Tūkstantmečio Lietuvai: svarbiausi didžiosios kunigaikštystės raidos aspektai

Autorius: Data: 2011-07-01, 08:30 Spausdinti

Šiemet 85 metų jubiliejų švenčia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrinėtojas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Mečislovas Jučas.

2011 m. birželio 30 d. Valdovų rūmuose įvyko jubiliato mokslinių tyrinėjimų rezultatus apibendrinančios naujos monografijos „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai“ pristatymas, kurio metu buvo galima įdėmiau pažvelgti į jubiliato mokslinę ir pedagoginę veiklą. Pristatyta ir prof. M. Jučo 1955–2011 m. bibliografija, kurioje vien publikacijų esama daugiau nei 400.

Savaitraščio skaitytojams pristatome kelias profesoriaus pastabas apie senosios Lietuvos valstybės istorinę raidą ir svarbiausius jos aspektus.

Lietuvos vardo paminėjimas vokiečių Kvedlinburgo analuose 1009-aisiais nėra Lietuvos, kaip valstybės, istorijos pradžia. Tikroji Lietuvos istorija prasideda nuo valstybės vienytojo Mindaugo. Tai pastebėjo svetimieji anonimai –­ rusų Ipatijaus ir vokiečių Henriko Latvio kronikų autoriai. Iš jų sužinome pirmųjų Lietuvos valstybės kūrėjų, 1219 m. paminėtų kunigaikščių, o tarp jų penkių vyresniųjų, vardus. 1248 m. minimas jau vienas Mindaugas. Jis nugalėjo destrukcines genčių jėgas ir 1251 m. liepos 17 d. popiežiaus Inocento IV jis su šeima buvo pakrikštytas, paskelbtas Lietuvos karaliumi. Taip jis, o kartu ir Lietuvos valstybė, gavo popiežiaus globą. Vainikavimo ceremonija įvyko 1253 metais. Tą įvykį paliudijo ir pats Mindaugas: „Šventu aliejumi patepti gavome Lietuvos karalystės karūną“ („in regem Lettowie aleo sacro peruncti regni suscipimus diadema“). Lietuvos valstybė tapo lietuvių tautos namais.

1263 m. Mindaugas žuvo nuo kerštingos savųjų (Treniotos) rankos. 1268 m. sausio 20 d. popiežius Klemensas IV leido Čekijos karaliui, dalyvavusiam malšinant prūsų sukilimą, atkurti „šviesios atminties Mindaugo“ Lietuvos karalystę, 1268 m. sausio 25 d. bule jis dar minėjo Lietuvai prijungiąs galindų ir jotvingių žemes. Bet Mindaugo sūnus, stačiatikis ir vienuolis Vaišvilkas, žuvo 1268 m. ir Lietuvą valdyti paliko sesers vyrui, Haličo kunigaikščiui stačiatikiui Švarnui, Danilo sūnui. Po šio žūties nuo 1269 m. Lietuvoje įsitvirtino lietuvių pagonių valdovai. Čekijos karaliui nepavyko paveikti Lietuvos ir jos kaimynų, tad nuo 1283 m. Vokiečių ordinas, nugalėjęs prūsus, persikėlė per Nemuną ir 1283–1285 m. pradėjo karą prieš pagonišką Lietuvą. Kryžiuočiai buvo gavę Romos popiežių ir imperatorių palaiminimą užkariauti „laukinius pagonis“, aneksuoti jų žemes, o paskui juos krikštyti.

Naujakrikštams nebuvo leista turėti savo valstybės. Šimtmečio karas buvo permainingas, bet vis dėlto dominavo ordinas. Jis įvykdė 299 karo žygius į Lietuvą, o lietuviai kartu su jiems pavaldžiais rusais žygiavo į Prūsiją ir Livoniją apie 70 kartų. Ordino teritoriją saugojo stipri mūro pilių fortifikacija. Vokiečių, jų talkininkų, ir beveik visos Europos šalių agresija pasižymėjo žiaurumu, plėšimais, deginimais, belaisvių ir gyvulių grobimu. Menkesnius žygius vykdė pasienio komtūrijos, o svečius vedė magistras arba jo padėjėjas. Kasmečiai plėšikiški žygiai turėjo nualinti kraštą. Intensyviausias ordino puolimas vyko 1345–1382 metais. Lemiamas karo etapas prasidėjo nuo 1362 m., kai kryžiuočiai nugriovė Kauno pilį ir atvėrė kelią tolyn į Lietuvą Nemunu ir Nerimi.

Ar Lietuvos valdovai turėjo galimybę priimti krikštą neįsikišus ordinui? Tokią galimybę turėjo Gediminas, bet jis, nusisukęs nuo ordino, tikėjosi apsikrikštyti padedamas Lenkijos arba Čekijos. Jo sūnus Kęstutis 1351 ir 1358 m., tarpininkaujant Lenkijai, Vengrijai ir Čekijai, gavo pasiūlymą krikštytis ir priimti Lietuvos karaliaus karūną. Kodėl jis nepasinaudojo tokia galimybe? Krikšto atveju Kęstutis reikalavo panaikinti Vokiečių ordiną ir Lietuvai atiduoti lietuvių bei jiems giminingų genčių žemes, esančias tarp Priegliaus ir Dauguvos upių. To patenkinti krikščioniškoji Europa nenorėjo, o gal ir negalėjo.

Po lemtingo Jogailos pasirinkimo priimti Lenkijos pagalbą ir po 1387 m. Lietuvos krikšto ordinas ir jį remiančios jėgos turėjo pralaimėti. Tai įvyko Žalgirio lauke prie Nemuno, ir šimto metų karas ordinui nuėjo niekais. Žlugo vokiečių tautos pastangos išplėsti teritoriją.

Trys Gediminaičių dinastijos valdovų kartos kūrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos ūkiniai ir kariniai resursai buvo skiriami kovai su kryžiuočiais. Lietuviai tą valstybę kūrė daugiau taikiai negu prievarta. Jie naudojo matrimoninę politiką ir vadovavo kovai prieš totorius. Be rusų žemių, į kurias skverbėsi ir Lenkija, Lietuvos ir Lenkijos unija vargu ar būtų įmanoma.

Trys tolesnės Jogailaičių dinastijos valdovų kartos, nepaisant permainingos kovos su Maskva, prarado apie du trečdalius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos. Posūkis Maskvos Rusios naudai įvyko 1449 m., kai Kazimieras Jogailaitis derėdamasis išsižadėjo įtakos Naugarde ir Pskove. Tai leido Maskvai panaikinti tų Lietuvai palankių respublikų nepriklausomybę. Paskui buvo prarasta kairiakrantė Ukraina (1503) ir Smolenskas (1514). Jogailaičiai, pasienio su Rusija sritį palikę ginti tik vietinei valdžiai, siekė paliaubomis išlaikyti teritorijas. Paskutinis Jogailaitis Žygimantas Augustas, įsitraukęs į karą su Maskva dėl Livonijos, buvo priverstas susieti Lietuvą su Lenkija parlamentine unija. Ryžtingi Stepono Batoro karo žygiai išgelbėjo Lietuvos suverenumą ir leido jai dar du šimtmečius gyvuoti susijungus su Lenkija.

Naujųjų amžių (XVI–XVIII a.) Lietuvos istoriją lėmė tarytum keturi stulpai, ant kurių klostėsi visas politinis, ūkinis ir kultūrinis šalies gyvenimas. 1557 m. buvo inicijuota Valakų reforma, 1569 m. pasirašyta Liublino unija, 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas ir 1588 m. priimtas III Lietuvos Statutas.

Atėjusi per Lenkiją ir remiama Bonos Sforcos, Valakų reforma buvo vykdyta vokiečių pavyzdžiu. Ši agrarinė reforma davė pradžią trilaukiam ūkiui, kai išskiriami žieminių, vasarinių javų ir pūdymo laukai. Tik XIX a. vid., atsiradus šakniavaisiams ir dobilams, trilaukį pakeitė daugialaukis. Reforma įtvirtino palivarkinį lažinį ūkį, o su juo ir baudžiavą. 90 proc. krašto gyventojų prarado asmeninę laisvę. Baudžiava įsigalėjo visoje Rytų ir Vidurio Europoje (į rytus nuo Elbės), ten, kur agrarinis ūkis gamino žaliavą – javus ir linus – pramoninei Vakarų Europai. Netoli Lietuvos buvo Baltijos uostai, todėl javų ir linų eksportas į Vakarus buvo lengvesnis. Ši aplinkybė skatino ir činšinį ūkį, dvarams atsisakius plėsti palivarkus. Piniginės rentos ūkis buvo lengvesnis, patrauklesnis ir žemės naudotojams.

Žemaitijoje tarp valstiečių činšininkų atsirado laisvųjų žmonių. Jie buvo atleisti nuo baudžiavos ir turėjo iš dvaro gautus atleidimo dokumentus, kurie buvo įrašomi ir į pavieto teismo knygą. Tokių žmonių buvo apie 5 proc. gyventojų. Jie gyveno pagal sutartis-kontraktus, sudarytus su dvaru, ir buvo tarsi nuomininkai. Baigiantis baudžiavai, laisvės išsipirkimo atvejų padaugėjo.

Valakų reforma leido žmonėms naudotis žeme ją paveldint, bet pagal inventoriuose surašytas prievoles. Lietuvoje nebuvo kolektyvinio žemės naudojimo ir žemės perdalijimų. Valstietis, turėjęs didesnę šeimą ir ūkines pajėgas, prie savo valako (21 ha ariamos žemės) iš dvaro galėjo paimti daugiau žemės lengvatinėmis sąlygomis. Toks naudojimas paplito po maro metų, kai atsirado daugiau laisvos žemės. Jos vertė ir prievolės buvo nustatomos pagal žemės kokybę, patikrinus kadastrą net ir mažiausiame jos plote – marge; taip Lietuvoje įsitvirtino individualus ūkis. Pastebimas ir kitas procesas – valako dydžio plotas skaidytas į mažesnes dalis, kūrėsi nauji ūkiai. Kartais teigiama, kad valstiečių ūkis šimtmečiais pasiliko sustingęs, bet tai netiesa. Net esant trilaukiui, žieminių rugių vietoj jų imta sėti daugiau kviečių, vasarinių lauke –­ daugiau miežių ir linų. Pūdymo lauką arė tris kartus ir gausiau tręšė gyvulių mėšlu, nes mineralinių trąšų dar nebuvo. Valstiečių sodybose atsirado daugiau pastatų.

Valakų reforma skelbė, kad „valstietis ir visas jo turtas yra mūsų“. Tuo pasinaudojo ir dvarininkai. Bet Lietuvoje pastebėta tik retų atvejų, kai dvaras prekiavo žmonėmis be žemės, kai baudžiava prilygo vergijai.

1569 m. sudarytos parlamentinės Liublino unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos gyvybingumą, matyt, palaikė abipusė nauda. Kai kuriais atvejais Lietuva išplėtė savo teises Abiejų Tautų Respublikoje. Jai buvo užtikrintos konvokacijos, priešseiminiai suvažiavimai ir atskiros sesijos Seime Varšuvoje. Be visai Respublikai bendrų įstatymų, buvo dar ir atskirų įstatymų Lenkijai ir Lietuvai, 1581 m. buvo įkurta apeliacinė teismų instancija – Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. 1673 m. Seimas nusprendė, kad kas trečias Respublikos Seimas vyks Lietuvoje. Bendras valdovas įpareigotas kas trejus metus atvykti į Lietuvą ir spręsti jos reikalus. Unijos gyvybingumą palaikė ir seniai kartojama Lietuvos piliečių-indigenų išimtinė teisė disponuoti žemės nuosavybe ir užimti valstybės tarnybas. Tas apribojimas pataisytas 1588 m. Statute, bet liko valdovo pažadas nedalinti Lietuvos valstybinių žemių ir tarnybų lenkams.

Uniją palaikė ir bendra užsienio politika. Lietuva su Lenkija patyrė tris alinančius karus: 1600–1629 m. karas dėl švedų sosto įpėdinystės, virtęs karu dėl Baltijos rytinio kranto, 1658–1668 m. Ukrainos kazokų sukilimo išprovokuotas karas su Rusija ir švedų intervencija, 1700–1721 m. Didysis šiaurės karas ir Augusto Stipriojo sąjunga su Petru Didžiuoju, davusi pradžią Rusijos „globai“ visoje Respublikoje.

Respublikos nuosmukis, prasidėjęs Vazų valdymo (1589–1660) metais, saksų Vetinų valdymo metais virto anarchija viešpataujant didikams oligarchams, nepaisant jų vidaus kovų ir valstybės reikalų. Demokratija išsigimė dėl didikų savivalės.

Paskutinis XVIII a. ketvirtis išsiskyrė Abiejų Tautų Respublikos valdymo reformų bandymais. Bet tai vyko per vėlai ir negalėjo išgelbėti valstybės nuo agresyvių kaimynų kėslų ir sandėrių.

1579 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovas Steponas Batoras suteikė privilegiją įkurti Vilniaus jėzuitų akademiją, arba universitetą, kurią patvirtino ir praplėtė popiežius Grigalius XIII. Lietuva gali didžiuotis, kad Rytų Europoje jos universitetinė kultūra buvo unikali, atnešusi antikinę kultūrą. Universitete buvo mokoma hebrajų, graikų, lotynų kalbų ir literatūros – religinės ir pasaulietinės. Universitetas priartino Lietuvą prie katalikiškos potridentinės Europos per filosofijos ir teologijos mokymą, per profesorius, atvykusius į Vilnių iš kitų katalikiškosios Europos kraštų. Vilniaus universitetas parapinei bažnytinei praktikai padėjo kaip teologinis autoritetas. Jėzuitai per savo kolegijas ir misijas lotynizavo kraštą, rengė mokytojus-bakalaurus parapinėms mokykloms. Jėzuitai ir jų edukacinė sistema tarnavo Lietuvos valstybei. Jie iniciavo ir rėmė bažnytinės unijos idėją bei praktiką, taip atitraukdami stačiatikius nuo Rusijos. Jėzuitai iniciavo barokinės kultūros klestėjimą per savus ir atvykusius italų, vokiečių, lenkų architektus ir kitus menininkus. Reformuojamas Vilniaus universitetas davė nemažai gamtos mokslo pasiekimų.

Potridentinėje Lietuvoje, maždaug iki XVII a. vid., buvo persilaužta katalikiškojo gyvenimo naudai. Katalikiškoji reforma paskatino dvasinio gyvenimo atgimimą. Baroko dvasios gyvybingumą liudijo liaudies pamaldumas, potridentinė dvasia plito tarp visų luomų žmonių. „Via crucis“ („Kryžiaus kelias“) rodė tautos prisirišimą prie Bažnyčios. Bažnyčių ir parapijų skaičius Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose nuolat augo, o apogėjų pasiekė XVIII a. pab., kai buvusios filijos buvo paverstos parapijomis. Bažnyčia pakėlė žmonių religingumą ir jų dvasinę kultūrą, suartino ją su lietuvių etnine kultūra ir mokė žmones gimtąja kalba. Pagyvėjus religinei praktikai, atsirado katalikiškoji religinė literatūra lietuvių kalba, tad Bažnyčia padėjo išsaugoti lietuvių kalbą. Bajorijai lenkėjant, polonizacijos procesas nepasiekė tautos kamieno – liaudies. Ji liko ištikima savo kalbai ir etninei kultūrai.

Lietuvos Statutas (trys jo redakcijos –­ 1529, 1566 ir 1588) buvo bene vienintelė sritis, kurioje Lietuva aplenkė Lenkiją. Pirmoji Statuto redakcija atsirado kodifikuojant bendravalstybines privilegijas, teisines sričių normas, paprotinę teisę ir stengiantis panaikinti įstatymų įvairovę visoje šalyje. Statutas skelbė Lietuvą, nors ir susijungusią su Lenkija, kaip atskirą valstybę su sava teritorija. Aukščiausiu valdžios organu paskelbta Ponų taryba, susidedanti iš 50 aukščiausių valstybės pareigūnų. Po 30 metų prireikė naujos Statuto redakcijos. Ruošiant naują uniją su Lenkija, prie jos reikėjo priartinti Lietuvos valdymo ir teisminę sistemą. Dėl to 1564–1566 m. buvo įvykdyta teismų ir administracijos reforma. Lenkų pavyzdžiu kraštas buvo padalintas į vaivadijas ir pavietus, pagal teritorinį principą nustatyta visų kilmingųjų teisinė priklausomybė pavieto ar vaivadijos žemei ir pavietų teismams. Tuo pačiu principu įvesti ir visų pavieto kilmingųjų seimeliai. Antra vertus, antiuniškos Lietuvos tendencijos rado atgarsį Statuto nuostatuose – nežeminti Lietuvos valstybės, saugoti jos piliečių teises. Buvo padėti pamatai atskirai Lietuvos teisminei sistemai. Ruošiant naują uniją, Lenkijos pavyzdžiu paskelbta ir religijos išpažinimo laisvė, stačiatikiai gavo teises dalyvauti politiniame gyvenime. II Statutas praplėtė kilmingųjų teises, leidęs laisvai disponuoti tėvonine ir beneficine žeme. Šis Statutas suteikė teisę per romėnų teisės recepcijas kodifikuoti mokslinį pradą ir sisteminti teisės normas.

1588 m. III Statuto redakcija atsirado dėl poreikio pritaikyti jį jau sudarytai 1569 m. Liublino unijai. Šiame Statute pripažįstama su lenkais renkamo valdovo –­ karaliaus ir didžiojo kunigaikščio – valdžia ir bendras Seimas, kaip aukščiausia visos Respublikos valstybinio suvereniteto instancija. Statute nėra nuorodų į Ponų tarybą ar atskirą Lietuvos seimą, bet šis Statutas nenaikino ankstesniųjų teiginių, neprieštaraujančių unijai. Statutas patvirtino federacinį ryšį tarp Lenkijos ir Lietuvos. Lietuva jame vardijama kaip valstybė su centrine valstybine administracija, lygia Lenkijai, akcentuojama Lietuvos teritorijos neliečiamybė ir sienos. III Statute kalbama apie valdovo pažadą nedalinti Lietuvos valstybės žemių ir tarnybų lenkams – toks įsipareigojimas buvęs ir anksčiau. Bet Statutas nedraudė lenkams Lietuvoje įsigyti žemių, o paskui jų gauti ir tarnaujant, vedant bei perkant ir parduodant. Kuo šis Statutas buvo patrauklus Lietuvos bajorams? Jis gynė išimtinę visų kilmingųjų žemės su joje gyvenančiais žmonėmis nuosavybę ir jų asmens neliečiamybę. Bajorai nenorėjo, kad juos valdytų ir teistų svetimi. Taip galima paaiškinti Lietuvos Statuto, pergyvenusio net pačią valstybę, ilgaamžiškumą.

www.culture.lt

Nuotraukose:

1. Istorikas prof. M. Jučas (LDM archyvo nuotr.)

2. Naujausios M. Jučo monografijos viršelis

3. M. Jučo 1955-2011 m. bibliografijos viršelis

Valdovų rūmų muziejus , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra