Ugnis prie Straujos

Autorius: Data: 2011-07-18, 10:07 Spausdinti

Stasys STACEVIČIUS

Urnų – mirusiųjų pelenams – užsakovas prie Straujos, Zakavoliuose netoli Merkinės, pasirodė dar žiemą. Tai – Vokietijos pilietis, kalbantis keliomis kalbomis, truputį suprantantis lietuviškai, jaučiantis prūsiškas protėvių šaknis. Kai svečias apreiškė užsakymo esmę ir mąstą, tai sodybos šeimininkas, keramikas bei tapytojas Petras Pretkelis ne pašiurpo, o tik pradžiugo.

Juk su giltine p. Petras susidūrė dar jaunystėje, buriuodamas Kuršių mariose, kai pateko į audrą bei ūkanas, ir visą naktį nežinojo, ar beprilauks krantą… O ir su bilduku, su vaiduokliu jam bent metus teko sugyventi šitoje pačioje sodyboje. O pelningais keramikos užsakymais niekas labai nesimėto, o… vokietis paskleidė pluoštą archeologinė literatūros su vaizdais iš seniai ar neseniai tyrinėtų Prūsijos ir Lietuvos pilkapių.

Mirusiųjų deginimas – prieš tūkstančius metų paplitęs indoeuropiečių paprotys. Po sudeginimo likusius pelenus ir kaulelius tiesiog suberdavo į kapą tarp akmenų bei įkapių ar pildavo į indą ir laidodavo pilkapyje arba pakabindavo medyje. Ar – nelygu amžiai ir gentys – prieš palaidojant žemėje, keletą ar kelioliką dienų urna turėdavo kaboti ore. Beje, ir šiandien retai išlikusiose Sibiro prigimtinėse religijose, mažų tautelių bei genčių šamanai laidojami kaip ir prieš tūkstančius metų – urnos su jų pelenais pakabinamos šventuose medžiuose.

O kaip „Lietuvos istorijoje“ rašė Zenonas Ivinskis pokristiniais laikais iki pat vidurinio geležies amžiaus galo daugiausia plokštiniuose vakarų, vidurio ir šiaurės Lietuvos kapinynuose randami griautiniai (griaučių) kapai, kai tuo pat laiku rytų Lietuvos pilkapiai rodo perdėm lavonų deginimą. Nuo IX a. tačiau lavonų deginimo paprotys iš rytų Lietuvos palaipsniui ėmė plėstis vidurio Lietuvoje, pasiekdamas ir vakarinę dalį.“

Keramikinės laidojimo urnos Prūsijoje ir Lietuvoje, atskirose gentyse paplito ne vienu metu. Puošnesnių urnų Prūsijoje ima daugėti nuo viduriniojo geležies amžiaus, kuris prasideda IV-V a. po Kristaus. Pvz., urnos su svastikomis, su pasaulio medžio ir kitais ženklais, su labai gausia ornamentika, urnos su akimis, su ausimis, veidinės urnos, kuriose matyti vyrų ar moterų veidai, auskarais, kriaušės formos urnos ir kt. variacijos amžiuose bei gentyse.

Mirusiųjų deginimas nutrūko su krikščionybės įsigalėjimu. Tuomet labai primityviai tikėta, kad Paskutiniojo Teismo dieną mirusieji prisikels su tais pačiais kaulais, su kūnu, ir… Bet ugninis paprotys ar būtinybė – deginti mirusius – vėl grįžta, nes kapinės vis plečiasi, plečiasi… Jau atrodo 7 milijardai žmonių alsuoja Žemėje, o kai užsiveisia daug, tai ir miršta ne ką mažiau.

Pasiraitojęs rankoves p. Petras išžiedė daugiau kaip tris dešimtis molinių urnų, ir tai prityrusiam žiedėjui neužėmė daug laiko. Tačiau dekoruoti jas pagal archeologinius duomenis, papuošti iškalbingais karių ar kunigaikščių veidais, moterų veideliais su auskarais – truko ne vieną mėnesį… Dar dvi urnas p. Petras ne žiedė, o lipdė – pagal labai senos virvelinės kultūros pavyzdžius. Paskui jau buvo išdegti tie šventi indai lauko krosnyje – juodoji amžinybės keramika.

Ir išsivežė tuos daiktu užsakovas į Vokietiją, kurioje prūsiškas šaknis turinčios giminės, ir gal prigimtinės religijos gaivintojai panoro laidotis kaip tolimi protėviai – per ugnį. Jau viena kita urna gal prisipildė pelenų, ir ne iš karto buvo užmūryta kolumbariume ar pakasta po sodybos langu, po rožių krūmu, ar po šventu giminės medžiu. Pagal prūsų papročius, prieš užkasimą urna su pelenais bent keletą ar kelioliką parų turi pakabėti medyje, kol mirusio vėlė su visais galutinai atsisveikins.

O anądien P. Pretkelio pavėsinėje, žiūrėdami į molines akis dar tuščiai veidinei urnai, pagalvojome, kad esame įpratę velionį regėti gulintį karste, norime žiūrėti į jo baltą veidą, liūdėdami ir atsimindai gražiausias akimirkas, lyg negalvodami, kaip tas veidas taps pilkas, subyrės, o per karstą pereis sliekai bei kirminai, liks tik griaučiai, kaukolė, pilnos žemių akiduobės… O, kaip gražu žydėjimo metu vaikštinėti ne suspaustose, ne „pramoninėse“, o erdviose Merkinės kapinėse ant aukštumos tarp pušų… Kaip nuostabu, kai Visų šventųjų naktį į Vėlines plazda tūkstančiai žvakių, ir, dairantis nuo koplytėlės kalno, atrodo, kad esi viduryje žvaigždynų nusileidusių ant žemės… Bet? Jeigu žemė taptų skaidri kaip stiklas, tai šiose kapinėse, kur laidojame bent du šimtus metų ar daugiau, pamatytume tūkstančius kaukolių, griaučių ant griaučių, kaulus ant kaulų, gulinčius skersai vieni kitų, nes bėgant laikui maišėsi giminių kapavietės, vieni laidojosi galvą į Aušrinę, kiti – kitaip. Ir milžiniški sliekai, kirminiai lenda ne tik į dar nesudūlėjusius pušinius karstus, bet ir ąžuoliniai neamžini.

O koks skirtumas – ar tris tūkstančius metų išsilaikys tavo lavonas, paverstas mumija sarkofage, ar šimtą metų jį doros kirmėlės, ar per pusvalandį kūnas virs keliomis saujomis švarių pelenų?

O gal tas skirtumas yra – ir mirusiojo sielai, ir jo artimiesiems?

Indoeuropiečių tautose keli tūkst. metų iki Kristaus buvo paplitęs Sovijaus mitas. Malalos kronikoje, sudarytoje šeštame amžiuje, apie numirusį Sovijų sakoma: O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą paklausė jį, jiedviem atsikėlus: ar gerą atilsį turėjai. Tas jam sudejavo: ak! Kirminų ir roplių užėstas buvau.“

Kitai nakvynei Sovijus įkeliamas į medį, o ryte jisai skundžiasi, kad uodų ir bičių buvo sugeltas. Trečią naktį Sovijui sukrauna laužą bei užkelia jį miegoti ant ugnies, ir atsibudęs Sovijus džiaugiasi, kad pagaliau išsimiegojo saldžiai kaip kūdikis lopšyje. Sovijaus mitą knygose „Dausos“ ir „Baltų religinės reformos“ plačiai nagrinėjo religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, duok, Dieve, Jam Jo Dausas.

Tačiau Malalos kronika išliko tik nuorašuose, į kuriuos krikščioniški perrašinėtojai įterpė savos rašliavos, atspindinčios, pavyzdžiui, XIII amžiaus katalikų bažnyčios ir kryžiuočių politiką: „O didis šėtoniškas paklydimas, kuris įvestas į lietuvių giminę, ir jotvingius, ir prūsus (…) ir daugelį kitų kalbų (giminių), kurios Sovica vadinamos ir (kurios mano), kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, buvęs Abimelecho laikias, ir šiandien savo mirusių kūnus degina laužuose, kaip Achilas ir Eantas ir kiti helenai.(G. Beresnevičius, „Dausos“, 1990 m.)

– O džiaugėsi Sovijus, saldžiai išsimiegojęs ugnyje, – sakau urnų kūrėjui p. Petrui.

– Kiti iš to džiaugsmo susidegina patys, – pratęsia mintį meistras.

Na, ne iš džiaugsmo sovietmečiu Kaune susidegino Romas Kalanta. Ne iš malonumo į ugnį kolektyviškai išėjo apsupti Pilėnai. Bet, būna, būna… Kiti palaipsniui susidegina intensyvaus gyvenimo ir ankstyvo kūrybingumo ugnyje – kaip nutiko tam pačiam Gintarui Beresnevičiui, kurio kūnas, beje, nebuvo sudegintas, nespėjo jis pasakyti savo paskutinės valios.

O prieš šešis šimtmečius Vytautas Didysis, nukritęs nuo žirgo išleido paskutinį kvapą, buvo katalikiškai pašarvotas karste ir palaidotas Vilniaus Katedroje, tačiau dabar nerandame nė jo karsto, nė kaulų… O Vytauto žmona po mirties buvo senoviškai sudeginta Ariogaloje ir… dar devyniais amžiais anksčiau du broliai – krivių krivaitis Brutenis ir kunigaikštis Videvutis į būsimos Prūsijos žemes, pas giminingus jiems senbuvius, atveda savo kilmingą, karingą, bet atsitraukiančią nuo daug gausesnio priešo tautelę. Pagal legendinę Grunau kronikos dalį, taip atsiranda Brutenija, du broliai paskelbia dievų įsakymus naujai susidarančiai tautai, įvykdo religines reformas, įkuria tautos religinį centrą Rikojotą, atkeršija kaimyninės Roksalanijos karaliui už šventų dievų garbintojų kraują. Krivių krivaitis neturi palikuonių, užtat jo brolis Videvutis, vainikuotas karaliumi, užaugina 12 sūnų, ir vyriausiojo vardas buvo Litvo – gal tai jau liudija Lietuvos kaimynystėje buvimą, o gal tik duodą vardą mūsų dabartiniam kraštui bei tautai.

Kaip knygoje „Baltų religinės reformos“ (1995 m.) rašo tas pats G. Beresnevičius 573 m., kai Vaidevučiui sukakamo 116, Bruteniui – 132 metai, jie nutarė Bruteniją padalyti savo palikuoniams. Visus kilminguosius broliai sukviečia į Rikojotą. Krivių krivaitis visų nuodėmių išpirkimui paaukoja ožį, kepą jį prieš šventąjį ąžuolą ant šiojo lapų ir vėliau puotaujama iki pat ryto.

(…) Abu senoliai, apsirėdę gražiausiais drabužiais, tik Brutenis – be savo šventųjų regalijų, po iškilmingo aukojimo giedodami žengia į ugnį ir susidegina, siaučiant galingam vėjui, griaudžiant ir žaibuojant. Susirinkusieji verkia iš pamaldumo. Didvyriams susideginus, prūsai ima statyti Vaidevučio ir Brutenio stabus ir garbina juos kaip dievus“.

Pasak legendų, pagelbėdavo jau susideginę du broliai savo tautai, padėdavo, kai jų buvo šaukiamasi sunkiomis valandomis.Bet ar ugnis čia svarbiausia? Galbūt, jeigu siaučia ar plevena ne tik žemiška, bet ir dangiška ugnis, metafizinė, kūrybinė, kančių ar džiaugsmų ugnis, baudžiant ir apvalanti.

O Saulė yra daugiau negu ugnis. Kai po besaulių dienų, vėl nušvinta, tai užtenka atsisėsti lauke prieš Saulę, ir net nelaimių prislėgtam greitai pagerės, nes, kaip nesenai skelbė mokslininkai, kai esi apšviestas Saulės, tai organizme gaminasi laimės hormonai. Neatsitiktinai ir mūsų mąstytojas Vidūnas savo skaitytojui siūlė „būti saulės žmogumi“. O senojo tikėjimo gaivintojas Jonas Trinkūnas gamtininkę Eugeniją Šimkūnaitę vadino „Saulės žiniuone“.

Dar Teodoras Narbutas ir kiti tyrinėtojai senojoje mūsų religijoje randa tikėjimų sielų persikūnijimu po mirties – į kitus žmonių gyvenimus arba į gyvūnus bei medžius. Reinkarnacijos įrodinėtojų straipsniuose radau teiginį: vėl įsikūnyti grįžtančios vėlės prieš tai apsivalo ir pasistiprina saulėje, gal atskrieja čia kaip šviesos ar kt. bangelių deriniai.

Bulgarų filosofas ir mistikas Omramas Mikaelis Aivanovas knygoje „Kas yra dvasinis mokytojas“ (į lietuvių kalbą vertė Zigmantas Ardickas) rašo: Jei sutiksite Mokytoją, žinokite savo savybes ir dorybes jis įgijo ne vien per šį gyvenimą. (…) Gerosios savybės, kurias žmogus įgyja savo darbu, nedingsta tą akimirką, kai jis palieka žemę, tad grįžęs jis vėl jas turi. Taip įsikūnijimas po įsikūnijimo jis kaupia dvasinių elementus, kol vieną dieną tampa tikru šviesos ir dieviškųjų dorybių nešėju.(… ) Iš tikrųjų tikras Mokytojas niekada nesisakys esąs Mokytojas. Jis leis jums pajusti ir suprasti, jis neskubės būti pripažintas“.

Ar broliai Videvutis ir Brutenis iki atėjimo į būsimą Prūsija jau nebuvo susideginę ar sudeginti anksčiau? Ar jau buvo grįžę į Žemę ir užmiršę ankstesnius gyvenimus lyg slogų, košmarišką ar gražų sapną? Ar prūsų tauta po nelygių kovų su kryžiuočiais mirė dėl nutrūkusio ryšio tarp josios gyvųjų ar mirusiųjų? Gal tiesiog atėjo laikas jai mirti, jeigu nebuvo išsaugota ta dvasia, kai du ilgaamžiai broliai – žynys ir karalius – padaline žemes dvylikai sūnų, prisakę jiems klausytis naujo krivių krivaičio, žengė į ugnį. Ne tik į žemišką pleškantį laužą.

Tai gal nereikia bijoti pomirtinės ugnies. Bet mes taip labai pripratę išlydėti velionį karste. Ir taip mistiškai – lyg į amžinybės būgną – į mamos karstą atsitrenkusios andai ataidėjo mano trys smėlio saujos… Ar po mirties norėčiau būti sudegintas ar paguldytas į karstą? Andai, jaunesni būdami, su nuotaikinga dailininke traukėme per miškus per beveik išmirusį Laparaisčio vienkiemių kaimą ir užsukome pas vienintelį nuolatinį to kaimo gyventoją, pramintą Laparaisčio meru. Jo sodyboje kvepėjo „ugniniu vandeniu“, buvo gražių svečių ir žaisminga nuotaika, ir Laparaisčio meras norintiems leido pasimatuoti karstą, kurį jisai, senas vienišius, jau daug metų laiko dėl savęs pasidėjęs palėpėje. Laparaisčio meras sakė, kad galime beveik nemokamai pasimatuoti jo karstą, bet ne 100 proc. Reikia kojas palikti iškištas… Ir užsimerkusį karste mane pabučiavo mano dailininkė, ir aš prisikėliau, o paskui ji, mano pabučiuota, prisikėlė iš… Ir gal savaitę gyvenome lyg prisikėlę, ir negalvojome, kad negerai toks makabriškas žaidimas – atsilieps, gal jau ir atsiliepė.

Ta dailininkė andai irgi ketino iš anksto sau įsigyti karstą, jį ištapyti, išpuošti, kaip jai reikia, meniškai, mistiškai – dėl šio ne šio pasaulio. Tačiau dabar ji lyg jau apsisprendė būti sudeginta, o pelenai turėtų būti paslėpti mielavusioje jos širdžiai vietovėje.

– Gal ji pati sukurs sau urną, – sakau p. Petru apie tą dailininkę ir jo kaimynę.

– Geriau būtų, jeigu kaimynas sukurtų, su palinkėjimais, su meile, – pagyvėja P. Pretkelis.

Urnos, urnos… Ir balsadėžes vos prieš keliolika metu taip vadinome. Andai, kai nejudrius balsuotojus atsakingi darbuotojai aplankydavo namuose, tai pusiau lenkiškame P. bažnytkaimyje atnešę tą daiktą vienos partijos nariai tarė rinkėjams: šitoj urnoj turi būti jūsų palaikai, atsiprašau, balsai.

Pas p. Petrą jau daug metų pavasaroti apsistoja mokslininkas, fizikas, nanotechnologijų kūrėjas Ričardas Rotomskis ir vakaro pokalbiuose ima atrodyti, kad fizika tokius dalykus kaip gimimas, likimas, mirtis, anapusybė, vėlė, rojus, pragaras paaiškina paprasčiau negu bet kuri religija. Ne gamtos ir dvasios dėsniai veikia visais laikais bei visur, jie atsiliepia į tavo veiksmus, dėsniai nesikeičia, kai visatoje sprogsta didesnė negu mūsų Saulė ar Žemėje per akimirkas tūkstančius palaidoja žemės drebėjimas su cunamiu.

„Pasauly nieks be pėdsako nedingsta, / ir vis dėlto norėtųsi žinoti, / ar kam nuo to šilčiau“, – lyg savaime man ataidi iš Alfonso Maldinio poezijos, bet dabar neatmenu iš kurio eilėraščio, iš kurios knygos, ir pagalvoju, kad panašiai ryte atsimename tik dalį sapno, gal panašia tik gimęs atsimena tik dalį ankstesnio savo gyvenimo, jeigu ta inkarnacija vyksta. Gal dėl tikėjimo persikūnijimu senovės lietuviai kaip ir senovės graikai nebijojo mirties.

Bet gyventi dar norisi, žiūrint į tų veidinių p. Petro urnų akis, gyventi, kad ir iš pinigų uždirbamų gaminant urnas 2011 m. vasarą, kai ir Lietuvoje, berods, statomas krematoriumas mano kūnui sudeginti, o meilė žada susidegint pati, o prie sraunios Sraujos man atskamba anksti mirusios moters eilėraštuko pabaiga su prašymu neužmiršti, kad aš kaip visos – iš vandens.“

„Dingo kaip į vandenį“ – senas posakis. Šiemet Kernavėje per „Gyvosios archeologijos dienas“ pasiklausiau senovinės muzikos ir jos žinovo, kuris pagrojo kanklėmis, turinčiomis senovinio povandeninio karsto formą. Pasirodo, tokiuose karstuose pirmaisiais amžiais po Kristaus vandenyje laidojosi gentis, gyvenusi prie Ladogos ežero, kur dabar stovi Sankt Peterburgas. Ir tokiomis kanklėmis ta gentis grodavo. Tačiau seniau žmonės dažniausiai kankliuodavo tik sau – tai, kaip meditacija, kai po sunkių darbų ar po linksmybių, ar po laidotuvių pagaliau lieki vienas ir galvoji nebūtinai apie mirtį.

– Karstą gali, jei nori, iš anksto prisimatuoti, o kaip gyvam pasimatuoti urną?

– Reikia pasisverti, – aiškina p. Petras. – Žmogų sudaro daugiau kaip 70 proc. vandens, plius kiti junginiai, plius siela. Krematoriume vanduo išgaruoja, mėsytė nudega, o siela gal dar ir pasilieka kuriam laikui, bet ji gal nieko nesveria ar vos vos. Lieka 2 ar 3 litrai pelenų.

Mistiškų ženklų ir vaizdelių ieškau p. Petro naujose senoviškose urnose. „Gyvatės galva, tai yra dvasia, aukštesnysis „Aš“, turi pasireikšti per uodegą, per materiją, žemesnįjį „aš“. Dvasia, kuri aukštybėse yra visažinė ir visagalė, turi pažvelgti į materiją, kaip į veidrodį. Štai koks įšventinimo tikslas pakeisti materiją, kad ji galėtų atspindėti dvasia jos tikrąjį vaizdą“ – skaitau to paties O. M. Aivanovo knygoje „Kas yra dvasinis mokytojas“. Šis teiginys susišaukia su svarbiausios krikščionių maldos eilute kaip danguj taip ir ant žemės“. Pagal tiesioginę logiką turėtų būti ir atvirkščiai: kaip ant žemės taip ir danguj. Tačiau šiuo atveju atvirkščiai būti negali, nes ne materija atsispindi sieloje, o siela – materijoje. Ne siela, o materija tampa gyvu veidrodžiu, nes siela daug daugiau negu veidrodis. O ugnis – jau pusiau materija, virsmas, jausmas. Ir sielai išdegti, perdegti ir kūnui sudegti gal geriau negu ilgai trūnyti.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose: Petras Pretkelis ir jo urnos, sukurtos pagal archeologinius duomenis iš prūsų pilkapių

Religija , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra