Treniota

Autorius: Data: 2013-06-19, 14:29 Spausdinti

Kalbant apie Treniotą, reikia įvertinti tam tikrą istoriografijoje susidariusį mitą. Beveik visa mūsų literatūra Treniotą apibūdina kaip Žemaičių kunigaikštį. Būtent tai ir yra istoriografinis mitas. Iš ko jisai yra kilęs? Gal geriausia pasižiūrėti į tuos šaltinius, kurie Treniotą šiuo požiūriu gana iškalbingai apibūdina. Šitie šaltiniai, patekdami į vėlesnius, sukūrė tą mitą, kuris paskui paplito istoriografijoje, sudarydamas vaizdą, kad Treniota buvęs Žemaičių kunigaikštis.

                      Ką sako autentiški šaltiniai apie Treniotą? Visų pirma, žinome, kad jis yra Mindaugo seserėnas. Žinome ir tai, kad antras Mindaugo seserėnas – Lengvenis. Ar jie, Treniota ir Lengvenis, buvo broliai – to nežinome. Vadinasi, negalime pasakyti, ar jie yra tos pačios Mindaugo sesers, ar skirtingų seserų sūnūs. Aišku tik tiek, kad Lengvenis ne žemaitis. Ieškodami atsakymo pagal toponimiką, Lengveniškes randame netoli Zarasų. Veikliausiai šičia ieškotina ir Lengvenio tėvonija, juo labiau, kad ir Livonijos eiliuotoji kronika, kuri kalba apie Lengvenio tėvoniją, rodo, kad į ją žygiuojama iš Kuoknesės, iš Aizkrauklės, iš Dauguvos vidupio. Vadinasi, žygiuojama ne į Žemaitiją.

                      Žinoma, tai dar neįrodymas, kad Treniota negalėjo būti žemaičiu. Bet žiūrėkime, kaip Treniotą apibūdina Livonijos eiliuotoji kronika. Kada žemaičiai po Durpės mūšio siuntė pasiuntinius pas Mindaugą, kad įkalbėtų pradėti karą prieš Livoniją (tai buvo 1261 metų vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje), tai pirmiausia žemaičių pasiuntiniai, atvykę į Mindaugo rezidenciją, nuėjo pas Treniotą, o ne pas Mindaugą. Ir, kaip rašo Livonijos eiliuotoji kronika, ypač jie stengėsi prikalbinti Treniotą padėti jų misijai, kad ji nenueitų vėjais. Bet Treniota yra Mindaugo dvare, o ne Žemaitijoje. Vadinasi, Treniota gyvena Lietuvoje, o žemaičiai, laimėję Durpės mūšį, Treniotą atranda šičia. Ne Treniota siunčia žemaičių pasiuntinius, o žemaičių pasiuntiniai ateina pas Treniotą Lietuvoje. Ir kada pasiuntiniai atėjo pas Treniotą, jis jų paklausė: ko jūs norite? Ar gali žemaičių valdovas šitaip klausti žemaičių? Vadinasi, Treniotai dar reikėjo išsiaiškinti žemaičių norus. Žemaičiai šitą dalyką jam pasakė, ir tada Treniota į juos kreipėsi: žemaičiai, būkit ramūs, aš jums padėsiu. Gali ir literatūrinė priemonė tokį kreipinį įdėti į Treniotos lūpas, bet vis dėlto kažkiek ir vertintina. Ar žemaičių valdovas gali kreiptis į žemaičius: „jūs, žemaičiai?“.

                      Iš tokio Livonijos eiliuotosios kronikos apibūdinimo negalime Treniotos pavadinti žemaičiu. Ir šiaip, kiek Livonijos eiliuotoji kronika kalba apie Treniotą, jokių ryšių su Žemaitija, be šitų pasikalbėjimų ar pavadinimo žemaičių, nerandame.

                      Apie Treniotą kalba Hipatijaus metraštis. Jis nurodo, kada Treniota užvaldė sostą: nužudžius Mindaugą, jis ėmė valdyti Lietuvą ir Žemaitiją. Bet iki jo Mindaugas irgi valdė Lietuvą ir Žemaitiją. Ir po Treniotos kiti didieji kunigaikščiai valdė Lietuvą ir Žemaitiją. Vadinasi, vėlgi daryti iš to išvadą, kad Treniota yra žemaitis, mes negalime.

                      Kas buvo Treniota prieš nužudant Mindaugą? Treniota – Mindaugo seserėnas. Beje, kaip rodo ir vokiečių šaltiniai, Petro Duisburgiečio kronika ar vėlesnieji XVI a. pradžios, liudininkų apklausinėjimai, kurie nurodo XIII a. įvykius, Treniota buvo geras kariautojas ir karvedys. 1262 metais jis ir vadovavo dideliam lietuvių žygiui į Kulmą, kur nusiaubtos vokiečių ordino valdos. Vadinasi, Treniota – Mindaugo dešinioji ranka. Beje, Mindaugui pradėjus kariauti su Livonija, jo kariuomenę vedė Treniota. Taigi, Treniota buvo Mindaugo karvedys, galima sakyti, Mindaugo dešinioji ranka, netgi favoritas. Ir Livonijos eiliuotoji kronika, nors užuominomis, anonimiškai, bet aiškiai kalba apie Treniotą, nurodo, kad tai buvo antrasis žmogus Lietuvos valstybėje. Įsidėmėtina: ne Mindaugo sūnus, o seserėnas.

                      Tokiomis sąlygomis Treniota, žinoma, galėjo susigundyti užimti Mindaugo vietą. Ir matyt laukė patogios progos. Tokia proga pasitaikė. Kada Mindaugo žmona Morta mirė 1262 metais, jos prašymu Mindaugas pagrobė sau į žmonas jos seserį – Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Ir Daumantas be galo supyko. Bet kadangi jis pats nieko negalėjo padaryti, tai, kaip Hipatijaus metraštis rašo, susimokė su Treniota nužudyti Mindaugą. Tas sąmokslas ir buvo Mindaugui lemtingas. Čia Hipatijaus metraštis pažymi: kada Daumantas susimokė su Treniota, tai Treniota „tuo metu buvo Žemaitijoje“.

                      Štai šita vieta ir pasirodė ne tik lemtinga Mindaugui, bet ir Hipatijaus metraščiui šita teksto vieta pasirodė lemtinga visai tolesnei istoriografijos raidai. Nes toliau Treniota vaizduojamas kaip Žemaičių kunigaikštis. Bet visos vėlyvosios kronikos yra baisus jovalas – jos Durbės mušį sumaišo su kitais įvykiais, maišo lietuvius ir žemaičius. Mat Livonijos eiliuotoji kronika, kalbėdama apie žemaičių kovą su Livonijos ordinu, paima žemaičių ir lietuvių etnonimus. O painioja todėl, kad žemaičiai buvo lietuvių gentis, ir Livonijos eiliuotoji kronika juos vartoja kaip sinonimus. O štai tie, kurie perrašinėjo ar rėmėsi jąją, vėlesni kronininkai, šito nesuprato ir sumaišė. Čia buvo supainiotas ir Treniota. Tokiu būdu vėlyvoje Livonijos istoriografijoje (ji sėmėsi žinių iš didžiųjų magistrų kronikos Prūsijoje) ir susikūrė tas be galo  neaiškus vaizdinys dėl Durpės mūšio. Be kitų fantastinių pasakymų, buvo ir toks, kad Treniota buvęs Žemaičių kunigaikštis.

                      Tai gal dar nebūtų nulėmę mokslinės istoriografijos ar nedaug tenulėmę, jei šitais vėlyvais vokiečių šaltiniais nebūtų rėmęsis Motiejus Stryjkovskis. Jis irgi rėmėsi lietuvių ir rusų metraščiais. Ir, beje, rėmėsi Hipatijaus metraščiu ar artimu jam metraščiu, nes kalbėdamas apie Daumanto sąmokslą, jis nurodė panašiais žodžiais kaip ir Hipatijaus metraštyje, bet užuot pasakęs, kad Treniota buvo Žemaitijoje, Stryjkovskis, matyt vėlyvųjų vokiečių kronikų paveiktas, pasako, kad Treniota tuo metu valdė Žemaitiją. Šita Stryjkovskio vieta pateko vėliau į mokslinę literatūrą ir toliau kaip tradicija nuėjo ir nuėjo – Treniota liko žemaičių kunigaikščiu. Kiekvienam tyrinėtojui, skaitančiam Hipatijaus metraštį, turėtų kilti vienas klausimas: jeigu metraštininkas, kalbėdamas apie Treniotą, sako, kad jis „tuo metu buvo Žemaitijoje, tai iš karto kyla klausimas: o kur gi Treniota turėjo buvoti ne tuo metu? Bet, deja, toks klausimas tyrinėtojams nekilo. Vadinasi, Treniota tapo Žemaičių kunigaikščiu. Bet tuomet kaip Žemaičių kunigaikštis galėjo užgrobti valdžią Lietuvoje? Juk jis turėjo būti čia pat, prie Mindaugo. O  Treniota tokias galimybes turėjo. Ir kada Mindaugas buvo nužudytas su savo sūnumis, o vyriausiasis sūnus Vaišelga pabėgo į Pinską, Treniota tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tai įvyko 1263 metų rudenį.

                      Treniota buvo geras karvedys, be to, jis buvo didelis Livonijos priešas. Mindaugas, kada žemaičiai laimėjo Durbės mūšį, dar visus metus delsė pradėti tą karą, ir tik žemaičiai, tiesiog remdamiesi Lietuvos viešąją opinija, privertė jį tą padaryti ir pripažino jo valdžią. Visa tai ir sugundė Mindaugą pradėti karą su Livonija. Bet tai reiškė didelę riziką, net grėsė prarasti tarptautinį krikščioniškos valstybės statusą. Livonijos ordinas tuo jau pradėjo skelbti, kad atkrito į pagonybę. Mindaugas visa tai turėjo galvoje, todėl svyravo. Bet galų gale opinija, jį privertė stoti į kovą. Treniota buvo vienas iš tos opinijos reiškėjų. Beje, mano paminėti liudininkų parodymai XIV a. pradžioje rodė, jog Treniota buvo supykęs ant Ordino todėl, kad Ordinas buvo užgrobęs jo siunčiamas prekes į Livoniją. Vadinasi, jis turėjo asmeninių sąskaitų.

                      Beje, Treniota įkalbinėdamas Mindaugą kariauti, iškėlė, sakyčiau, labai platų planą. Jis vaizdavo, kad Lietuva turi vilties tapti baltų vienytoja ir kad vietiniai Livonijos gyventojai palaikys Lietuvą. Jis Mindaugą įkalbinėjo šitos progos nepraleisti. Kada Mindaugas surengė žygį į Livoniją, pasirodė, kiek Treniota apsiriko – latviai lietuvių nepalaikė. Tokiu būdu Treniotos planas buvo realizuojamas iš dalies: kuršiai šiek tiek palaikė žemaičius. Bet nepakankamai, o be to, pati žemaičių visuomenė nebuvo subrendusi, kad galėtų suvienyti kuršių ir žemaičių jėgas. Tam reikėjo stipresnės kunigaikščių valdžios, pilių tinklo, duoklių, kad būtų ta materialinė atrama, kuri leistų mobilizuoti tam tikras įgulas ir pan. Šito Žemaitijos struktūra dar neturėjo, ir tas kuršių pasidavimas žemaičiams buvo neefektingas. Vokiečiai netrukus visą Šiaurės Kuršą nuslopino, o žemaičių įgulas išstūmė iš tų pilių. Tokiu būdu Treniotos planas pasitvirtino tik iš dalies.

                      Kai Treniota pats paėmė valdžią, atrodė, kad tą planą jis gali realizuoti. Bet po pusės metų Treniota buvo nužudytas. Jį, besimaudantį pirtyje, nužudė Mindaugo arklininkai. Į sostą jie pakvietė Vaišelgą iš Pinsko. Tai buvo veikliausiai 1264 metų vasarą.

                      Treniota Lietuvą valdė labai neilgai ir nespėjo įgyvendinti savo plano. Net jeigu ir valdytų ilgiau, kažin ar jam pavyktų, kadangi pati Lietuvos valstybinė struktūra tam dar nebuvo paruošta.

                      Kaip asmenybė, tai buvo žmogus, kuris siekė valdžios bet kokiais būdais. Jis iškilo būdamas Mindaugui reikalingas, bet kada pasitaikė proga, jis pašalino Mindaugą. Beje, pašalino  Daumanto rankomis. Mindaugą nužudė Daumantas, o valdžią užgrobė Treniotą. Dangstėsi giminyste su Mindaugu, nes kada Vaišelga pabėgo, o kiti Mindaugo sūnūs nužudyti, tai liko jo brolėnas Tautvilas, kuris buvo Polocko kunigaikštis, ir seserėnas Treniota. Apie Lengvenį nieko nežinom. Tada Treniota kreipėsi į Tautvilą, kad jie yra teisėti palikuonys, todėl reikėtų pasidalinti Mindaugo palikimą. Kvietė Tautvilą atykti. Bet kiekvienas iš jų pagalvojo, kaip nužudyti savo varžovą. Treniotai pavyko geriau negu Tautvilui – Tautvilas buvo nužudytas. Tas rodo, kad Treniota buvo ir gudrus, ir nesivaržantis jokiomis priemonėmis. Tai gal labiau yra epochos bruožas – to meto politikas ir negalėjo būti kitoks.

                      Iki šiol negalime tiksliai pasakyti, ar Mindaugas, pradėdamas karą su Livonija atsisakė krikščionybės, ar ne. Man atrodytų, kad neatsisakė, bet jis to nelabai galėjo akcentuoti Lietuvoje. Bet negalėjo to akcentuoti užsienyje. Mindaugas laviravo, ir tokiu būdu šaltiniai labai prieštaringai sako: vieni teigia, kad jis atsisakė krikščionybės, kiti, kad ne. O veikiausiai tas prieštaringumas ir išplaukia iš tokios lanksčios Mindaugo politikos. Kaip ten bebūtų, krikščionybės klausimas buvo politinė problema. Treniotos atėjimas į valdžią jau nebuvo tokia problema, o tai buvo pagoniškoji reakcija. Ir apie tokią krikščionybę kalbos negalėjo būti. Būtent tokia buvo ir Treniotos politinė linija.

                      Kur Treniota nužudytas, nežinome, nes nežinome, kur buvo Mindaugo rezidencija. Ir juo labiau nežinome, ar Treniota rezidavo šitoje rezidencijoje. Aišku, kad kokioje nors pilyje.

Dr. Edvardas GUDAVIČIUS

„Voruta“ Nr. 5 (23) 1991 m. kovo1-15 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra