Trumpa popiežių rinkimų istorija

Autorius: Data: 2013-03-10, 13:16 Spausdinti

Neturime gausių istorinių liudijimų apie pirmųjų amžių Romos vyskupų rinkimus, nes ir laikai buvo labai sudėtingi, iki ketvirtojo amžiaus pradžios Bažnyčia buvo persekiojama.

Žinoma tik tiek, kad Romos vyskupą rinko miesto tikintieji, vietos kunigija ir taip pat Romos apylinkėse gyvenusių bendruomenių vyskupai. Griežtai suformuluotų Romos vyskupo rikimų taisyklių nebuvimas ilgainiui pradėjo kelti įvairių problemų. Nuolat augo tikinčiųjų skaičius. Nuo ketvirtojo amžiaus, tai yra nuo krikščionybės įteisinimo Romos imperijoje, neišvengiamai į rinkimus pradėjo kištis pasaulietinė valdžia, augo imperatorių, barbarų genčių valdovų, vietinių feodalų įtaka. Krikščionių skaičiui didėjant vis sunkiau buvo išrinkti popiežių vien liaudies balsu ir tuo pačiu vis labiau brendo reikalas įsivesti aiškią rinkimų tvarką.

Pirmo žinomo rimto bandymo ginti Bažnyčios autonomiją renkant savuosius vyskupus ir ypač Romos vyskupą, imtasi vienuoliktame amžiuje. Iš pradžių popiežiaus šv. Grigalius VII pastangomis, o po jo popiežiui Mikalojui II sušaukus Romos Laterano katedroje susirinkimą, buvo paskelbta bulė „In Nomine Domini“, nurodanti, kad naują popiežių gali rinkti tik kardinolai vyskupai, mat tuo metu jau buvo dalinai susiformavusi kardinolų kolegija. Nebuvo ji tokia įvairi ir visuotinė kaip dabar, bet jau ir tuo metu, vienuoliktame amžiuje, kai kurie Romos apylinkių vyskupijų ganytojai buvo vadinami kardinolais, tai yra pagrindiniais, svarbiausiais. Kad būtų išvengta nesusipratimų ir spaudimo iš išorės, bulė skelbė, kad naujas popiežius valdyti pradeda išrinkimo, o ne vainikavimo akimirką. Vėliau, besikeičiant kardinolų kolegijai ir panašėjant į dabartinę, tai yra kardinolais tampant Romoje negyvenantiems, o tik Romos bažnyčių ir diakonijų titulus turintiems ganytojams, dvyliktojo amžiaus pabaigoje nuspręsta popiežiaus rinkimo teisę suteikti visiems trijų – vyskupų, kunigų ir diakonų luomų kardinolams. Nuo to laiko iki mūsų dienų naują popiežių renka tik kardinolai.

Kaip žinia, naują popiežių kardinolai renka konklavoje. Ši institucija irgi turi ilgą bei savitą istoriją. Žodis „konklava“ kilęs iš lotynų kalbos žodžių „cum clave“, reiškiančių, kad naujo popiežiaus rinkėjai būna užrakinti. Šiuos žodžius pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pavartojo popiežius Honorijus III, kalbėdamas apie savo išrinkimo 1216 m. aplinkybes. Iš tiesų, renkant šį popiežių kardinolai buvo uždaryti Perudžios miesto rūmuose ir tol iš rūmų negalėjo išeiti, kol neišrinko naujo popiežiaus (šiuo atveju Honorijaus III).

Vis dėlto, kardinolų uždarymo paprotys neatsirado dėl pačių kardinolų noro būti uždarytais, bet dėl paprastų tikinčiųjų spontaniškos iniciatyvos. Tais laikais kardinolų kolegiją sudarydavo ne daugiau kaip 30 narių. Mirus popiežiui, prasidėdavo ilgi svarstymai ką rinki įpėdiniu. Sosto vakavimo laikotarpiai būdavo ilgi, kartais ilgesni negu dveji metai. Bažnyčia be popiežiaus savaime neišvengdavo chaoso. Tad 1216 m. mirus popiežiui Inocentui III, siekdami išvengti ilgo sosto vakavimo, Perudžioje susirinkusius kardinolus vietos gyventojai užrakino rūmuose ir pagrasino, kad tol jų neišleis, kol nebus išrinktas naujas popiežius. Panaši istorija pasikartojo 1241 m. Romoje renkant popiežių Celestiną IV ir 1243 m. renkant Inocentą IV. Visais šiais atvejais paprasti tikintieji tiesiog privertė kardinolus ilgai neuždelsti renkant naują popiežių. Tačiau bene garsiausia konklava įvyko Viterbo mieste. 1268 m. mirus popiežiui Klemensui IV, popiežiaus sostas vakavo trejus metus. Iš viso tik 18 tuo metu buvusių kardinolų niekaip negalėjo susitarti dėl kandidatūros. Tuomet pranciškonų vadovo šv. Bonaventūro pakurstyti vietiniai gyventojai kardinolus tiesiog užmūrijo Viterbo miesto popiežių rūmuose. Maistą jiems nuleisdavo pro praardytą stogą. Kardinolai tol buvo laikomi uždaryti kol 1271 m. pagaliau išrinko popiežių Grigalių X.

Po kelerių metų tas pats popiežius Grigalius X spontaniškai susikūrusiai konklavos tradicijai suteikė juridinį pavidalą. 1274 m. paskelbta apaštališka konstitucija reikalavo, kad praėjus dešimčiai dienų po popiežiaus mirties kardinolai užsidarytų tuose pačiuose rūmuose kur ankstesnis popiežius gyveno ir tol iš rūmų neišeitų, kol neišrinks naujo popiežiaus. Konklavos patalpos būdavo uždaromos iš išorės ir iš vidaus. Šios taisyklės ilgainiui buvo keičiamos, tačiau nebuvo pakeista pagrindinė norma – kad kardinolai popiežių renka užsidarę, izoliuoti nuo išorinio pasaulio. 1562 m. buvo paskelbta Pijaus IV apaštališkoji konstitucija „In eligendis“ labai tiksliai nurodanti balsavimo tvarką. Po kelių šimtmečių, 1904 m. popiežius šv. Pijus X paskelbė konstituciją „Vacante Sede Apostolica“, kuria buvo įvesta keletas papildymų dar labiau saugančių popiežiaus rikimu nuo išorinės, ypač politinės įtakos.

Dar vieną svarbią naujovę įvedė popiežius Paulius VI 1975 m. paskelbta konstitucija „Romano Pontifici Eligendo“. Būtent šioje konstitucijoje buvo nurodyta, kad naują popiežių gali rinkti tik tie kardinolai, kurie iki ankstesnio popiežiaus mirties nebuvo peržengę 80 metų amžiaus ribos. Galiausiai, šiuo metu popiežiaus rinkimų tvarką reglamentuoja 1996 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta ir šių metų vasario mėnesį Benedikto XVI dalinai pakeista ir papildyta konstitucija „Universi Dominici Gregis“.

Vatikano radijas

Vatikanas , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra