Unija ir Lenkija 1385 m. Krėvoje ir Lietuvos valstybingumo problema

Autorius: Data: 2013-06-21, 14:46 Spausdinti

Be kryžiuočių pavojaus, abiejų šalių feodalus artino siekimas išlaikyti savo valdžioje turimas rytų slavų žemes ir dar labiau išplėsti ekspansiją į Rytus. Jei Šiaurinės, vadinamosios Didžiosios, Lenkijos feodalams ypač rūpėjo santykiai su kryžiuočiais, tai Pietinės, arba Mažosios, Lenkijos feodalai labai domėjosi ukrainiečių žemėmis ir dėl jų varžėsi ne tik su Lietuva, bet ir su Vengrija. Be to, Lenkijos ponai ir aukštieji dvasininkai manė, kad, turėdami bendrą valdovą su Lietuva ir įvesdami krikščionybę Lietuvoje, galėsią Lietuvos valstybę pajungti savo valdžiai. Tuo metu krikščionybės platinimas buvo tapęs politiniu įrankiu kitiems kraštams užvaldyti. Pagaliau politinis abiejų kraštų susivienijimas turėjo duoti ir ekonominės naudos – pagyvinti prekybinius ryšius tarp abiejų šalių.

Jogaila ir jo šalininkai suartėjimu su Lenkija tikėjosi sustiprinti savo valdžią visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Neaišku, kas tada buvo lietuvių ir lenkų suartėjimo ir susitarimo iniciatorius (greičiausiai lenkai). Derybos prasidėjo, atrodo, 1383 m. Naujų perspektyvų akivaizdoje Jogaila susitaikė su Vytautu, kuris buvo pabėgęs į Prūsiją ir iš ten kovojo prieš Jogailą. 1384 m. Vytautas atsimetė nuo kryžiuočių ir atgavo dalį tėvo valdytų sričių.

Po ilgų pasitarimų Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila priėmė oficialią Lenkijos karalystės delegaciją ir 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje raštu patvirtino savo atstovų anksčiau lenkams duotus pasižadėjimus. Iš esmės tai buvo Jogailos ir paskelbtos Lenkijos karaliene Jadvygos sutuoktuvių susitarimas. Jogaila pasižadėjo, vedęs Jadvygą ir tapęs Lenkijos karaliumi, su valdiniais priimti krikštą pagal katalikų apeigas, atgauti prarastas žemes, išmokėti buvusiam Jadvygos sužadėtiniui Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui garantinę pinigų sumą už sužadėtuvių nutraukimą, sujungti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes su Lenkijos karalyste. Šį Jogailos raštą patvirtino ne tik jo broliai Skirmantas, Kaributas, Lengvenis, bet ir pusbrolis Vytautas. Matyt, jis tikėjosi, kad, Jogailai išsikėlus į Lenkiją, galės užimti žymesnę vietą Lietuvoje.

Kaip Krėvos akte buvo numatyta, Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila priėmė krikštą, gaudamas Vladislovo vardą, vedė Jadvygą ir 1386 m. kovo 4 d. Krokuvoje buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. 1387 m. pradžioje Jogaila atvyko į Lietuvą su daugybe Lenkijos dvasininkų bei ponų krikštyti lietuvių. Įkurta Vilniaus vyskupystė buvo gausiai apdovanota turtais, o Lietuvos bajorai katalikai vasario 20 d. gavo privilegiją, kuria buvo patvirtintos jų tėvonijų ir kitų žemių nuosavybės teisės, be to, jie buvo atleisti nuo kai kurių prievolių didžiajam kunigaikščiui. Katalikų tikėjimas tapo valstybiniu; katalikų bajorams suteikta privilegija turėjo patraukti bajorus į Jogailos pusę. Tačiau jie, ypač Žemaitijoje, neskubėjo krikštytis. Lietuvių bajorai ir toliau bendradarbiavo su rytų slavų bajorais, nors vyriausybės politika stengėsi pabrėžti skirtumą tarp katalikų ir provoslavų. Be to, Vilniaus miestiečiams buvo suteikta savivaldos teisė.

Krikščionybė Lietuvoje buvo įvesta su tam tikrais politiniais įsipareigojimais lenkams, tačiau, kita vertus, krikščionybės įvedimu Lietuvoje 1387 m. buvo smogta kryžiuočių agresijos į Lietuvą ideologiniam pateisinimui. Lietuvos valdovai gavo ginklą diplomatinei akcijai prieš Ordiną Vakaruose.

Nuo Krėvos akto (pagal tradiciją vadinamo Krėvos unijos vardu) Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei iškilo labai svarbus jos santykių su Lenkijos Karalyste klausimas. Apie šių valstybių santykius Krėvos rašte tepasakyta tik vienu trumpu ir neaiškiu Jogailos pažadu Lietuvos ir Rusios žemes „amžinai prišlieti (applicare) prie Lenkijos Karalystės žemių“. Iš esmės pats Krėvos aktas buvo tiktai paruošiamasis raštas ir matyt turėjo galioti tol, kol bus sudarytas tikros sutarties dokumentas. Tačiau joks kitas tekstas neišliko, ir abejotina, ar jis iš viso buvo surašytas. Krėvos akto sudarytojai vargu ar turėjo aiškią ir vieningą nuomonę, kaip tas „prišliejimas“ arba „prijungimas“ turėjo būti įvykdytas ir turbūt tyčia buvo pavartota neaiški sąvoka, paliekant laisvę tolesnei gyvenimo praktikai išspręsti šį klausimą.

Krėvos akte pateiktas labai lakoniškas dviejų valstybių būsimų santykių nusakymas istorinėje literatūroje sukėlė daug ginčų, ypač norint aptarti teisiniu-valstybiniu atžvilgiu naujai susidariusius ryšius tarp Lietuvos ir Lenkijos. Dauguma lenkų istorikų aiškino, kad tai yra ne kas kita kaip inkorporacija. Šis istorinėje literatūroje naujai įsigalintis terminas reiškė, kad Lietuvos valstybė buvo visiškai įjungta į Lenkijos Karalystės sudėtį kaip jos sritis, likviduojant atskirą Lietuvos valstybę. Tačiau buvo istorikų (lenkų ir lietuvių), kurie teigė, kad Lietuvos valstybė ir po Krėvos unijos išliko. Šį savo teiginį jie argumentavo faktu, kad Lietuva ir po 1385-1386 m., Lenkijai laikantis taikos ir neutralumo, atskirai kariavo su Ordinu ir sudarinėjo taikos sutartis.

Negalima taip pat pripažinti, kad, sudarant Krėvos aktą, Lietuva būtų sutikusi su Lenkija, o tik po to, pradėjus jį įgyvendinti, būtų atsimetusi ir kovojusi dėl savo atskiro valstybinio egzistavimo. Negalima patikėti, kad Lietuvos valstybė būtų sutikusi save likviduoti. Turinti jau ilgą valstybinio gyvavimo istoriją ir sukūrusi didelę valstybę, turinti skirtingą kultūrą ir papročius, Lietuva negalėjo staiga atsisakyti savarankiško gyvenimo ir įsilieti į svetimą valstybę, su kuria iki tol daug kariavo, kuri jiems buvo svetima. Tarptautinė Lietuvos padėtis nebuvo tokia, kad būtų vertusi Lietuvą nesąlygiškai kapituliuoti. Dėl tų pačių priežasčių Lietuvos valdantieji sluoksniai negalėjo sutikti ir su vasaliniu Lietuvos pajungimu Lenkijai.

Žadėdamas Lietuvą prijungti prie Lenkijos, Jogaila tiktai pareiškė, jog, būdamas Lenkijos karaliumi, neatsisakys nuo Lietuvos ir pats ją valdys, kaip ir Lenkiją. Tuo būdu buvo kalbama apie valstybių susijungimą, arba sąjungą, turinčią bendrą valdovą. Kad Krėvos akte pažymėta, jog Lietuva prijungiama prie Lenkijos Karalystės, o ne priešingai, tai visai suprantama, nes anais laikais karalystė ir karalius buvo aukštesni titulai už kunigaikštystę ir kunigaikštį. Be to, Lietuva buvo pagoniška šalis ir todėl turėjo užleisti pirmą vietą tarpusavio santykiuose krikščioniškos religijos atstovei – Lenkijai. Jogaila neturėjo jokių sumetimų dovanoti Lietuvą Lenkijai, likviduoti savo valdomą valstybę ar nustoti savo teisių į Lietuvą ir už tai gauti tiktai Lenkijos karaliaus vainiką.

Pagal Krėvos susitarimą Jogailai sėdus į Lenkijos sostą (1386 m.) ir įvedus katalikybę Lietuvoje (1387 m.), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su Lenkijos Karalyste klostėsi labai nepalankia kryptimi ir greit išryškėjo skirtingi abiejų valstybių feodalinės visuomenės nusistatymai ir siekimai. Lenkijos Karalystės tikrasis valdytojas – ponų taryba – norėjo padaryti Lietuvą kuo labiau priklausomą nuo Lenkijos, žiūrėjo į Lietuvą kaip į pavaldžią šalį, skubėjo joje įsitvirtinti.

Jausdami, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalinė visuomenė gali pasipriešinti jų planams, Lenkijos feodalai pareikalavo pasilikti įkaitais Lenkijoje Jogailos broliams ir pusbroliui Vytautui. Iš Lietuvos ir Rusijos kunigaikščių pareikalavo ištikimybės priesaikos Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karalystei.

Dėl tokių lenkų ponų veiksmų prieš Lietuvos valstybę subruzdo lietuvių ir rusų feodalai. Lietuvos feodalai Krėvos aktą suprato kaip dviejų lygių valstybių sąjungą, sudarytą pirmiausia kariniais tikslais, ir jokiu būdu nesutiko likviduoti savo valstybės ir būti svetimųjų valdomi. Rusų feodalai ypač buvo nepatenkinti lenkų vykdoma politine ir religine diskriminacija ir taip pat stojo už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės išlaikymą. Prieš Jogailą ir lenkų politiką pirmiausia sukilo jo brolis Andrius, Polocko kunigaikštis. Bet jis buvo nugalėtas (1386 m.). Jogailos broliams ir Vytautui buvo leista grįžti į Lietuvą. Kadangi iš Krokuvos buvo sunku valdyti milžinišką Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Jogaila vieninteliu Lietuvoje paskyrė savo brolį Skirgailą (1387 m.). Jogaila nepasitkėjo savaisiais – lietuviais, o Lenkijos ponai skubėjo išplėsti savo valdžią Lietuvoje: atvyko į Lietuvą lenkų kariuomenė, Vilniaus viršininku vietoj Andriaus Goštauto buvo paskirtas lenkas (1389 m.).

Vis didėjančio plačiuose sluoksniuose visuotinio nepasitenkinimo dėl svetimųjų kišimosi į šalies valdymą priešakyje stojo Kęstučio sūnus Vytautas, tuo laiku valdęs Gardiną ir Lucką. Jis ryžosi pasinaudoti Lietuvoje kilusiu pasipiktinimu dėl Jogailos bei lenkų ponų politikos, atkovoti savo tėviškę – Trakus – ir įsivyrauti Lietuvos valstybėje, užtikrinant jai politinį savarankiškumą. Vytauto vedama kova perraugo į bendraliaudinę kovą prieš lenkų prievartą ir agresiją, už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Apie Vytautą ėmė burtis visi nepatenkintieji Jogailos politika ir lenkų siekimu viešpatauti Lietuvoje ir Rusijoje. Kaip sako Lietuvos metraštis, Vytautui „buvo labai skaudu ir sunku matyti, kad svetimieji valdo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ko anksčiau Lietuvos žemėse nebuvo“. Pirmas žinomas Vytauto savarankiškumo žingsnis buvo jo susiartinimas su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu. 1387 m., bėgdamas iš Aukso Ordos nelaisvės, pas Vytautą Lucke apsistojo Maskvos kunigaikščio sūnus Vasilius. Čia buvo susitarta, kad Vasilius ves Vytauto dukterį Sofiją. Vytautas davė Vasiliui kariuomenės būrį, kuris jį palydėjo iki Maskvos. Po to Vytautas ryžosi pradėti atvirą kovą prieš Jogailą ir netikėtai su savo šalininkais užėmė Vilnių (1389 m.). Bet sąmokslas iškilo aikštėn, ir Vytautas su savo šalininkais susitelkė Gardine. Laukdamas Jogailos ir lenkų keršto, Vytautas pradėjo tartis su Ordinu dėl pagalbos ir vėl pasitraukė į Prūsiją. 1390 m. jis pažadėjo vykdyti sutartį, sudarytą pirmo pabėgimo į Ordiną metu (1384 m.). Ordinas norėjo pasiglemžti Žemaitiją, bet, jau kartą Vytauto apgautas, pareikalavo iš jo įkaitų (brolio Žygimanto su sūnumis, sesers Ringailės ir apie šimto žymesnių bajorų. Pas persikėlusį su visa šeima ir artimaisiais į Prūsiją Vytautą 1390 m. rudenį atvyko tik ką tapusio Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasiliaus pasiuntiniai parsivežti jo sužadėtinės – Vytauto dukters Sofijos. 1391 m. pradžioje įvyko jų sutuoktuvės Maskvoje. Turėdamas daug šalininkų Lietuvoje, susitaręs su Ordinu, Maskva, Vytautas Jogailai ir lenkams darėsi vis pavojingesni.

Ordino remiamas, Vytautas su savo šalininkais pradėjo kovą prieš Jogailą, Skirgailą ir lenkus. Jogailos karinių jėgų pagrindą sudarė lenkų daliniai, ir dėl to vietos gyventojai piktinosi. Vytautą rėmė žemaičiai ir kiti Lietuvos gyventojai. Jis padarė kelis didelius žygius prieš Jogailą, pasiekė Vilnių ir kitas centrines Lietuvos pilis, ir visur buvo palankiai sutinkamas. Daug pilių buvo paimta. Lietuvoje Vytauto vedama kova buvo laikoma kaip kova dėl šalies nepriklausomybės prieš lenkų įsigalėjimą. Lenkų įgulos Lietuvos pilyse nebegalėjo išlaikyti Jogailos valdžios. Kai 1391 m. Vytautas priartėjo prie Ukmergės, o vėliau prie Gardino, jam pasipriešino tik lenkiškoji įgulos dalis, o lietuviškoji įgulos dalis lenkų karius nuginklavo ir tos pilys taip pat atiteko Vytautui. Vytauto ir jo šalininkų kova buvo populiari plačiuose Lietuvos gyventojų sluoksniuose, atskirose vietose įgavo liaudies kovos prieš svetimšalių lenkų feodalų šeimininkavimą krašte pobūdį. Vytauto kariuomenę rėmė gyventojai, teikė jam visokeriopą paramą maistu ir pašaru.

Išsivystęs ginkluotas Lietuvos sukilimas parodė, kad Jogaila su Lenkijos ponais nepajėgė įvirtinti savo valdžios Lietuvoje. Pasinaudojęs visuomenės pasipiktinimu svetimšalių lenkų pastangomis įsigalėti Lietuvoje ir ją padaryti savo provincija, Vytautas su savo šalininkais galėjo Jogailą išvyti iš Lietuvos. Jogaila labai bijojo netekti Lietuvos, nes tada jis būtų netekęs atramos ir savo sostui Lenkijoje. Padėtis buvo tokia, kad Jogaila turėjo tartis su Vytautu ir jam daryti nuolaidų. Matydamas negalėsiąs išlaikyti Lietuvos savo tiesioginėje valdžioje, Jogaila norėjo kaip nors išsaugoti bent savo paveldėtas teises į Lietuvą. Lenkijos ponai, turėdami nesutarimą ir su kitomis užsienio valstybėmis, taip pat buvo priversti atidėti Lietuvos užgrobimo ir įjungimo į Lenkijos Karalystės planus ir pasitenkinti vien Jogailos teisių į Lietuvą išlaikymui. Jogailos šalininkai, tarpininkaujant Mazovijos kunigaikščiui, ėmė slapta tartis su Vytautu. Vytautas ir jo šalininkai sutiko daryti nuolaidų, nes įsigalėjo Lietuvoje su Ordino pagalba buvo rizikinga.

Susitaręs su Jogailą, Vytautas antrą kartą nutraukė ryšius su Ordinu ir, sudeginęs pakeliui kai kurias pasienio kryžiuočių pilis, atvyko į Gardiną, iš kurio buvo pasitraukęs į Prūsiją. 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravos dvare (netoli Lydos) buvo sudarytas Vytauto ir Jogailos susitarimas. Pagal jį Vytautas atgavo Trakus ir kitas jo tėvui Kęstučiui priklausančias žemes ir, prieš pabėgant į Prūsiją, valdytą Lucko žemę. Be to, Vytautui buvo atiduotas Vilnius, laikytas Jogailo valda. Vytautas už tai pasižadėjo pripažinti Jogailą aukščiausiu valdovu ir visada jį palaikyt. Politinių aplinkybių verčiamas, Jogaila suprato, kad Lietuvą ir Lenkiją vienam valdyti neįmanoma, ir faktiškai su Vilniumi atidavė Vytautui valdyti visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tačiau Jogaila ir lenkai tikėjosi, kad Vytautas valdys Lietuvą kaip Jogailos vietininkas ir vasalas. Remdamasis Lietuvos bajorais, Vytautas nesitenkino vietininko vaidmeniu, tapo tikru Lietuvos valstybės valdovu ir tuojau pat ėmė tituluotis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tuo būdu išliko atskira Lietuvos valstybė. Taip baigėsi dešimt metų trukusi kova tarp Algirdo įpėdinio Jogailos ir Kęstučio įpėdinio Vytauto. Jogaila ir Vytautas vėl ėmė bendradarbiauti. 1401 m. Vilniaus-Radomo sutartimi Lenkija patvirtino iškovotą faktinį Lietuvos valstybinį savarankiškumą ir Vytautą formaliai pripažino tikru Lietuvos valdovu – didžiuoju kunigaikščiu (magnus dux).

Lietuva apgynė savo valstybę, bet anksčiau sudarytas valstybės ryšys, arba unija su Lenkija, nebuvo likviduotas. Lietuva sutiko pripažinti buvusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, tapusio Lenkijos karaliumi, tėvonines (paveldimas) teises į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo sostą. Jogaila pasiliko aukščiausio Lietuvos kunigaikščio (supremus dux) titulą. Lietuvos valstybingumas buvo sustiprintas 1413 m. Horodlės susitarimu, kuriame aiškiai pasakyta, kad po Vytauto mirties Lietuvoje liks atskiras didysis kunigaikštis. Lietuva traktuojama kaip visai atskira valstybė, Lenkijos sąjungininke, bet siekiama kiek galima tvirčiau ją laikyti susijungusią su Lenkija, priartinti Lietuvos valstybinę organizaciją bei socialinę struktūrą prie Lenkijoje esančios santvarkos (Lietuvoje įvedami vaivados ir kaštelionai, Lietuvos bajorų grupei suteikti lenkų bajorų herbai).

Vytautas, lietuvių bajorų remiamas, nuo pat savo valdymo pradžios visą laiką (1392-1430 m.) vykdė aktyvią didžiojo kunigaikščio valdžios stiprinimo ir valstybės centralizavimo politiką. Jis naikino prijungtose rytų slavų žemėse dalines kunigaikštystes ir atskiroms sritims valdyti skyrė savo vietininkus – daugiausia iš žymiausių lietuvių bajorų-didikų ar paklusnių kunigaikščių. Tačiau Lietuvos valdžia skaitėsi su baltarusių, ukrainiečių ir vakarinių rusų žemių gyventojų buitinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis. Turtingi ir įtakingi Lietuvos bajorai arba didikai kartu su paklusniais mažais kunigaikščiais sudarė didžiojo kunigaikščio tarybą. Su savo tarybos nariais, ypač iškilusia aukštąją Lietuvos bajorija, Vytautas sprendė visus svarbiausius valstybės klausimus, sudarinėjo sutartis su Lenkija, Ordinu ir kitomis valstybėmis. Lietuvos bajorai buvo valstybės atskirumo ir savarankiškumo gynėjai.

Lietuva gyveno visai savarankiškai. Nors Vytautas tai pripažino Lenkijos karaliaus aukštesnę padėtį. Jogaila nieko negalėjo Lietuvoje padaryti be Vytauto žinios ir sutikimo. Jokių bendrų institucijų tarp dviejų šalių nebuvo. Tačiau unijoje, arba sąjungoje, vyraujantį vaidmenį turėjo Lenkijos Karalystė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vakaruose dažnai buvo nustelbiama aukštesnio Lenkijos Karalystės vardo ir jos senesnių ryšių su katalikiška Vakarų Europa.

Lietuvos bajorai (feodalai) uniją su Lenkija suprato kaip dviejų valstybių sąjungą, turinčią tarnauti abiejų šalių interesams, ypač vedant užsienio politiką. Unija pirmiausia padėjo Lietuvos ir Lenkijos jėgas sukelti prieš kryžiuočių agresiją, iškovoti Žalgirio pergalę (1410 m.) ir apginti Žemaitiją. Antra vertus, unija leido tiek lietuvių, tiek lenkų bajorams telkti jėgas ekspansijai į Rytus. Tačiau iš esmės tarp Lietuvos ir Lenkijos valdančiųjų sluoksnių visą laiką liko skirtingos pažiūros ir prieštaringi tarpusavio santykiai. Lenkijos bajorai ir jų viršūnė – ponų taryba – neatsisakė minties anksčiau ar vėliau paimti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę savo valdžion, siekė likviduoti Lietuvos valstybę ar bent ją padaryti Lenkijos vasale. Lietuvos vyriausybė turėjo nepaliaujamai veikti, kad išsaugotų savo valstybę ir jos nepriklausomybę.

Prof. Bronius DUNDULIS

Voruta“ Nr. 9 (12) 1990 m. rugpjūtis, Nr. 10 (13),

Nr. 11 (14) 1990 m. rugsėjis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra