Tūkstantmetis ir radviliada

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Savaip prie Tūkstantmečio kultūrinės programos prisidėjo lenkų restauratoriai, atkūrę Karaliaučiaus katedroje Onos Marijos ir Boguslavo Radvilų paminklinę lentą. Kartu su mūsų tautiečių darbais Dubingių piliavietėje, tai be abejo bus gražiausias jubiliejinių metų pagerbimas giminei, kuri galbūt yra pati žymiausia (kaip giminė) tarp lietuviškojo valstybingumo saugotojų.
 
Kartu suprantamas yra susidomėjimas visų, kuriems šiuo metu teko laimė lankytis Karaliaučiaus Knypavoje (ech, kada gi Lietuvos ir Prūsijos nebeskirs Melno siena) ir regėti tą Radviloms skirtą akcentą. O domimasi kokiais keliais anuomet, dar prieš didįjį marą, mūsų magnatų šeima atsidūrė Brandenburgo kiurfiurstų valdomoje Prūsijoje, kur Boguslavas tapo aukščiausio lygmens pareigūnu – šalies administratoriumi.
Istorijos mėgėjams mūsų didikų genealoginio medžio pažinimas gali atnešti įvairių malonių netikėtumų. Daugelio Radvilų namų atstovų istorijos intriguojančios, tad jas skaitai tarsi Diuma (tėvo) romanus. Tokios ir kunigaikščio Boguslavo ir jam labai artimų abiejų Jonušų – tėvo ir pusbrolio istorijos. Tuo labiau, jų gyventa epocha buvo muškietų ir muškietininkų, o kad jiems gyvenime teko bendrauti su daugeliu to meto Europos veikėjų, vėliau prancūzų rašytojo valia tapusių jo patraukliųjų romanų veikėjais, tik dar labiau suintriguoja. Net pamąstai (esant dideliam jaunuomenės susidomėjimui savo šalies istorija) ar nevertėtų vietoje algų mokėjimo Istorijos instituto nikžentaičiams ir laurinavičiams, pinigus skirti ne lietuvių kalba rašytoms biografinėms studijoms versti.
 
Rokošninko sūnus
Yra išlikęs pasakojimas: kunigaikščiui Boguslavui šiek tiek ūgtelėjus, jo dėdė Kristupas, kuriam brolis Jonušas I Radvila testamentu pavedė našlaičio auklėjimą, pasiėmė berniuką į Krokuvą, kad pristatytų karaliui.
Bet berniukas rūmuose nė už ką nesidavė parklupdomas (kaip šiandien sakytume, pagal protokolą) priešais valdovą, nors auklėtojai nuoširdžiai stengėsi. Sako, tada karalius nusijuokęs sudrausmino auklėtojus: „Argi nematote, priešais jus – rokošininkas“.
Jei taip ir buvo, tai karalius anuomet priminė aplinkiniams audringą Boguslavo tėvo jaunystę. Paprastai gidai Vilniuje LDK pataurininkį Jonušą I pamini, senamiesčio centre, pasakodami piršlybinę istoriją, vos nevirtusią pilietiniu karu. Kai sostamiestyje priešpriešais buvusiuose rūmuose Radvilos ir Chodkevičiai languose išsistatė patrankas. Kai pulkai muškietininkų budėjo visą parą. Ir vėlgi –  susitaikė jie tada tik karaliaus pastangomis. Mat Jonušas Lietuvos Brastoje pasipiršo Sofijai Olelkaitei, Algirdo sūnaus Kijevo kunigaikščio Vladimiro provaikaitei, Slucko ir Kopylio tėvonijų paveldėtojai, tad turtingiausiai amžiaus nuotakai, o jos globėjai Chodkevičiai nemanė, kad tai gerai yra jos turtais galinguosius Radvilas daryti dar turtingesniais.
Lenkiška Rokošininko (maištininko) pravardė Jonušui prilipo po to, kai jis, susipykęs su karaliumi Zigmantu III Vaza, 1606 m. dalyvavo vadinamajame Mikalojaus Zabžidovskio lenkų šlėktų šurmulyje (rokoše). Bet ar tik menamos bajorų laisvės rūpėjo šiam Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo vaikaičiui? Jo tėvas buvo Kristupas Mikalojus taip pat garsus karvedys gavęs Perkūno pravardę. O motina Kotryna net dviejų karvedžių Konstantino Ostrogiškio (Orša) ir Jono Tarnovskio (Obertynas) palikuonė. Jo svainiu buvo Leonas Sapiega.
Čia matyt reikia kalbėti ir apie tai, kad Radvila Rudasis savo palikuonims paliko ne tik Šventosios Romos (Princeps Sacri Imperii Romani) imperijos insignijas, bet ir bažnytinės bei kultūrinės reformacijos valstybėje idėją. Paliko mastymą, nuo kurio Dubingių / Biržų linijos Radvilos taip niekada jau ir nebepasitraukė. Mastymą, kuris atsispindi net testamente: skirdamas sūnaus globėju brolį Kristupą, Jonušas pastarąjį raštu įpareigojo jaunuolį siųsti mokytis ne į Italiją ar Ispaniją (katalikiškus kraštus), bet į Vokietiją ir Nyderlandus, iš kur plito naujo tipo santykiai, statybos ir meno, karybos ir jūrinės kultūros žinios.
Po bevaikės pirmosios žmonos Sofijos mirties, intrigų nepakentęs Jonušas I 1608 m. apleido Lietuvą ir išvyko į Fontainebleau Prancūzijoje. Ar tai buvo kelionė tikintis pagalbos Lietuvos protestantams?
Šiaip ar taip bajoriškųjų laisvių sargas po kurio laiko atsidūrė Berlyne, protestantiškame Brandenburgo elektorių Hohenzollernų dvare, kuriame 1613 m. pasipiršo jų dukrai Elizabetai Sofijai ir ją vedė. Ši buvo Barboros Jogailaitės provaikaitė, tuo pačiu karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės vaikaitė. Galingiausios Lietuvos giminės atstovas užėmė naują puikią politinę platformą –  jo ainiai įgavo teisę dalyvauti tiek Abiejų tautų respublikos (ATR), tiek vokiečių Romos imperijos seimuose. Per žmoną Jonušas susigiminiavo su karaliumi Vladislovu IV Vaza, Šv. Romos imperijos imperatoriumi Ferdinandu II Habsburgu, elektoriumi Liudviku VI Vittebachu, Ispanijos karališkąja šeima.
„Didžiuoju Brandendurgo elektoriumi“ vadintas Fridrichas Vilhelmas (jis buvo ir Prūsijos valdovu) žmonos linijoje buvo Jonušo provaikaičiu. Danijos karalius Frederikas III – jo dukros iš antrosios santuokos Onos Katerinos sūnus. Giminystės saitai Jonušą susiejo ir su Švedijos karalienėmis Kristina bei Hedviga Eleonora.
Dar iki Jonušui įsigyjant nekilnojamojo turto brandenburgiečių žemėse, 1620 m. gegužės 5 d. Dancige išsinuomotame name gimė sūnus, pagal liuteroniškas apeigas pakrikštytas Boguslavu. Žinoma jog, naujagimio krikštatėviu buvo Bohemijos karalius Fridrichas V. Kaip prasidėjo jaunojo kunigaikščio auklėjimas – kiek jis vaikystės metais jautėsi Romos imperijos bajoraičiu, kiek ATR atstovu – būtų įdomi studija apie vėlyvųjų viduramžių pilietinės sąmonės formavimąsi.
Lietuvos magnatų namuose egzistavo tradicija skirti testamentinius globėjus tėvo netekimo atvejais. Tuomet, kaip minėta, jau Vilniaus kaštelionas Jonušas sūnaus Boguslavo globėju paskyrė brolį Kristupą, Vilniaus vaivadą ir didįjį etmoną, o pats netrukus mirė. Vykdydama jo valią našlė sūnų Boguslavą atvežė dėdei į Vilnių, kuris nuo tol daug jėgų skyrė tolesniam jaunuolio ugdymui. Žinoma, kad jis vaikystėje draugavo su Lietuvos bajoraičiais, pavyzdžiui, kurį laiką buvo pas Jono Oginskio vaikus jų tėvonijoje Uogintuose. Mokėsi Radvilų mokyklose Kėdainiuose ir Vilniuje. Kartu su dėde lankė Biržus, gyveno Radvilų pilyje Dubingiuose. Sulaukęs pilnametystės Ašmenos paviete išrinktas atstovu į seimą, bet netrukus per Dancigą išvyko pirmon kelionėn į vakarus semtis mokslo žinių ir europinio civilinio bei karinio gyvenimo įgūdžių.
Pirmosios ir antrosios kelionės į vakarus metu jis mokėsi Niderlanduose, kovėsi kunigaikščių Oraniečių kariuomenėse prieš Ispaniją, lankėsi Briugėje, Gente, Utrechte, Hagoje, kituose kultūriniuose centruose bei politinių įvykių židiniuose, įsivėlė į dvikovą su kunigaikščiu Talmontu, Paryžiuje buvo priimtas kardinolo Mazarinio ir paties karaliaus.
Boguslovą į vakarus išlydėjęs Lietuvos protestantų ramstis dėdė Kristupas jo nebepamatė. Sūnėnas tik trumpam 1641 m. paršuoliavo į Lietuvą, į Vyžuonas, priklaupti prie kapo, kuriame dėdė palaidotas.
 
Didžiojo etmono bendražygis
Kunigaikštis Boguslavas kaip Lietuvos valstybininkas vietą istorijoje užsitarnavo bendromis idėjomis ir veikimu su pusbroliu Jonušu II Radvila. Dėl jų politinės pozicijos lenkų literatūrinėje tradicijoje ir istoriografijoje jiedu (kaip ir ne vienas jų giminėje) įvardijami Liublino unijos griovėjais ir ATR išdavikais.
Tradiciškai Radvilų genealoginis medis skiriamas į tris atšakas: Dubingių / Biržų, Nesvyžiaus / Olykos ir anksti išgesusią Medilo / Raigardo liniją. Savarankiškiausiais lietuviško valstybingumo, o šiuolaikiškai šnekant, ir vakarietiškos orientacijos atstovais buvo Mikalojaus Rudojo palikuonys, kurie ir kaip giminė išgeso jau už Lietuvos ribų, Brandenburgo–Prūsijos valstybėje. Tačiau matyt atskira šaka reikėtų laikyti ir vėlesnę, iš nesvyžiškių išsirutuliojusią, nuo Boguslavo Frederiko ir Antano Henriko Radvilų prasidėjusią giminės liniją, vadinamą vokiškąja. Plačiau ji žinoma dar ir tuo, kad Vokietijos valstybei padovanojo rūmus, pagarsėjusius jau naujaisiais laikais, kurie paprastai vadinti reicho kanceliarija.
Pusbrolis Jonušas II buvo Boguslavo globėjo tikrasis sūnus. Tad suprantama, abiejų jaunuolių auklėjimas ir nuostatos buvo panašios. Tik skirtingai nuo pusbrolio, iki olandiškos karybos studijų, Jonušas kruopščiai mokėsi nebe Utrechto, o Leipcigo ir Leideno universitetuose. Grįžęs į Lietuvą kovos krikštą gavo tėvo karo stovykloje prie Smolensko. Bet Respublikos gynybinė situacija XVII amžiaus viduryje sparčiai blogėjo. Vaizdžiai kalbant šalis buvo ištisine karine stovykla. Besitęsiant vakaruose Vazų dinastiniams karams su Švedija, Maskovija iš rytų pusės ėmėsi Lietuvos žemes atakuoti didžiulius žmogiškuosius resursus turinčiomis armijomis. Susipykę su Lenkija ir sukilę B. Chmelnickio vadovaujami kazokai pasitelkdavo ir totorių ordas. Buvo laikmetis, kai priešai puolė vienumet iš visų pusių. Lenkų tradicijoje – tai Tvano laikmetis.
Tokiomis sąlygomis tapęs Lietuvos kariuomenės vadu, etmonas Jonušas su ja nuskubėjo į pagalbą lenkams. Daugybėje mūšių nugalėjęs kazokus, užėmė jų tvirtoves, tarp jų ir Kijevą. Tačiau tuo karas nesibaigė. Maskva kurstė sukilimo plitimą į gudiškąsias žemes provokuodami religinę įtampą pravoslavijos gynimo lozungais. Daugybė kautynių išretino Jonušo karių gretas. Boguslavas į daugelį mūšių siuntė savo lėšomis surinktus profesionalių samdinių – vengrų ir vokiečių – karių būrius. Buvo tapęs karaliaus Jono Kazimiero gvardijos generolu.
Abu pusbroliai kiek ilgiau bendravo stovykloje ties Minsku. Gal tuo metu konsultavosi ir su Lietuvos bajorų lyderiais. Su aštuoniais tūkstančiais karių Jonušas prie Šklovo siekė pakartoti Oršos žygdarbį – išblaškyti atslenkančią aštuoniasdešimties tūkstančių Trubeckojaus rusų ordą. Bet į Vilnių jau pasitraukė tik su penkių tūkstančių karių likučiu. Tokiomis aplinkybėmis buvo užmegzti ryšiai su Magnusu de la Gardi ir Kėdainiuose sudaryta Lietuvos bajorijos atstovų unija su Švedija. Nors tokiam žingsniui pritarė ir uniją pasirašė daug Lietuvos dvasininkijos bei bajorijos atstovų, lenkiškoje tradicijoje ji siejama su asmeninėmis Jonušo ambicijomis sugriovus Liublino susitarimus tapti Lietuvos karaliumi. Nors pati Kėdainių sutartis aiškiai nusakė tikslą: suvienyti Lietuvos ir Švedijos pastangas prieš Maskvos grėsmę neteriojant Lenkijos. O kas buvo tikrąja grėsme tuomet sparčiai augusiai Švedijos galybei pirmiausiai, atrodo, nesuprato ir pats jos karalius Karolis X Gustavas.
Šiandieną begalime tik spėlioti, ką vienu ar kitu laikmečiu saugodami Lietuvos valstybingumą mąstė Radvilos, kiti eruduotesni bajorijos elito protai. Aišku yra, kad nuolatiniuose karuose su Maskovija, pasiuntinybėse į ją, šis elitas iš arčiausiai įvertino, koks potencialas kaupiasi rytuose, kokia politine psichika ir morale grindžiama ana valstybinė sistema. Tad ir pasisakiusieji už Liublino sutartį ją sudarant, siekė to paties, kaip ir Kėdainių unijos iniciatoriai, vienyti jėgas prieš besiplečiančią, jų jau suprastą euroazijinę grėsmę vakarietiškai civilizacijai. Gal jie nesugebėjo to dar nesupratusiems savo matymų tinkamai perteikti?
Iš istorijos reikia mokytis. Unijos sudaromos ir mūsų dienomis. Europos Sąjunga taip pat unija.
 
Dviejų valstybių dignitorius
Kad Dubingiai buvo šeimos pirmine žemėvalda, sakytų ir jų išlaikyta dubingietiškai „dzūkuojanti“ pavardės forma Radzvilai. Dauguma giminės vyrų tradiciškai tapdavo kariais ir valstybės administratoriais. Tačiau su renesanso epocha, ir ypatingai nagrinėjant reformacijos laikotarpį, šaltiniai pažymi Radvilų darbus bei dėmesį švietimui, spaustuvininkystei, kunstkamerų rinkiniams. Matyt sąmoningai Dubingių / Biržų šakos Radvilos po truputį visą religinę, švietimo ir kultūrinę veiklą ėmė telkti Kėdainiuose, kurių geografinė padėtis visapusiškai buvo geresnė nei Biržų. Pastarosios tvirtovės statyba susijusi su anuomet personaliniais vadintais Radvilų karais dėl Livonijos, kai kam atrodžiusiais nemotyvuotais. Bet žvelgdami plačiau, matydami kelių šeimos kartų „meilę Olandijai“ – žymiausiai tų laikų jūrinei valstybei, galime galvoti, kad jie jau matė baltiškojo jūros kranto netekties žalą LDK ir buvo pradėję vykdyti programą jo atgavimui.
Yra daug požymių, kad su reformacija Radvilos siekė nešti ir lietuvybę. Naudojo net ekstremaliomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, žinoma, kad karo lauke Ukrainoje Jonušas lietuvių kalba vykdė slaptą susirašinėjimą. Kaip neįkandamą kazokams.
Jei Radvilos reformacijoje įžvelgė visuomeninių santykių progresą panašiai, kaip mąstė patys reformacijos tėvai, galima suprasti jų ištikimybę reformacijos idėjai. Ir nusivylimą, kai nesiekiant tarpusavio tolerancijos, neatsižvelgiant į sudėtingą karinę valstybės padėtį, tikėjimo disidentai bendrapiliečių toliau buvo puolami pačiais nešvariausiais būdais. Sakoma, kad Jonušas net savo antrąją žmoną atsivežė net iš Moldovos, stengdamasis būti kuo toliau nuo lenkiškų, prieš jį, intrigų.
Švedų karaliui vietoje rytų pasukus į pietus, prieš Radvilas susibūrė vidinė opozicija. Būnant Tikocino pilyje Palenkėje, senojoje Jotvingijoje, staiga sustojo pertempta didžiojo etmono Jonušo II Radvilos širdis.
Kunigaikštis Boguslavas ir po to faktiškai išliko Švedijos sąjungininku, nors po Jonušo mirties pati unija nebeteko atramos. Abu kunigaikščiai Lenkijoje paskelbti išdavikais, jų turtai nusavinti. Tačiau Boguslavas dar dalyvavo įvairiuose anų dienų mūšiuose su savo samdyta kariuomene, tarp jų rusų išvaryme iš Vilniaus. Brandenburgo-Prūsijos elektorius jį priėmė į tarnybą, skirdamas vietininku Prūsijos kunigaikštystėje. Gal tai buvo susiję su Boguslavo talka derybose, per kurias nusimesta Prūsijos priesaikos Lenkijai? Kunigaikščio veikla buvo nepaprastai intensyvi. Remiantis šaltiniais yra sudaryta jo kelionių ir karinių žygių išklotinė. Į ją žvelgiant supranti, kad tas žmogus neturėjo laiko asmeniniam gyvenimui.
Boguslavas yra minėtinas, ir kaip Lietuvos memuaristikos pradininkas. Savo rašyta autobiografija padarė svarbų įnašą nušviesdamas gyvento laikmečio Lietuvos ir kaimyninių kraštų įvykius. Iš autobiografijos matyti, jog netgi reziduodamas Karaliaučiuje jis dėjo pastangas neleisti sunykti tam, ką ilgus amžius kūrė jo lietuviškieji protėviai. Nors turėjo galimybių į žmonas imti moteris iš turtingiausių didikų šeimų, vedė pusbrolio Jonušo dukrą Oną Mariją, susituokęs žygio metu Liepojoje. Santuokinis gyvenimas tęsėsi neilgai. Pagimdžiusi dukrą Liudviką Karoliną Radvilienė po mėnesio mirė.
Lenkų istoriografijoje teigiama, kad rašydamas autobiografiją kunigaikštis Boguslavas siekė reabilitacijos sau dėl ATR išdavimo. Tačiau kažin, ar jis turėjo reabilituotis prieš anuometinę Lietuvą. Tad mūsų šalyje Radviloms turi būti skirtas dėmesys toks, kokio jie yra nusipelnę.
Mirė kunigaikštis panašiai kaip ir gyveno. Grįždamas iš Brandenburgo (miestelio prie Aistmarių) į Karaliaučių. Kaip geras šaulys mėgstantis paukščių medžioklę, generalgubernatorius, palikęs karietą, traukė šalikele medžiodamas kurapkas. Širdies smūgis sustabdė medžioklio žingsnius.
Su Boguslavu baigėsi didelis etapas Lietuvos istorijoje brėžtas Dubingių / Biržų šakos Radvilų.

 

Nuotraukose:
 
1. Boguslavas Radvila
2. Jonušas II Radvila
3. Radvilų herbas „Ragai“ (Traby). Motiejaus Steponavičiaus rekonstrukcija
4. Radvilų pilis Biržuose

Voruta. – 2009, rug. 5, nr. 17 (683), p. 10, 16.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra