Tu papasakok man Lietuvą

Autorius: Data: 2014-10-04, 05:27 Spausdinti

Šių metų rugsėjo 26-27 d. Biržų pilies konferencijų salėje vyko lituanistų ir istorikų forumas Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime?, kuriame svarstyti aktualūs mūsų kultūros istorijos ir istorijos kultūros, Lietuvos įvaizdžio kūrimo bei pateikimo klausimai. Čia siūlomas vieno iš dalyvių, Klaipėdos universiteto docento Marijaus Šidlausko straipsnis, parengtas pagal pasisakymą forume.

Mūsų kultūros istorijoje galima rasti gražių literatūros ir istorijos bendrystę, sakytum, šakninį intymumą,  liudijančių pavyzdžių:  literatas Balys Sruoga ir jo žmona istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė; istorikas Ignas Jonynas ir jo sūnus literatūros kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas.  Tokį komplementarų, viena kitą papildantį  ryšį yra įtikinamai atskleidęs Haydenas White‘as, parodydamas, kad po kiekvienu istoriniu pasakojimu glūdi gilesnė, jau metaistorijai priklausanti  poetinė ir retorinė struktūra, nulemianti vieno ar kito istorinio aiškinimo organiškumą ir įtikinamumą.  Istorijos  ir  literatūros meta  lygmens giminystę patvirtina  ir  Andre Gide‘o  žodžiai: istorija – tai įvykęs pramanas, o pramanas – galėjusi įvykti istorija (priminsime, kad anglams grožinė literatūra ir yra pramanas – fiction).

Istorija tarsi nori sulaikyti praėjusį laiką, sutaikyti jį su erdve ir materija, ir visa tai sukoncentruoti bei lokalizuoti tame taške , kuris vadinamas istorine tiesa. Tačiau ir istorikai šiandien jau nebesididžiuoja savo dievišku objektyvumu,  puikiai suvokdami, kad siekiant istorijos tyrinėjimų objektyvumo būtina įžvelgti savo pačių  mąstysenos istoriškumą;  kad neišvengiamai esame konkrečios istorijos ir apibrėžtos tradicijos dalis;  kad rašyti istoriją visada reiškia daryti vertybinę atranką, t.y. iš praeities išsirinkti tai, kas rašomai istorijai priklauso dabarties suvokimu, mūsų ar mano akimis;  kad ir objektyviausiam istorikui neįmanoma pabėgti nuo subjektyvumo, nes istoriją visada pasakoja žmogus, t.y.subjektas su savo vertybinėmis nuostatomis. Manyti, kad kas nors neturi išankstinių nuostatų, yra pavojinga iliuzija, įspėja Hansas-Georgas Gadameris.

    Gi literatūra su istorine tiesa elgiasi laisvai – jei istorinių romanų autoriai ją gerbia, tai įkvėptieji  lyrikai,  vaizduotės nešami svajotojai-vizionieriai ir visokio plauko fantastai, įskaitant steampunko pranašą Andrių Tapiną – nelabai, jie linkę  tą tiesą visaip iškraipyti  ar net sąmoningai ignoruoti. Žinoma, praėjęs laikas rūpi ir literatūrai, tačiau rūpi savaip – prarastojo laiko (bent jau po Marcelio Prousto Prarastojo laiko beieškant, o gal jau po Johno Miltono Prarastojo rojaus)  literatūra ieško skaudžiai suvokdama savo pastangų bergždumą. Literatūra smalsi, ji ieško ir būsimojo laiko, siūlydama gausybę utopijų ir antiutopijų. Bet ir čia ryškėja tendencija, kuri neįkvepia nei istorikų, nei pačių literatų – idiliškos utopijos baigia išnykti, o grėsmingų antiutopijų pasiūla nuo Jevgenijaus Zamiatino laikų nesulaikomai auga. Taigi literatūros didysis rūpestis nėra istorinė tiesa – jai rūpi mūsų gyvenimo, žmogaus ir pasaulio buvimo tiesa. Tačiau žodžio, kalbinio pasakojimo tiesa rūpi abiem sesėms.

Toji dviejų tiesų seserystė itin rūpėjo Jonui Aisčiui, labiausiai istoriosofiniam mūsų poetui. Jam, kitaip bei daugeliui šiandienos literatų, istorikų bei filosofų, tai buvo tikras širdies skausmas. Pasak  Jono Juškaičio, Aistis tiesiog susirgo tautos likimu ir nuo to numirė. Čia pacituokime kai ką iš 1934 m. rašytos jo esė „Kauko laiptai“, kurioje užčiuopiami svarbūs Lietuvos pasakojimo slenksčiai, įtampos, tęstinumo kryptis.

 

Mat istorija yra painus ir kruopštus dalykas: reikia rinkti dokumentai, faktai,  o po to jie dar reikia nudažyti. Kam visa tai? Mes paimsim gatavą praeitį: surinktus ir nudažytus faktus, o, reikia manyti, kad ją (mūsų tauos istoriją) lenkai ar vokiečiai sugebės daug gražiau nudažyti kaip mūsų seneliai margučius.

Džiova pageltęs Vincas Kudirka parašė: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Na, mes ir semiame stiprybę iš vokiečių ir lenkų dubenių. Šit kas mūsų praeitis. Gal dėl to mes taip dažnai esame silpni.  [Jonas Aistis, Milfordo gatvės elegijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991, p. 92.]

[…Vincui Kudirkai] ta praeitis buvo ne moksliška, bet Daukanto ir Basanavičiaus praeitis, iš piršto išlaužto Lietuvių Būdo ir Trakų-frigų Studijų. Mūsų istorininkų veikalai būtų neįkvėpę šių himno žodžių, nes jie moko, kad Žalgiry lietuviai bėgo, o Jogailą išgelbėjo Dlugošiaus principalas.  [Ten pat, p. 94.]  

 

Ir dar viena citata, šįkart iš Aisčio straipsnio „Paskutinysis penkiasdešimtmetis“, išspausdinto 1954 m. Brooklyne išleistame literatūros metraštyje Gabija,  kuris buvo skirtas spaudos atgavimo penkiasdešimtmečiui ir 1944 m. egzodo dešimtmečiui paminėti. Straipsnyje Aistis, šio  metraščio ideologas, svarsto istorikams, literatams ir kalbininkams opų istorinių faktų bei reiškinių įvardijimo-įvertinimo klausimą, ne ką pasistūmėjusį ir nūdienos diskursuose.

 

Anksčiau buvo sakoma „spaudos grąžinimas“, o šiandien daugiau linkstam į „atgavimą“ ir net į „atkovojimą“. Tai yra smulkmenos, bet ir jose reikėtų ieškoti daugiau logiškumo negu tuščios garbės, nors šiandien visuose pasakymuose yra po lygiai tiesos. Jei tie trys žodžiai – grąžinimas, atgavimas ir atkovojimas – turi lygių teisių, jei juose visuose slypi ta pati prasmė ir ta pati mintis, tai prasmingiausia yra ta, kuri turi didesnę pasyvumo dozę.  [Cit. pagal:  Viktorija Daujotytė, „Lietuvių literatūros „Gabijos“, in Žodžio laisvė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 214.]

 

Įsidėmėtinas toliau einantis Viktorijos Daujotytės komentaras: Mįslinga Aisčio nuostata: kodėl šiuo atveju prasmingiausia ta sąvoka, kuri turi daugiausia pasyvumo? Galbūt tai turėtų reikšti didžiausią tautos blaivumą, didžiausią savikritiškumą ir supratimą, kad mūsų reikalai sutampa su bendresniais veiksmais arba kad tuo metu laikas dirbo mūsų naudai. [Ten pat.]

 

 

Galėtume klausti, kieno naudai šiandien dirba mūsų istorikų išvados, ypač tos, kurios deramai  paobjektyvinamos ir politkorektiškai  nudažomos  pagal įvairiausių projektų ir programų rėmelius,  apdairiai atsižvelgiant į globalines strategijas  bei prioritetus, o užvis gražiausiai nuspalvinamos žiūrint neatsižiūrint į  apetitingas rėmimo fondų sąmatas. Kurlink rieda tas drungno Lietuvos įvaizdžio margutis    Briuselin, Vašingtonan, Jeruzalėn ar vis dėlto gerokai labiau į Rytus?  Nes ex oriente ne tik lux, bet ir dujos, o juk  dujos  ir yra tikrasis liuks –  ne tik mums su tamstomis, bet ir visai Europos Sąjungai. Bet štai dažai dažai  tą įvaizdžio margutį    ne savo dubenių ar čiaupų  – taip, rodos, gražiai blizga tviska (kiek milijonų jam sukišta?),  o tik kiečiau parideni,  ir žiū – jau kiužis.  Kita  vertus, pateiktos citatos  dailiai  apnuogina  ne tik mūsų, literatų ir istorikų, bet ir  mano su tavimi, malonusis skaitytojau, lietuviškojo būdo polinkius, ypač vieną – svarbu ne būti, o atrodyti, dalyvauti. Istorijoje esame labai plačiai dalyvavę. Kiek joje buvome? Esame? Būsime?

Lietuvos pasakojimui akivaizdžiai  trūksta istoriosofinio žvilgsnio. Būtent istoriosofinės refleksijos ir perspektyvos stoka lemia, kad iki šiol neturime atsakymo į prasmės klausimą ir vis dar nežinome, ką ir kodėl Lietuvos pasakojimas turėtų byloti mokykloje. Jis turėtų byloti Lietuvą – Lietuvą visą ir visokią, didelę ir mažą, kenčiančią ir triumfuojančią, nes toks – stebėtinai įvairus, neretai prieštaringas, bet sodrus ir turtingas – yra tasai istorijos kamuolys, iš kurio vyniojasi Lietuvos pasakojimo siūlas. Jis turėtų byloti ne tik valstybę, tautą ir šalį, kurią pažįstame ir su kuria norėtume supažindinti, bet ir Lietuvą, kuria tikime ir kuria patikėtų kiti. Tokiam pasakojimui nebaisi  ir skeptiška istoriosofinė perspektyva, kurią, ištrūkęs iš sovietinės Lietuvos, kadaise siūlė Tomas Venclova. Veikiau atvirkščiai, nes savaip išblaivinanti  istorijos baigties nuojauta, apokaliptinio ir politinio naratyvų įtampa pajėgi suteikti egzistencinio ir metafizinio atsparumo. Pajėgi atverti už istorinę tiesą galingesnę metafizinę  perspektyvą, atgaivinti ilgiau už mūsų trumpą buvimą tveriantį tikėjimą, kuris būtinas iškilus grėsmei, jog Lietuvos pasakojimo siūlas (kelintą kartą?)  gali būti nutrauktas.  

                 

    Tik paminklai įveikia šį rudenį. Šlapias karalius

tiesia vyskupui ranką.  Raides ir kryžius pjedestaluos

                       kantriai graužia sūri

                                tuštuma,

   nes istorija baigias. Išnyksta valstybės ir šalys.

     Įsiklausęs girdi: nuo ašigalio atslenka spalis,

                     O po spalio – žiema.

 

 

Dar neužmiršome, po kokio spalio šeštadalį pasaulio ištiko totalitarinė žiema, o ne natūraliai po spalio atėjęs rudeninis lapkritis.  Totalitarinis šaltis vėl spustelėjo ir neatleidžia. Hanibalas, kaip sakoma, prie vartų, ir turime svarstyti, tegu kol kas dar teorinę, ir tokią  tikimybę, kad Lietuvos pasakojimo nebus kam pasakoti – nebeliks ne tik pasakojimo subjekto, bet ir objekto.  Ir jau nebebus progos vienos didelės valstybės prezidentui vienai mažai valstybei priminti – jūs praleidote progą patylėti. Ir tuomet kitos didelės valstybės, to buvusio ir vėlei trokštamo šeštadalio pasaulio, prezidento ginklanešys, buvęs Dūmos vicepirmininkas ponas Michailas Jurjevas galės pacituoti savo šedevro Trečioji imperija  pasažą apie Baltijos tautas – taip, išties blogai, kad daug jų išsiuntėme į Sibirą.  Reikėjo ne išsiųsti, o sušaudyti, ir ne  daugelį jų, o visus. Užtat, pradėję puolimą, mes žudysim ir naikinsim kiek tikpajėgsim, nes pabaltijiečiams pasigailėjimo nebus. O pacitavęs naujasis XXI-ojo amžiaus skitas galės pasakyti – atlikta.  Ir ką gi – Jurjevo futurologiniai kliedesiai, ypač   tie, kurie taikyti gudams ir ukrainiečiams (pastarųjų  ne tik nebus, jų apskritainiekada nebuvo. Nes jie yra tikrų tikriausi rusai), metodiškai tampa kūnu, tankais įsirangydami į realią erdvę ir esamąjį tęstinį laiką.

Šitaip besiklostančios aplinkybės verčia klausti, kiek ir kaip Lietuvos pasakojime mokykloje dalyvauja valstybinis-politinis naratyvas. Mes jau atšipinome liežuvius kalbėdami apie pilietiškumą, bet juk pilietiškumas ir yra santykio su savo valstybe brandumas, jo kokybė. Nėr ko slėpti, pastarųjų dviejų dešimtmečių istorikų ir literatų diskursuose valstybė ir valstybingumas figūruoja kaip, švelniai tariant, abejotina vertybė. Priešsrovinių išimčių pasitaiko, tačiau šiuokart kalbame apie bendrąją srovę, mainstream‘ą , šnekant norma-aaaa-liai. Itin populiaru valstybę vartotojiškai tapatinti su valdžia (kurią, beje, išsirenkame patys arba maloniai  leidžiame išrinkti kitiems) ir keiksnoti kaip metafizinį blogį. Tenka nugirsti ir apie tokius mokytojus, kurie parekomenduoja savo ugdytiniams mauti iš tos šalies (skylės) kuo greičiau. Nes čia tu nieko nepasieksi. Reikia manyti, šios kategorijos šulmeisteriai remiasi  asmeniniais pasiekimais. Įtariu, kad iš jų tūlas lituanistas neišlaikytų baigiamojo istorijos, o istorikas – gimtosios kalbos ir literatūros egzaminų.  Šiaip jau būtų įdomus eksperimentas, aktyvinantis mokymo procesą –  stebėjimas, kaip siūlytojai mauti susimauna patys, skatintų mokinių savarankišką mąstymą ir sveiką kritiškumą, kuris kaip mat pravalytų užkalkėjusias švietimo sistemos kraujagysles.

Čia neišnarpliosime,  iš kur tas susvetimėjimas ir panieka savo valstybei, kodėl tas saviniekos kompleksas toks gajus. Gal viena iš priežasčių ta, jog  neretai mokiniai juo užsikrečia iš mokytojų niurzgų-pavargėlių, ir nebūtinai vyresniųjų, kuriems tiesiog neįdomu dirbti ir  gyventi, tačiau paraginti pakrutėti ir to pasimokyti, jie meta savo firminį argumentą – o kiek man už tai mokės?   Besiaiškinant kas čia kaltas ir ką daryti, prireiktų dar ne vieno forumo. Vis dėlto, užuot ilgai ir nuobodžiai kontempliavę,  siūlytume, ir pirmiausia patiems  sau, neužsimerkti ir neapsimetinėti.

Jeigu jau sutariam, kad kiekvienam pasakojimui  visų pirma būtina verčių sistema (o taip tvirtina semiotikai), tai, idant neblefuotume, turėtume pirmiausia susirūpinti savo, kaip pasakotojų, vertybiniu stuburu. Žinia, mūsų dvasinis stuburas buvo (tebėra?) ilgai ir metodiškai laužomas iš išorės. Vidines tokio laužymo pasekmes dar 1892 m. mediciniškai tiksliai diagnozavo Vincas Kudirka: Nešdami ant sprando tolydinės nelaisvės jungą, pradedame su juomi apsiprasti, gyvuoti pasyviškai, netenkame pamaži dvasiškos drąsos, apsileidžiame ir puolame į glėbį susnūdusios apatijos [Vincas Kudirka, Raštai, T. 2.,Vilnius:  Vaga, 1990, p. 502].  Vėliau toji vidinė stuburo deformacija bus įvardinta kaip servilizmas (Stasys Šalkauskis), o Vincui Mykolaičiui-Putinui atrodys bjauri mūsų tautos liga, dėl kurios netekome pusės savo žmonių ir žemių.

Ar ne laikas XXI amžiuje žvaliau vaduotis iš kompleksų, ypač iš to numylėto, servilistinio-martirologinio? Mums vis dar įtikinamesnis ir užvis savesnis Lietuvos pasakojimas kaip nepelnytų kančių, vienišų traumų ir neišgirstų atodūsių metraštis. Betgi mūsų  pasakojime gyvuoja ir herojinio, pergalingo naratyvo ar diskurso, taip nelietuviškai sakant,  išgalės. Taip, tautiniai vaidilos neįamžino Žalgirio lietuviškai, nepaliko protėvių kalba  herojinio epo, bet ar žinome, ar mums įdomu, ką jie vis dėlto paliko? Juk, tarkim,   Jonas Vislicietis  apdainavo Žalgirį lotyniškai (Bellum Prutenum, 1516), juk išaukštino savo odėje Žygimanto Senojo pergalę prieš Vasilijų III prie Oršos – ir šitaip  pradėjo Lietuvos pasakojimo triumfo tradiciją.  Oršos mūšio jubiliejus  ką tik prašmatniai paminėtas, bet vėlgi – kas panašiose iškilmėse ima viršų – buvimo ar atrodymo su būgnais ir fanfaromis  instinktai? Orų buvimą istorijoje ir kultūroje tą pačią rugsėjo 26-ąją būtų paliudijusios ir rašytojo Mariaus Katiliškio šimtmečio iškilmės, tegu ir ne tokios šaunios, tačiau panašūs minėjimai (kurie juk ir reiškia buvimą gyvojoje atmintyje)  Lietuvos postmoderniuose diskursuose yra prašapę.  Gal vis dėlto nekenktų sveika pusiausvyra?

Išgarinę iš savo galvų martirologinius ar euforinius kompleksus blaiviai suvokiame, kad nesame nei pasaulio bamba, nei provincijos vargetos. Esame normali save ir kitus gerbianti tauta ir valstybė. Esame, esu  ir visada turėčiau norėti būti ne tik  aš, laukiantis iš savo valstybės paramos ir lengvatų. Esame sąmoningų ir atsakingų ansamblis, galintis ir norintis pasakyti: valstybė – tai mes, mes – tai valdžia. Štai tas tautą ir žmogų ištiesinantis stuburas, štai toji visų geidžiamo pilietiškumo šaknis, kuri įsikirtusi į mūsų istoriją, kultūrą, kalbą. Ne muziejuje,  o gyvojoje atmintyje privalu laikyti  Mikalojaus Daukšos Postilės prakalbos žodžius – kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Ir nesvajokime apie pilietinės  visuomenės  kūną be kalbinės šaknies ir raumens (o juk pilietis ir lietuvis gudriai priešinami, įtikinėjant, kad ir šioje konferencijoje, jog  kuriame šiukštu  ne  lingvistinę, o pilietinę visuomenę). Nenoriu gyventi visuomenėje, kur Lietuvą urbi et orbi pasakotų ekraniniai žmogeliukai  savo išsimiklinta bešakne puskalbe, maždaug šiai dienai kas liečia šioje vietoje tame tarpe kažkaip gaunasi ne prie ko. Žmogeliukai  sako: aš atstovauju Lietuvą, o darkoma lietuvių kalba n-tąjį kartą suinkščia – verčiau tamsta, iki išmoksi galininką skirti nuo naudininko, atstovautum sau, ir niekam daugiau.

Gilinant ir švarinant Lietuvos pasakojimą, reikia bendros literatų ir istorikų talkos, ilgalaikių pastangų. Neturėtume baimintis K. Donelaičio Metų paskutiniojo žodžio vargsim , suvokdami jį ne kaip  baudžiauninko nuolankumą, o kaip laiko išbandytą  pasipriešinimą beprasmybės, smurto ir mirties kultūrai. Kaip maironišką nebijokim vargo kieto, juk be jo galiūnai pūva.  Nederėtų vieniems į kitus šnairuoti, lygiai kaip nepritiktų apsikabinti ir palaimingai miegoti, kaip tas keturis tūkstančius metų miegantis muziejinis biržietis. Bendras pastangas ir iš jų gimstantį kaskart brandesnį Lietuvos pasakojimą norisi palyginti su tekančiu vandeniu, kurį į Biržus atvaro čia nutolstančios, čia suartėjančios Apasčia ir Agluona – štai jos teka  teka, pasiekia Biržus, čia apsikabina ir galiausiai padaro forumą.  O šioje kaimyniškoje tėkmėje, šiame apsikabinime natūraliai turės rastis ir brandesni  talkos vaisiai, nes čia slypi   neišsemiama Lietuvos pasakojimo  gyvybė,  prasmė ir  grožis.

 

Marijus Šidlauskas

Kultūra , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra