Tremtiniui ir politiniam kaliniui Viktorui Vilčinskui – 85-eri

Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Viktoras Vilčinskas, Jono sūnus, gimė 1918 m. rugsėjo 7 dieną Kaniavos kaime, Rudnios parapijoje, Varėnos valsčiuje. Jis išvydo pasaulį neturtingų ūkininkų šeimoje, kurioje augo trys broliai, šešios seserys. Kartu su tėvais tai buvo 11 asmenų šeima.
1924–1928 metais Viktoras Vilčinskas mokėsi lietuviškoje Kaniavos “Ryto” pradžios mokykloje ir baigė keturis skyrius, vėliau mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, bet baigęs joje 5 klases dėl materialinių sunkumų mokslo atsisakė.
1933–1935 m. V.Vilčinskas mokėsi Vilniaus lenkų privačioje vidurinėje mokykloje. 1935–1940 metais jis studijavo Poznanės smulkiųjų ūkio šakų žemės institute, kurį baigė. Tuo pačiu metu mokėsi ir karinio parengimo.
1940–1941 m. Lietuvos žemės ūkio departamento direktoriaus Tiškaus įsakymu buvo paskirtas Alytaus žemės ūkio mokytoju. Šioje mokykloje, be žemės ūkio specialybės, V.Vilčinkas dėstė dar ir karinį rengimą. “Stebėdamas komunistinį agresyvumą ir pavojų tautai suorganizavau slaptą pogrindinį būrelį iš 30 asmenų, pavadintą “Prisikėlimas”. Šis slapyvardis priklausė Kauno Lietuvos Aktyvistų Fronto ( LAF) ryšininkui A.Dambrauskui. Prasidėjus karui šis būrelis veikė Alytuje, Dauguose, Varėnoje ir Dubičiuose. Nemažai būrelio narių sukilėlių žuvo Alytuje ir lageriuose”, rašo savo prisiminimuose V.Vilčinskas.
1941–1945, vokiečių okupacijos metais, LAF vadovybės pavedimu jis išvyko į Lydą rūpintis į to krašto žmonių reikalais. “Nusisekė ten suorganizuoti Lydos lietuvių tautinį komitetą, kuriuo rūpinosi Vilniaus Rytų Lietuvos Referentūra. Jos vadovas buvo diplomatas Zenonas Blynas, dalyvavo generolas Daukantas, Jurgis Noreika ir Algirdas Gustaitis.
Sukurtas komitetas rūpinosi ne tik lietuviškomis mokyklomis, bet dar ir gelbėjome žmones, patekusius į kalėjimą, išvežamus į Vokietiją. Išgelbėjome nuo sušaudymo kunigą Vienažindį ir sugrąžinome jį vėl į Pelesos parapiją. Sėkmingai atlikome Lydos krašto gyventojų surašymą, radome ir lietuvių, ir “tuteišių” (taip save vadino kai kurie žmonės) – 28 tūkstančius žmonių. Tai buvo padarytas didelis darbas”, – prisimena Viktoras Vilčinskas.
Toliau jis apie save pasakoja: “1945–1946 metais, grįžus bolševikams ir prasidėjus partizaniniam karui, išėjau į pogrindinį. Dirbau Subačiaus ir Vabalninkų ruože, Biržų rajone. Teikiau politines žinias ir kitą slaptą informaciją partizanui Broniui Likerauskui, kuris vėliau žuvo.
1947 m. rugsėjo mėnesio 24 d. Subačiaus pušynėlyje, Kupiškio rajone, su ginklu rankose buvau suimtas, kankintas ir vežiojamas tardyti į Pušalotą, Joniškėlį, Pasvalį, Biržus ir Panevėžį. Buvau labai baisiai kankinamas ir tardomas, bet nieko neišdaviau.
1948 m. vasaros viduryje iš Panevėžio mane išvežė į Vilnių, o vėliau – į Krasnojarsko kraštą, Norilsko lagerius. Maskvos neakivaizdinio teismo buvau nuteistas pagal str. 58–1A, 58–11 ir 182 pirmąją dalį. Man priteisė 10 metų spec. lagerių, konfiskavo turtą ir trejiem metams atėmė teises”.
“1953 m. birželio mėn. Norilsko 5-ajame lageryje įvyko pusantro mėnesio trukęs sukilimas. Už dalyvavimą jame dar papildomai nubaudė 15 metų tremties. Šią bausmę teko atlikti Irkutsko srities Ust-Ordos rajone, Buriatijoje. Ten mane išlaikė iki 1970 metų, tais pačiais metais leido išvykti į Lietuvą, bet negavau leidimo apsistoti gimtojoje Dzūkijoje.
1970 metų vidurvasarį į Lietuvą atvykau kartu su žmona Veronika bei atsivežiau 5 vaikus: 4 mergaites ir vieną sūnų bei žmonos tetą. Visi vaikai įgijo geras specialybes ir dirba Lietuvai naudingą darbą”, – pasakoja buvęs tremtinys ir politinis kalinys.
Viktorui Vilčinskui suteiktas kario savanorio statusas, jis apdovanotas savanorio medaliu bei medaliu už dalyvavimą 1941 metų sukilime. Vilniaus miesto vadovas A. Zuokas pagerbė šį nusipelniusį žmogų specialiu ”Garbės raštu”, jis yra gavęs 1953 metų Norilsko sukilimo vadovybės padėką už drąsą ir pasiaukojimą.
Neseniai 85-erių metų sukaktį atšventęs garbingas tautietis domisi politika, visais Lietuvos ir pasaulio įvykiais.

Sena Voruta