Turkų, totorių, karaimų susitikimas Trakuose

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų išvakarėse, 2009 m. gegužės 16 dieną, 16 val. prie Trakų kenesės rinkosi giminingų tiurkų kalbų atstovai: turkai, totoriai, karaimai.

Jie artimi ne tik kalba, bet ir tuo, kad totoriai ir karaimai didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto dėka XIV amžiuje atvyko į Lietuvą. Lietuvos karaimai kilę iš senųjų tiurkų genčių, VII-X amžiuje įėjusių į galingos Chazarų valstybės sudėtį. Žodis „kara“ reiškia „skaityti“, „garsinti“, „studijuoti“. Tos pačios kilmės žodis Koranas bei „kari“ – skaitantis Koraną. Karaimų, turkų, totorių kalbom artimos azerbaidžanų, kumykų, čuvašų, uzbekų, ugrų, kazachų, karakalpakų, turkmėnų kirgizų kalbos. Visos jos giminingos, pasižymi panašiais genetiniais ir tipologiniais bruožais, artimos savo gramatika ir žodynu.
Prieš pusmetį man teko artimiau susipažinti su turkų jaunimu, studijuojančiu Vilniaus pedagoginiame universitete rusų kalbą. Šie turkų studentai dėsto sekmadieninėje turkų kalbos mokykloje, kurią lanko įvairaus amžiaus ir įvairių tautybių žmonės, norintys pramokti turkų kalbą. Tokie dėmesingi man buvo šie jaunieji dėstytojai! Kelis kartus aiškino sunkiau suprantamus žodžius, o aš rasdavau kai kuriuos atitikmenis karaimų kalboje, lyginome turkiškus ir karaimiškus žodžius. Štai karaimiškai duona – „etmiak“, o turkiškai „ekmek“. Kartais bandžiau atsakinėti į klausimus ne turkiškai, o karaimiškai ir mane suprasdavo.
Turkų kalbos dėstytojai Ibrahim Ak, Hakan Caskum, imamas (dvasininkas) Musaf Azgun, trys totorių atstovai ir grupė turkų studenčių, studijuojančių Vilnius pedagoginiame universitete bei viena lietuvaitė panoro artimiau susipažinti su karaimais. Planavome susitikimą vasarą. Viską pakeitė dėstytojo Ibrahimo Ak kelionė į Turkiją. Paskambinau Vilniaus totorių bendrijos pirmininkui Adomui Asanavičiui ir nutarėme susitikti Trakuose prie karaimų kenesės šeštadienį, gegužės 16 dieną. Visi svečiai ir šeimininkai jos kieme susitikę patraukė į karaimų šventovę. Joje visus pasitiko karaimų bendruomenės senolis Michailas Zajančkovskis, nusipelnęs Lietuvos ekonomikas, knygų „Karaimai kariuomenėje“ ir „Karaimų kariai“ autorius. Šiuo metu geranoriškai pasitinkantis turistus Trakuose, karaimų kenesėje, pasakoja jiems apie karaimų religiją, istoriją, kalbą, papročius.
Vos peržengę slenkstį, turkai norėjo nusiauti apavą, bet paaiškinau, kad pas mus į kenesę įeinama su batais. Pasisveikinęs su svečiais, p. M. Zajančkovskis paprašė prisėsti ir ėmė pasakoti apie karaimų tikėjimą.
Kaip atskira religija su savo dogmomis, tradicijomis, sava dvasiškių hierarchija karaimų tikėjimas susiformavo VII amžiuje dabartinio Irako teritorijoje. Šio tikėjimo pradininkas buvo Ananas, Davido sūnus.
VII amžiuje karaimų centras persikėlė iš Bagdado į Jeruzalę, ten buvo pastatyta pirmoji karaimų šventovė – kenesė. Senasis Testamentas ir jame esantis Dekalogas – tai karaimų tikėjimo pagrindas. Karaimų teologai nustatė dešimt tikybos dogmų, kurias privalo žinoti ir vykdyti kiekvienas tikintysis.
Maldas gieda dvasininkas, kas nors iš besimeldžiančių vyrų arba visi maldininkai kartu. Meldžiamasi stovint ar klūpint. Pagal turinį maldos įvairios: išaukštinančios visagalį Dievą, dėkojančios, atsiprašančios arba prašančios, ypač nuodėmių atleidimo, kadangi karaimų religijoje nėra išpažinties. Išpažintį prieš Dievą atlieka kiekvienas asmeniškai.
Šeštadienis – pažodžiui „poilsis“ – minimas ketvirtajame Dievo įsakyme, įpareigojančiame švęsti šeštadienį. Šventajame Rašte ne kartą pabrėžiama šeštadienio šventimo būtinumo reikšmė.
Supažindinęs svečius su karaimų religija ir papročiais, p. M. Zajančkovskis paklausė, ar kas turi klausimų. Turkų studentas Hakan Caskum norėjo patikslinti kenesės įkūrimo datą. Ji įkurta XV-ame amžiuje. Turkų ir totorių atstovai nuoširdžiai padėkojo p. Michailui už įdomų bei turiningą pasakojimą ir atsisveikino.
Svečiai ir šeimininkai patraukė medresės (religinės mokyklos) link. Jos erdvioje salėje rinkosi giminingų kalbų ir tikėjimų tautų atstovai – turkai, totoriai, karaimai. Pasisveikinęs turkiškai „merhaba“, karaimiškai – „kiun‘ jachšy“ („laba diena“), karaimų kalba atsiprašiau už ekspromtu surengtą susitikimą, vildamasis, kad ateityje vyks giminingų kalbų ir panašaus tikėjimo žmonių – turkų totorių, karaimų – bendravimas. Po to pristačiau karaimų jaunimo dainų ir šokių kolektyvą „Sanduhač“ („Lakštingala“). Vos pasklidusiems muzikos garsams, svečiai suklusę suprato, jog tai – turkų melodijos. Su dideliu dėmesiu ir pagarba svečiai stebėjo „Sanduhač“ šokėjus, su jais bendravo. Šis kolektyvas – visos karaimų tautos pasididžiavimas. Jo egzistavimui skiria daug pastangų Jelena Špakovska ir choreografė Diana Vaznienė. Esu dėkingas vadovėms už jų vadovaujamo kolektyvo nuostabiai gražų pasirodymą. Dainos ir šokiai turi panašumo į kitų giminingų tautų – turkų bei totorių – folklorą. Šiuo metu „Sanduhač“ išvykęs gastrolių į Turkiją. Džiugu, kad tūkstančiai kilometrų, skiriantys karaimus, gyvenančius Lietuvoje ir turkus Turkijoje, įveikiami vos per kelias valandas. Šie ryšiai stiprina giminiškų tautų draugystę.
Po „Sanduhač“ kolektyvo šokių raginau kitus tautiečius atskleisti savo kūrybinius gebėjimus. Simas Juchnevičius karaimiškai skaitė savo kūrybos tekstą. Po to karaimų dainą sudainavo Romualdo ir Anės Špakovskių duetas. Visus atlikėjus lydėjo audringi plojimai.
Turkams atstovavo lietuvaitė, kuri, lankydama sekmadieninę mokyklą, išmoko turkų kalbą, tad sugebėjo turkiškai dainuoti. Ji ir kiti sekmadieninės mokyklos atstovai, vadovaujami dėstytojo Ibrahimo Ak, vyks į Turkiją kaip Lietuvoje esančios sekmadieninės mokyklos pasiuntiniai.
Totorė Olė Jakubovska padėkojo už surengtą susitikimą ir perdavė karaimų bendruomenės diskelį su totorių dainų ir šokių muzikos įrašu, vaišino dalyvius totorišku pyragu „Šimtalapis“.
Renginio pabaigoje turkiškai kalbėjo dvasininkas imamas Musaf Azgun, kurio žodžius į rusų kalbą vertė sekmadieninės mokyklos dėstytojas Ibrahim Ak. M. Azgun padėkojo už bendravimą su karaimais, pabrėždamas, kad mūsų visų yra vienas Dievas, kuris skatina gerbti visus kitų tikėjimų žmones. Pažymėjo, kad karaimų ir turkų tautos artimos savo kalba bei religija. Dėstytojas Ibrahimas Ak padėkojo, kad susipažino su karaimų kultūra, pažadėjo papasakoti apie karaimus Turkijoje gyvenantiems tautiečiams. Išreiškė viltį, kad šis susitikimas – ne paskutinis.
Nuo Trakų karaimų bendruomenės svečiams įteikiau nuotraukų rinkinį su Trakų miesto istorinėmis vietovėmis. Imamui asmeniškai padovanojau „Patarlių knygą“, parašytą karaimų ir turkų kalbomis, išleistą Ankaroje 2000 metais. Šią knygą parengė Mykolas Firkavičius, buvęs Lietuvos karaimų pirmininkas, vyresnysis dvasininkas.
Sesers Janinos Leonovič ir jos dukros Ritos Rejeckienės dėka galėjau pavaišinti svečius kaimišku pyragu „Laduška“. Tad svečiai galėjo susipažinti ne tik su karaimų religija, tikėjimu, menu, bet ir su kulinarija. Kaip sakoma patarlėje: „Norint pažinti žmogų, reikia kartu suvalgyti ne vieną pūdą druskos“. Tegul šis susitikimas prilygsta druskos kruopelytei.
Pasibaigus susitikimui kartu su svečiais patraukėme prie Galvės ežero. Eugenijaus Leonovič ir Kosto Samuilavičiaus dėka svečiai galėjo pasiirstyti vandens dviračiais ramiame Galvės ežere bei pasigėrėti nuostabiu Trakų peizažu.
Esu dėkingas visiems tiems, kurie padėjo organizuoti šį renginį su turkų bei totorių jaunimu. Su svečiais ir susitikom, ir atsisveikinom prie karaimų šventovės. Tegul ši vieta bus tolimesnio bendravimo pradžia. Atsisveikindamas, kaip ir pasitikdamas, turkiškai tariau: „Gul gule!“ („Viso gero!“), bet tik tam kartui.

 

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra