Ukraina: Tertium non datur

Autorius: Data: 2012-01-03, 15:40 Spausdinti

Vasilis KAPKANAS

Išgyvename civilizacijų priešpriešos laiką.

Europos civilizacija grindžiama krikščionybe. Bet kas, bandantis pašalinti krikščionybę iš šios civilizacijos, turėtų suvokti, kad tokiu būdu daro žingsnį jos sunaikinimo link – palikta be savo esmės, Europos civilizacija kris. Tai pastaraisiais laikais kalbama ir ne pirmą kartą, ir ne vieno žmogaus.

Daugelis mąstytojų kalba apie „laikų kaitą“ – įprastų gyvenimo pamatų, vertybinių pagrindų, mąstymo ir savimonės kaitą.

Europos civilizacijai meta iššūkius kitos, kurios siekia gyvenamosios erdvės savo plėtrai. Tokia jau esmė žemiškojo gyvenimo – užtikrinti savo egzistencijos erdvę. Ši esmė atsekama nuo paprastų iki aukštesnių – ir augalų, ir gyvūnų gyvybės formų, baigiant gyvybės formų viršūne Žemėje – žmogumi.

Tokia kova dėl egzistencijos niekados per visą Žemės istoriją nesustojo net minutei. Užkariautą vietą užpildo kita gyvybės forma, kita egzistencijos forma.

Ir žmogus šioje kovoje už vietą po saule tikrai nėra išimtis. O ta vieta yra ribota – fizine, teritorijos, pragyvenimo išteklių prasme. Ribota ir žmogui duotų galimybių aprėpti jį supančio pasaulio įvairovę. Civilizacijos savo pasiekimus noosferoje, visų pirma – kultūroje, religijoje, jų apraiškas materialioje ir nematerialioje formoje sprauste įspraustos, taip įtvirtindamos savo pirmenybę.

Bet kokiu atveju, žmogaus civilizacinių pasiekimų kova tęsiasi, nesustodama nei akimirkai, neatsižvelgiant į tai, kiek mes tai suprantame ir ar suprantame iš viso – juk tuščios vietos po saule nebūna. Už teisę būti ten vyksta amžina kova.

Dabartiniame amžiuje ji įgauna tobulumo, pereina į kitas kokybes.

Mes tampame liudininkais, kai ne kardas ar branduolinis ginklas, bet per kultūrą, ar tiksliau, per jos pakaitalą vyksta erdvės valymo procesas pradžioje savimonėje, mentalitete – kad į žmogaus protą įžengtų „savos“ vertybės, joms būtų suteiktas garantuotas egzistavimas – o po to ateis laikas pasikeitimams ir fizinėje gyvenimo išraiškoje.

Taigi nenaudojant jėgos, galima išgauti pageidaujamą rezultatą. O jeigu dar pridėtume ekonominius poveikio svertus, tai kaip čia nesuvoksi, kokiu būdų lengviausia užtikrinti gerovę, ekonomikos augimą tam tikroje šalyje. Ir visai nereikia daugiau griebtis tokių pasenusių ir „purvinų“ priemonių ir formų, kaip karas, nelaisvė, prekyba vergais. Visa tai yra visai įmanoma padaryti civilizuočiau, tiesa?

Nepaisant vidaus kovos formų dėl geresnės gyvenimo erdvės Europos civilizacijos viduje, vyksta ir jos nuolatinė išorės kova su kitomis, besivystančiomis civilizacijomis – Rytų, Afrikos.

Jau seniai ne paslaptis, kad Rytų civilizacija turi savo gerai apgalvotus planus dėl vienos ar kitos gyvenamosios erdvės paveržimo. Pavyzdžiui, kaip turėtų atrodyti ta pati Europa po 20-ies ar 50-ies metų. Tai aiškiai suvokia civilizacijų lyderiai, dvasiniai vadovai. Tam, kad tokia konfrontacija neįgytų aštrių formų, nuolat vyksta jų nelengvas dialogas.

Žinoma, išvengti atvirų konfliktų šioje kovoje ne visada įmanoma. Taigi mes tampame liudininkais, kaip iš tikrųjų atrodo ši priešprieša: Irakas, Rugsėjo 11-oji, Orissa Indijoje ir t. t.

Ukrainai šiais laikais teko atsidurti ant Rytų ir Vakarų civilizacijų minkštų kovos formų ašmenų.

Laikais, kai tiesos išsaugojimui žodžiais ir veiksmais, esmės laikymuisi žmogaus gyvenimo veiksmų ir procesų formose pradeda kaip priešprieša būti visiškai kitos formos veiksmai.

Tos veiksmų formos, kurios yra taikomos kitos civilizacijos atstovams. Sakant tiesą – priešams. Tos formos, kurios leidžia laikyti politinius oponentus nevertais tiesos, pagal kurią tam tikra politinė, ideologinė jėga ar srovė atlieka savo veiksmus ir tikslus.

Krikščionybė savo tikrosios esmės nesugebėjo išsilaikyti kultūrinėje Rytų civilizacijos formoje, kurios įvairios išraiškos yra ir tokioje šalyje, kaip Rusija. Krikščionybė buvo priversta priimti mažiausias leistinas savo autentiškumo formas, maksimaliai išsaugojant save. Iš išmintingos, aukšto orumo Rusios kunigaikštystėje religijos krikščionybė Rusijoje (jos buvimo tokia nuo XVIII a.) tapo pagalbine valstybės dalimi – Rytų civilizacija, kurios įtakoje susiformavo Rusijos, kaip valstybės, idėjos, jos kitokios, kaip matome, nepriėmė ir greičiausia nepriims.

Dabar ši krikščionybės forma ieško savo išsigelbėjimo. Kad nebūtų palikta be tos esmės, tos Tiesos, prie kurios kviečia Jėzus Kristus.

Rusija, dvasine prasme, dūsta nuo Rytų antplūdžio. Taigi jos lyderiai bando surasti išsigelbėjimą. Ir kaip lengviausią žingsnį tam pasiekti mato grįžimą į ankstesnes egzistavimo formas – ar tai būtų Rusia–Ukraina, ar buvusioji Sąjunga, ar Russkij mir („Rusiškas pasaulis“). „Rusiškas pasaulis“ – tai 2009 m. Maskvos patriarcho Kirilo iškelta ir valstybės remiama idėja (ar doktrina) savo „dvasiškai globai“ pajungti visas rusiškai kalbančias teritorijas pagal priklausomybę stačiatikybei, rusiškajai kultūrai ir ypač kalbai bei teritorijas, turinčias „bendrą istorinę atmintį ir bendrus požiūrius į visuomenės vystymą“. Tokios doktrinos Rusijai aktualumo įrodymu yra jau penktas per dvejus metus Maskvos patriarcho Kirilo vizitas į Ukrainą, kur jo pirmtakas Aleksijus II, gerbdamas šių šalių bažnyčių vienos kitai pagarbą ir orumą, tebuvo per 18 metų tik 2 kartus. Be Rusiško pasaulio fantasmagorijos, anot Ukrainos spaudos pranešimų, per pastarąjį šios vasaros vizitą šis dvasinis vadovas pradėjo kalbėti dar ir apie… būtinybę Ukrainai įstoti į Muitų sąjungą – pastarųjų metų pačios Rusijos propaguojamą (kaip priešpriešą ES) Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano ir Kirgizijos ekonominį darinį.

Verta paminėti, kad Rusijos stačiatikių Maskvos patriarchatas savo šalyje teturi 12,8 tūkstančių parapijų, o Ukrainoje – per 15 tūkstančių, iš kurių, be kita ko, jo gaunama ir nemaža finansinė paspirtis. Tad ar dėl vienų, ar dėl kitų priežasčių, Rusija kažkodėl be Ukrainos negali.

Nes, matyt, ten, kur IŠTAKOS, jiems įžvelgiama ESMĖ.

Dabartinės perturbacijos Ukrainoje iliustruoja tai, kaip tęsiasi vienos valstybės veiksmai išsaugoti save kaimyninės šalies egzistencijos pasiekimų sąskaita.

Tikėtina, kad tokie siekiai užtikrinti savo išsaugojimą yra grindžiami sudarytais susitarimais. Tuo pavyzdžiu gali būti nei politinei, nei plačiajai visuomenei prieš sudarymą nepristatytas Janukovičiaus ir Medvedevo 2010 m. balandžio 21 d. pasirašytas Charkivo paktas dėl Rusijos laivyno padalinio buvimo pratęsimo 25 metams Ukrainos Juodosios jūros akvatorijoje mainais atseit už pigesnes dujas. Ką gali žinoti, gal dar yra ir materialinių, o gal ir dvasinių poveikių vadovams tos politinės jėgos, kuri gali įgyvendinti kažkieno siekius. Tokių susitarimų pasiekimo faktai ir priemonės rodo, kad paveikta ir spaudžiama Rytų civilizacijos vystymosi, Rusija neturi kito pasirinkimo – jai be galo reikalinga būtent ši gyvenamoji erdvė – Ukraina.

Ir todėl visi tie dalykai, kurie trukdo šio tikslo įgyvendinimui, turėtų būti pašalinti. Ypač tada, kai tam yra tinkami politiniai atlikėjai.

Ukrainų kalba? Žodžio laisvė? Sąžinės laisvė? Tai ne klausimas.

Atrodo, dar gyviems tam tikrų jėgų ir tarnybų atstovams bei jų palikuonims pavyko išsaugoti patirtį, kaip ne tik kalbą, bet ir jos atstovus, skelbusius kad ir žodžio laisvę, būtų galima sunaikinti. Per visą Nepriklausomybės Atkūrimo laikotarpį, nuo 1992 m. iki 2010 m., žuvo 62 Ukrainos žurnalistai. Paskutinis be žinios 2010 m. dingęs Charkove – Vasilis Klimentjevas. Dar kitaip paveikiami, įbauginant, mokslo ir švietimo atstovai. Štai Ruslanas Zabilijus, Lietuvos Genocido muziejaus prototipo Lvove (Ukrainoje) direktorius, 2010 m. yra saugumiečių sulaikomas neva už ketinimą nusikalsti – išduoti savo tyrinėjimuose valstybės 50-ies ir daugiau metų senumo paslaptis. Štai vėlgi pernai vieno iš dvejų tikrai nepriklausomų Ukrainos universitetų, Ukrainos Katalikų universiteto prorektoriui, kunigui Borisui Gudziakui, siūloma… pasirašyti bendradarbiavimo su saugumu pasižadėjimą, idant kontroliuotų dalyvaujančius mitinguose ir protestuose studentus. Ir čia tuomet, kai jokioje Ukrainos Konstitucijoje kol kas dar niekas neišdrįso išbraukti straipsnio apie sąžinės laisvę. Ačiū Dievui, diasporoje išugdytas kunigas nepabūgo ir prabilo apie šį Stalino laikus primenantį metodą visam pasauliui. Tada saugumas per savo pirmininką atsiprašė, pasitraukė. Bet tai tebuvo tik vieno prorektoriaus iš keleto šimtų drąsus balsas! Kiti gi greičiausiai nutylėjo…

Taip pat dabartinės valdžios yra naudojamas ir kitas ginklas – įstatymas, juolab ši politinė jėga turi įvairiais būdais įsigijusi parlamente daugumą, galinčią paveikti ir Konstitucinio Teismo sprendimus, dėl ko buvo lengvai pakeista… Konstitucija ir šalies valdymo forma: 2010 m. KT pakeitė galiojančią 2004 m. Konstituciją į 1996 m. Konstituciją, grąžindamas labiau tinkamą valdančiajai politinei jėgai buvusią prezidentinę parlamentinę valdymo formą. Šios daugumos iniciatyva taip pat yra sukurpiamas… antros Ukrainoje valstybinės kalbos – rusų – įstatymas. Dar nespėjus apsivalyti nuo beveik šimtmetinio teršimo, ukrainų kalbai vėl gresia pavojus sugrįžti į praeitį ir tapti arba erzacu, arba tai dialektu. Taip pat yra kuriami bei priimami ir kiti įstatymai – verslininkystės, mokesčių, švietimo, socialinės apsaugos srityse.

Istorija? Išvien, jokių klausimų.

Prorusiško valdančios politinės jėgos atstovo, ukrainofobiško švietimo ministro, be to, kad jo iniciatyva šiais metais naujuose istorijos vadovėliuose yra sumenkinta informacija dėl XX amžiaus Ukrainos Laisvės kovotojų, jo yra rezgami planai naudoti Ukrainos mokyklose… bendrą Ukrainos ir Rusijos istorijos vadovėlį. Vėl gi, kvepia istorijos erzacu.

Kultūra?

Jos pakaitalui, „pozityviems dalykams“ (Ukrainos TV vadovų žodžiais) apie valdžią, šokių bei realybės šou maratonus teikti vartotojiškame apvalkale per Pirmą Ukrainos televizijos kanalą jo vadovu bei Ukrainos televizijos ir radijo direktoriaus pavaduotuoju yra paskiriamas iš Libijos kilęs spaudos verslininkas Validas Arfušas, ne tik kad nemokantis ukrainų kalbos, bet ir vargu bau ar daug ką išmokęs ar išmanantis apie Ukrainos istoriją, kultūrą, jos tautos dvasią. Vienas tokių „pozityvių dalykų“ projektų – Ukrainos Oranžinės revoliucijos simbolio, centrinės Kijevo aikštės Maidano, kuris 2004–2005 m. žemą suvienijo visus nepriklausomybės siekiančiųjų ukrainų lūkesčius ir viltis, sumenkinimas ir jo pavertimas Maidansu – vieta, kur vyksta ale šokių talentų iš visos Ukrainos prisistatymas su tiesiogine televizine transliacija. Dauguma Ukrainoje populiarių dabar FM stočių retransliuoja rusišką šansoninį vulgarų popsą, kurio žodžių prasmė yra toli nuo padorumo ribų. Rusiškoji literatūra, kurios spausdinimą taip pat ir Ukrainoje remia Rusijos vyriausybė, Ukrainos knygų rinkoje, anot š. m. Lvovo knygų forumo organizatorių, sudaro 55 proc. prieš 40 proc. knygų, leidžiamų Ukrainoje ukrainų kalba (kitų ekspertų šios rinkos įvertinimas dar griežtesnis – 70 proc. prieš 30 proc.).

Ekonomika?

Taip pat nėra didelė problema – ji niekada ir nebuvo vien tik nacionaline, remdamasi šiaurės kaimynės pigia energetika. Tuo lengviau ją atiduoti energetinių išteklių atžvilgiu turtingesnės kaimynės įtakai – kokia prasmė sunkiai statyti savo, kai galima pasipelnyti iš svetimo, atrodytų veltui duoto?

Politinė sistema?

Kam ji savo, jeigu štai svetima sistema gana neblogai veikia ir užtikrina stabilią, jau beveik dešimtmečius nesikeičiančią demokratiją – tiesa, vienai jėgai. Vienokratija? Taigi tai geriau piliečiams, mažiau rinkimų išlaidų, mažiau pačių rinkimų… Kam tie rūpesčiai ir nereikalingos proto bei valios pastangos paprastiems žmonėms?

Paprastiems žmonėms, politinių vykdytojų Ukrainoje nuomone, reikalingas paprastesnis gyvenimas – gabalėlis duonos, stogas virš galvos, na, gerai, dar arbata (buvo pasiūlyta pavaišinti rinkėjus per paskutinius 2010 m. vietinius rinkimus Ukrainoje valdančiosios politinės jėgos lyderio) kas penkerius metus per rinkimus. O štai visa kita – tai jau yra valdovų, o ne prastuomenės prerogatyva.

Tokiu būdu Ukrainoje butų pasiektas minių ramumas.

Iš tiesų vienoje ar kitoje kaimyninėje šalyje, iš kurių vis daugiau ima pavyzdžių bei mokosi dabartinė Ukrainos valdžia, viska tai sėkmingai veikia. Na, ir Ukrainoje taip pat pradeda veikti – kad ir susidorojimas su politiniais oponentais.

Vienas jų Jurijus Lucenko, buvęs Oranžinės revoliucijos organizatorius, vėliau – Ukrainos vidaus reikalų ministras, iki kol teismas dėl jam inkriminuotos bylos apie valstybės turto iššvaistymą ypač dideliu mastu priims sprendimą, 2011 m gruodžio 27 d. išbuvo kalėjime jau vienerius metus. Jo sveikata nuolat blogėja, yra keturių ligų požymiai, kasdien jis yra tikrinamas kalėjimo medikų ir turi parašyti jiems ir viršininkui pareiškimą, kad yra viskuo patenkintas ir pretenzijų jiems neturi. Tuomet iš jo kaltintojų surinktų 148 jau per 50 liudytojų, paeiliui iškviečiamų, paeiliui vienas po kito atsisakė iš jų išreikalautų parodymų, ir sukarpyta byla byra.

Antroji oponentė, buvusi Ukrainos Oranžinės revoliucijos viena iš lyderių ir šalies premjerė Julija Tymošenko keturis mėnesius išbuvusi kalėjime, yra teisiama jau tiesiog pačiame kalėjime: 2011 m. gruodžio 8 d. po vienuolikos (!) valandų trukusio uždaro teismo posėdžio jos kameroje (!), kur ji guli, negalėdama atsikelti iš lovos dėl sveikatos problemų, buvo priimtas nutarimas jai, jau esančiai iki visų teismo procedūrų pabaigos nelaisvėje dėl vienos bylos, neleisti būti laisvėje dar dėl vienos, neseniai pradėtos bylos. Anot žmogaus teisių gynėjo iš Charkovo Jevheno Zacharovo, net Stalino laikais tokių teismų nebuvo. Pasak jo, nėra ir Ukrainos Procesiniame kodekse tokį tesimą leidžiančio straipsnio. Tačiau jeigu valdančiajai politinei jėgai reikia – toks teismo posėdis yra… Dėl šio proceso tendencingumo, apie ką viešai yra kalbama nuo JAV iki ES administracijos, pakimba Ukrainos integracijos į ES klausimas – 2011 m. gruodžio 19 d. turi įvykti (arba ne) Sutarties dėl jos asociacijos su ES pasirašymas.

Tiesa, kartais pasitaiko nesėkmingų ekscesų – kaip ir vienas jų Ukrainoje, 2011 m. lapkričio 27 d., kai Donecko centre nuo milicijos įvykdytų veiksmų, atimant tamsų vakarą iš badaujančių dėl išmokų sumažinimo černobyliečių palapinę, numirė 70-metis veteranų organizacijos dalyvis Genadijus Konopliovas. Dėl to per visą Ukrainą černobyliečiai pradeda prie sričių valdžios organų pastatų statyti badaujančių miestelius. Jau be Donecko jų yra Luhanske, Kijeve, Lvove. Neramu valdžiai? Tai nurims tie protestuotojai, galbūt mano ji, 2011 m. lapkritį Aukščiausiosios Rados pastatą pagal perimetrą aukšta geležine tvora, – juk žmonėms reikia labiau ramybės nei laisvės… Juolab vykdančioji valdžia visur Ukrainoje beveik sava – iš Donbaso srities, Donbasokratija. O kas jos neklauso arba neskuba tapti valdančiosios partijos nariu, tas Ukrainoje, kaip sakoma Lietuvoje, „valgo duoną sausą“…

Na, o jeigu arkliai bus nuvaryti, kaip tai, panašu, atsitiko su mažą populiarumą tarp odesiečių turėjusiu ir turinčiu dabartiniu Odesos meru nuo valdančios politinės jėgos, tai visada atsiras kiti. O ir dėl vykdytojų Ukrainoje taip pat – per visą jos istoriją kandidatų į janyčarus, mankurtus, taip pageidaujamų užkariautojams niekada netrūko (kodėl – tai jau kitas klausimas). Taigi šiame žaidime statoma daug ir aukštai. Valdančiosios politinės jėgos frakcija Ukrainos Parlamente išaugo nuo 173 (2007 11 27) iki 193 (2011 12 02), nepaisant to, kad jokių kitų rinkimų į šį Parlamentą nevyko – jie, nors turėjo būti po ketverių metų, t. y. dabar, 2011 m., numatomi tik 2012 m. Parlamentui pavyko, kaip besipriešino nežymia tapusi opozicija, rinkimus perkelti pagal pakeistą Konstituciją, pratęsiant savo būvimą valdžioje dar vieneriems metams. Matyt, tokie dabar veikiantys politinių žaidimų tarifai galioja, kad į valdančiosios partijos frakciją pereina net ir pačios opozicijos ar tautiškai nusiteikusių rinkėjų balsus surinkę, demokratiškais pasiskelbę deputatai. Taigi, kartu su valdančiai partijai pritariančiais iš komunistų partijos ir V. Litvino bloko valdančiąją frakciją sudaro 228 deputatai. Jų balsavimas vertas ne vieno politologo dėmesio – tai vyksta pagal jau ne tik Ukrainoje tapusio anekdotų herojaus, tokio frakcijos pavaduotojo M. Čečetovo ne vieną kartą kartotą rankos mostą, vienbalsiai, vienam iš jų deputatų kartais net už keliolika kitų balsuojant, Parlamento salėje nesančių deputatų korteles kišant per trumpą balsavimo laiką (apie 1 min.) į registracijos nišas…

Kodėl štai šis eksperimentas vyksta su Ukraina?

Tokia jau Ukrainos dalia pasaulyje – būti civilizacijų kryžkelėje. O nuo savo likimo, kaip sakoma ne vienoje tautoje, nepabėgsi. Ar šis eksperimentas Ukrainos ilgainiui? Nei ilgai, nei trumpai – tol, kol jis bus baigtas sėkmingai. Naudai civilizacijos – arba vienos, arba kitos.

Naudai arba ne – Ukrainos.

Tertium non datur.

Gal tik ketvirtą?

Lietuva - Ukraina , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra