Ultimatumas yra. Ko trūksta dar?
Autorius: Voruta Data: 2011-09-13, 13:53 Spausdinti
Romualdas OZOLAS, Vilnius
Kas dar turėtų atsitikti, kad Lietuva pagaliau suprastų, ką pasakė Lenkija? Suprastų visa Lietuva, bet visų pirma – Lietuvos valdžia.
Apie svarbiausią tautinės nesantaikos kurstytoją Lietuvoje Lenkų rinkimų akcijos vadovą Valdemarą Tomaševskį lenkai nepasakė nė vieno oficialaus sakinio. Tai reiškia, kad V. Tomaševskis šiandien yra neformalus diplomatiniu nutylėjimu sankcionuotas Lenkijos penktosios kolonos Lietuvoje vadas.
Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis į Vilnių buvo atvykęs tris kartus, ir visus tris – neoficialiai. Jis nekontaktavo su savo lygio Lietuvos pareigūnais, susitiko tik su įvairiomis lenkų organizacijomis ir lenkų tautybės Lietuvos piliečiais, o tai, žinant „kresų“ politiką, reiškia diplomatinį Lietuvos valdžios legitimumo Vilnijoje jei ir ne neigimą, tada bent jau ignoravimą. Ar tai daug kuo skiriasi, palieku aiškintis to norintiesiems.
Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas į Lietuvą atvyko taip pat nekviestas, ir ne į Vilnių, bet į Palangą, ir ne atostogauti, o tam, kad galėtų Lietuvos premjerą Andrių Kubilių išsikviesti į grynai „jo teritoriją“ ir, tuo visiškai pritardamas R. Sikorskio „linijai“, dar žiauriau pažeminti „strateginį partnerį“. Palangoje D. Tuskas Lietuvos premjerą gero elgesio su Lietuvos lenkais pamokė su lietuviškomis išlygomis, o Aušros Vartuose Vilniuje jau nebeslėpė savo kortų: Lenkijos santykiai su Lietuva priklausys nuo to, kaip Lietuva elgsis su savo lenkais. Kad būtų visiškai aišku, kas čia šeimininkas, Lenkijos premjeras „patarė“ prieš Švietimo įstatymo pataisas demonstruojantiems savivaldybininkams, mokytojams, mokiniams ir jų tėvams nuo streikų susilaikyti. Vienas kitas vietinis lenkų kvailys bandė bumbėti, kad jie ir toliau streikuosią, jeigu reikės, bet mokyklija aprimo.
Buvęs premjeras Jaroslavas Kačynskis nuvyko pas Lenkijos lietuvius ir išaiškino, kaip blogai Lietuvos lenkams ir kaip gerai Lenkijos lietuviams, bet jei Lietuvos lenkams ir toliau bus blogai, tada Lenkijos lietuviams irgi bus blogai. Kitas buvęs – buvęs prezidentas Lechas Walęsa – atsisakė priimti vieną aukščiausių Lietuvos ordinų.
Viską užbaigė dabartinis Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis: lietuviška ožka pati neateis prie vežimo, be reikalo mes dvidešimt metų turėjom vilčių, reikia ją atvesdinti.
Ką visa tai reiškia kartu sudėjus? Tai reiškia, kad Lietuvai vėl paskelbtas ultimatumas. Kaip 1938 metais. Ne toks brutalus, nes ir laikai kiti, bet ne mažiau aiškus: „Lenkija be Lietuvos gali, o Lietuva be Lenkijos – ne.“ Kitaip sakant, atėjo metas, kai galima pradėti naujosios unijos procesą.
Tikrai viskas labai palanku. Lenkija pirmininkauja Europos Sąjungai (ES). Europos Parlamentui vadovauja Jerzy Buzekas, o Parlamente reziduoja tas pats V. Tomaševskis. Geresnių sąlygų stumti prie vežimo netikusią Lietuvos ožką vargu ar bus. Tuo labiau kad 2014 metais baigiasi tarpvalstybinė Lietuvos ir Lenkijos sutartis. Kodėl ji negalėtų tapti valstybinė?
Žiūrint nepriklausomos Lietuvos Respublikos akimis, visa ta gana aiškiai sinchronizuota Lenkijos institucijų vadovų pareiškimų serija reiškia tokią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kokia negrėsė nė 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis.
Ką daro mūsų valdžia? Lietuvos prezidentė mano, kad L. Walęsa – garbingas žmogus. Nors jo akibrokštas yra neabejotinas įžeidimas ir Lietuvos valstybės pažeminimas. Tiesa, prezidentė pasakė, kad lenkų tautinis švietimas geriausias pasaulyje. Bet L. Walęsa atsisakė ordino būtent dėl to. Neišgirdo? Ar biuras blogai išvertė?
Lietuvos Seimo pirmininkė paskendusi parlamento rudens sesijos organizaciniuose darbuose, o laisvalaikiu – krepšinio peripetijose.
Lietuvos premjeras džiūgauja, kad D. Tuskas liepė Lietuvos lenkams eiti į mokyklą ir mokytis lietuvių kalbos.
Lietuvos užsienio reikalų ministras atostogauja. Žiniasklaida perduoda, kad kai kas ministrą liūdina, tačiau jis „į ginčus nesivelia“ – tegul sau lenkai šneka.
Lietuvos krašto apsaugos ministrė gedi vieno iš dviejų sudužusių Lietuvos karinių lėktuvų ir rauda, kad premjeras neskiria pinigų gynybai. Vyriausybės vadovas jai atsako, jog esame saugūs po NATO skėčiu. Juo labiau kad kokios nors agresijos atveju į Lietuvą mūsų ginti įžengtų NATO kontingento Lenkijos karinės pajėgos.
Kur mūsų darbščiausias, į visus memuarinius renginius spėjantis europarlamentaras, Saudargo-Skubiševskio pakto krikštatėvis Vytautas Landsbergis, kur visa mūsų europarlamentarų delegacija? Kada visi Lietuvą tvarkantys ir jai atstovaujantys žmonės pradės veikti kaip viena komanda – valstybės vadovybė?
Politologais save vadinantys rašytojai aiškina, kad visa, kas šiandien vyksta Lenkijoje, yra karštligė prieš rinkimus. Atseit atėjo ir praeis.
Atėjo, bet nepraeis. Ir ne atėjo, o iškilo. Iškilo tai, kas sudarė ilgaamžę Lenkijos santykių su Lietuva šerdį: absorbuoti šią karingą ir darbščią naciją, įvelkant ją į lenkų kalbos drabužį ir senbuvių baltų kraują perliejant į savo slaviškąjį. Kaip jau padaryta ne vienai genčiai.
Kad ir užtrunka tai amžių kitą, iki šiol viskas sekėsi neblogai. Kodėl nebaigus proceso iki galo, juk visos prielaidos – kaip ant delno. „Litvinų“ ūkis nualintas, tauta supriešinta ir išsivaikšto, dalis jos „šviesuolių“ net puikuojasi Lenkijos ordinais, o ginklu pasipriešinti kokiai nors kosovizuotai agresijai Lietuva nepajėgtų: kariuomenė, nors ir patriotiška, per maža, Europa rezignavusi.
Kas dar turėtų atsitikti – nesvarbu, ar Lenkijoje, ar Lietuvoje, – kad Lietuvos vadovybė pagaliau aiškiai pasakytų pasauliui: toks Lietuvos kaimynės Lenkijos elgesys nesiderina ne tik su ES valstybėms normaliu kaimyniškumu, bet ir su elementariausiomis dabartinėmis tarptautinės teisės normomis?
Tyla šiandien jau tampa aksominiu pritarimu ultimatumo dvasiai ir prasmei.
Voruta. – 2011, rug. 17, nr. 18 (732), p. 1, 4.
