis garbingas žmogus troško knygos, spausdinto žodžio arba nors popieriaus lapelio ir pieštuko. Ilgai Toliušis reikalavo šių malonumų, bet vis veltui. Pagaliau leido. Tuomet jis pradėjo versti A. Puškiną į lietuvių kalbą.
Šioje kameroje „poilsiavo“ ir dar vienas žinomas Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovas Kazys Šumauskas. Tai buvo visai kitokio būdo žmogus. Aukštas, juodbruvas, dailus vyriškis visiems imponavo. Jis ėjo atsakingas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje. Šumauskas sakėsi buvęs Lietuvos atstovybės sekretoriumi Paryžiuje, atstovu Taline, Rygoje; lydėjęs Kauno burmistrą Merkį į Varšuvą 1938 m. Atgavus Vilnių, iš diplomatinės tarnybos pasitraukė. Tuomet jis buvo ministro Vilniaus krašto reikalams K. Bizausko sekretoriumi. Vilniuje įsimylėjo savo gyvenimo draugę lenkaitę Eugeniją Ditrich. Tuo metu jis dar nežinojo, kad ją kitą dieną (1945 m. kovo 9-ąją) suėmė ir atvežė į tą patį kalėjimą už tariamus ryšius su lenkų pogrindžiu. Ir taip vienas apie kitą jokių žinių neturėjo. 1945 m. vasarą abiejų Šumauskų keliai išsiskyrė visam gyvenimui. Vyras pateko į Vorkutą, o žmona iš Saratovo lagerio buvo ištremta į Lenkiją.
Tarp mūsų buvo ir studentijos atstovas. Palikęs jauną žmoną su sūneliu Kaune, penkto kurso studentas medikas Vytautas Stonys laukė teismo Vilniuje. Šis jaunuolis buvo labai valingas ir niekad neverkšlendavo. Vytauto nusikaltimas sovietų valdžiai buvo aiškus. Jis, keršydamas už artimųjų trėmimus ir persekiojimus, pirmą karo dieną su grupe draugų puolė Kauno radiofoną ir pranešė, kad Kaunas laisvas, ir visa tai palydėjo Lietuvos himnu. Vytautas buvo tikras, kad jam jau paskirta, tik dar nepaskelbta mirties bausmė.
Visas trejetas manimi labai rūpinosi. Todėl aš greitai atsigavau ir dvasiškai, ir fiziškai. Tiesa, čia ir sąlygos buvo geresnės. Kiekvieną rytą gaudavome visą normą duonos ir gerą porciją „kipiatoko“, o pietums „barbosai“ atseikėdavo dažniausiai raugintų kopūstų sriubos. Kiekvieną dieną išvesdavo trumpam pasivaikščioti į kalėjimo kiemą. Labiausiai laukdavome šito momento.
Erdvioje mūsų kameroje buvo ir du lenkai. Vienas jų vilnietis Poviliūnas-Pavlovskis buvo Armijos Krajovos karininkas, o „pan Stanislav“ atstovavo Demokratų sąjungai. Pastarasis buvo ramus žmogelis, tolerantiškas kitų atžvilgiu, o Pavlovskio visi nemėgome – jis, kaip ir visi lenkai, laukė vaduotojų iš Londono. Tačiau visiems buvo aišku, kad AK štabą, kuriam jis priklausė, sovietų saugumas sutriuškino galutinai. Tuo labiau kad Pavlovskis buvo vienas artimiausių savo vado adjutantų.
Po kelių dienų Beinoras vėl pasikvietė mane pas save. Beveik visus tuomet tardė naktį, o man vėl nusišypsojo diena. O tai reiškė, kad dieną neturėčiau gauti į kailį. Iš trečio aukšto pamačiau dabartinius Muzikos akademijos rūmus. Prisiminiau vaikystę. Šiuose rūmuose žinomas Vilniaus krašto lietuvių jaunimo veikėjas mūsų gimnazijos mokytojas Pranas Žižmaras priėmė į skautų gretas, o čia pat ant Tauro kalno žaidėme futbolą, greta buvo mūsų Šv. Mikalojaus bendrabutis. Bet visa tai jau manęs nejaudino. Svarbiausia buvo kuo greičiau išsisukti iš šitos nelaisvės.
Beinoras vėl kartojo tuos pačius įkyrėjusius klausimus:
– Kas ir kada tave užverbavo į LLA?
– Nejaugi jums nenusibodo to paties kartoti? – atšoviau. – Juk jūs puikiai žinote, kad nei aš, nei mano draugai šiai organizacijai nepriklausėme ir net negirdėjome apie ją…
Tardytoją nustebino tokia staigi mano reakcija. Bandė šėlti, plūsti, grasinti, bet neilgai. Pamažu vėl ramiu tonu kartojo beveik tą patį, vėl liepė pasakoti kuo smulkiausiai savo biografiją. Pasakiau, kad ir Raudonojoje armijoje tarnavau, ir fronte buvau, paskui į nelaisvę pakliuvau. Maniau, kad suintriguosiu. Bet tai jo nedomino. Beinoras tęsė savo, o aš nesidaviau gąsdinamas. Po geros valandos nusprendė pasiųsti atgal į kamerą, kad gerai apgalvojęs galėčiau prisipažinti esąs kaltas.
Kameros draugai sutiko švytinčiais veidais. Juk nieko nėra skaudžiau, kaip matyti iki mėlynumo sumuštą, aimanuojantį nelaimės draugą. O mūsų kameroje visų žaizdos jau buvo apgijusios. Žiauriausiai kankinti Vytautas Stonys ir Pavlovskis jau buvo atsigavę. Tik randai bylojo apie saugumo požemiuose jų pralietą kraują. Juokavo ponas Zigmas, retkarčiais nusišypsodavo elegantiškasis Kazys Šumauskas.
Tą popietę nutarėme paįvairinti savo niūrią kasdienybę. Kiekvienas mūsų paeiliui turėjo ką nors įdomaus prisiminti ir papasakoti. Sudarėme net užsiėmimų planą. Toliušis turėjo papasakoti apie kovas už Nepriklausomybę ir savo kelionių įspūdžius, Šumauskas – apie Lietuvos diplomatus ir jų veiklą. Stonys, kaip buvęs Lietuvos karininkas, pasisiūlė prisiminti įdomiausius epizodus iš tų dienų, o man buvo pavesta informuoti apie Vilniaus lietuvių vargus lenkmečiu. Dienotvarkėje buvo ir malda. Tam labai pritarė ponas Zigmas ir ponas Kazimieras.
– Gaila, kad aš negaliu susikaupti maldai, mat neįstengiu tikėti Dievą, – kalbėjo ponas Zigmas. – O jūs būtinai melskitės. Tai suteikia naujų jėgų, nusiraminimo…
Grįždamas iš „progulkos“ Toliušis visuomet parnešdavo kokių nors naujienų. Jam pavykdavo ką nors pamatyti, atpažinti. Jis koridoriuje matė buvusį ministrą Jurgaitį, arkivyskupą Jałbrzykowskį, Armijos Krajovos apsišaukėlį generolą A. Krzyżanowskį ir kitus. Apie patekusius į šį kalėjimą naujokus Morzės abėcėle sužinodavo ir visiems pranešdavo Vytautas Stonys.
Toliušio pasiūlymu ėmėme ruoštis laisvei. Visų nuomone, rimčiausias kandidatas palikti šituos rūmus buvau aš. Ponas Zigmas prašė manęs užeiti pas „Lietuvos žinių“ korespondentą Vilniuje V. Žilėną ir papasakoti jam, kad jis nepalūžęs ir neišplepėjęs ko nereikia. Tylusis Kazimieras taip pat davė adresus – jis vis dar nežinojo, kad jo gražuolė Eugenija Ditrich įkalinta ten pat, šalia jo. Neturėdamas jokių vilčių išeiti į laisvę, Stonys prašė, jeigu pavyktų surasti jo mielą žmonelę, pasakyti jai, kad jis ištvers, nepalūš.
Kameroje nebuvo nei lovų, nei čiužinių, ką ir kalbėti apie stalą arba kėdes. Penki žmonės turėjo dalytis vienintele taburete. Ištisą dieną tyliai vaikštinėdavome, pavargę prisėsdavome ant grindų, bet atsiremti į sieną buvo griežtai draudžiama.
Visam gyvenimui įsiminė vienas epizodas. Sykį vyresnis mūsų bičiulis ponas Zigmas sugrįžęs į kamerą buvo labai susijaudinęs. Ch. Blochas ar J. Rozovskis pranešė apie netikėtą Amerikos prezidento F. Roosevelto mirtį. Žinia taip sukrėtė Toliušį, kad šis mūsų akivaizdoje net pravirko, jo vyrišku veidu riedėjo ašaros. Prižiūrėtoja Mira, pro vilko akutę jį pamačiusi bestovintį, įsakė gultis miegoti. Tačiau šis neskubėjo ir visą naktį nemiegojo.
– Netekus šio didžio mūsų laikų demokrato, sužlugo ir mūsų tautos viltys, – įsiminiau jo žodžius.
Kitą dieną žilagalvis veteranas buvo susikrimtęs, priblokštas. Mudu su Stoniu įsidrąsinę pradėjome jį raminti dėl Roosevelto mirties. Juolab kad, mūsų nuomone, šis ir nebuvo toks svarbus karo didvyris, o ypač niekuo nenusipelnė Lietuvos laisvei, nepasmerkė Stalino ir Hitlerio sąmokslo.
Įdienojus kameros duryse sugirgždėjo raktai, į vidų įžengė augalotas prižiūrėtojas, nešinas kibiru vandens. Kadangi vienam prižiūrėtojui įeiti į kamerą buvo draudžiama, kad kaliniai su juo nesusidorotų, tai ant slenksčio stovėjo jo jaunesnysis pagalbininkas – nedidukas ir visuomet irzlus Molėtų krašto „maskoliokas“, kurį mes buvom praminę Pikčiurna.
Pirmasis „barbosas“, vidury kameros pastatęs apypilnį kibirą vandens, paaiškino:
Eto tebe, starina, podarok ot načialstva, pei, umyvaisia, delai čto chočeš.
Ši dovana išvargusiam vyriausiam mūsų kameros draugui kiek pataisė nuotaiką. Mat jį kamavo aukštas kraujo spaudimas. O šią ligą Toliušiui palengvindavo viso kūno prausimas šaltu vandeniu. Netrukus gėrėjomės jo energingu prausimusi lediniu vandeniu ir masažavimusi iki odos paraudimo. Tarsi pajaunėjęs, atsigavęs, mūsų veteranas pasidarė šnekus, net juokauti pradėjo. Paskui ėmėsi įprastos mankštos, kurią atlikdavo sistemingai ir stropiai. Tai buvo kasdienė būtinybė.
– Anksčiau ir puodelio vandens neišprašydavau, o dabar net pilną kibirą prižiūrėtojas atnešė, – juokavo advokatas. – Bet tai ne Blocho, o, sakyčiau, Paleckio dovana.
Toliušis mums papasakojo apie dažnas Paleckio viešnages jo namuose ir „Lietuvos žinių“ redakcijoje.
– Geras šis mūsų Justukas, – sakydavo Toliušis. – Kad galėtų, tai jis man ir daugiau padėtų, tik visa bėda, kad saugumas Maskvai pavaldus, o Guzevičius, kad pramanytų, visus Lietuvos inteligentus į Lukiškes suvarytų.
Su malonumu stebėjau jo nušvitusį veidą ir gražią garbingo Lietuvos vyro figūrą. Įsišnekėjęs mums papasakojo apie savo „draugystę“ su Blochu. Šis jam pasiūlė išvaduotos Klaipėdos mero postą. Visi apsidžiaugėme dėl tokio pasiūlymo. Juk mums atrodė, kad Toliušis ypač tiktų Lietuvos uostamiesčiui. Tačiau ponas Zigmas buvo kategoriškas antikomunistas.
– Kad ir kaip norėčiau, negaliu vadovauti šiam kiekvieno lietuvio širdžiai mielam miestui, kai visi jo organai pavaldūs stalinistiniam saugumui. O kiek daug skausmo ir kančių pakėlė mūsų nedidukė, bet kaip vasarą lietuvaitės darželis graži Lietuvėlė, – mėgstamu palyginimu baigė kalbą vėl susigraudinęs mūsų vyresnysis bičiulis.
Ponui Zigmui nerūpėjo jokia karjera sovietiniais metais, jis svajojo apie laisvą advokato darbą. Be to, kolekcionavo įžymių Lietuvos žmonių portretus. Didžiausia jo svajonė buvo rasti garsaus Žemaitijos švietėjo vyskupo Giedraičio portretą, nutapytą nežinomo dailininko. Nepriklausomybės metais jis lankėsi daugelyje Vidurio ir Rytų Europos galerijų, bet jam nepavyko rasti šio portreto.
Vakarop, apsipratusi su naujienomis, visa kamera vėl grįžo į kasdienybę. Vakarėjant susėdę ant grindų klausėmės vyresniųjų draugų pasakojimų, aptarinėjome Morzės abėcėle perteiktas žinias iš Lietuvos ir užsienio, apie įnirtingus Raudonosios armijos mūšius Vokietijos žemėje. Ta proga tikėjomės visuotinės amnestijos. Tik Toliušis kitaip manė. Jis teigė, kad Stalinui pokario metais reikės daugiau nemokamos darbo jėgos negu karo laukuose patrankų mėsos. O po Roosevelto mirties jis nelaukė, kad dar kas nors galėtų užtarti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Kaip visuomet, kamputyje ant savo sulankstyto palto ir pusmaišio su kalinio manta galvą nuleidęs sėdėjo Kazys Šumauskas. Niekas jam neatnešdavo maisto ar baltinių. Nesulaukė pagalbos ir iš savo pusbrolio tuometinio Vilniaus mero Motiejaus Šumausko.
Po kelių dienų mes visi, nepaprastai griežtai izoliuoti nuo visuomenės, pajutome neįprastą pagyvėjimą. Sargybiniai arba prižiūrėtojai atimdavo net skiautelę laikraščio, kad nežinotume, kas gero laisvėje. Tačiau Morzės telegrafas mums suteikdavo vis daugiau informacijos apie išvykstančius ir naujai įkalintus žmones. O iš laisvės atėję turėjo ką papasakoti. Labiausiai baugino Lietuvos miestuose ir kaimuose besiplečiantis teroras. Į mūsų kamerą vėl sugrįžo niūrios dienos. Mielą studentą Stonį, atrodė, enkavėdistai visam laikui išsivedė į katorgą. O mūsų trejetą gaubė nežinia ir neviltis…
Už nedidukų, nepermatomų balkšvo stiklo langelių jautėme pavasarines vilniečių nuotaikas. Girdėjome praeivių balsus.
Gegužės pradžioje prižiūrėtojai gal kokiais 5 centimetrais pravėrė viršutinę langelio dalį. Gaivaus oro srovelė ir mums sužadino pavasario pojūčius. Taip norėjosi būti su visais, gėrėtis atbundančia gamta, gyventi viltingų pragiedrulių nuotaika.
Lėtai, labai lėtai slinko pavasario dienos. Atsistojęs ant taburetės pamačiau šalia tuometinės konservatorijos sprogstančių kaštonų girliandas. Susijaudinau iki širdies gelmių.
Iš daugelio slegiančių, monotoniškų dienų ypač įsiminė 1945 m. gegužės 9-oji. Nuo antros dienos pusės vis dažniau pro purviną langelį prasiskverbdavo pavasario saulutė. Ji savo šykščiais spinduliais guodė, ramino mus, teikė vilčių. Tačiau vakarop prapliupo pavasariškas lietus, lauke aptemo, tik dieną ir naktį neužgesdavo balkšva elektros lemputė. Iš pradžių elektros šviesoje negalėdavome ramiai miegoti, bet ilgainiui pripratome.
Netrukus čia pat, už storų mūro sienų, gatvėje ir Lukiškių aikštėje, pasigirdo šūviai. Kaip patyręs karys atskyriau pistoletų ir šautuvų bei ištisas Kalašnikovo automatų serijas. Lauke kilo neapsakomas triukšmas, buvo girdėti šauksmai „ura“, „pobeda, pobeda“ ir Stalinui skirtos tirados. Aiškiai supratome, kad tai buvo pergalės saliutas.
Kita diena nesiskyrė nuo ankstesnių. Tas pats režimas, tos pačios šnairuojančios prižiūrėtojų akys, grasinimai. Visa tai pranašavo mums ilgą nelaisvę.
Ryte draugiškai pasistiprinę, šlapiu skuduru apsivalę veidus ir rankas, laukėme naujų įvykių. Tik apie vidurdienį prižiūrėtojas, pravėręs „kormuškos“ langelį, pradėjo įprastinį kreipimąsi:
Na bukvu Š.
– Šimelionis, – atsakiau.
Imia, otčestvo, – tęsė.
– Izidorius, Motiejaus, – priminiau.
Tada prižiūrėtojas sukomandavo: „Sobiraisia s veščiami.“
Tuoj pat Toliušis ir Šumauskas puolė mane sveikinti, esą išleidžia į laisvę. Atsibučiavome.
Bet iš lydėjusių prižiūrėtojų elgesio supratau, kad iki laisvės man dar toli. Tamsiame saugumo kieme stovėjo automobilis „dušegubka“ kaliniams pervežti, į jį įgrūdo mane ir dar kelis kalinius.
Tačiau važiavome neilgai. „Dušegubkai“ sustojus supratau, kas mes esame prie Lukiškių kalėjimo vartų. Greitai mus išlaipino ir nuvedė pagal paskirtį.
Kai perėjom Lukiškių kalėjimo korpusą ir su palyda net skambančiais metaliniais laiptais užlipom į trečią aukštą, gruziniškos išvaizdos uniformuotas NKVD „staršina“ įstūmė mane į pilnutėlę 56-ąją kamerą. Ji buvo skirta vienam, tačiau stalinistai sugrūdo net 15 vyrų. Pasisveikinęs ir prisistatęs pajutau, kad šį kartą patekau tarp svetimųjų. Čia buvo vieni lenkai „akovcai“. Apsižvalgęs kamputyje prie langelio pamačiau vargšą Joną Kirdeikį. Net akys prašvito Jonui mane pamačius. Pasirodo, šios mano bylos bendražygis visai nemokėjo lenkiškai ir tik nedaug suprato rusiškai. Apsidžiaugėme abudu dar ir dėl to, kad įsikūrėme prie atviro lango.
Jau tą pačią dieną su nelaimės draugais lenkais susipažinau arčiau. Mano gerai išmokta lenkų kalba grindė abipusį pasitikėjimą. Nauji pažįstami buvo vyresnio amžiaus apsišaukėlio Armijos Krajovos generolo Krzyżanowskio bendražygiai – įvairių laipsnių karininkai ir du nusipelnę kunigai, buvęs Vilniaus arkikatedros rektorius, profesorius Antonis Cichońskis ir apygardos kapelionas Lucjanas Pereświetas-Sołtanas, jaunas, buvęs ypač veiklus Pavilnio parapijos klebonas. Jiems teko išskirtinis visų kameros draugų dėmesys.
Tačiau visų nuotaika dar buvo prislėgta. Vyko nuolatiniai ginčai vertinant Armijos Krajovos tragedijos pasekmes vaduojant Vilnių.
Liepos pradžioje mano tardytojas Beinoras su pasitenkinimu pranešė, kad komisaras Guzevičius pasirašė visai mūsų LLA komandai „kelialapį“ į Šiaurę.
Ankstyvą rugpjūčio 9-osios rytą pasigirdo neįprastas judėjimas. Netrukus „barbosas“, pravėręs mūsų kameros duris, liepė kuo greičiau nešdintis lauk. Kieme baudėjai paskubomis sudarė didelę koloną, jau po pusvalandžio ji lėtai slinko geležinkelio stoties link, o apie vidurdienį ilgas ešelonas iškankintų kalinių skubėjo į Šiaurę. Rugpjūčio 15 d. vidurdienį mus išlaipino Vorkutoje. Su ambasadoriumi Kaziu Šumausku patekome į 8-ojo konclagerio katorgininkų skyrių. Tačiau ten nebuvo lemta ilgiau užsibūti. Garbingą diplomatą įdarbino pirtyje tvarkdariu, o aš tapau lagerio senbuvio Jono Sausaičio brigados angliakasiu. Tai buvo labai sunkus darbas.
Po pusmečio su šio narsaus buvusio Lietuvos kariūno pagalba pavyko persiųsti skundą SSRS generaliniam prokurorui. Dėl to Šumauskas 1945 m. lapkričio 13 d. grąžintas į Vilnių papildomai tardyti. Viešnagė Lukiškėse nebuvo ilga. Taurus diplomatas atsidūrė vėl tame pačiame mūsų lageryje. Bet čia neteko užsibūti. LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas raštu kreipėsi į SSRS generalinį prokurorą, kad šis palengvintų pono Kazimiero dalią. Prokuroras atsižvelgė į Paleckio tarpininkavimą. 1946 m. lapkričio 4 d. „osoboje soveščianije“ mano vyresniam bendraminčiui vietoj katorgos skyrė 5 metų tremtį toje pačioje Vorkutoje. Ir tai jau buvo tam tikras laimėjimas. Ilgainiui ir darbą nesunkiai susirado, tapo vertėju iš prancūzų, anglų, vokiečių ir net estų kalbų. Pastarosios kalbos mokėjimas buvo labai reikalingas, nes dauguma kalinių estų neįstengė susikalbėti rusiškai.
Mūsų keliai išsiskyrė 1947 m. pradžioje, kai beveik visus Zarasų LLA komandos narius grąžino į Vilnių dar kartą tardyti. LSSR kagėbistai neįstengė rasti naujų kaltinimų, todėl vasario 22 d. mudu su broliu Motiejumi ir kitais bendrabyliais šaltą vidurnaktį neilgam išėjome į laisvę.
Tačiau Šumausko lemtis buvo tragiška. Tik neseniai archyvuose aptikau duomenų, kad šis mūsų tautos didžiavyris 1947 m. balandį iškeliavo į Anapilį – atgulė Vorkutos pusnynuose. Daug iškentėjo ir kovingas antikomunistas advokatas Toliušis. Šis Lietuvos socialdemokratų lyderis tris kartus buvo teistas, kalėjo Vilniaus, Kauno kalėjimuose, Krasnojarsko lageriuose. Tik 1954 m. pabaigoje, Paleckio dar kartą amnestuotas, grįžo į mylimą Kauną.
Esu laimingas, kad mūsų tauta ir valstybė atgavo nepriklausomybę ir kaip įmanydama stengiasi atsigauti po skaudžios komunistinės praeities. Vadinasi, ne veltui kentėta.

www.culture.lt

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra