Turkija: diplomatinė ir kultūrinė Lietuvos misija labai įvairi

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Interviu su Lietuvos Respublikos ambasadore Turkijoje Halina Kobeckaite
Ponia ambasadore, dar neseniai buvo juokaujama, kad yra net trys karaimų tautybės ambasadoriai, tuo tarpu lenkų – nė vieno. Kaip, Jūsų nuomone, iš tikrųjų yra su karaimų tautybės ambasadoriais?

Kai dar dirbau Tautybių departamente, taip pat susilaukdavau analogiškų klausimų apie proporcijas. Iki šiol manau, kad tai priklauso ne nuo tautybės, o nuo žmonių. Todėl toks palyginimas yra beprasmiškas, neetiškas ir netaktiškas. Žmonės dirba, ir tai nieko bendra neturi su kokia nors tautybe. Niekas nedraudžia pasireikšti įvairių tautybių žmonėms.
Jūs visai teisi. Tokie vieši pasisakymai tik diskredituoja valstybę. Ponia ambasadore, priminkite mūsų skaitytojams apie savo kelią į diplomatinę tarnybą?
Biurokrate tapau 1989 metais, kai man buvo pasiūlyta eiti Tautybių departamento direktorės pareigas. Po ketverių metų man pasiūlė dirbti Lietuvos Respublikos ambasadore Estijoje, kur dirbau trejus metus. Atidarius ambasadą Turkijoje, sutikau eiti ambasadorės pareigas, juolab kad tai buvo įdomu. Dėl to nė kiek nesigailiu, o darbu esu patenkinta. Toks ir yra mano diplomatinio darbo kelias.
Gal vis dėlto apibūdintumėte konkrečiau savo, kaip Lietuvos ambasadorės, darbą ir pareigas Turkijoje?
Kiekvienas Lietuvos ambasadorius kiekvienoje valstybėje atlieka tas pačias pareigas, tai yra pristato mūsų valstybę, jai atstovauja, gina jos ir jos piliečių interesus toje valstybėje. Be to, užtikrina bendradarbiavimą, dvišalius santykius.
Kita vertus, kiekviena valstybė turi ir savo specifiką. Sakykim, Estijoje ar Latvijoje Lietuva žinoma geriau, bet ir dirbdama Estijoje susidūriau su problema, kad mūsų valstybės istorija žinoma mažai. Kai surengėme Lietuvos kunigaikščių portretų, kuriuos nutapė dailininkė Janina Malinauskaitė, parodą, ji netikėtai turėjo labai didelį pasisekimą. Dauguma estų tiesiog nustebo, kad Lietuvoje buvo tiek daug kunigaikščių ir netgi karalių, tuo tarpu Estija jų neturėjo.
Vadinasi, šitie dalykai nėra panašūs, nors gyvename kaimynystėje, bet valstybių istorija gerokai skiriasi.
Grįžtant prie darbo Turkijoje, mūsų skaitytojams smalsu būtų sužinoti, kiek žmonių dirba ambasadoje?
Ambasadoje dirba 3 Lietuvos diplomatai, sekretorė ir vairuotojas turkai. Taigi dirbame penkiese. Ambasada buvo atidaryta 1997 metų balandį. Aš dirbti atvažiavau vėliau ir pirmiausia pradėjau ieškoti patalpų, nes Lietuvos ambasados ir prieškariu Turkijoje nebuvo. Praktiškai nuėjau tą patį kelią, kaip ir Estijoje, kur pirkome pastatą ir jį įrengėme. Taip pat buvo ir Turkijoje. Kai suradome patalpas, pirkome baldus, rūpinomės kiekviena smulkmena, ir dabar turime gražiai įrengtą ambasadą.
Daug lietuvių važiuoja į Turkiją, tad ar spėjama atlikti pareigas ir ginti mūsų piliečių interesus?
Iš tikrųjų taip ir yra, personalas išties labai mažas, juoba sekretorė ir vairuotojas yra pagalbiniai techniniai darbuotojai. Daug darbo turime ne tik dėl to, kad į Turkiją važiuoja daug mūsų šalies piliečių. Pernai jų buvo apie 13 tūkstančių, o šiemet tikimasi dar daugiau. Su jais susijęs konsulinis darbas.
Daug darbo ir dėl to, kad su Turkija pradėjome ir intensyviname dvišalius santykius, nors turime nemažą pagrindą dar iš prieškario laikų. Žinia, Lietuva su Turkija 1931 metais buvo pasirašiusi draugingumo sutartį. Be to, labai svarbu, kad Turkija nebuvo pripažinusi Lietuvos aneksijos, todėl viena pirmųjų 1991 metais pripažino mūsų nepriklausomybę ir viena pirmųjų čia įsteigė ambasadą, kurios žinioje buvo dar Latvija bei Estija.
Jums leidus, pasakysiu, kad laikraštyje išspausdintą interviu su Jumis nusiųsime į Turkijos ambasadą Lietuvoje, kad susipažintų su tuo, ką Jūs kalbėjote.
Be abejo, tai labai svarbu. Taigi grįžtant prie pradėtos kalbos. Buvo labai svarbu, kad Turkijos ambasada įsisteigė Lietuvoje ir tai, kad pirmasis Turkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Erkanas Gezeras buvo labai veiklus ir aktyvus žmogus. Jis sugebėjo inicijuoti apie 15 Lietuvos ir Turkijos sutarčių, kurios buvo pasirašytos, todėl nuvykusi į Turkiją jau turėjau juridinį pagrindą tolesniam darbui. Taigi kalbant apie dvišalius santykius, nepaminėti E.Gezero pavardės niekaip negalima.
Kaip minėjau, 1931 metais tarp Lietuvos ir Turkijos pasirašyta draugingumo sutartis ne tik pasitarnavo kaip pagrindas Turkijai nepripažinti Lietuvos aneksijos, bet ja remiamės ir dabartiniame darbe.
Galiu akcentuoti, kad Lietuvos atžvilgiu Turkija nusiteikusi labai draugiškai. Pastaruoju metu vyksta labai aktyvūs politiniai ryšiai, yra daug vizitų. Šiemet balandį įvyko Turkijos prezidento vizitas Lietuvoje, prieš dvejus metus mūsų šalyje lankėsi Turkijos užsienio reikalų ministras, parlamento pirmininkas, prieš trejus metus Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus lankėsi Turkijoje, o pernai rudenį oficialaus vizito buvo atvykęs KA ministras L.Linkevičius. Šiemet dar planuojami Turkijos gynybos ministro bei Lietuvos Seimo vadovo Turkijoje vizitai. Labai svarbu užmegzti kuo glaudesnius ryšius tarp abiejų šalių parlamentų. Mūsų Seime yra Lietuvos-Turkijos draugystės grupė, tokia pat draugystės grupė yra ir Turkijos parlamente. Šių grupių vizitai numatomi ir ateityje.
Šiemet Turkijoje lankėsi Seimo Nacionalinio saugumo komiteto grupė, vadovaujama komiteto pirmininko A. Sadecko. Pernai tokias pat funkcijas atliekančių Turkijos parlamentarų grupė buvo atvykusi į Vilnių. Šių metų balandį Ankaroje mūsų iniciatyva buvo surengtos politinės konsultacijos, kurioms vadovavo URM sekretorius G.Čekuolis. Tokie kontaktai labai svarbūs, nes mes suinteresuoti palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Turkija, kuri jau 50 metų yra NATO narė.
Kaip plėtojamas dvišalis ekonominis bendradarbiavimas?
Kalbėjau apie politinę veiklą, kuri iš tikrųjų labai intensyvi. Mes pasirašėme ir kelis naujus susitarimus bei sutartis tarp Turkijos ir Lietuvos, kurios padeda toliau bendradarbiauti ir palaikyti gerus ryšius.
Maža to, vienas svarbiausių uždavinių, žinoma, yra ekonominis bendradarbiavimas. Nors jis ir nėra labai intensyvus, bet palyginti su Latvija bei Estija gerokai ženklesnis ir intensyvesnis. Su Turkija esame pasirašę laisvos prekybos sutartį, ir mūsų tarpusavio prekybos apyvarta šiemet siekė 120 milijonų dolerių. Lietuvai tai naudinga – mūsų balansas teigiamas. Iš Lietuvos į Turkiją siunčiame kineskopus ir kitų televizijos aparatūros detalių. “Ekrano” produkcija sudaro 90 procentų mūsų eksporto. Iš Turkijos perkame daugiausia džiovintus vaisius, tekstilę. Gerokai sumažėjo vadinamoji krepšinė prekyba. Dėl to buvo nutrauktas tiesioginis Vilniaus–Stambulo skrydis.
Beje, turkai pripažįsta, kad Gariūnų turgų užtvindžiusios pigios ir ne geriausios kokybės turkiškos prekės pakenkė jų šalies įvaizdžiui. Kita problema ta, kad iš Turkijos galima būtų importuoti šviežių produktų, ypač vaisių, kurie dabar įvežami per Vokietiją, įsivežti labai geros kokybės marmuro, kuris vėlgi įvežamas per Italiją. Neatsitiktinai per pastaruosius metus Turkijoje buvo surengti keturi Lietuvos verslininkų forumai. Savo ruožtu šiemet Lietuvoje lankantis Turkijos prezidentui, kartu buvo atvykę 15 verslininkų. Atsirandant vis didesniam abipusiam susidomėjimui, galėtų būti intensyvesni ir dvišaliai tiesioginiai prekybiniai ryšiai. Taigi skatinčiau mūsų verslininkus imtis daugiau iniciatyvos, juolab kad, tarkim, Turkijos verslininkus domina lietuviška mediena, tokie jos gaminiai kaip parketlentės, baldai. Nors Turkijos tekstilės pramonė gana išplėtota, bet šioje šalyje galėtų turėti pasisekimą mūsų lino gaminiai. Reikia turėti omeny, kad Turkijos rinka yra moki ir palyginti didelė (65 mln. gyventojų).
Gerbiama ambasadore, Jūs puikiai mokate turkų kalbą, kuri, reikia manyti, padeda darbe, ypač kultūros srityje. Gal paminėtumėte Lietuvos ir Turkijos kultūrinius mainus?
Iš tikrųjų turkų kalbos išmokau tik Turkijoje. Iki tol mokėjau gimtąją karaimų bei uzbekų kalbas, jos man labai pravertė mokantis ir turkų kalbos. Beje, dabar turkų kalba galiu duoti ir interviu, o tai tiek turkams, tiek man pačiai labai imponuoja, kadangi atsiveria didesnis bendravimo spektras.
Viena pagrindinių ambasados veiklos sričių – pristatyti valstybę ir jos kultūrą. Šia prasme Lietuva Turkijoje buvo visiškai nežinoma. Eiliniams gyventojams Lietuva asocijavosi su Australija ar Balkanais. Kita vertus, surengus ne vieną interviu ar laidą televizijoje, pastaraisiais metais spaudoje pasirodžius nemažai straipsnių apie Lietuvą, susilaukiama vis didesnio turkų susidomėjimo. Didelio atgarsio susilaukė televizijos laidos, kuriose pristatėme lietuviškus patiekalus, aptarėme moterų gyvenimo būdą, lietuviškus papročius bei tradicijas. Daug skambučių sulaukėme po specialios 50 minučių turkų žurnalistės parengtos laidos apie Lietuvą bei interviu su prezidentu Valdu Adamkumi. Laida buvo kartojama. Interviu buvo išspausdintas spaudoje, o netrukus pasirodys ir knyga. Po šios laidos atsirado daug norinčių Lietuvoje apsilankyti.
Kadangi esame tik trys diplomatai, manau, kad populiarindami Lietuvos kultūrą, padarėme nemažai.
Be kita ko, buvome surengę Lietuvos tapytojų parodą, kurioje pristatėme 47 darbus ir išleidome katalogą. Ekspozicijos pristatymas sutapo su prezidento Valdo Adamkaus vizitu. Tuo pačiu metu, diriguojant Martynui Staškui, “Aidoje” Ankaros teatro scenoje dainavo 6 Lietuvos operos ir baleto teatro solistai. Pernai 5-iuose Turkijos miestuose pristatėme 33-jų Lietuvos grafikų 90 darbų ir išleidome katalogą. Parodą, kurią atidarėme drauge su Turkijos kultūros ministru, iš dalies finansavo Turkijos kultūros ministerija ir privatūs rėmėjai. Šiuos darbus atvežė ir pristatė pati galerijos “Kairė, dešinė” direktorė Eglė Vertelkaitė. Mersino miesto galerijoje man pačiai ant sienų kabinant paveikslus, galerijos direktorius juokaudamas prasitarė norįs mane įdarbinti. Taigi mūsų darbas nėra vien rožės, tenka daug ką daryti ir savo rankomis.
Itin sėkmingai Turkijoje buvo pristatomas mūsų šalies muzikinis gyvenimas. Prieš dvejus metus Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras dalyvavo trijuose baigiamuosiuose Ankaros klasikinės muzikos festivalio koncertuose. Dirigavo maestro Juozas Domarkas. Noriu pridurti, kad per pastaruosius trejus metus maestro Turkijoje su šios šalies orkestru koncertavo dažnai ir labai sėkmingai.Užpernai jis dirigavo Turkijos simfoniniam orkestrui Aspendos festivalio atidaryme. Šis festivalis, vasarą vykstantis didžiuliame ir įspūdingame romėniškame amfiteatre, vienas garsiausių Europoje. Amfiteatras pastatytas prieš 1800 metų ir atkastas tik prieš du dešimtmečius. Amfiteatre kasmet vyksta tarptautiniai operos ir baleto festivaliai. Kai pirmą kartą apsilankiau šiame amfiteatre ir sužinojau apie tuos festivalius, iškart pagalvojau, kad jame turėtų pasirodyti ir mūsų Operos ir baleto teatras. Ši mano svajonė šįmet išsipildė. Liepos 6-ąją, Valstybės ir Mindaugo karūnavimo dieną, teatro baleto trupė kartu su visu mūsų orkestro sąstatu šiame festivalyje parodė baletą “Romeo ir Džiuljeta”.
Beje, niekada nesitikėjau, kad 8 tūkstančius žiūrovų talpinančiame amfiteatre teks kalbėti ir man.
Atliktą konkretų ir pasiaukojamą darbą Jūs gražiai ir netikėtai įvardijote svajone, o ne, tarkim, atlikta pareiga. Ar tai vienintelė Jūsų puoselėjama svajonė?
Jūs visai teisus, iš tikrųjų puoselėju dar vieną viltį – išleisti turkų-lietuvių pasikalbėjimų žodyną, juolab kad į Turkiją mūsų tautiečių važiuoja palyginti nemažai. Bet tai jau būtent laisvalaikis, kaip klausėte. Galiu dar pridurti, jog prieš trejus metus žodynui esu parašiusi įvadą, kuris leidyklai labai patiko. Bėda tik ta, kad vis trūksta laiko rankraštį baigti, netgi gavau griežtą paklausimą iš leidyklos, ar rankraštį pristatau, ar ne. Bet vis dėlto tikiuosi, jog ir ši svajonė bus įgyvendinta.
Mūsų laikraščio skaitytojams būtų įdomu sužinoti ir apie Jūsų, kaip ambasadorės, asmeninį gyvenimą. Kaip ir kur gyvenate, kaip prasideda ir baigiasi darbo diena? Koks butas, darbo patalpos, kur pusryčiaujate ir vakarieniaujate, galiausiai kaip ilsitės?
Mano asmeninis gyvenimas yra labai glaudžiai susijęs su tarnybiniu. Praktiškai netgi negaliu to atskirti ar nustatyti ribą. Yra daug darbo dalykų, kuriuos esu priversta padaryti namie, nes darbo metu paprasčiausiai nespėju. Bet negaliu to nepadaryti, juk niekas manęs neklausia, kada tas atlikta. Prie kompiuterio tenka pasėdėti ir iki dviejų, ir iki trijų valandų nakties. Buvo įdomus atvejis, kai viename priėmime išsikalbėjau su vienu iš matymo pažįstamu žmogumi. Pasirodė, kad pagal rangą tai antrasis Australijos ambasados asmuo. Gyvenu šalia šios ambasados. Paaiškėjo, kad ir jis, matydamas mano būsto langus, taip pat patvirtins, kad iš tikrųjų šviesa juose gali degti ir iki trijų valandų nakties.
Beje, gyvenu ne pačioje ambasadoje. Mano butas yra penkiolikos minučių kelio pėsčiomis nuo mūsų ambasados. Bet vaikščioti galima nebent rudenį ar pavasarį. Ankara labai kalvota, o šlaitai labai statūs, todėl žiemą slidu, o vasarą labai karšta. Valgyti gaminu pati, produktus perku parduotuvėse, o vaisius ir daržoves kartais sekmadienį turguje
Gal užsimintumėt ir apie savo šeimą. Ar Jūsų dukra, tarkim, gyvena kartu?
Mano dukra gyvena Vilniuje ir turi savo darbą. Pernai gruodį ji yra laimėjusi konkursą Lietuvos instituto direktorės vietai užimti. Todėl po amžiną atilsį mano vyro Mykolo Firkovičiaus mirties Turkijoje gyvenu viena. Laisvalaikio kaip tokio praktiškai neturiu. Maža to, kad Turkijoje dirbame tik trys diplomatai, nuo pernai metų esu akredituota diplomatiniam darbui Azerbaidžane ir Uzbekistane. Ypač suintensyvėjo ryšiai su pastarąja šalimi, į kurią vasarį oficialaus vizito buvo nuvykęs premjeras Algirdas Brazauskas ir 34 verslininkų grupė, todėl prieš tai turėjau nuvykti ir paruošti vizitą. Tokį pat paruošiamąjį darbą turėjau atlikti ir Azerbaidžane, į kurį balandį vyko ministras Antanas Valionis, kaip Europos Tarybos Ministrų Komiteto pirmininkas. Dabar rengiamas aukšto lygio atsakomasis Uzbekijos pareigūnų vizitas į Lietuvą, todėl savaitę dirbau su Uzbekijos delegacija Vilniuje, tuo pačiu ruošti šį vizitą reikės važiuoti ir į Uzbekiją. Taigi kalbėti apie kokį nors laisvalaikį apskritai neįmanoma.
Šiemet liepą Jūs atostogavote Trakuose ir netgi dalyvavote tarptautiniame karaimų bendruomenės vaikų piešinių plenere. Ar turite kokių nors įsipareigojimų ar reikalų savo bendruomenėje?
Šiemet ketinau atostogauti 3 savaites, bet jau po savaitės teko grįžti į darbą, nes atvyko uzbekų delegacija. Jūs teisingai pastebėjote, kad man visada labai malonu susitikti ir su savo bendruomene, ir dalyvauti jos veikloje, kuri vasarą suaktyvėja.
Beje, norėčiau akcentuoti, kaip mūsų bendruomenės realijos susijusios su Turkija.
2000-aisiais mes kartu su Ankaros turkų kalbos institutu, Lietuvos ir Lenkijos ambasadomis Ankaroje surengėme garsaus tiurkologo Ananjašo Zajančkovskio 30-ųjų mirties metinių minėjimą. Tai irgi yra tam tikras karaimikos momentas, nes mokslininkas buvo gimęs Trakuose, ilgai dirbo Lenkijoje, žinomas Turkijoje, kurioje pirmą kartą apsilankė 1936 metais ir buvo susitikęs su valstybės vadovu Mustafa Kemaliu Atatiurku. Kadangi Turkija prieš socialistines valstybes buvo griežtai nusiteikusi, po karo jis buvo vienintelis Lenkijos mokslininkas, gavęs vizą įvažiuoti į Turkiją tik todėl, kad joje lankėsi prieš karą.
Konferenciją pavyko gerai organizuoti. Turkijos mokslininkai skaitė pranešimus apie A.Zajančkovskio veiklą. Ši medžiaga buvo paviešinta ir Turkijos spaudoje. Į renginį buvo atvažiavusi šio mokslininko duktė Emilija, kiti asmeniškai pažinoję profesorių asmenys. Turkijoje gerai žinomas ir amžiną atilsį kitas Lenkijos tiurkologas Vladzimiešas Zajančkovskis. Ši tema, ypač tarp tiurkologų ir Turkų kalbos institute, nėra nauja. Mes padovanojome jiems visas mano vyro Lietuvoje išleistas knygas ir mums buvo pasiūlyta išleisti daugiau rankraščių. 2000-aisiais Turkų kalbos institutas Ankaroje išleido mano vyro parengtą “Patarlių knygą”, kurios vertimo į karaimų kalbą rankraštis datuotas 1789 m. ir surašytas Pasvalyje. Tai buvo pirmas karaimiškas tekstas išspausdintas Turkijoje, tik gaila, kad mano vyras šio spaudinio jau nebesulaukė.
Šiemet man teko dalyvauti Atatiurkų kultūros centro simpoziume, kuriame buvo kalbama apie Nevruzą ir pavasario šventes. Pristačiaus kaip švenčiamas pavasaris Lietuvoje. Konferencijoje dalyvavo ne tik turkai, bet ir uzbekai, kirgizai, altajai. Lietuvos vardas tokiame kontekste skambėjo pirmą kartą. Taigi, kaip matote, diplomatinė kultūrinė misija svetingoje Turkijos žemėje yra labai įvairi.
Nuoširdžiai skaitytojų vardu dėkojame gerbiamai ambasadorei už įdomų ir išsamų pokalbį.
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra