Tūkstančiai pavardžių ir tūkstančiai Lietuvai skirtų gyvenimų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Neseniai skaitytojus pasiekė įspūdingas didelės apimties – 800 puslapių – leidinys “JAV LB penki dešimtmečiai”. Tai knyga apie Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenę, jos kūrimąsi nuo 1951 metų, istorinį 50 metų kelią, atvedusį iki šių dienų ir padėjusį jai išlikti tokiai pat gyvybingai, darbščiai, atsidavusiai Lietuvai ir lietuvybės išlaikymui išeivijoje.
Matyt, teisingai sakoma, kad tokios didelės apimties knyga apie išeivių visuomeninę ir kultūrinę veiklą pasirodė pirmą kartą, ir tuo mums visiems reikia nuoširdžiai pasidžiaugti. “JAV LB penkių dešimtmečių” leidinio vyr. redaktorius ir sudarytojas – buvęs Nepriklausomos Lietuvos karininkas, žinomas visuomenininkas, rašytojas Balys Raugas. Būtent jis prieš dvidešimt metų ėmėsi iniciatyvos ir suredagavo leidinį “JAV LB trys dešimtmečiai”. Dabar vėl grįžo prie JAV lietuvių bendruomenės istorijos, ją papildė naujais vardais, faktais, bendruomenės tokios išsišakojusios veiklos aprašymais. Kalbant apie Balį Raugą, manau, neatleistina būtų jo nepaminėti kaip daug metų Jungtinėse Amerikos Valstijose leisto “Kario” žurnalo redaktoriaus. Baliui Raugui gražiai talkino leidinio redaktorė žurnalistė Audronė Viktorija Škiudaitė. Knygą 1125 egz. tiražu išspausdino Standartų spaustuvė Vilniuje. JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybai ją išleisti padėjo JAV Lietuvių fondas, kuris, pasak knygos autorių, yra tapęs “didžiąja lietuvybės išlaikymo jėgaine”.
Pasaulio lietuvių vienijimosi ištakų tenka ieškoti dar prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje, kai, žinomo JAV lietuvių veikėjo Stasio Barzduko žodžiais tariant, 1932 m. Kaune buvo įkurta Draugija užsienio lietuviams remti. 1935 m. čia įvykęs Pasaulio lietuvių kongresas įkūrė Pasaulio lietuvių sąjungą, kuri iškėlė idėją “jungti viso pasaulio lietuvius tautinės kultūros ir ekonominiais reikalais”. Tačiau po kelerių metų kilo karas ir pradėtas darbas buvo nutrauktas, Lietuva okupuota. Lietuvių tremtinių atstovai 1946 m. Vokietijoje, Hanau stovykloje, įkūrė Lietuvių tremtinių bendruomenę, kuri, pasak steigėjų, privalėjo “išlaikyti sveiką ir pajėgią tremty esančią lietuvių tautos dalį”. Tolesnis žingsnis buvo Pasaulio lietuvių bendruomenė, sudaryta iš atskirų kraštų lietuvių bendruomenių. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas 1949 m. birželio 14 d. paskelbė garsiąją “Lietuvių chartą”, “įpareigojimus kiekvieno lietuvio sąžinei”, o kartu laikinuosius Pasaulio lietuvių bendruomenės santvarkos nuostatus; jie ir tapo pamatu kiekvieno krašto lietuvių bendruomenėms kurtis.
1949-1950 m. iš tremtinių stovyklų, buvusių Vakarų Vokietijoje, į Ameriką persikėlė apie 30 tūkstančių lietuvių. Su jais į šį žemyną atkeliavo ir pasaulio lietuvių bendruomenės idėja. Tas sąlygas ir aplinkybes, į kurias pateko naujieji ateiviai, labai taikliai ir vaizdžiai yra apsakęs prel. Jonas Balkūnas, minint JAV lietuvių bendruomenės trisdešimties metų sukaktį: “Vargas, tėvynės likimas, ateities neaiškumas, naujos gyvenimo sąlygos vertė lietuvį ieškoti lietuvio ir veikti sutartinai, solidariai”.
1951 m. balandžio 15 d. buvo sudarytas JAV lietuvių bendruomenės Laikinasis organizacinis komitetas, kuriam stojo pirmininkauti prel. Jonas Balkūnas. Nors visi jautė, jog reikia visaapimančio organizacinio vieneto, kuris sujungtų visų pažiūrų lietuvius, rūpintųsi jų švietimu, tautinės kultūros puoselėjimu, Lietuvos išlaisvinimo reikalais, tačiau suburti visus po JAV lietuvių bendruomenės vėliava nelabai sekėsi. Tarp lietuvių būta nemažo susiskaldymo, veikė įvairios šalpos draugijos, susivienijimai, ideologinės, partinės grupuotės, ir visi bijojo prarasti savo įtaką. Prireikė net ketverių metų, kol bendruomenė buvo įteisinta JAV lietuvių gyvenime ir 1955 m. gegužės 1 d. išrinkta pirmoji JAV LB Taryba.
Vienas iš JAV lietuvių bendruomenės vadovų Algimantas S. Gečys pažymi, kad kuriant Lietuvių bendruomenę laikytasi visuotinumo principo – ji palikta atvira kiekvienam lietuviui. Buvo pasisakyta už tai, kad LB vadovybės rinkimuose galėtų dalyvauti visi lietuviai: “kiekvienas gali būti renkamas, kiekvienas gali rinkti”. Siekta bendruomenėje vykdyti ugdomąjį demokratijos darbą, kviečiant darbuotis kiekvieną, “už durų” palikus visus partinius mundurus.
Štai kas, manytume, lėmė bendruomenės to tiesiog milžiniško nudirbto darbo sėkmę. Ir, žinoma, apčiuopiami rezultatai: konkretūs nuopelnai nepriklausomybę atgavusiai Lietuvos valstybei bei išaugintos dvi lietuviškos išeivijos kartos. Bet to neužteko. Kaip sako Algimantas S. Gečys, dar reikėjo tautiškai sąmoningos lietuvio šeimos, patriotinės spaudos, tautiškai stiprių tikėjimo vadovų ir įvairių organizacijų bei sambūrių.
Nuo pat JAV lietuvių bendruomenės įsikūrimo dauguma LB apylinkių, kurių vėliau būta net septyniasdešimt, aktyviai prisidėjo prie vadinamųjų lietuvių šeštadieninių mokyklų steigimo ir išlaikymo. 1955 m. buvo įsteigta Švietimo taryba, kuri ėmėsi norminti lituanistinių mokyklų vadovėlius, skyrė mokyklų tinklui inspektorių, parengė mokyklų programų. Iki 1968 m. buvo įkurtos 44 lituanistinės mokyklos, kuriose kasmet mokėsi po 3000 mokinių. LB Švietimo taryba “Dainavos” stovykloje rengė JAV ir Kanados lietuvių mokytojų studijų savaites, mokytojų konferencijas, rinko statistines lituanistinių mokyklų žinias, svarstė lituanistinio mokymo metodus ir programas, leido pedagoginį žurnalą “Švietimo gairės”. Švietimo taryba aprobuodavo, o Kultūros fondas leido beveik vien Čikagos lituanistinių mokyklų mokytojų parengtus ir lituanistinėms mokykloms skirtus vadovėlius.
JAV LB drauge su Kanados krašto bendruomene 1956 m. birželio 30 d. Čikagoje suorganizavo pirmąjį Lietuvių kongresą. 1959 m. Čikagoje Kultūros fondas įsteigė Lietuvių tautinių šokių institutą. 1965 m. šis institutas pradėjo tautinių šokių instruktorių kursus. 1961 m. rugsėjo 2–3 d. buvo priimti autonominio Lietuvių fondo įstatai. Fondas buvo įkurtas siekiant sutelkti nemažas pinigines lėšas, kad iš jų bankinių nuošimčių būtų galima paremti kultūros bei švietimo darbus, kas vėliau ir buvo daroma. 1968 m. Kultūros fondas buvo perorganizuotas į Kultūros tarybą. Jos pirmininku tapęs prof. Jonas Puzinas pradėjo koordinuoti platesnio masto kultūrinius ir meninius uždavinius.
JAV lietuvių bendruomenė savo lėšomis bei “vajais”, bendradarbiais rėmė Lietuvių studentų sąjungą, iš kurios ilgainiui išsirutuliojo Lietuvių jaunimo sąjunga, Rašytojų draugiją, Lituanistikos institutą. Buvo pradėti rengti įvairūs didesni bei vietiniai minėjimai, sukaktys, demonstracijos ir kultūros projektai… Taip būtų galima tęsti ir tęsti, vardijant vis naujus JAV lietuvių bendruomenės veiklos barus, nuveiktus kilnius darbus “vardan tos Lietuvos”, skirtus mūsų išeivių lietuvybei  puoselėti.
Lietuvių bendruomenė aktyviai dalyvavo viešajame JAV gyvenime. Ne mažiau veikli buvo LB Visuomeninių reikalų taryba, rodžiusi ypatingą veiklumą skleidžiant informaciją apie Lietuvą, keliant ir aktualinant jos išlaisvinimo iš okupantų bylą. Visa tai plačiai aptariama aktyvių bendruomenininkų, buvusių vadovų, jau minėtųjų Algimanto S. Gečio, Stasio Barzduko, prel. Jono Balkūno, taip pat istoriko Algirdo Budreckio, dr. Romualdo Kriaučiūno, Broniaus Nainio straipsniuose bei pranešimuose.
Knygoje išsamiai rašoma apie JAV lietuvių bendruomenės apygardų – o jų būta dešimt – ir apylinkių kultūrinę bei visuomeninę veiklą, labai plačiai nušviesti bendruomenės finansiniai reikalai, Lietuvių fondo veikla, pasiekimai kultūros ir mokslo baruose, vykusios dainų ir tautinių šokių šventės, mokslo ir kūrybos simpoziumai, teatro festivaliai, leisti periodiniai leidiniai ir kt. Ypač daug dėmesio skirta JAV lietuvių pagalbai Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavimui Lietuvos valstybės atstatymo darbuose nušviesti. Ir, žinoma, šalia to tūkstančiai pavardžių, tūkstančiai gyvenimų, paaukotų Tėvynei Lietuvai, jos laisvei, garbei ir šlovei. Teisūs knygos rengėjai teigdami, kad jos skaitytojai ne tik praturtės žiniomis apie JAV lietuvių gyvenimą, bet ir bus gavę “milžinišką patriotinio užtaiso, tėvynės meilės dozę”. Tebūnie tai pavyzdinė knyga, labai gražiais pavyzdžiais rodanti, kaip reikia dirbti ir aukotis savo tautos, savo valstybės labui. Beliktų mums pridurti, kad knygoje gausu iliustracijų, tad skaitytojas galės pažvelgti ir į mielus mūsų tėvynainių veidus, išvysti įamžintus jų veiklos momentus, jų šventes ir žygius laisvinant Lietuvą.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra