Utenos klebonas kun. Antanas Švatelis – užsislėpęs apaštalas (1849–1878–1913 08 11)

Autorius: Data: 2012-07-18, 14:30 Spausdinti

Utenos klebonas kun. Antanas Švatelis – užsislėpęs apaštalas (1849–1878–1913 08 11)

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

1901 m. Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijoje nuo 1896 m. klebonavusį dr. kun. Joną Mickaniauską (1857–1882–iki 1921) iškėlus į Traupį į jo vietą buvo paskirtas kun. Antanas Švatelis (1849–1878–1913 08 11 ), čia dirbęs iki mirties – iki 1913 m. rugpjūčio 11 dienos. Tą dieną, kaip teigia žinutė „Viltyje“ mirė du kunigai – Griškabūdžio klebonas Marma ir Utenos – Švatelis(1).

Apie kunigą Švatelį (kitur jo pavardė dar rašoma Šuatelis) labai mažai duomenų, nors kunigo atlikti darbai Utenos krašte jo įpėdinio kun. Pranciškaus Turausko (1876 10 06–1899–1919 05 24) prilyginti garsiajam garbės kanauninkui kun. Jonui Katelei (1831 01 13–1855 11 29–1908 05 21), kuris 34 metus (nuo 1872 m. iki mirties) klebonaudamas Šv. Juozapo Globos parapijoje Panemunėlyje plačiai išskleidė dvasinę, visuomeninę, kultūrinę bei švietėjišką veiklą. Kun. P. Turauskas savo buvusį kleboną kun. Antaną Švatelį motyvuotai vadina antruoju Katele.

Kun. A. Švateliui nekrologą (2) ir straipsnį (3) parašė kun. Pranciškus Turauskas 1906–1908 m. vikaravęs Utenoje, taigi talkinęs klebonui A. Švateliui, o po jo mirties paskirtas į Uteną klebonauti.

Utenos parapijos tyrinėtojas Alfonsas Streikus (1944 09 17–2000 06 25), rašydamas apie kun. Švatelį perspausdino „Viltyje“ publikuotą medžiagą (4). Remiantis šia medžiaga, informacija Utenos krašto enciklopedijai pateikia ir Antanas Gasperaitis (5). Apie kun. A. Švatelį užsiminta ir Reginos Bliznikienės knygoje „Utenos Saulės gimnazija“ (6).

Remiantis kun. P. Turausko kun. A. Švateliui parašytais nekrologais išspausdintais 1913 m. „Bažnytinėje apžvalgoje“ (Rugpjūčio 28 (rugsėjo 10). Nr. 4. P. 62–63) ir „Viltyje“ (Rugpjūčio 21 (rugsėjo 3). Nr. 97. P. 2), Elenchais (7) (caro laikų Katalikų bažnyčios žinynais), atitaisysime literatūroje įsigalėjusią gimimo data (8), pirmąsyk pabandysime pateikti kuklias ir, be abejo, pildytinas žinias apie šią labai paprastą ir kartu didingą asmenybę. Ateinančiais metais galėtume gražiai paminėti šio kilnaus kunigo šimtąsias mirties metines, o iki to laiko gal kam nors iš tyrinėtojų pavyktų surasti naujos medžiagos.

Kunigas Antanas Švatelis (1849–1878–1913 08 11 ) gimė 1849 m. Lazdininkų sodžiuje, Darbėnų parapijoje. Įšventintas į kunigus 1878 m. dirbo Kuršo Lyberžėje ir Alšvangoje, pastatė Dunavos (Podunai) bažnytėlę. Nuo 1901 m., kaip jau minėta, paskirtas į Uteną, kur 12 metų dirbo klebonu Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijoje.

Utenoje klebonas A. Švatelis rado jau nuo 1897 iki 1903 m. čia dirbusį vikarą kun. Antaną Antanėlį (1863–1887–iki 1921). Vėliau klebonui talkino kiti vikarai: 1902–1906 m. kun. Adomas Gelžinis (1877–1900– po 1927 m.), 1906–1908 m. – kun. Pranciškus Turauskas ir 1908–1913 m. – kun. Jonas Švagždys (1882 11 23–1906–1965 12 31), pastarasis 1913 m. iš Utenos išvyko į Ameriką ir ten, teigtina, klebono Antaną Švatelio suformuotoje dvasioje, atliko ženklių darbų švietimo bei kultūros srityje.

Tad 1913 m. į Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapiją klebonu paskirtas kun. P. Turauskas (čia dirbo iki mirties), rašė apie buvusį kleboną gerai jį pažinojęs, su juo daugiau dvejus metus bendravęs – vikaravęs, kartu dirbęs kultūrinėje srityje.

Savo straipsniuose (nekrologuose) kunigas P. Turauskas mini kun. A. Švatelio plačiašakę veiklą, pateikia bendravimo su parapijiečiais bei kunigais pavyzdžių.

Išskirsime keletą veiklos krypčių, kurių, mūsų manymu, viena iš svarbiausių dvasingumo sklaida – tikėjimo liudijimas. Kun. P. Turauskas rašo, dirbti „Dievo garbei – buvo jo pirmoji mintis. Į atlaidus kviesdavosi kuo daugiau kunigų, kad žmonėms būtų miela ir patogu per atlaidus; pats dirbo kaip tikras dūšių ganytojas. Kiauras dienas matėme jį klausykloje, iš kur išeidavo paskutinis. Pats noriai katechizuodavo vaikelius, iškilmingas Komunijas jiems taisydavo ir vaišindavo tuomet juosius“, tačiau „Prie Pirmosios Komunijos beraščio neleisdavo“. Kitame straipsnyje akcentuoja: „Bažnyčioj lygiai buvo nenuilstąs darbininkas. Kone visuomet paskutinis grįždavo iš klausyklos. Būdamas senelis, daugel darbų atlikdavo už jaunus vikarus … pamokslus sakė ir neįngalėdamas“.

Bažnytinis choras. Kunigas buvo itin didelis bažnytinio giedojimo ir dainavimo mylėtojas. Tad neatsitiktinai „Utenos choras susidarė tik jam padedant ir pritariant. Deja, šis choras prieš galą jam buvo padaręs didelę širdgėlą. Dėl svarbių priežasčių reikėjo pašalinti vargonininką. Sakysim, choras per Dievo Kūno procesiją sustreikavo ir lig šiai dienai nebegieda. Žinoma, kad tie ir tam panašūs „susipratusiųjų“ veikimai graužė jam širdį“, apgailestauja P. Turauskas.

Pagarba lietuvybei. Kun. A. Švatelis nebuvo svetimas lietuvių tautybei – jo klebonijoje visada buvo vartojama lietuvių kalba. Kun. P. Turauskas pažymi: „Taigi ir tautininkai jį mylėjo ir gerbė“.

Nuoširdūs santykiai su dvasininkais. Vikarams klebonas A. Švatelis „buvo tikriausias prietėlis ir draugas“. Buvęs vikaras kun. P. Turauskas pateikia savo gyvenimišką patirtį, kuri nušviečia kun. A. Švatelio sielą: „Atvažiavau į Uteną 1907 m. kamendoriauti (dirbti vikaru – A. V.). Dvi savaiti laukiu, bene veš kas prie ligonies. Atsitiko kelissyk – važiuoja vis pats senelis net ir naktį. Turėjau prašytis, kad leistų važiuoti man. Tuomet nusišypsojęs sako: „Žinai, kunige, aš taip ir maniau: jei neesi apsileidėlis, pats pasisakysi!“ Nuo to laiko zakristijonas kviesdavo prie ligonies mane pirmąjį. Taip pat išsiderėjau ir vaikų katechizaciją“.

Draugiški santykiai su parapijiečiais. Santykiuose su žmonėmis buvo lipšnus, meilus. Prie jo stalo gerdavo arbatą kuone kiekvienas interesantas, atradęs prabaičių bearbatuojantį“. Kun. P. Turauskas A. Švatelį įvardija kunigu demokratu pilna žodžio prasme: „Jei tik buvo laiko, visus interesantus prie stalo sodindavo – taip jis gerbė ir menkiausį“.

Rūpestis jaunimo mokslinimu. Itin svarbus kun. A. Švateliui buvo jaunuomenės švietimas. Jaunuomenės švietimu kunigas rūpinosi steigdamas mokyklėles, sudarydamas sąlygas vaikams mokytis, įkurdamas biblioteką – skaityklą, imdamasis mecenatoriškos veiklos ir kt. Iš pat jaunystės jis šelpė mokslą einančią jaunuomenę – ne tik lietuvius, bet ir latvius, tarp kurių ilgus metus kunigavo – ir po mirties, savo testamentu, pasirūpino jaunimo švietimu.

1907 m. kiekviename Utenos parapijos sodžiuje įsteigė po mokyklėlę. Ten dirbti jis pats skyrė savo paruoštas mokytojas. Tokių mokyklėlių Utenoje vienais metais buvo iki 20. Kun. A. Švatelis mokyklėles lankė, jas prižiūrėjo. Už neturtinguosius mokytojams pats sumokėdavo.

Elementorius, popierių, plunksnas, lenteles pirko savo lėšomis ir dalijo, bet, kad šioje veikloje jo nelaikytų geradariu, parduodavo vaikams pusvelčiui. Vikaro kun. P. Turausko paklaustas, kodėl visai veltui neatiduoda, kleb. A. Švatelis pasakė: „Sumanys dar dėkoti, laikraščiuose ims girti, o šią gadynę tas nesveika; be to, pirktąjį daiktą labiau brangins“. Tačiau neturintiems nė kapeikos vadovėlius duodavo „į bargą“, kurios niekas jam neatlygindavo. Taigi, beturčiai viską gaudavo be mokesčio.

Kun. P. Turauskas pažymi, kad „jei kuris tėvas vaiko neleisdavo į mokyklą, gaudavo gerai barti nuo senelio.

Turtingesniuosius įkalbinėjo leisti vaikus į aukštesnį mokslą. Tos mokyklėlės, žinoma, iki šiai dienai nebalėjo išbūti, bet ne jis čia kaltas.

Kad šiandien Utenoje beraščiai tarp jaunimo išnyko, tai žymus kun. A. Švatelio nuopelnas.

Lygiai ir laikraščius bei knygeles platino tarp žmonių“. A. Švatelio rūpestį švietimu liudija ir jo surašytas testamentas: „testamente atrado įsakymą, kad, skolas apmokėjus, jeigu kas liktų, kad būtų įsteigtos stipendijos Utenos miesto mokykloje Utenos katalikų valstiečių vaikams, gero pasielgimo ir mokslumo“. Taigi, net ir po kunigo mirties nenutrūko jo labdara švietimo plėtrai.

Klebono veikla „užsikrėtė“ ir vikarai bei pasauliečiai. 1907 m. balandžio 15 d. Utenoje įkurtas Švietimo draugijos „Saulės“ skyrius, o prie bažnyčios – pradinė mokykla (vieni iš kūrėjų – kunigai A. Švatelis ir P. Turauskas),

Jau po kun. A. Švatelio mirties, 1917 m. kunigų P. Turausko, Vlado Butvilos (1891 01 19–1915–1961 03 04) ir Pranciškaus Gineičio (1884 09 10 – 1941 12 12) iniciatyva bei pastangomis Utenoje atidaryta „Saulės“ progimnazija (vėliau įsteigti „Saulės“ draugijos vedami mokytojų kursai), o 1927 m. progimnazija pertvarkyta į gimnaziją (9). Tai kun. A. Švatelio pradėtų darbų tąsa.

Rūpestis knygomis – biblioteka. Kun. A. Švatelis savo vardu buvo įsteigęs biblioteką – skaityklą klebonijoje (skaityklai išskyręs kambarį). Jai savo pinigais nupirko daug knygų, davė savo spintas knygoms laikyti. Kun. P. Turausko bičiulis kun. Juozas Tumas – Vaižgantas yra rašęs, kad P. Turauskas buvo sudaręs katalogą ir užregistravęs pirmuosius skaitytojus, o vikarą iškėlus iš Utenos biblioteka tęsė darbą.

Paskui ta skaitykla buvo apleista. Dėl to P. Turauskas kaltina pavaduotojus, prisiėmusius bibliotekos – skaityklos prižiūrą. Utenos „Saulės“ bibliotekai kun. A. Švatelis atidavė visas savo lietuviškas knygas, šelpė pinigais.

Bažnyčia, klebonija. Kun. A. Švatelis „išklebonavęs Utenoje paliko savo apaštalavimo vaisius, kurių atžalos ilgai bus matyties. Išpuošė bažnyčią, išmūrijo kleboniją, pastatydino liaudies namus“.

Liaudies namai. Utenoje plačiai pagarsėjo „liaudies namai“, tačiau jie davė garbę kitiems „veikėjams“. P. Turauskas konstatuoja „be kun. Švatelio nebūtų buvę pastatyti. Be jo konsistorius nebūtų davęs žemės, be jo „paskolintųjų“ 2000 r. nebūtų buvę galima ir medžiagos priruošti. Tik namus jau pastačius, senelis dažnai dejuodavo, kad kartais jie nepatektų į „negeras rankas“… Apie tuosius namus plačiai rašyta, garbinta kažkoks kitas „veikėjas“, o tuo tarpu Švatelio pinigų, niekam nežinant, įlindo į juos apie 2000 rb. Ir daugel dalykuose a. a. kun. Antanas slapstėsi savo gerais darbais“.

Blaivybė. Kun. A. Švatelis buvo žymus blaivybės rėmėjas ir su pasisekimu dirbo blaivybės darbą. Dar prieš Blaivybės draugijai užgimstant kun. A. Švatelis uteniškius buvo suorganizavęs į blaivininkų ratelius, o bažnyčioj 1907 m. savo ranka į blaivininkus įrašė apie 2 000, žinoma, savo pavardę įrašydamas pirmas. Šie faktas, kaip konstatuoja kun. P. Turauskas, leidžia „spręsti, kokią įtaką turėjo į žmones“. Nors „Blaivybės“ skyrius Utenoje vėliau negalėjo įsikurti, nes pasak P. Turausko, buvo labai rimtų kliūčių. Tačiau kunigas rašo, kad A. Švateliui mirus, girdėjęs „tikrai atgys jo pradėtas blaivybės darbas“.

Labdaros draugija. Kun. A. Švatelis beveik vienas, padedant vos keletui ūkininkų, šelpusių grūdais, ant savo pečių nešė visą Utenos Labdarių draugiją.

Pagalba ūkininkams. Pats sugebėdamas gerai vesti ūkį, kun. A. Švatelis savo pavyzdžiu ir žodžiu mokė parapijiečius ūkininkauti. Pasak P. Turausko „keliems sodžiams padėjo vienkiemiais išeiti. Ragino parapijiečius eiti į vienkiemius ir pats ne sykį padėjo žemes matuoti. Mokino, kaip žemę pelningesnę padaryti“.

xxx

Išklebonavęs Utenoje 12-ka metų, kun. Antanas Švatelis paliko savo apaštalavimo vaisius, davusius žymių vaisių. Klebonas Pranciškus Turauskas akcentuoja, kad kun. A. Švatelis „Trumpai sakant, buvo tai tikras šių laikų kunigas, kuris popiežiaus žodžius „Išeikite iš zakristijos“ suprato, jog reikia dirbti už bažnyčios sienų, bet iš bažnyčios išbėgti taipgi nemėgino. Jis buvo ir čia, ir čia“.

Tad neatsitiktinai 1913 m. rugpjūčio 13 d. Utenos kapuose laidojant kleboną Antaną Švatelį meldėsi 15 kunigų, dalyvavo minios žmonių, nors buvo pats darbymetis ir graži saulėta diena. Jo kūną, kaip teigia P. Turauskas, pagerbė ir Vilniaus gubernatorius (1912–1915) Piotras Veriovkinas (1862–1946), atsilankydamas į Utenos kleboniją. Ne tik katalikai, bet ir žydai gailėjosi garbaus senelio. Sako, kad „parapijonys būtinai jį norėję bažnyčios sklepe palaidoti, bet testamente radę kitokį įsakymą. Tuo įsakymu užginta ir paminklas ant kapo, ir brangus grabas, ir visokia iškilmė laidotuvėse.

Kaip gyveno, taip ir mirti norėjo. Buvo tai vyras be reklamos, tačiau didelis tylįs mūsų veikėjas, kurių mūsų laikais itin reikia“. Jo darbštumu negali atsigėrėti latviai, džiaugdamiesi gražia kunigo pastatyta Dunavos (Podunai) bažnytėle. Kun. P. Turauskas charakterizuoja, kad kun. Antanas Švatelis: „priderėjo į tų skaitlių, kuriuos vadiname užsislėpusiais apaštalais“.

Literatūra:

1. Viltis. Visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis. 1913. Rugpjūčio 14 (27). Nr. 94. P. 3.

2. Turauskas P. A. A. Kun. Antanas Švatelis // Bažnytinė apžvalga. 1913. Rugpjūčio 28 (rugsėjo 10). Nr. 4. P. 62–63

3. K.P.T. Antrasis Katelė // Viltis. Visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis. 1913. Rugpjūčio 21 (rugsėjo 3). Nr. 97. P. 2.

4. Streikus A. Utenos parapija. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“. 1999. P. 116–118.

5. Gasperaitis A. Antanas Švatelis // Utenos krašto enciklopedija / Sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius. 2001. P. 727.

6. Bliznikienė R. Utenos Saulės gimnazija. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“. 2003. P. 10.

7. Церковный Римско – католическiй указатель Святой литургiи и священническихъ молитвъ Тельшевской или Самогитской епархiи на 1905 годъ составленный по распоряженiю Его Преосвященства Мечислава – Леонарда Паллюлiона, епископа Тельшевской или Самогитской епархiи, Прелата двора Его Святъйшества Папы, ассистента Папскаго Трона. Vilnae: Typis Josephi Zawadzki. 1904 (toliau: Церковный Римско – католическiй указатель 1904); Directorium horarum canonicarum et missarum pro dioecesi Telsensi seu Samogitiensi in annum Domini communem MCMVII auctoritate et mandato Excellentissimi, illustrissimi ac reverendissimi Domini Domini Miecislai – Leonardi Pallulon, episcopi Telsensis seu Samogitiensis Suae Sanctitatis Praelate Domestici, Solio Pontificio assistentis, Ordinis S. Stanislai 1. cl. Aquitis. Editum. Vilnae: Typis Josephi Zawadzki. 1906 (toliau: Directorium 1906); Elenchus omnium Ecclesiarum et universi cleri dioecesis Samogitiensis pro anno Domini 1921 (toliau: Elenchus 1921).

8. Literatūroje nurodyta 1850 m. kun. Antano Švatelio gimimo data taisytina į 1849 m. (žr.: Церковный Римско – католическiй указатель 1904. C. 131, 212; Directorium 1906. P. 200).

9. Utenos krašto enciklopedija / Sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius. 2001. P. 385.

Nuotraukoje: Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia

Voruta. – 2012, rugpj. 18, nr. 17 (755), p. 9.

Katalikų kunigai , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra