Ukrainietis vienuolis bazilijonas kun. Vasilijus Zinko

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos ir Ukrainos valstybės turi gilias, ne kartą tarpusavyje persipynusias, istorines šaknis. Ryškūs švietėjiški bei kultūriniai ryšiai, kuriems, plečiant ekonominį abiejų šalių bendradarbiavimą, skiriamas vis didesnis dėmesys. 2017 m. bus minimas Rytų (Graikų) apeigų katalikų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (OSBM) 400 metų jubiliejus.

Šio ukrainiečių įkurto ordino lopšys – Vilnius (tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje), ordino kūrimo iniciatorius bei dvasinis vadovas yra Ivanas Kuncevičius (Ivan Kuncevič, šv. Juozapatas) ir jo aktyviausias bendradarbis Juozapas Veljaminas Rutskis (Josef Veljamin Rutskij). Lietuvoje įkurto Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuoliai tapo žinomi pastoracine, šviečiamąja veikla – statė bažnyčias (cerkves), vienuolynus, kūrė mokyklas, spaustuves – organizavo leidybinę veiklą. Išgarsėję vienuoliai bazilijonai iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino centro – Švč. Trejybės vienuolyno Vilniuje buvo kviečiami į įvairias vietoves dvasiniam – kultūriniam gyvenimui kelti: kūrėsi bazilijonų vienuolynai ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Ukrainos ir itin gausiai – dabartinės Baltarusijos teritorijose. XIX a. antrojoje pusėje, o ypač amžiaus pabaigoje, prasidėjus ukrainiečių emigracijai į Amerikos žemyno valstybes (Braziliją, Argentiną), kartu vyko ir vienuoliai – broliai ir tėvai (kunigai) bazilijonai. Ir tuomet, kai po Lietuvos-Lenkijos valstybių padalijimo į carinės Rusijos imperijos sudėtį patekusiose žemėse unitai ir ypač bazilijonai buvo pradėti naikinti, diasporoje (išeivijoje) bazilijonai kūrė vienuolynus, steigė mokyklas, rašė ir leido ukrainiečių vaikams vadovėlius, spausdino katalikiškus laikraščius, knygas.
Ukrainai atgavus Nepriklausomybę vienuoliai bazilijonai galėjo sugrįžti į tėvynę, kurioje, nors ir sulaukę garbingo amžiaus, intensyviai darbuojasi ne tik pastoracinėje srityje, bet ir perteikdami įgytas mokslo žinias. Vienas iš tokių Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino narių – tėvas Vasilijus Zinko (Vasilij Zinko) OSBM, 2007 metais paminėjęs du svarbius jubiliejus: vasario 15 dieną 85-erių metų amžiaus, o birželio 1 dieną – 60 metų kunigystės.
Kunigas V. Zinko OSBM ne kartą lankėsi Lietuvoje (Vilniuje, Šiauliuose, Bazilionuose), apie kurią plačiau sužinojo dirbdamas Brazilijoje iš vienuolės s. Rafailos (Vandos Rimkevičiūtės), kurios gyvenimui paskyrė vieną iš daugelio savo knygų.

Keli Vandos Rimkevičiūtės biografiniai duomenys
Sesuo Rafaila (Vanda Rimkevičiūtė (1896 02 19-1981 04 16) – Rytų apeigų katalikių Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų Tarnaičių kongregacijos vienuolė (tokio pavadinimo kongregaciją turi ir Lotynų apeigų katalikės, jos veikia ir Lietuvoje, o motininis namas – Panevėžyje). Dirbdamas Brazilijoje, kunigas su ja bendravo ir iš jau sergančios s. Rafailos sužinojo šeimos gyvenimo istoriją.
V. Rimkevičiūtės tėvas Aleksandras Rimkevičius (herbas Pabog) kilęs iš Užvenčio. Mažas, kartu su tėvu Onufrijumi Rimkevičiumi, 1863–1864 m. sukilimo dalyviu, ir visa šeima buvo ištremtas į Sibirą. Tėvas, neišlaikęs tremties kančių, greitai mirė. Motina Vilhelmina Borch fon Priker su sūnumi Aleksandru ir kitais vaikais sugrįžo į Lietuvą, tačiau negalėdama čia pasilikti, išvyko į Lenkiją pas V. Borch fon Priker tėvus.
Baigęs studijas, A. Rimkevičius tapo inžinieriumi, tiesė geležinkelį. Greitai buvo paskirtas Rytų – Vakarų (Transsibiro) geležinkelio vyriausiuoju inžinieriumi. Būtent tada, gyvendamas Kijeve, susipažino su kijeviete Marusia Bylivska, pamilo ją, sukūrė šeimą. Iš jų santuokos gimė Vanda. Mirus Marusiai, trečius metukus einanti mergaitė buvo atvežta į Lietuvą.
1908 m., palaidojęs ir antrąją žmoną Luizą Amaliją, netekęs motinos, Aleksandras Rimkevičius su Vanda ir Felicija (dukra iš antros santuokos), išvyko į Braziliją, kuri jį buvo sužavėjusi kelionės po pasaulį metu. Įsikūrė netoli ukrainiečių, bendravo su vienuoliais bazilijonais.
Vanda, būdama išsilavinusi ir mokėdama daug užsienio kalbų, lengvai išmoko ir ukrainietiškai. Vienuolių bazilijonų prašoma pradėjo dirbti ukrainiečių mokykloje. Pedagoginį darbą tęsė ir įstojusi į Rytų apeigų katalikių Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų Tarnaičių kongregaciją, pasirinkdama vienuolinį Rafailos vardą.
V. Rimkevičiūtės veikla, ugdant ukrainiečių ir brazilų jaunimą, buvo tokia reikšminga, kad 1968 m. jai suteikė Prudentopolio miesto Garbės pilietės vardą, o po mirties, 1983 m., Prudentopolyje s. Rafailos vardu pavadinta gatvė. Tai vienintelė lietuvaitė (ji save vadino lietuvaite), kurios nuopelnai taip gražiai įvertinti Brazilijoje.
Ukrainoje ne vieno leidimo sulaukusi kun. V. Zinko knyga, kuroje gražiai įamžintas lietuvaitės, egzilyje dirbusios kitų tautų – Ukrainos ir Brazilijos – vardui, aktuali ir Lietuvai. Knyga ne tik išversta į lietuvių kalbą, bet ir parengta mokslinė  monografija „Vasilijaus Zinko studija Sesuo Rafaila : istorinis-biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“.  Tai bus pirmoji Šiaulių universiteto, Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto ir Metropolito Josifo Veljamino Rutskio Filosofijos teologijos studijų bazilijonų instituto bendrai išleista mokslinė monografija (tarp minėtų aukštojo mokslo institucijų pasirašytos bendradarbiavimo sutartys).
Tad dera žvilgterėti ir į kun. V. Zinko OSBM biografinius faktus, jo darbuotę.

V. Zinko šeima Ukrainoje: tėvai, vaikystė, mokslo metai
Mykolo Zinko (Mikolo Zinko, 1886-1957) ir Marijos Šidlovskos (1894–1956) šeimoje netoli Būgo Sokalių miestelyje (100 km nuo Lvovo šiaurės link ir mažiau nei 30 km nuo Vladimiro – Voluinės miesto, kur gimė Šv. Juozapatas) 1922 m. vasario 15 d. gimęs pirmagimis buvo pakrikštytas Volodymyro Eugenijaus (Volodymyr Evgen) vardu, įstojęs į vienuolyną pasirinko Vasilijaus vardą. Vėliau gimė Bohdanas (mirė mažas), o 1928 m. gimė sūnus Romanas.
Mykolas Zinko – austrų žandaras, kilęs iš Vadovicų (žandaru jis dirbo iki 1918 m.), 1918 m. lapkrityje pėsčias atėjo iš Krokuvos Ukrainą. Atkeliavo ginti Ukrainos (nors jo motina buvo lenkė, tačiau vaikai išauginti ukrainietiška dvasia). Jis tapo Starhordo kaimo komendantu. Lenkams užėmus Ukrainą, ėmėsi komercinės veiklos – dirbo kaimo prekyboje.
Marija Šidlovska – Zinko buvo ligota, tad tvarkėsi namuose, prižiūrėjo vaikus.
Namuose buvo didžiulė tiems laikams biblioteka. M. Zinko užsakydavo Lvove leistą žurnalą vaikams „Skambutis“ (Dzvonoček), kurio nekantriai laukdavo Vasilijus. Jam labiausiai patikdavo spręsti užduotis, aišku, neapsieidavo be tėvo pagalbos. Zinko šeimos bibliotekoje dėmesio sulaukė ir Žovkvoje leistas vienuolių bazilijonų mėnraštis „Misionierius“ (Misionar). 1930–1932 m. pacifikacijos laikmečiu, M. Zinko garsiai skaitydavo apie vykstančius teismų procesus. Motina, klausydama tų žiaurių įvykių, verkdavo. Ašarą nubraukdavo ir tėvas. Tėvas gyrė ir didžiavosi jaunais didvyriais, nebijančiais jokių pavojų. Tokie šeimos vakarai nuo jaunų dienų formavo būsimo bazilijono V. Zinko nacionalinę savimonę, meilę savo kraštui, savo kalbai. Vasilijus pamėgo žurnalą „Misionierius“ ir noriai skaitė paaugęs.
M. Zinko gaudavo ir kitų laikraščių, dar leidžiamų lenkų – žydų, kurioje buvo rašoma apie lenkų gyvenimą Brazilijoje. Taip Vasilijus pirmą kartą sužinojo apie šią valstybę, kuri daug vėliau taps jo antrais namais.
Volodymyras Eugenijus, baigęs šešiametę pradžios mokyklą Sokaliuose, labai troško mokytis toliau. Tačiau Lenkijos potvarkiu, visi kurie norėjo mokytis valstybinėje gimnazijoje, turėjo paimti iš Rytų apeigų katalikų bažnyčios gimimo metrikus ir pernešti į lenkų katalikų bažnyčią. Kitaip į valstybinę gimnaziją nepriimdavo. Motinai kategoriškai paprieštaravus: „Niekada gyvenime!“, sūnus įstojo į Mažąją redemptoristų* seminariją Zbojskuose, netoli Lvovo (maždaug 100 km į pietus nuo Sokalių) – čia mažiau reikėjo mokėti už išlaikymą. Pas redomptoristus jis mokėsi dvejus metus, t.y. 1934–1936 m.

V. Zinko šeima emigracijoje
Tėvai, negalėdami pragyventi, 1936 m. pabaigoje emigravo į Argentiną. Reikėjo pinigų ne tik kelionei, bet ir ne mažiau 1000 dolerių gyvenimo svetimoje valstybėje pradžiai – be tiek neįsileisdavo į šalį. Mat, jei atvykus nepavyktų greitai įsidarbinti, tai turėtų iš ko pragyventi. Tėvai jau iš anksto labai taupė, be to viską pardavė: namą, žemę, gyvulius, daiktus, tad galėjo surinkti reikiamą sumą.
Zinko šeima pasiekė Gdynę ir iš ten laivu 1936 m. lapkričio 11 d. išplaukė į nežinomą, tačiau girdėtą šalį. Tuo pačiu laivu keliavo kelios ukrainiečių šeimos ir daug žydų. Plaukė beveik mėnesį.
Pasiekę Amerikos žemyną, Zinko šeima apsigyveno Argentinos Čiako provincijoje. Tėvai čia nusipirko nedidelę trobelę, dirbo žemę, augino linus. Tačiau nepamiršo ir spaudos. Vos atvykę tapo „Ukrainiečių žodžio“ (Ukrainskoje slovo) skaitytojai. Šį laikraštį leido Švietimo (Prosvita) draugija. Be to gaudavo Šaulių draugijos Argentinoje laikraštį „Mūsų šauksmas“ (Naš klyč). Dera pastebėti, kad Šaulių draugija vėliau tapo Ukrainos valstybinio atgimimo susivienijimu. Be to, buvo leidžiamas ukrainiečių švietėjiškas žurnalas „Žinios“ (Znanja), vėliau pavadintas „Šviesa“ (Svitlo).
Ieškodami geresnio uždarbio, 1941 m. tėvai pardavė trobelę ir išvyko į Buenos Aires. Don Torkvato nusipirkę namą apsigyveno, o tėvas iš ten važinėjo dirbti į Buenos Aires. Dar po kurio laiko jauniausiajam Zinko sūnui Romanui pasistačius namą Monro – ten persikėlė ir tėvai. Mat Romanas buvo baigęs Otokrauzo saleziečių** kolegija Buenos Aires, vėliau – La Plato universitetą, kur jis įsigijo laivų statytojų profesiją. Tačiau baigęs, jis dirbo inžinieriumi- techniku elektros srityje (namų elektros pramonėje).

Vasilijaus mokslai: gimnazija, seminarija, studijos Romoje
1939 m. iš Argentinos išvyko mokytis į Braziliją, į Prudentopolį pas vienuolius bazilijonus***, kadangi čia įsikūrę redemptoristai buvo ne ukrainiečiai. Tėvas Mykolas Zinko kreipėsi į kun. Marijaną Škirpaną OSBM, prašydamas, kad šis priimtų sūnų Vasilijų į seminariją ir greitai sulaukė teigiamo laiško.
V. Zinko pora metų (1939–1941 m.) mokėsi Prudentopolio gimnazijoje. Po to įstojo į vienuolių bazilijonų seminariją, tapdamas vienu iš pirmųjų Šv. Juozapo seminarijos auklėtinių. Seminarijoje mokėsi 8-erius metus: noviciatas, scholastikos, filosofijos bei teologijos studijos.
Iš pradžioje noviciatas buvo Prudentopolyje, tačiau augant vienuolių skaičiui, mokytis scholastikos bei kitų mokslų seminaristai buvo perkelti į Irasemą (Santa Katarinos valstija).
Noviciatūroje buvo griežta tvarka. Atsikėlusių prieš penkias (kėlėsi 4,50 min.) ryto jaunuolių laukė maldos, konferencijos, fiziniai darbai. Tad įtemptai tiek dvasiškai, tiek fiziškai padirbėję vakare pusę devynių guldami, miegodavo kaip užmušti. Dalis novicijų tapo dvasininkais, kiti – liko broliais (dirbo įvairius fizinius darbus: vienas iš jų tapo vienuolyno dailide, jis itin mėgdamas meną, tapė ikonostasus ir pan.).
Studijuodami scholastikos mokėsi Bažnyčios istorijos, retorikos, kalbų (ukrainiečių, portugalų, lotynų, graikų, vokiečių), Ukrainos istorijos, fizikos. Buvo klausomos gero auklėjimo – gero tono, elegancijos paskaitos.
Per filosofines studijas dėstytos tokios disciplinos: filosofija, teodicėja, logika, kosmologija, psichologija, kritika, ontologija, etika ir estetika.
1947 m. pradžioje bazilijonai seminaristai iš Irasemos vėl perkelti į Prudentopolį. Čia – paskutinė studijų pakopa – teologija. Buvo skaitomi šie kursai: apologetika, dogmatika (tikėjimo tiesos), moralinė teologija, pastoralinė teologija (kaip elgtis su žmonėmis), egzegezė (Šventojo Rašto aiškinimas), kanoninė (kanonų) teisė ir Bažnyčios istorija. Dogmatikoje dar buvo išskirti detalesni kursai: mariologija (Marijos mokymui skirtos paskaitos) ir kristologija (Kristaus istorijai bei jo veiklai skirtos studijos).
Visas paskaitas dėstė tik dvasininkai ir tik lotynų kalba. Ukrainietiškai kalbėdavosi rekreacijos metu. Baigiant mokslus 1947 m. birželio 1 d. Lotynų apeigų katalikų vyskupo Don Antonio Mazarotto (Brazilijos italo) įšventintas kunigu. Tuo metu kunigais buvo įšventinti trys: Borysas Kocijus (Borys Kocyj), Marijanas Stružakas (Marijan Stružak) ir Vasilijus Zinko. T. Vasilijus Zinko primicijas – pirmąsias šv. Mišias aukojo Prudentonopolyje (praėjus savaitei po įšventinimo) ir tik po 5-erių metų jas galėjo aukoti giminėms Buienos Aires. Tačiau motina šiose Mišiose nebegalėjo dalyvauti – ji sunkiai sirgo ir gulėjo ligoninėje.
Žinių gilinti kun. V. Zinko OSBM 1947 m. gruodį išvyko į Europą. Nuo 1947 m. gruodžio iki 1949 m. spalio mėn. Romoje Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete studijavo Bažnytinę – Kanonų teisę. Romoje t. Vasilijus užbaigė ir Prudentopolyje pradėtas dviejų metų teologijos studijas, apginė licenciato darbą „Apie Dievo Tarnų stebuklus beatifikacijos ir kanonizacijos bylose“, už kurį jam buvo suteiktas teisės magistro vardas.

Darbas Brazilijoje (1949–1952)
Deja, panaudoti mokslo žinių gimtojoje Ukrainoje vienuolis mokslininkas negalėjo – Ukraina, kaip ir Lietuva tuomet kentė sovietinę okupaciją. Tai buvo tikinčiųjų ir Bažnyčios persekiojimo laikmetis. Tad sugrįžo į Braziliją. Čia tris metus (iki 1952 m.) dirbo seminarijoje, padėjo pastoracinėje veikloje, lankė kolonijas.
Brazilijoje kun. V. Zinko OSBM parašė naują konstituciją Šv. Onos seserims, kurios įkurtos 1932 m. kaip III pranciškonų ordinas (tretininkes) ne Ukrainoje, o Paranos provincijoje Brazilijoje  (galima palyginti su lietuvaitėmis Šv. Kazimiero seserimis, kurios savo kongregaciją pirmiausia įkūrė taip pat ne tėvynėje, o Amerikos žemyne). Tačiau iš jo pateiktos naujos konstitucijos buvo pasinaudota tik aprašytais drabužiais.
Irasemoje, į kurią buvo perkelta tėvų bazilijonų seminarija – scholastikos ir filosofijos studijos t. V. Zinko OSBM šešiolika klierikų mokė ukrainiečių kalbos, Ukrainos literatūros bei pasaulio istorijos.

Darbas Argentinoje (1952–1962)
Po trijų metų darbo Brazilijoje kun. V. Zinko OSBM daugiau nei dešimt metų (1952–1962) darbavosi Argentinoje: pradžioje Misiones provincijoje, o nuo 1959 m. sausio mėnesio – Buenos Aires. Be pastoracinės veiklos kunigas daug dėmesio skyrė jaunimui: mokė vaikus, buvo skautų kapelionu.
1952–1958 m. jis buvo klebono padėjėju, administratoriaus koadjutoriumi, aptarnavo aplinkines parapijas.
Žymi kunigo pedagoginė veikla. Tik atvykęs kun. Vasilijus pusantrų metų buvo Mažosios seminarijos Apostoles direktoriaus pavaduotoju,vėliau prefektu. Parapijinėje mokykloje dėstė tikybą. Per vasaros atostogas dirbo vaikų stovyklose.
T. V. Zinko dalyvavo organizacijų veikloje:  prie bažnyčios veikusioje „Marijos draugijoje“ bei pasaulietiškoje Argentinos ukrainiečių studentų sąjungoje.
Dirbdamas Buenos Aires rašė į Brazilijoje leidžiamą „Darbą“ (Pracia) ir „Misionierių“, Argentinoje ėjusiam „Ukrainiečių žodžiui“, „Mūsų šauksmui“, „Gyvenimui“ (Žitja), Čikagoje leistam „Horizontui“, Filadelfijoje – „Keliui“, Kanadoje – „Šviesai“ ir kitiems leidiniams.

Vėl Brazilijoje (1962–1994)
1962 m. sugrįžęs į Braziliją t. V. Zinko OSBM išdirbo 32 metus. Jis buvo dvasios tėvu Šv. Juozapo seserų naujokyne Viktorijos linijoje (Kruz Mašado), tapo dvasingu misionieriumi, profesoriavo kunigų seminarijoje. Be pastoracinio ir pedagoginio darbo ėmėsi žurnalistinės veiklos: redagavo savaitraštį „Darbas“ (1962–1994), mėnraštį „Misionierius“. Vyskupas J. Martinec OSBM, pavedė t. V. Zinko į ukrainiečių kalbą išversti Jono Auksaburnio Dieviškąją Liturgiją. Kai ji buvo išversta, vyskupas 1966 m. išsiuntė aprobuoti Apaštalų Sostui. Pasirodo, tokį vertimą jau atlikęs Palaimintasis Juozapas Slypijus ir jo darbas jau buvo aprobuotas, o 1967 m. buvo išspausdintas. Tada  t. Vasilijus ėmėsi versti įvairias maldas.
T. Vasilijus tapo dvasinis vadovas Švč. Nekaltosios Mergelės  Marijos seserų Tarnaičių noviciate (1963–1970), Šv. Onos seserims katechetėms (1964–1972) ir Šv. Juozapo Sužadėtinio seserims (1979–1985). 8-erius metus buvo seserų Tarnaičių ir Šv. Onos seserų katechečių nuodėmklausys, dirbo Marijos Širdies namų ligoninės kapelionu.

T. Vasilijus Zinko OSBM tėvynėje
Pagaliau 1989 m. lapkričio 20 d. Ukrainos vyriausybei priėmus nutarimą legalizuoti Rytų apeigų katalikų bendruomenes, o 1991 m. rugpjūčio 24 d. paskelbus Ukrainos Nepriklausomybę, daugeliui mokslo bei kultūros veikėjų diasporoje susidarė galimybė sugrįžti į Ukrainą. Į Ukrainą, padėti atsigauti tikintiesiems, pradėjo grįžti ir dvasininkija. 1994 m. vasario 23 d. į Tėvynę sugrįžo ir  t. Vasilijus Zinko OSBM. Pakilęs lėktuvu Kurityboje per San Paulą, Frankfurtą prie Maino, Varšuvą nusileido centriniame Vakarų Ukrainos mieste Lvove.
Išvykęs iš gimtinės paauglys (eidamas 14 metus) ją pamatė tik po 58 metų turėdamas jau 72 metus, tačiau pilnas jaunatviškos energijos.
Grįžęs į tėvynę, V. Zinko OSBM stengėsi įsijungti į įvairiausią veiklą.
Ketverius metus 1994–1998 m. buvo Šv. Šeimos seserų kongregacijos ir Šv. Juozapato seserų kongregacijos dvasios tėvu. 12 metų vadovavo kontempliatyvioms bazilijonėms (1994–2006), kurių iš pradžių tebuvo tik septynios, o dabar išaugę iki pusšimčio.
Kunigui sugrįžus į tėvynę, Lvove veikė katalikiška radijo stotis „Prisikėlimas“ (Radijo Voskresenja) visai Ukrainai. T. V. Zinko OSBM kalbėdavo kartą per savaitę. Po 12 paskaitų yra skaitęs tokiomis temomis: „Pirmiausia – būti žmogumi“, „Apie charakterį“ ir  „Iš vienuolijų istorijos“.
Sugrįžęs į Ukrainą ir, turėdamas didžiulę redaktorinio – žurnalistinio darbo patirtį, kun. V. Zinko OSBM pasisiūlė redaguoti atnaujintą mėnraštį „Misionierius“, kuris vėl buvo leidžiamas Žovkvoje. 1997 m. rugsėjo 1 d. pastoracinei veiklai jis buvo perkeltas į Červonogradą, aptarnavo Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seseris Tarnaites ir Švč. Jėzaus Širdies seseris. Červonograde dirbo iki 1997 m. gruodžio 24 d., kartu tvarkydamas Žovkvoje leidžiamą „Misionierių“.
1998 m. paskirtas Lvovo Šv. Andriejaus bažnyčios kunigu (gyvena Šv. Onufrijaus vienuolyne). Čia kun. V. Zinko OSBM 2007 m. sulaukė 85-erių metų jubiliejaus bei atšventė kunigystės 60-metį.
Ir sugrįžęs į Ukrainą buvo kviečiamas misijoms. Iki 2000 m. pabuvojo 43 vietose. Iš viso Argentinoje, Brazilijoje ir Ukrainoje pravedė 220 misijų.
Tėvynėje taip pat nenutolo nuo pedagoginio darbo. 1995–1996 m. Lvovo Dvasinėje seminarijoje  dėstė Bažnyčios istoriją ir pastoracinę psichologiją. Vienerius metus (1996) dirbo Miškų technikos universitete. Ketverius metus (2000–2004) Lvovo Ivano Franko nacionaliniame universitete Ekonomikos fakultete. Įvairių kursų studentams jis dėstė etiką, religijos istoriją, politologiją, sociologiją. Jau devynerius metus (nuo 1999 m.) dėsto Veterinarijos universitete. Pastaroji aukštoji mokykla 85-mečio proga kunigą V. Zinko OSBM apdovanojo specialių diplomu.
Kunigas dalyvauja ir mokslinėse konferencijose, skaitydamas pranešimus ar įsijungdamas į diskusijas, bendradarbiauja spaudoje. Kalba, kad kasdieną privalo parašyti kelis lapus ir daug skaityti. Pagal kun. V. Zinko, jei žmogus per metus neperskaito nors dvidešimties knygų, jis negali savęs laikyti kultūringu ir išsilavinusiu.
Grįžęs į gimtinę t. V. Zinko OSBM jau gerokai daugiau negu 10 metų tęsia pastoracinę, pedagoginę veiklą, nepaleisdamas iš rankos plunksnos, kurią rimtam darbui į paėmė turėdamas 23 metus.

Publicistinė kunigo V. Zinko OSBM veikla
Kadangi kun. Vasilijus Zinko OSBM ėmėsi plunksnos 1946 m., tai jo straipsnių randama daugelyje ukrainiečių kalba leidžiamų periodinių leidinių ne tik Brazilijoje (Darbas, Misionierius), bet ir Argentinoje (Ukrainiečių žodis, Mūsų šauksmas, Gyvenimas), Čikagoje  (Horizontas), Filadelfijoje (Amerika, Kelias, Misionierius), Niujorke (Laisvė), Kanadoje (Šviesa), Egmonte (Katalikų akcija, Ukrainiečių žinios), Jorktaune (Gelbėtojo balsas, Logos), Toronte (Mūsų tikslas), Vinipege (Poelgis). Jo straipsnių yra ir Europoje spausdintuose ukrainiečių leidiniuose Paryžiuje (Ukrainiečių balsas), Miunchene (Krikščioniškas balsas, Pergalė). V. Zinko bendradarbiavo ir kitomis kalbomis leistuose leidiniuose, pažymėtinas Argentinoje ispanų kalba leistas katalikiškas dienraštis „Tauta“.
Daug straipsnių išeivijos periodikoje pasirašyta įvairiausiais slapyvardžiais. Tačiau žmonės, juos skaitydami, suprato, kad taip dvasingai tegali kalbėti tik kunigas.
Kun. V. Zinko redagavo du svarbius leidinius Brazilijoje „Darbą“ ir „Ukrainiečių misionierių Brazilijoje“ (sutrumpintai vadinamą „Misionieriumi“).
Nuo 1962 m., kun. V. Zinko OSBM ėmęs vadovauti vienam „Darbo“ skyriui, greitai tapo viso laikraščio redaktoriumi. Jo redaktoriavimo metu šešių puslapių laikraštis tapo periodiniu leidiniu, pritraukė naujų korespondentų, išplėtė skaitytojų ratą, atnaujino kalendoriaus leidimą.  Redaktorius atliko svarbų darbą platindamas leidinį. Susikristalizavo „Darbo“ struktūra, atskiri skyriai.

Kunigo V. Zinko OSBM literatūrinė veikla
Pirmieji kun. V. Zinko eilėraščiai išspausdinti jau minėtame studentų bazilijonų parengtame ir išleistame jubiliejiniame almanache, jubiliejiniame „Darbo“ kalendoriaus leidinyje. Nemaža poezijos posmų išspausdinta „Misionieriuje“, kai kurie iš jų virtę dainomis, kompiuteriu surinkta ir įrišta knyga, kurioje daugiau nei 100 eilėraščių.
Kun. V. Zinko įvairiomis temomis rašęs straipsnius periodikoje, plėsdamas tematiką, pradėjo rašyti ir knygas. O jų parašyta tikrai nemažai. Iki 1993 m. išleistų knygų sąraše 41. O nuo 1993 m. iki 2007 m. – jų išleista dar šešiolika.
Kun. V. Zinko yra parašęs originalių bei išvertęs iš kitų kalbų įvairios apimties knygų. Trys knygos pasirodė Volodariaus Buženko (Volodar Buženko) slapyvardžiu (taip autorius įamžino šalia gimtinės tekėjusio Bugo vardą).
Daugelyje kunigo parašytų knygų minimi asmenys: dvasininkai, seserys vienuolės ar pasauliečiai, kuriuos autorius pažinojo, su jais bendravo – tad neatsitiktinai kiekvienoje jų nemažai svarbių autobiografinių detalių. Būtina pažymėti, kad pasakodamas istorinius įvykius, t. V. Zinko mėgsta persikelti į kitą laikotarpį – pateikti savotiškas impresijas, kurias skaitytojui kartais sunku suprasti…
Kun. V. Zinko parašytus darbus galima suskirstyti tematiniu požiūriu: religijos istorijos leidiniai, dalykinė literatūra, įstatai, maldos, rekolekcijų medžiaga, dvasingumo problemos ir jų sprendimo būdai, istorinės apybraižos, vadovėliai, apysakos, gebėjimas atsiliepti į opias laikmečio problemas. Išskirtini vertimai. Tačiau dera pastebėti, kad mūsų išskirta tematika nėra griežta – ne vieną kun. V. Zinko parašytą darbą galima priskirti kelioms mūsų čia išvardintoms kryptims.
Kaip ilgai išeivijoje dirbęs pedagogas, galėjo parašyti knygą ir apie ukrainiečių mokyklą Brazilijoje. T. V. Zinko OSBM ne tik dirbo pedagoginį darbą, bet rašė knygas, taip tuo metu reikalingas besimokantiems ukrainiečių vaikams, jų katechizacijai, seminaristams, dvasininkams, pats itin brangindamas ukrainiečių kalbą, stengėsi, kad ir kiti ją mokėtų.
Kunigo dėmesio sulaukė ir Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų Tarnaičių vienuolė s. Rafaila (Vanda Rimkevičiūtė) ugdžiusi ukrainiečių (ir ne tik jų) jaunimą Brazilijoje. Dera pastebėti, kad knyga apie ją tapo populiaria ir sulaukė ne vieno leidimo. Tai gražus lietuvaitės veiklos pavyzdys išeivijoje, skatinantis ieškoti įvairių analogų.
Be originalių darbų svarbūs vertimai. Čia galima išskirti dvi kryptis: dvasinę literatūrą (maldos, šv. Mišios) ir pasaulietinę. Iš pastarosios minėtina vieno redemptoristo knyga apie jaunimo ateitį, kurią iš portugalų kalbos išvertė kun. V. Zinko OSBM.
Reikšmingi Rytų apeigų katalikų Bažnyčios istorijai jo atlikti maldų bei šv. Mišių vertimai. Jau 1956 m. vienuoliams bazilijonams iš senosios slavų kalbos į ukrainiečių kalbą verstus akafistus išspausdintus bazilijonų maldyne, išleido Romoje. Po kurio laiko 1964 m., 1967 m., 1971m. ir 1973 m. nauji jo išversti akafistai pasirodė Prudentopolyje.
Dvejais metais anksčiau negu Antrasis Vatikano susirinkimas, 1963 m. ukrainiečių kalba buvo išleistas brevijorius su šventomis Mišiomis. Kai kurios maldos jau buvo spausdintos laikraštyje „Darbas“.  Pastebėtina, kad iki Antrojo Vatikano Susirinkimo unitai meldėsi senąja slavų kalba. Po jo, pertvarkius Rytų apeigų katalikų Bažnyčią, 1967 m. oficialiai pradėta vartoti ukrainiečių kalba. Tėvas V. Zinko OSBM jau 1960 m. Evangeliją pradėjo skaityti ukrainiečių kalba, o 1967 m., pradėjus melstis ukrainietiškai, minėtąja knyga naudotasi oficialiai.
Pažymėtini Rytų liturgijos vertimai iš įvairių kalbų: Šv. Jokūbo (iš senosios slavų kalbos), chaldėjų – malabarų (iš vokiečių ir italų kalbų), Aleksandrijos – koptų apeigų (iš italų kalbos), armenų (iš portugalų, ispanų ir italų kalbų), maroniečių (iš portugalų bei italų kalbų), etiopų (iš vokiečių ir italų kalbų) bei Sirijos (iš italų kalbos). Kadangi Rytų apeigų katalikų dvasininkas gali aukoti šv. Mišias visomis Rytų apeigomis, tai kun. V. Zinko, kaip matome, gana daug jų išvertė į ukrainiečių kalbą, kad jomis misijose galėtų pasinaudoti ukrainiečių dvasininkai.
Svarbus kun. V. Zinko OSBM indėlis iki tol niekieno specialiai netraktuotai teologijos daliai – ritologijai. Kunigas yra nagrinėjęs kelis Ritus – Vakarų: tai ritus-romanus, ritus-ambrozianus (Milanas), ritus-mozarabikus (Ispanija) ir penkis Ritus – Rytų: ritus-antiochenus (Sirija), ritus-aleksandrinus (Egiptas – koptai ir etiopai) ritus-chaldeus (Irakas), ritus-armėnus, ritus-grekus arba bizantikus. Šiems tyrinėjimams jis išvertė dalį knygos „Die heilige Meзliturgie nach dem armenischen Ritus mit einer ausfuhrlichen Einleitung. Wien: Verlag der Mechitharisten – Kongregation. 1995. 96 s.“ bei „Liturgia da Santa Missa no Rito catolico maronita. Sao Paulo. 1977. 48 s.“

T. Vasilijus Zinko ir Lietuva
Rašydamas knygą apie mišrios šeimos – lietuvio Aleksandro Rimkevičiaus ir ukrainietės Marusios Bylivskos dukrą Vandą Rimkevičiūtę – seserį Rafailą, su kuria kunigui teko nemažai bendrauti, klausyti bei užsirašyti jos prisiminimus, jis troško pamatyti ir tą vietą Lietuvoje, kurioje gimė kilmingas Vandos tėvas Aleksandras Rimkevičius (herbas Pabog), kurioje ir pati Vanda, anksti mirus motinai, auginama močiutės Vilniuje, ne kartą lankėsi. Tad t. Vasilijus Zinko OSBM grožėjosi Užvenčiu ir ten esančia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, lankėsi ir kitose Lietuvos vietose.
Brazilijoje apie Lietuvą jis jau buvo girdėjęs iš s. Rafailos pasakojimų, o 1991 m. ukrainiečiams – Rytų apeigų katalikams Vilniuje atgavus Švč. Trejybės bažnyčią, kun. V. Zinko OSBM pirmą kartą Lietuvoje apsilankė vos grįžęs į Tėvynę iš Brazilijos – 1994 m. Nuo to laiko beveik kas metai, o kartais net kelis kartus per metus atvyksta įvairioms religinėms šventėms – ypač Šv. Juozapato dienai: aukoja šv. Mišias, sako pamokslus. Dalyvauja ir kultūriniuose bei moksliniuose ukrainiečių draugijų organizuojamuose renginiuose. T. V. Zinko OSBM dalyvavo ir ne vienoje konferencijoje, skirtoje Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje (reikia pasakyti, kad jų 2001–2007 m. buvo suorganizuotos aštuonios: keturios Lietuvoje ir keturios Ukrainoje). Tarkim, 2003 m. gegužės 15–17 dienomis Ukrainoje (Lvove, Krechove bei Dobromile) vykusioje antrojoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, iš ciklo  Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas „Dobromilo  reforma ir Ukrainos bažnyčios atgimimas“ buvo perskaitytas t. Vasilijaus Zinko OSBM pranešimas apie Šv. Tėvo Leono XIII Apaštalinę konstituciją (jis tuomet dalyvavo kitoje konferencijoje). Konferencija buvo skirta Dobromilo reformos 120 metų bei noviciato įsteigimo Krechive 100 metų jubiliejams.
Dvasininkas ne kartą lankėsi Šiaulių universitete bei netoli Šiaulių esančiame kadaise vienuolių ukrainiečių įkurtame Bazilionų miestelyje (į tuo metu vadintą Padubysio vietovę broliai žemvaldžiai Beinoriai vienuolius bazilijonus pasikvietė 1749 m. Vienuolių veiklos dėka miestelis greitai augo, plėtėsi ir vietovė imta vadinti Bazilionais). Tai vienintelė vieta pasaulyje įamžinusi vienuolių vardą.
T. Vasilijus OSBM dalyvavo ir keliuose Bazilionų vidurinės mokyklos organizuotuose renginiuose, skaitė pranešimus, dalijosi prisiminimais iš darbo Argentinoje ir Brazilijoje, mokyklos bibliotekai padovanojo ne vieną savo knygą.
Kunigą džiugina Lietuvos gamta, sutiktų žmonių nuoširdumas, geranoriškumas – tai tarsi jo pažinotos s. Rafailos jaunystės gyvenimo atgarsiai, su kurios veikla jis taip trokšta supažindinti Lietuvos skaitytojus jų gimtąja kalba.
 
Voruta. –  2008, bal. 26, nr. 8 (650), 9.
Voruta. –  2008, geg. 10, nr. 9 (651), 9.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra