Trūkis ir tęstinumas. XIX sekmadienis po Sekminių

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Svajingas spalio sekmadienis, 11 diena, mane pakvietė į Žvėryno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijoje aukojamas sekmadienio šv. Mišias. Smagu žengti nukritusių lapų auksu nuklotu kilimu Marijos šventovės link. Įžengiau tiesiai į Sumos choro iš širdies traukiamą „Pulkim ant kelių“ aidą. Ši „senamadė“ pagyvenusių žmonių giesmė, iš tiesų, traukė savo jėga per širdį.
Keitėsi kartos, jų išgyvenami laikmečiai, valdžios, mados, vyko reformos. Nesikeitė tik šių paprastų, nuoširdžiai galinga giesme liudijamas žmonių apaštalinis tikėjimas. Jų tikėjimas, aiškus ir paprastas kaip vyskupo Paltaroko kakekizmas, tapo tuo patikimu laivu, kuris pernešė juos per nelaisvės metų negandas – tremtis, neapykantą, išdavystes.
Prieš dvidešimtį metų aš, kataliku tapęs sovietinės mokyklos produktas, apaštalų tikėjimo mokiausi būtent iš šių žmonių. Jų tikėjimas, įkūnytas jų gyvenimuose, tapo man pavyzdžiu. Mat jų tikroviška gyvenimo auka paliudijo jų tikėjimo vertę. Juk ant kelių prieš Dievą jie puola ne tik giesme, bet visu savuoju gyvenimu.
Tuo metu į Lietuvą pradėjo veržtis naujos vakarietiškos mados. Į Bažnyčią taip pat. Bet ar tikėjimas su nauja mados atėjimu Lietuvoje tapo didesnis; ar madingos tikėjimo raiškos, iš principo, atveda į gyvenimo auką? Matyt, kad ne.
Neturėjau anuo metu tikėjimo ir jo turtingo kraičio supratimo. Tačiau nenorėjau blaškytis pasaulietinių madų vėjuose. Vertinau tą išlaikytą apaštalinį tikėjimą, kuris įsikūnijo šių žmonių gyvenimuose, ir jo mokiausi.
Mačiau, kad jų gyvenimas kaip ir pastaroji giesmė, alsuoja pačia Šventąja Dvasia. Todėl jaučiau ir jaučiu pareigą – apaštalinio tikėjimo ugnis čia, žemėje, negali užgesti! Pareiga ši yra didi. Ir nelengva. Ypač šių laikų žmogui, kuris nuolat yra talžomas malonaus vartojimo Mamonos ir gundomas tikėjimą paversti vienu iš savo komforto dalyku.
Mamonos ir malonaus gyvenimo pranašai labai lengvai įsisuko į sovietmečio nugyventas ir be tikėjimo paliktas žmonių sielas. Lengvo vartojimo mados įsisuko ir į Bažnyčią. Tačiau atkirčio būta.
Anuomet Lietuvos vyskupai griežtai sureagavo į naujai užplūdusią madą priimti komuniją į burną ne iš Kristaus vardu šv. Mišias aukojančio kunigo, bet iš savo rankos. Mūsų vyskupai šią naują madą ėmė ir uždraudė. Kodėl?
Todėl, kad joks Bažnyčios dokumentas šito daryti visuotinai neleidžia. Tik išskirtiniais ligos atvejais, ir gavus specialų Šventojo Sosto leidimą. Lietuvos vyskupai anuomet pasipriešino iš pasaulio ateinančiai madai. Rezultatas: ši laikinoji mada neprigijo mūsų krašte. O ir dabar ši mada Šventojo Tėvo yra nuosekliai iš Bažnyčios vejama. Šventasis Tėvas komuniją dalija tik tikintiesiems klūpant prie Dievo stalo. Ir matome, kad daug vyskupų jau suskubo savo katedrose atstatinėti Dievo stalus.
Taigi mada praeina? Matyt. Ir klausimas yra šis – kiek tokių madų mūsų laikų Bažnyčioje dar turi praeiti? Ir kodėl išvis pasaulietinės mados įsisuko ten, kur veikia ne šio pasaulio, bet Dievo Dvasia?
Imkime kitą gerą pavyzdį. Prieš savaitę Kauno Prisikėlimo bažnyčios parapijoje teko skaityti paskaitą apie naujai išėjusią Peterioe Sewaldo knygą „Benediktas XVI: portretas iš arti.“ Buvau maloniai nustebintas ir kartu padrąsintas. Šioje bažnyčioje ant altoriaus yra pastatytos šešios žvakės ir viduryje – krucifiksas.
Kas tai? Nauja mada. Ne, tai tradicinės Romos liturgijos altoriaus simbolių išdėliojimo tvarka. Kodėl jos nematome kitose Lietuvos bažnyčiose? Atvirkščiai, įprasta matyti vienoje pusėje sustumtas dvi žvakeles.
Matyt todėl, kad ne visi klebonai domisi, kas vyksta Visuotinėje Bažnyčioje. O minėtos Kauno bažnyčios klebonas žino – Popiežius dabar būtent taip aukoja šv. Mišias. Dar daugiau – taip jas aukoja daugelis pasaulyje Šventajam Tėvui ištikimų vyskupų ir kunigų. O ir Švenčiausias Sakramentas sugrįžta iš šoninių koplyčių į bažnyčios ir tikinčių gyvenimo centrą.
Padiktuotas Romos vyskupų sinodo ir Benedikto XVI posinodinio raginimo laiško „Sacramentum caritatis“, šis paties Šventojo Tėvo vedinas judėjimas siekia užgydyti revoliucinių pakeitimų, kurie it lavina užgriuvo tikinčiuosius, padarytas žaizdas.
Anuomet buvo šėlstama: jeigu keisti, tai su užmoju… Ura! Ir virto tuomet altoriai, degė lotyniški Mišiolai, romėniški arnotai, o kartu ir ilgaskvernės kunigų sutanos bei vienuoliški abitai… Džiūgaukime ir linksminkimės? Anaiptol.
Žinia, revoliuciniai užmojai visuomet trenkia kitu sunkiuoju realybės galu. Nuolatiniai nedisciplinuoti kaitaliojimai ir eksperimentavimai liturgijoje kurį laiką nesibaigė. Kaitolioti, arba savavališkai interpretuoti imtos ir pačio tikėjimo tiesos bei moralės normos. Kai kur įsivyravo betvarkė visiškai sunaikinusi šventų Mišių sakralumą, kuris yra kuriamas ne tik objektyvia Aukos dabartimi ir šventa verte; Bet ir visos bendruomenės deramu aktuoziniu, arba autentišku dvasiniu, šventoje Aukoje dalyvavimu (participatio actuoso).
Balius baigtas. Dabar pašaukimų aukotis kunigystėje smarkiai sumažėja; norinčių tikėjimo tiesas studijuoti – taip pat. Kodėl? Todėl, kad apaštalinio tikėjimo tiesos tampa nebemadingos.
Bet kaip gali būti, kad aukščiausiąjį Dievą atkleidžiančios tikėjimo tiesos yra nebepatrauklios? Galbūt mes deramai jų nepažįstame, o į Dievo išpažinimą primaišome žmogiškosios patirties ingredientų? Matyt. Nes koktu darosi nuo paties tikėjimo Kryžiaus.
„Užteks nesąmonių“, – sako daugelis šventumo ištroškusių sielų. Vis labiau Visuotinėje Bažnyčioje įsivyrauja su Bažnyčios mokymu nuosekliai suderintos atsinaujinimo nuotaikos. Štai Kauno Prisikėlimo parapijos klebonas stebi Bažnyčios pulsą ir jam paklūsta. Ir altoriaus centre atisrado ne kunigo veidas, bet – Kristaus auką liudijantis krucifiksas.
Taigi, kas vyksta Bažnyčioje? Ar tikrai yra trūkio, apie kurią kalba Popiežius Benediktas XVI, problema? Gal be jokio reikalo Lietuvoje aš, jūsų nuolankus tarnas „tradicionalistas“, užaštrinu? O gal… pasimirs šis Popiežius, ir daiktų padėtis vėl susiklostys savo įprastame būvyje?
Klausimas yra ne asmenybių kaitos, bet Dievo Dvasios veikimo būdo ir Jo nekintamos valios. Žinoma, Bažnyčia yra Kristaus, ir ji valdoma yra ne tik pagal vieno ar kito popiežiaus ar vyskupo būdą. Tuo tarpu Dvasios veikimo būdą Bažnyčioje nėra sunku pamatyti, įsižiūrėjus į ilgametę Bažnyčios istoriją. Dvasios veikimo metodas nėra revoliucinis griausmas; o sielų ramybę ir dvasinį supratimą dovanojanti nuosekli evoliucija – Bažnyčios gyvasties sklaida į plotį, į gylį, į aukštį.
Štai į šį Dvasios tarpsmo būdą Kristaus kūne visame pasaulyje, vedini Šventojo Tėvo, sugrįžta Bažnyčia.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: M. Kubilius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra