Tremtis ir likimai

Autorius: Data: 2011-03-30, 11:59 Spausdinti

Tremtis ir likimai

Vytautas GULIOKAS, Kaunas

Sukako 62 metai, kai 1949 metų kovo 25-27 dienomis buvo vykdoma slapta KGB operacija Priboj – Bangų mūša, numačiusi palaužti pasipriešinimą žemės ūkyje vykdomai kolektyvizacijai visose trijose Baltijos šalyse.

Tomis dienomis į atokius Sibiro rajonus iš Lietuvos buvo ištremtas 28.981 gyventojas, tarp jų 9 357 vaikai iki 15 metų, iš Latvijos – 41.708, tarp jų 11.038 vaikai, Estijos – 20.480, tarp jų 6.048 vaikai. Lietuvos aukščiausieji partiniai organai kovo 31 dieną Maskvos valdžiai išdidžiai raportavo apie sėkmingą šios užduoties įvykdymą – papildomai surinktam kontingentui į tremtį prireikė net trijų traukinių ešelonų.

Šiai skaudžiai istoriniai datai paminėti LPKTS Kauno skyriaus būstinėje LR Seimo narės Vincės Vaidevutės Margevičienės iniciatyva buvo surengtas renginys, kuriame į mūsų tautiečių tremtį buvo pažvelgta, pasitelkiant prozininkės, dizainerės, pedagogės Violetos Židonytės nesenai pasirodžiusią knygą „Liepų medaus nebus“ ir tuo pačiu ją pristatant skaitytojams. Tai ketvirta šios autorės prozos knyga, šiuo kartu pretenduojanti į autobiografinį veikalą.  Joje yra dėstomos mintys žmogaus, gimusio sovietinėje Lietuvoje, šeimoje, kuri nesenai grįžo iš tremtis, kurio vaikystė buvo formuojama spaliukų ir pionierių ideologinėje apsuptyje. Tokiu būdų autorė į tremtį ir jos pasekmes bando pažvelgti iš kitos pusės: bręstančio žmogaus kaip asmenybės formavimo tarp brutaliai kasdien pateikiamos ideologijos diktato ir vidinio širdies balso, sužadinamo savo artimųjų skaudžios patirties, kuriuos dar ilgai lydėjo tremtinių šleifas. Nors apie buvusią tremtį ir pačioje šeimoje dažnai buvo kalbama puse lūpų. Šiame renginyje LGGRT centro aukų rėmimo ir atminties įamžinimo fondo pirmininkas Jonas Valenčius, buvęs politinis kalinys, tremtinys, taikliai pastebėjo, kad tuo metu ir Lietuvoje buvo savi Sibirai: sugrįžusiems iš tremties nebuvo leidžiama apsigyventi gimtuose kraštuose, varžomas mokslo siekis bei kilimas darbinėje karjeroje. Ne vieno anketose minimos gimimo vietovės Irkutskas, Buriatija tuometiniams kadrų skyriams sukeldavo sumaištį.

Beveik ketvirtis knygos apimties skirtas autorės akistatai su buvusiomis tėvų tremties vietovėmis Buriatijoje, į kurias ji su tėvu ir broliu, gimusiu tose vietovėse, nuvyko 1985 metais. Čia jos tėvas Vilius Židonis nuo penkiolikos metų miško ruošos įmonėje dirbo darbininku, šaltkalviu, traktorininku. Jau ten trauka technikai atskleidė jo pirmus gebėjimus tobulinti mechanizmus, o trauka mokslui padėjo nugalėti nemenkas kliūtis. Pradėtus mokslus Tomske baigė Kauno politechnikos institute, daugelio išradimų autorius ir šiandien, nepaisydamas garbaus amžiaus, dirba srityje gaminančioje atsinaujinančios energijos gamybos įrengimus. Pas buvusią savo rusų kalbos ir literatūros mokytoją Larisą Michailovną gyvenvietėje Verchnyje Talcy jis atvyko kaip profesorius, mokslų daktaras ir jaučiantis didžiulį dėkingumą už tai, kad ji, negailėdama savo asmeninio laiko ir netausodama nervų, padėjo jam išlyginti rimtus trūkumus rusų kalbos gramatikoje. Jų išvykos į buvusias tremties vietas įvyko tuo metu, kai buvo paskelbta Michailo Gorbačiovo viešumo doktrina – glsanost bei buvo galima kalbėti atviriau. Mokytoja, karo metu ištrūkusi iš Leningrado blokados ir ten praradusi savo vyrą, paliko ištikima šventam komunizmo reikalui. Nors tremtiniams iš Lietuvos, kaip ji sakė: darbštiems ir sąžiningiems žmonėms,  jautė pagarbą, bet stalininio rėžimo pasmerkti nesutiko. Anot jos: „O čia – šitokia revoliucija, pasaulinės reikšmės revoliucija! Toks šventas reikalas. Juk mišką kerta – skiedros lekia. To neišvengsi“. O tos atkrentančios „skiedros“, suluošinusios visą likusį gyvenimą, radosi toje pačioje ištuštėjusioje gyvenvietėje, ten likusių lietuvių  Kazimieros ir Petro likimuose. Vietiniai gyventojai Petrą vadina tiesiog Petruša, nors jo amžiaus žmonės čia vadinami vardu ir tėvavardžiu. Jie abu neturi vilties ir galimybės sugrįžti į savo šalį, jau yra primiršę savo vaikystės gimtąją kalbą. Autorė knygoje pateikia jaudinančią mūsų tautiečių dviejų šeimų istoriją, jų artimųjų tragiškas netektis, gyvenimą nenusakomo skurdo sąlygose. Tremties patirtį papildo apsilankymas lietuvių kapinėse, buvusioje atokioje Čiulano gyvenvietėje, kurioje jas, kaip ir pačią gyvenvietę visiškai okupavo beveik jau subrendusios pušys, o išvirtę mediniai  kryžiai bei aptvėrimai pasiruošę tapti trąša kerojančiai augmenijai. Tiesa, į šias vietoves knygos autorė sugrįžo dar 1989 metais ir talkino vienai iš pirmųjų ekspedicijų, pargabenusiai tremtinių palaikus į savo žemę. Čia, vietinėje Ulan Ūdės televizijoje dalyvavo laidoje, kurioje buvo pasakojama apie šios ne visai įprastosios lietuvių ekspedicijos tikslus ir kylančią Sąjūdžio bangą Lietuvoje.

Šios knygos pristatymo renginyje kalbėjęs poetas, rašytojas Robertas Keturakis aukštai įvertino V. Židonytės literatūrinius gebėjimus, naujus atradimus romane ir veikalo paskirties reikšmę: „Suvokiau, kad pagrindinė romano tema yra ne tik Lietuva, bet aš ir tu, žinantys, ko būtina reikalauti iš istorijos, žmonių ir savęs“. Knygą ruošiama išleisti ir italų kalba.

Ištraukas iš knygos „Liepų medaus nebus“ skaitė Kauno technologijos instituto gimnazijos moksleiviai (vadovė mokytoja Jūratė Jarmalauskienė), intarpus užpildydami muzikiniais etiudais. Renginį vedė leidyklos „Kalendorius“, išleidusios šią knygą, vadovas, Tėvynės pažinimo draugijos vicepirmininkas Aurelijus Naruševičius.

Nuotraukoje: V. Židonytės knygos „Liepų medaus nebus“ viršelis

Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 3.

Tremtis , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra