Tyli, nežinoma Lietuvos didvyrė Marcelė Kubiliūtė

Autorius: Data: 2020-05-13 , 16:10 Spausdinti

Tyli, nežinoma Lietuvos didvyrė Marcelė Kubiliūtė

 

1998 m. gegužės 9 d. vykusio Marcelės Kubiliūtės atminimo pagerbimo dalyviai po šv. Mišių prie jos kapo Vilniaus Rasų kapinėse. Meldėsi mons. Kazimieras Vasiliauskas, gėlių padėjo dr. Nastazija Kairiūkštytė (monsinjorui iš dešinės, su gėlėmis), Irena Tumavičiūtė (pirma iš dešinės), Birutė Kurgonienė (antra iš dešinės), Juozas Vercinkevičius (šalia Irenos Tumavičiūtės) ir kiti. Paminklo autorius Vladas Vildžiūnas. Viktoro Kapočiaus nuotr.

Vytautas PUPŠYS, Ukmergė, www.voruta.lt

Lietuvos mokslo ir enciklopedijų leidykla 2016 m. išleido Magdalenos Grachovskos knygą „Jerzy Giedroyc“. Joje spausdinami bendražygių portretai, intelektualų nuostatas atskleidžiančios jų vizijos, kuriant XX a. Lenkijos valstybę. Lenkų tauta, kaip ir lietuvių, yra susiskaldžiusi. Atrodytų, kad katalikų bažnyčia ir jos bendruomenė yra dabartinės Lenkijos pagrindas. Tai ne visai taip, nes po jos sparnu privilegijuotais lieka komunistai. Svarbią įtaką daro po pasaulį didelėmis kolonijomis išsibarstę emigrantai, o jie dažniausiai dar ir pasiturintys. Susiskaldymą užbaigia darbininkų ir valstiečių bendruomenės. Su „Solidarumo“ atsiradimu ir jo iškovojimais buvo laukiama esminių permainų, o jos užsitęsė ir net blėsta. Tauta turi pamatuotų pretenzijų L. Valensai, kurios išryškėjo po daugelio metų.

Pats Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroyc), Lietuvos didikų palikuonis ir praėjusio amžiaus inteligentų ir emigrantų dirigentas, tarsi iš naujo randa ją. Mato dideles J. Pilsudskio klaidas, visai atsisako komunistinio pasaulio už jo padarytus nusikaltimus. Dar daugiau – jis taip pat gerai jaučiasi būdamas lietuviu, nors visą savo ilgą ir audringą gyvenimą tarnavo motinos Lenkijos gerovei. Tad išdrįso tėvynainiams lenkams padaryti kai kurias pastabas dėl jų ilgaamžių klaidų, įvertinant artimiausius kaimynus. Mums, lietuviams, palinkėjo neprarasti realybės jausmo, nes dažnai dėl šios priežasties patiriami skaudžiausi pralaimėjimai.

Pasinaudojant šimtmečio jubiliejumi, žvilgtelkime į ankstesnių kartų indėlį, kuriant valstybės pamatus. Nors Salomėja ar Beatričė amžinybėje jau senokai, tačiau jų pavardžių lietuviams rašyti nereikia, jos tėvynainiams žinomos ir gerbiamos. Norėtų tapti nacionaline vertybe tremtinė ir poetė Dalia Teišerskytė, tad ar ne per anksti, laikas parodys.

Savo valandos, kad ir po penkiasdešimties metų pertraukos, sulaukė ir Marcelė Kubiliūtė, arba tiesiog Marceliukė. Dar iškilios istorikės Vandos Sruogienės taikliai pristatyta Tyliąja Heroje. Nuo vaikystės tarnybą pradėjusi auklyte, vėliau tapusi gailestingąja sesele, spaudos darbuotoja, ryšininke, žvalgybininke, valstybės tarnautoja, pagaliau pati patyrusi kalinės ir tremtinės dalią. Tylenė ir pasmerkta nebūčiai, kantriai ir oriai nešė gyvenimo naštą iki galo. Dažniausiai būdavo svarbiausių įvykių sūkuryje, stengėsi būti ten, kur buvo reikalinga ir laukiama: lenkų okupuotame Vilniuje, šelpianti politinius kalinius Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, Vilniaus vadavimo sąjūdyje, 1941 m. birželio sukilime ir 1944 m. karštojo rugpjūčio įvykiuose. Gyvenimo saulėlydyje, grįžusi į Vilnių, savo įpročių nemetė. Lankė ligonius, šelpė neįgaliuosius, guodė likimo nuskriaustuosius, visiems skiepijo optimizmą.

Raudonajai armijai puolant ir skubant paimti Vilnių, pirma užduotis teko ne iš leng­vųjų. Subombardavusi jį iš oro ir artilerijos, vokiečius privertė skubiai palikti miestą. Kartu trauktis buvo raginami ir lietuviai. Tik čia jų nuomonės išsiskyrė. Dalis, patikėję vokiečiais, traukėsi, o likusieji nutarė pralaukti sugriautame mieste. Palikdami miestą, vokiečiai žadėjo dar sugrįžti, bet jie jau buvo nebe tie, kurie karo pradžioje įžengė į miestą su dainom, o lietuvaičių sutikti su gėlėm.

M. Kubiliūtė karo metu dirbo Mokslų akademijos sistemoje, vadovaujama akademiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir pirmą kartą pagal istorikės diplomą. Oficialioji jos gyvenimo versija turėjo ir antrąją pusę. Rizikuodama savo gyvybe, gelbėjo Lietuvos piliečius, pasmerktus į Panerių pušyną. Pavyko ištraukti komisarą J. Glušauską, nesuspėjo išgelbėti kito – Valerijono Knyvos. Išgelbėtojų sąrašai sudarinėjami nebuvo. Todėl ir jų skaičius nebuvo nustatytas, tačiau jų buvo nemažai, ypač vaikų. Todėl reikėjo veikti skubiai. Iš Vilniaus nepasitraukė, nes manė, kad dar bus reikalinga. 1941 m. birželio mėnesį Naujosios Vilnios stotis giliai įsirėžė atmintin.

Likusi Vilniuje, ilgai laukti nežinioje negalėjo. Armijos Krajovos kareiviai demonstravo atvirai, kad Vilnius jų. Net grįžusiųjų vadovui A. Sniečkui teko kreiptis į generolą A. Krylovą. M. Kubiliūtė su senaisiais vilniečiais nelaukė. Suorganizavusi būrelį mokslininkų ir inteligentų, pasiprašė Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko J. Paleckio, kad būtų priimti.

Netrukus, rugpjūčio 1 d., delegacija buvo priimta Vyskupų rūmuose įsikūrusiame Aukščiausiosios Tarybos prezidiume. Delegaciją sudarė: akademikas Z. Žemaitis, prof. S. Šalkauskis, kunigas Dvaranauskas, advokatas S. Jackevičius ir, žinoma, pati Marceliukė. Pirmininkui J. Paleckiui ji buvo geriausiai žinoma dar iš bendro darbo draugijoje Vilniaus kraštui vaduoti, kur abu ėjo aukštas pareigas. Tada J. Paleckis buvo mažai žinomas kairysis žurnalistas ir kaip buvęs prie valstiečių-liaudininkų vyriausybės ELTOS direktorius.

M. Kubiliūtė išvis dirbo be reklamos ir vilniečių buvo gerai žinoma. Lankytojai teiravosi, kas laukia Lietuvos ateityje, kieno galų gale bus Vilnius, nes mieste visaip apie jį šnekama. Gyventojai įtikinėjami, kad tikrieji Vilniaus išvaduotojai – Armija Krajova (AK). Jie pirmieji ir iškėlė Lenkijos valstybės vėliavą virš Gedimino pilies, kuri tik per nesusipratimą nukabinta. Kodėl jaunimas masiškai mobilizuojamas į Raudonąją armiją? Kaip bus pasielgta su „plechavičiukais“? Ar bus tęsiamos tremtys į Sibirą ir už ką? Koks likimas laukia Klaipėdos miesto ir krašto? Galiausiai, ar bus kuriami kolūkiai? Klausimų buvo ir daugiau, tik paaiškėjo, kad J. Paleckis pokalbiui nebuvo pasiruošęs, o galutinis žodis priklauso ne jam. J. Paleckis diplomatiškai pasiūlė būti protingiems ir vykdyti visus valdžios nurodymus bei sprendimus, nes visais klausimais bus tariamasi su Tarybų Lietuvos gyventojais.

Vytautas Pupšys su savo krikštamote Marcele Kubiliūte 1957 m.

Deja, realybė buvo kitokia. Prasidėjo nuolat kylančios žemės ūkio produktų pyliavos valstiečiams, netruko atsinaujinti tremtys. Pradėjo organizuotis žaliukais vadinami partizanų būriai, o kovai prieš juos atsirado stribai, Aukštaitijoje dar vadinami skrebais. Sklindantys gandai, kad greitai ateis amerikonai, buvo naujiena. Šių gandų pirmininkas nepatvirtino, greičiau palinkėjo, kad ateitų ir įsitvirtintų taika. Jai sąjunginė vyriausybė yra sutelkusi dėmesį. J. Paleckis palinkėjo kviesti s nuolatiniam darbui į miestą pažįstamus, gimines ir artimuosius, nes sostinę užplūdo padegėliai iš Rusijos ir Baltarusijos. Vilnius nuo seno garsėjo kaip internacionalinis miestas. Dabar reikia, kad jis tikrai būtų Lietuvos sostinė, tam yra visos galimybės.

Dar būdama laisvėje, Marcelė nepastebėjo, kad lietuviai skubėtų į Vilnių. Netrukus po susitikimo rugpjūčio 19 d. pati M. Kubiliūtė buvo areštuota. Prasidėjo tardymai. Iš pradžių šios misijos ėmėsi pats komisaras A. Gudaitis-Guzevičius, nors enkavėdistas, bet mandagus ir taktiškas pareigūnas. Jis žinojo, kad M. Kubiliūtė, dirbdama Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, lankydavosi Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ir teikė materialinę paramą politiniams kaliniams. Kalėjimo direktorius, kapitonas ir poetas J. Mikuckis, tai daryti leido.
Tikriausiai dabar jo nedomino M. Kubiliūtės padaryti gerai darbai. Jį domino, ar garbinga panelė nežino, kur šiuo metu yra generolas T. Daukantas, kur dingęs jos darbdavys komisaras J. Glušauskas. Žinoma, domino ir kiti vilniečiai, daugiausia Labdarių gatvės gyventojai, gerai žinoję tragišką spaustuvininko Jagomasto šeimos likimą. Jį pažinojo ir pats generolas, kurio kai kurie užsakymai buvo spausdinami pas jį Tilžėje. Jokių ryšių M. Kubiliūtė nepalaikė su pulkininku A. Kryžanovskiu, slapyvardžiu Vilk, AK vadu Vilnijoje, vykdžiusiu Lenkijos Vyriausybės užduotis Vilniuje.

AK širma Vilniuje buvo praskleista žymiai vėliau ir apie ją pasakojo Jevgenijus Grigorjevičius Vladimirovič, vyr. leitenantas, Vilniaus įgulos viršininko padėjėjas. Po karo Vilniuje maskvietis apsigyvenęs ir net pramokęs lietuvių kalbos. Jis pats dalyvavo AK rezidento sulaikymo operacijoje jo štabe, Žvėryne. Čia jį paėmus į nelaisvę, daugiau jo Vilniuje niekas nebematė, nes iškart buvo išskraidintas į Maskvą.
Kitą dieną jo kariaunai buvo paskelbta mobilizacija, o susodintus į vagonus traukinys išvežė nežinoma kryptimi. Pavėlavusieji slapstėsi, o iš jų buvo šaipomasi – kaip pasisekė žygis į Kovno?

Netrukus generolas nustojo domėtis žvalgybininke, byla buvo perduota kitiems tardytojams, kurių prigužėjo į Lietuvą. Tardymai buvo sunkūs, panaudojant specialiąsias priemones, o jas vykdė mordobojai profesionalai, treniravęsi su Tuchačevskiu, Uborevičiumi, Putna ir kitais. Jie sugebėjo palaužti patriotės kūną, tikėjimo ir optimizmo – ne.

Kad ji ne viena tokia, netrukus įsitikino pati. Marcelės kameroje buvo patalpinta grupė žydų tautybės moterų, kurios turėjo sukūrusios planą bėgti į Europą. Tam tikslui nusisamdė karinį lėktuvą su įgula, kuris kurį laiką paskraidęs vėl nutūpė Vilniuje. Keleivės surado prieglobstį Marceliutės kameroje, o tolimesnis jų likimas nežinomas.

Kol M. Kubiliūtė buvo tardoma, karas stūmėsi į Vakarus. Sausio mėnesį buvo apsupta ir Klaipėda. Net 16-oji divizija iš Kuršo buvo permesta į Klaipėdą miestui užimti. Savo prisiminimuose J. Paleckis liudija, kad 1944 m. spalio 10 d. vakare A. Sniečkui paskambino pats Stalinas. Jis pareiškė norįs iš pirmų lūpų sužinoti, kaip lietuviškai vadinasi Memelis. A. Sniečkus atsakė: lietuviai nuo senų senovės vadina jį Klaipėda.
„Taigi ruoškitės iškelti pergalės vėliavą Klaipėdoje ir priimkite mano sveikinimus“, – patikino vyriausiasis sovietų kariuomenės vadas. Vėliavos buvo suteiktos pulkams ir divizijoms, šturmavusioms Klaipėdą. Jos vėliau buvo demonstruojamos Tarybinės armijos centriniame muziejuje Maskvoje. Vėliavose puikavosi užrašas Memelskaja. Tik 16-osios divizijos vėliava skelbė, kad ji yra Klaipėdos vardo. Smulkmena? Ne.

Keistai skambėjo Gorbio grasinimai Lietuvai dėl Klaipėdos ir jos krašto. Tačiau jis galėjo remtis tik vėliavų užrašais, nes Klaipėdos likimas buvo išspręstas savanorių kovos veiksmais ir pasaulio šalių diplomatų konferencijoje Hagoje.
Ilgus mėnesius trukęs tardymas pateko į aklavietę. Paleisti negalima, o teisti nėra už ką. Belieka Stolypino vagonas ir tremtis. Troikos nuosprendis pasivijo pakeliui į gulagą. Skirti 5-eri metai pagal sveikatos būklę realūs, nes ilgiau neištemptų. Po kurio laiko Sibirą keitė Kazachstano stepė, o bausmei pasibaigus, leista grįžti į Lietuvą. Kas pasirūpino tuo, galima ir dabar atskleisti.

Vilniuje pasitiko ir priglaudė giminės, o darbo teko ieškotis pačiai. Kryžiaus kelius pradėjo nuo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto. Akademikas K. Korsakas pareiškė, kad buržujams institute ne vieta. Jam paantrino kitas akademikas – J. Žiugžda.

Kai Vilniuje buvo išbandyti visi adresai, tinkantys Marceliutės išsilavinimui, bei laisvos vietos, laimę bandyti teko Kaune. Čia dviem mėnesiams įsidarbino Karo muziejuje, o jiems prabėgus buvo mandagiai išprašyta dėl nesuprantamų priežasčių. Pagaliau jai buvo surastas darbas Tauragėje pas kelininkus kasininke. Kadangi kito pasirinkimo nebuvo, teko sutikti. Pas žemaičius greitai apsiprato, nes buvo priimta kaip sava. Ieškodama buvusių vilniečių, ji susirado ir mano tėvus Šilutėje.

Pastarieji apstulbo, pamatę tokią viešnią. Ištisą pusdienį kalboms ir prisiminimams temų netrūko, juos domino viskas. Pasirodo, pirmąjį pokario penkmetį M. Kubiliūtė išgyveno toli toli. Ten patekti visai nesunku ir nuveža su apsauga, o sugrįžti į namus ne visiems pasiseka, nes ir gamta atšiauri, ir nėra ko valgyti. Nusišypsojusi paklausė, ar mes žinome stepių graužiką – susliką (storą)? Nors ten, Kazachstane, jų buvo gausybė, bet prisigaudyti, norint pavalgyti, reikėjo taip pat nemažai pastangų. Šiaip jų mėsa skani ir absoliučiai daugumai ten išvežtųjų tai yra išsigelbėjimas. Kaip maisto papildas.

Majoro Broniaus Grigo dukters, Voldemaro Vytauto Čarneckio dukterėčios Liudos iš Niujorko atsiliepimo (laiško) faksimilė

Užplūdus prisiminimams, daug dėmesio buvo skirta Labdarių gatvės gyventojams. Buvę valstybės tarnautojai Kaune perkelti į sostinę, apgyvendinti buvusiame vienuolyne. Čia gyveno ekonomistas Pupšys su šeima, teisininkas Volungė su žmona gydytoja, daktaras Špukas su šeima, policininkas Tomaitis, mokytojas Blažys, dažnas svečias buvo architektas Žemkalnis, kitus sunku ir prisiminti. Kaimynystėje gyveno ir M. Kubiliūtė. Buvo prisimintas kaimynystėje gyvenęs kurijos kancleris E. Basys, kuris tik per stebuklą, didžiojo Vilniaus bombardavimo metu su lova nukritęs į pirmą aukštą, liko sveikutėlis. Pasirodo, kad po Katedros uždarymo valdžia ištrėmė jį į Klaipėdos kraštą. Prisimintas buvo ir Šv. Jono bažnyčios pamokslininkas J. Lipnickas bei viceburmistras B. Grigas, abu Štuthofo kankiniai. Nėra žinių, kur dingo jo žmona Jadvyga su dukra Liudyte. Nebeliko tarp gyvųjų profesoriaus B. Sruogos, niekas nežino ir apie jo brolio Adolfo likimą.

„Aplankykime nors kunigą Edmundą“, – panoro Marceliukė. Iš jo moterys grįžo pakiliai nusiteikusios. Pasidalijo iš ten prisiminimais, o M. Kubiliūtė pažadėjo dvasininkui rimtą pasiūlymą, kai pabendraus su vilniečiais sostinėje. Pažadas netrukus buvo įvykdytas. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorius D. Urbas, pats neseniai grįžęs iš už grotų, pabandė E. Basį įtraukti į senosios literatūros vertimus. Apdairiai pasirūpino ir užtarėju. Juo tapo tas pats generolas A. Gudaitis-Guzevičius, dabar jau literatūros klasikas, sukūręs romaną „Kalvio Ignoto teisybė“. Draugų įtikintas, D. Urbas tą darbą ir atliko, o knyga tapo net privaloma vidurinių mokyklų moksleiviams, Maskvoje buvo įvertinta Stalino premija. E. Basio išverstų knygų autoriai buvo patikimi žmonės. Figūravo visai kiti autoriai, bet honorarai ėjo vertėjui. Dar iki J. Urbšio grįžimo į Lietuvą jau buvo pagalvota apie jo darbą, o tam sutikimą davė pats „šeimininkas“.

M. Kubiliūtė visą gyvenimą paskyrė Lietuvai ir jos žmonėms. Žmonės tai matė, nieko kito nebeliko ir pačiai valstybei. Ji nebuvo nei tautininkų, nei kitų partijų narė, neskirstė žmonių pagal tautybę ar religiją. Marcelė buvo įvertinta svariais valstybiniais apdovanojimais, kurių neturėjo nė viena kita Lietuvos moteris: Vytauto Didžiojo, Ldk Gedimino, Vyčio Kryžiaus ordinai ir kiti savaime ar iš bendro sąrašo neatsirado. Pati Marcelė Kubiliūtė gerbė ir puoselėjo žmonių atmintį. Jos tolimesniam gyvenimo keliui pasitarnavo bažnyčios klebonas J. Katelė. Jo globojami parapijiečiai ir auklėjami vaikai buvo absoliučiai raštingi ir dideli visuomenininkai. Neišmokę skaityti vaikučiai apie Pirmąją Komuniją galėjo tik pasvajoti. Kunigo įtakoje susiformavo vyriausiojo Marcelės brolio Juozo pasaulėžiūra. Apsišvietęs, sąmoningas lietuvis, žurnalistas, net Dūmos deputatas nuo Kauno gubernijos, pasiėmė mokslams savo jauniausiąją seserį, kuri su laiku net aplenkė brolį. Šiltus jausmus visam gyvenimui paliko Vaidilos Ainis – Julius Janonis, su kuriuo Marcelė mokėsi gimnazijoje ir draugavo. Nors jis buvo socialistas, bet karštas Lietuvos patriotas, literatūroje – švelnus lyrikas. Su giliu širdies skausmu, nubraukdama ašarą, apraudodama jai dviejų artimų vyrų – brolio Juozo ir bičiulio Juliaus Janonio – likimą, sielojosi dėl to, ko neteko Lietuva. Džiovos pakirstus abu priglaudė Petrogrado pelkės. Jie tikėjo būsimu Lietuvos atgimimu, lietuvių grįžimu į Tėvynę ir prašė, kad bent mintyse nebūtų užmiršti.

Vilniuje ilgą laiką plėšikavo kaizerio kareiviai, po to miestas ėjo iš rankų į rankas – bolševikų ir lenkų kariaunų. Lietuviai buvo apsisprendę kurti savo valstybę. Okupuotame Vilniuje M. Kubiliūtė tampa žvalgybininke (panele Elze Banievič, kurios galva buvo įkainota 5 tūkst. zlotų premija). Tačiau ji veikia ir yra nesugaunama. Jos pastangų dėka likviduojamas peoviakų maištas. Visoje Lietuvoje jo vadeivos sulaukia netikėto atpildo. M. Kubiliūtė drauge su Aldona Černeckaite, būsimojo diplomato seserimi, dviese, pasisamdžiusios vežiką, naktimis Rasų kapinėse laidoja savanorius, dienomis slaugo sužeistuosius. Jų dėka žinome didvyrių kapus, juos lankome ir džiaugiamės, kad esame kartu su jais. Visai šalia jų amžino poilsio atgulė ir pati M. Kubiliūtė. Jos kapą puošia paprastas, pilkas laukų akmuo su skulptoriaus V. Karaliaus sukurta lietuvaite, nešančia saulę.

M. Kubiliūtei gyvenant Tauragės tremtyje, vilniečiai rūpinosi jos likimu. Dėjo daug pastangų, kad bent gyvenimo saulėlydį ji pasitiktų savo jaunystės mieste. Galiausiai jai duodamas leidimas parvykti į Vilnių. Apsigyvena Žvėryne, Maloniojoje gatvėje, pas poeto Liudo Giros, savo buvusio žvalgybos viršininko, našlę Barborą Girienę. Iš čia netoli darbas vaikų tuberkuliozinėje ligoninėje, kur vėl darbuojasi raštininke ir padeda seselėms. B. Girienė irgi didžiuojasi, kad galėjo padėti savo sūnaus gelbėtojai. Kitame namo gale įsikūrusi kaimynė Marcinkevičienė, romano „Benjaminas Kordušas“ autoriaus našlė. Na, o virš namo gyventojų, salkose, įsitaisė trys poetai, kurie, dažnai patys to nežinodami, surengia kūrybinius vakarus. Nors namas be patogumų, ar, tiksliau, su daliniais patogumais, apsauga rūpinasi vilkšunis Karas. Į Marcelės namų pareigas įeina pasirūpinti ir juo. Tuo tikslu daromi sumuštiniai ir sudėliojami į didelę lėkštę. Karas oriai juos sulapnoja. Mamą kartais aplanko sūnus, daktaras ir rašytojas Vytautas Sirijos Gira. Graži idilija: suokia lakštingalos, vinguriuoja Neris, verda arbata, eiles skaito A. Maldonis, A. Baltakis ir J. Marcinkevičius, o skaitovai net neįtaria, kad jų klausomasi. Visi klausydavosi susikaupę, Karas ramiai snausdavo, jausdamas kiekvieną krepštelėjimą.

Žvėrynas knibždėjo nuo tituluotų gyventojų. Vienas iš jų buvo profesorius Juozas Markulis, visų studentų – teisininkų numylėtinis. Išorinė jo gyvenimo pusė – paradinė: mokslininkas, numylėtinis… Antroji pusė – parsidavėlis, NKVD agentas. Dabar apie jį nemažai žinoma kaip apie stambų KGB kozirį. Partizaninės kovos įkarštyje Lietuvai daug nusikaltusį J. Markulį sugebėjo iššifruoti J. Lukša-Daumantas. Garbusis profesorius dažnai vaikštinėdavo Maloniosios gatvele, su Marcele prasilenkdami kone kiekvieną dieną, o likimas jų taip ir nesuvedė, nors buvo priešingų pažiūrų kovotojai. Nors papulkininkio Stasio Paulausko ranka M. Kubiliūtės byla buvo nurašyta ir padėta į archyvą, bet ja visą laiką buvo domimasi. Jos pažinčių ratas, nepaisant amžiaus ir netekčių, siaurėjo, bet jų vis tiek buvo begalės.

Marcelės Kubiliūtės kapas Vilniaus Rasų kapinėse. Paminklo autorius Vladas Vildžiūnas. Viktoro Kapočiaus nuotr.

M. Kubiliūtė ir taikiomis sąlygomis dirbo savo įprastą darbą. Palaikė asmeninius kontaktus su daugeliu įvairiausių žmonių – nuo ministro J. Urbšio iki mokytojos J. Šaliapinaitės-Špukienės ir generolienės S. Ladigienės. Aktyviai susirašinėjo su išsiblaškiusiais po pasaulį bendražygiais: nuo A. Černeckytės-Birutavičienės iki S. Lozoraičio. Žinoma, konspiracijos sumetimais tai buvo daroma per kitus asmenis. Vietoje, Vilniuje, bendravo su V. Mykolaičiu-Putinu, J. Balčikoniu, J. Lebedžiu ir daugeliu kitų, dalijosi parama, gaunama iš užsienio. J. Grigienė-Černeckaitė, buvusi bendradarbė, ypač nuoširdžiai rėmė Sibiro tremtyje buvusią brolio V. Černeckio šeimą ir Marceliukę.

Savo ruožtu Marceliukė buvo įsitikinusi, kad Sibire gyvenantiems lietuviams labiausiai reikia lietuviško rašto, knygų. Į tolimiausius užkampius skriejo laiškai ir siuntos su Maironio eilių rinkiniu „Pavasario balsai“, Juozo Tumo-Vaižganto „Pragiedruliais“, Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimtu pavasariu“, itin pamėgtu jaunimo. Ryšiams su Sibiro jaunimu daug dėmesio skyrė ir Lietuvos profesoriai, intelektualai, studentai. Sibiro vaikai – lietuviukai vienijosi į saviveiklos ratelius, nevengė pasirodyti ir kitų tautų susiėjimuose. Toks bendravimas davė savo vaisius. Jaunimas mokėsi, bendravo, grįžę į Tėvynę, tęsė studijas, gaudavo darbą. Marceliukė didžiavosi Lietuvos jaunimo pasiekimais scenoje, sporte ir ypač moksle. Tačiau jos fizinės jėgos geso.

Mažai ką padėjo ir Vyžulionių sanatorija. Kankino didžiuliai kaulų skausmai. Bet ji iš paskutiniųjų šypsojosi ir laikėsi, kol 1963 m. birželis jai tapo lemiamas. Retėjo ir bendražygių gretos, o sovietinė sistema vis nebyrėjo. Dar ketvirtį amžiaus imperija vegetavo ir laikėsi, kol galiausiai driokstelėjo. Pagrindinės kovos dar laukė ateityje, tačiau daugelis tabu nebeišlaikė. Istorijos mokslų daktarė A. Kairiūkštytė, vos ne pogrindžio sąlygomis nagrinėjusi Vilniaus vadavimo sąjungos veiklą, atliko didžiulį darbą, surikiuodama Vilnijos krašto žmonių, o ypač kaimo mokyklų darbą. Kad ir be galo sunkiomis sąlygomis, krašto valdžios nuolatinėms represijoms spaudžiant, lietuvybė neužgeso. Padedant visai Lietuvai ir jos katalikų bažnyčiai, kasdieninis darbas vyko. Jis apėmė ir dalį dabartinės Baltarusijos teritorijos, o lietuviškų mokyklų buvo nepalygint daugiau nei dabar. Lenkinimo kampanija neturėjo pasisekimo.

Atgavus Vilnių, kraštas įsijungė į atkurtos valstybės veiklą be jokių trukdymų. Šlovė pasišventėliams! Jų nuveiktus darbus būtina skelbti ir rodyti pavyzdžiu dabartines reformas vykdantiems. Nejaugi jau nebeliko dorų mokytojų ir sąžiningų piliečių? Tad kur jūs?

Irenos Veisaitės laiško faksimilė

Minint M. Kubiliūtės 100-ąsias gimimo metines, didžiulių dr. N. Kairiūkštytės pastangų dėka surengta mokslinė konferencija. Daug gerų žodžių, skirtų M. Kubiliūtei, buvo pasakyta. Išleista ir Marceliukei prisiminti skirta knygelė „Dek, širdie, ant amžinojo laužo…“ Tarp visų konferencijos dalyvių pasisakymų išskirtinai nuskambėjo Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro direktorės Birutės Kurgonienės apibūdinimas Marceliukei – mūsų nežinoma šalies didvyrė.
Taip, ji – didvyrė! Nors pati savo veiklos ir nesureikšmino.

 

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 1 (843), 2018 m. sausio 27 d., p. 8, 10.

Istorija Pupšys Vytautas Rezistencija Vilniaus krašto okupacija , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra