Turtingas R. Narušienės archyvas pateko į mokslinę apyvartą

Autorius: Data: 2018-07-02, 08:36 Spausdinti

Turtingas R. Narušienės archyvas pateko į mokslinę apyvartą

Štai kiek R. Narušienės archyvo dokumentų tvarkė Rimantė Jaugaitė – Vytauto Didžiojo universiteto istorijos programos studentė, pagal Švietimo mainų paramos fondo programą penkis mėnesius atlikusi praktiką LTSC. (Arvydo Reneckio nuotr.)

Rimantė JAUGAITĖ, www.draugas.org

35 dėžės – tokio dydžio yra 2017 m. Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui (LTSC) perduotas Reginos Narušienės archyvas (įdomu, jog tebėra ir dar neperduotų dėžių!). 5 dė­žės buvo sukataloguotos jau anksčiau, o 30 teko kataloguoti man. Ka­dangi viską peržiūrėti užtruko keletą mėnesių, turėjau progą neblogai susipažinti tiek su R. Narušienės dokumentais, tiek ir su jos asmenybe, kuri mane sužavėjo ir įkvėpė. Tad baigus didžiulį darbą, šovė mintis pa­kalbinti archyvą kelis dešimtmečius kaupusią R. Narušienę. Štai pokalbio su buvusia JAV Lietuvių Bendruo­menės (LB) (1994–2000), Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos (2006–2009, 2009–2012) ir Tarybos Prezidiu­mo (2015–2018) pirmininke fragmentai apie josios archyvinę medžiagą ir lie­tuvybę Amerikoje. Juk retai istori­kams ir archyvistams pasitaiko pro­ga pasikalbėti su savo herojais!

Kaip sumąstėte perduoti sa­vąjį archyvą LTSC? Kokios nuo­monės apie archyvus vyrauja JAV LB?

Yra visokių nuomonių. JAV LB daug apie tai kalbėjome ir norėta, kad pervežtumėm viską į Lietuvą, bet mūsų patyrimas nebuvo toks geras, kadangi dažnai dokumentai tiktai „sėdėjo” kur nors ir laukė, kad kas su jais padirbėtų. Daugiau ir daugiau lie­tuvių užsienyje norėjo, jog mūsų archyvas, iš tikrųjų keletas jų, bet ypatingai tas, esantis LTSC, taptų dideliu palikimu anūkams ir proanū­kams, jeigu mes jį finansuotume ir gerai sutvarkytume. Taigi, nežinau, ar reikalinga būtų viską išvežti į Lie­tuvą. Laikui bėgant, viskas bus su­skaitmeninta ir tada ir Lietuvos žmo­nės, ir čia gyvenantys, galės naudotis ta medžiaga.

Bet ne visi dokumentus atiduoda į LTSC. Ir man nepatinka, kad jie iš­barsto. Vieni siunčia Kaunui, užsie­nio archyvams, kiti – Klaipėdai, Šiauliams. Išsimėto po visą Lietuvą. Nemanau, kad tai labai gerai, todėl nusprendžiau savąjį atiduoti LTSC. Jaučiu, kad šie dalykai yra reikalingi užsienio lietuviams, kad mes galėtume pačiupinėti, pažiūrėti ir pa­matyti, kaip užsienio lietuviai dirbo. Centrą aš gerbiu.

Kita vertus, nežinau kaip ilgai LTSC išliks ir ką jėzuitai norės daryti su tuo pastatu…

Viena iš archyvo dėžių.
Viena iš archyvo dėžių.

Ar knyga apie užsienio lietuvių indėlį į Lietuvos valstybin­gumą, kurią netrukus išleisite, sie­jasi su Jūsų archyvu? Ar ten galima rasti knygos šaltinius?

Taip, galima rasti originalių do­kumentų kopijas. Bandžiau viską sudėti į vieną vietą, kadangi Lietuvos žmonės mažai žino apie mūsų veiklą. Tam, kad galėtų mus įvertinti, jie turi gauti daugiau informacijos.

Kitas tikslas – parodyti, kad Amerika gerbė Lietuvą ir padėjo jai. Mes, Amerikos lietuviai, darėme įta­ką ir teikėme informaciją JAV politikams, bet įstatymus, rezoliucijas ir nutarimus priėmė amerikiečiai. Džiugu, kad Kongreso nariai ir senatoriai, ne visi, bet dauguma, suprato, kas yra ta Lietuva ir kokie yra jos vargai. Svarbu, kad Lietuva žinotų, jog Amerika neapleido jos, bet tuo laiku nemanė galė­sianti padėti. Aš manyčiau, kad vi­suomet galėjo, bet jie manė, kad tuo­met, kada labiausiai reikėjo – ne.

Tyrimų centras mums daug pa­dėjo. Knygoje aprašomas šimto metų darbas, kurį Amerikos lietuviai pado­vanojo Lietuvai. Reikėjo surinkti la­bai seną medžiagą ir tai buvo sunku, kadangi kai kurie nenorėjo ja dalintis. Pavyzdžiui, Balzeko muziejus nenorėjo, kad mes naudotumėme jų dokumentus. Žinoma, kiekvienas gali apsispręsti. Bet tuomet Balzeko muziejaus archyvas leidinyje nebus paminėtas.

Vis dėlto, vienas iš didžiausių JAV LB politinių archyvų yra pas Astą Banionytę, kuri dirbo mums Washingtone. Kai uždarėme būstinę, nebuvo kur dėti dokumentų, taigi, palikome jos namuose ir ten tebėra… Buvo daug dėžių; aš nežinau, kur jos yra dabar. Ten buvo dokumentų, kurie būtų įdomūs ateityje tiek Lietuvos, tiek ir Amerikos jaunimui, kurie rašytų disertacijas ta tema. Labai norėčiau, jog archyvas atsirastų LTSC, bet dabar nebegaliu priimti tokio sprendimo, kadangi nebesu nei valdybos, nei Tarybos narė.

Dar yra ALKA Putname, ten dokumentai gerai sutvarkyti. Bet vis dėlto centras turėtų būti Čikagoje, kadangi čia yra tiek daug lietuvių.

Dėžėje rasti dokumentai.
Dėžėje rasti dokumentai.

Tvarkant Jūsų sukauptus dokumentus, atrodo, kad iš esmės dirbote pilnu Lietuvos ambasa­dorės JAV etatu ir įsiliejote ne tik į Lietuvos išeivijos, bet ir į JAV politinį gyvenimą: susirašinėjote su JAV prezidentais, kitais reikš­mingais Kongreso ir Senato atstovais. Kaip sekėsi megzti ryšius su politikais?

Mano vyras buvo politikas. Jis turėjo įtaką Respublikonų partijai, todėl galėjau prieiti prie Kongreso atstovų ar senatorių; taip pat pasiekti ir prezidentus. Nors pati esu respublikonė ir vyras buvo respublikonas, bandėme dirbti ir su demokratais, ir su visais, kurie norėjo mums padėti. Nustebino ir nudžiugino tai, kad didžioji dauguma, o gal ir visi JAV gyvenantys lietuviai įsijungė į kovą už nepriklausomybę ir Lietuvos pripažinimą Amerikoje. Jie stipriai susibūrė ir bandė kaip nors – ar laiškais, ar skambindami telefonu, ar rengdami demonstracijas – paremti Lietuvą. Tai mane nustebino, kadangi būta jau antrosios, trečiosios kartos žmonių, pirmosios bangos atvy­kėlių iš Lietuvos anūkų. Neretai kur nors nuėjęs galėdavai išgirsti: „O, aš irgi lietuvis!”, tai buvo labai įspūdinga. Jei jau esi lietuvis, visuomet juo ir būsi, nori ar nenori. Nors mes dažnai mokam vienas kitą pakritikuoti ir pasipykti, bet vis vien liekam ištikimi savo tėvynei.

Keliui į NATO Jūsų archyve skirtos bene keturios dėžės, o kur dar kiti pavieniai dokumentai. Naršant po dokumentus, susidaro įspūdis, kad jeigu ne Amerikos lietuviai, kažin ar išvis būtume NATO nariai. Taigi koks buvo Lie­tuvos kelias į NATO iš Ameri­kos lietuvių perspektyvos?

Sakyčiau, iš pat pradžių daugelis manė, kad ir nepriklausomybę bus sunku atkurti, kadangi Rusija buvo toks galingas ir didelis kraštas, o mes tiktai mažiukas kačiukas, bet mums pasisekė. Apie NATO daugelis tą patį manė. Aš bandžiau įkalbinti lietuvius, kad niekada negalima sakyt, kad neįmanoma: turi dirbt, turi prašyt, turi veikt. Taip visi pri­sidėjo ir mums pasisekė.

Didžiausia problema su NATO šiandien yra ta, kad daugelis kraštų, kurie gali 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) paskirti savo ap­saugai, to nedaro. Dabar, 2018 metais, Lietuva jau išleidžia tuos 2 proc. savo apsaugai. Iš tikrųjų, jeigu nenorime savęs ginti ir lauksime, kad kiti mus apgintų, tai tuomet nebus prasmės. Pirmiausia, turime norėti save apginti, tačiau mums reikalinga daug daugiau jėgų, kadangi mes – toks mažas kraštas. Rusai galėtų pereiti Lietuvą per pusę dienos. NATO yra nepriklausomybės garantas.

Dabar lietuviai žiūri į Europos Sąjungą. Nežinau, ar ji išliks ar ne; yra per daug skirtingų nuomonių. Kai kurie nori, kad ES valdytų ne tik ekonominius reikalus, bet ir kultūri­nius, ir moralinius, ir t. t. Manau, kad kiekvienas kraštas turi turėti savo moralinius pasisakymus, savo kultūrą. Man rūpi Lietuvos ateities ideologija. Kas mes iš tikrųjų norime būti? Kokie mes norime būti? Koks yra mūsų siekis? Kas mus sieja? Ne kas mus skaldo, bet kas mus vienija.

Jūsų archyvą šiuo metu suda­ro net 35 dėžės. Tai, be abejonės, vienas didžiausių LTSC gautų archyvų. Kas Jums pačiai atrodo vertingiausia ir į ką dėmesį turėtų atkreipti jį tyrinėsiantys istori­kai?

Yra tokia nedidelė, mano parašyta knygelė apie NATO plėtrą. Manau, kad ji buvo svarbi ne vien tiktai Amerikos lietuviams, bet ir žmonėms Lietuvoje. Ir taip pat, kaip padėka tiems, kurie mums padėjo. Ta kny­gelė buvo išsiųsta visiems, kurie dirbo su mumis Kongrese ir Senate, kad jeigu mums prireiktų jų ateityje, jie mus atsimintų ir mes galėtume geriau prie jų prieiti. Norėjau, kad žmonės suprastų: čia nebuvo vien tik Lietuva, buvo visi mūsų žmonės, taip pat ir tie, gyvenantys užsienyje.

Girdėjau gandus, kad Jūs žadate kraustytis į Lietuvą ir tenai likti. Ar tai tiesa?

Atrodo, kad taip. Turėsiu vis sugrįžti  į  JAV,  kadangi čia gyvena mano vaikai ir anūkai. Bet tai bus tik trumpam, tik  pasisvečiuoti. Du mano anūkai paskui atvyksta į Lietuvą. Vienas iš jų nori su manim pasilikti.

 

 

 

Lietuva - JAV , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra