Vytautas Guliokas. Tremties upė Mana – vakar ir šiandien

Autorius: Data: 2019-05-22 , 13:00 Spausdinti

Vytautas Guliokas. Tremties upė Mana – vakar ir šiandien

Iš buvusio Partizansko miško pramonės ūkio, kur lietuviai – tremtiniai kasmet pagamindavo iki 250 tūkst. kb. m medienos, beliko tik lentpjūvė. Petro Misevičiaus 2009 m. nuotr. 

Vytautas GULIOKAS, Kaunas, www.voruta.lt

Pirmieji tremtiniai iš Lietuvos Sibire atsirado dar XIX amžiaus viduryje, caro valdžiai malšinant 1863 metų sukilimą. Vėliau jų gretas papildydavo knygnešiai. Neliko žinių apie daugumos jų likimus, jų gyvenamas vietas toli nuosavo krašto. Pokario metais čia lietuviai – tremtiniai sudarė žymią gyventojų dalį.

Vienas iš tokių rajonų Krasnojarsko krašto Manos upės baseinas, į kurį 1948 metais medienos ruošos darbams buvo nukreipti penki traukinių ešalonai iš įvairių Lietuvos rajonų.Pirmieji tremtiniai iš Lietuvos Sibire atsirado dar XIX amžiaus viduryje, caro valdžiai malšinant 1863 metų sukilimą. Vėliau jų gretas papildydavo knygnešiai. Neliko žinių apie daugumos jų likimus, jų gyvenamas vietas toli nuosavo krašto. Pokario metais čia lietuviai – tremtiniai sudarė žymią gyventojų dalį. Vienas iš tokių rajonų Krasnojarsko krašto Manos upės baseinas, į kurį 1948 metais medienos ruošos darbams buvo nukreipti penki traukinių ešalonai iš įvairių Lietuvos rajonų. Manos upė – dešinysis Jenisėjaus upės intakas, įsiliejantis į šią upę 30 km. žemiau Krasnojarsko miesto. Manos upė buvo naudojama, jai nuo ledo  atsilaisvinus ankstyvą pavasarį,  medienai plukdyti iki Krasnojarsko miesto. Upės ilgis 475 km. ir jos pradžia—šiaurinio Rytų Sajanų kalnų šlaite esantis Verchnemanskoe ežeras 1400 m. jūros lygyje. Dvyliktame kilometre nuo ištakų Manos upė dingsta po žeme ir apie  1000 metrų teka tuneliu. Prasiskynusi sau kelią tarp uolų ir akmens sangrūdų, toliau savo vandenis neša, įveikdama povandeninius slenksčius – užtvankas iš akmens sąnašų.  Upė turi apie 300 intakų, iš kurių didžiausi Krolas, Mina ir Kolba. Prie šių intakų yra įsikūrusios gyvenvietės, pavadintos jų vardais ir apgyvendintos medienos ruoša užimančiais darbininkais, kurių gretas papildė ir lietuviai tremtiniai. Aukštupyje Manos upė  srauni, 7-8 km. per valandą, turinti 4,2 m. nuolidį vienam kilometrui. Vandens temperatūra vasarą 10-12 laipsnių  Celsijaus. Pirmoji gyvenvietė nuo ištakų už 100 km. Viezžyjlog. Manos upės baseinas apima 9,3 tūkst. kv. km. Didesnioji jo dalis apaugusi miškais.. Čia esančius miškų masyvus organizuotai įsisavinti buvo pradėta 1930 metais. Tada miško ruošos darbams buvo nukreipti ukrainiečiai ir rusai, pripažinti „buožėmis“ savo gyvenvietėse kolektyvizacijos metu. Tremtiniai keitė vieni kitus ir plėtė medienos ruošos pramonę. Apie tai Krasnojarsko technologinio universiteto docentas ir publicistas Genadijus Mironovas (Genadij Mironov) savo knygoje „Žalieji Krasnojarsko plotai“ (2009, Krasnojarskas), apžvelgdamas šiame krašte miško pramonės vystymąsi nuo XX amžiaus pradžios pirmųjų metų, rašo: „Be abejo, trisdešimtieji metai ir vėliau buvo sunkus laikotarpis miško pramonei. Medienos ruoša pagrindinai gulė ant perkeltų asmenų, išbuožintų valstiečių, pečių, iš didžiųjų miestų ištremtų inteligentų, represuotų tautų, vokiečių ir gyventojų iš Pabaltijo respublikų. „Kraslag“ įstaigose (taip buvo vadinami Gulago lageriai, kur kiekvienam iš jų buvo suteikiami numeriai ir indeksai, pastaba V. G.))., buvo naudojamas nenormuotas, tiesiog vergiškas politinių kalinių darbas.“ „Kraslag“ lageryje (indeksas U-235) buvo kalinama didžioji dalis lietuvių vyrų, tremties metu 1941 m. birželio 14 Naujoje Vilnioje atskirtų nuo savo šeimų. Tik maža dalis jų išgyveno. Čia 1942-1943 metais lietuviams buvo pradėtos „sudarinėti“ baudžiamosios bylos ir skiriamas įkalinimas nuo 10 metų arba skelbiama mirties bausmė. Nuteistieji mirties bausme, jo įvykdymui buvo gabenami į Kansko kalėjimą, jeigu jie iki to dar likdavo gyvi nuo alinančių darbų miškuose.  Tai buvo naikinamas Lietuvos elitas. Šie lageriai, įkurti 1938 metais, veikė  Krasnojarsko krašto Rešiotų, Nižne—Ingašo, Kansko rajonuose. Per juos, stalininių represijų pasekmes tiriančio Krasnojarsko skyriaus VŠĮ „Memorialas“ duomenimis praėjo daugiau nei 100 tūkst. kalinių, kurie karo metu Krasnojarsko krašte gamino trečdalį medienos. Didžiausią plėtros pagreitį įgavo  Manos upės baseine veikiantys Sovietsko, Unguto, Kolbos, Badžėjaus ir Partizansko miško pramonės ūkiai, atvežus tremtinius iš Lietuvos.  Tremtinių šeimos, skirtos šiems miško pramonės ūkiams, buvo išlaipintos Kamarčagos ir Kliukvienos geležinkelio stotyse ir toliau gabenami automašinomis bei traktoriaus priekabose 100-150 km. atstumu. 1948 m. apgyvendinus tremtinius iš Lietuvos, buvo išplėstos esamos gyvenvietės, įkurtos naujos. 1948 m. iš Lietuvos buvo ištremta 11.365 šeimos, iš jų 1.939  buvo nukreipta  į penkis, anksčiau pavardintus miško pramonės ūkius prie Manos upės.

Gyvenvietė Koj ant Manos upės kranto. Tolumoje – Sajanų kalnai

Tremtinių ešalonai, suformuoti 1948 m. gegužės  22-23 dienomis ir pasūsti į Manos upės baseino miško pramonės ūkius, Manos miško plukdymo kontorą.Tremtinių ešalonai, suformuoti 1948 m. gegužės  22-23 dienomis ir pasūsti į Manos upės baseino miško pramonės ūkius, Manos miško plukdymo kontorą. Ešalono Nr. Pakrovimogel. stotis Iš kurio rajono Šeimųskaičius Tremtinių išlaipinimostotis. KGB atstovas, atsakingas už e6lono formavimą.    92923 Marcinkonys,Rudiškės,Paneriai. Varėnos,Trakų irVilniaus m. ir rajonas. 9198245 Kamarčaga Leit. Sidorov,Mjr. Filipov.    97924 Subačius. Anykščių, Kupiškio. 252140 Kamarčaga Pplk. Ryžov.    97925 Vilkaviškis Vilkaviškio,Šakių. 203105 Kamarčaga Kpt. Fomičiev.    97926 Gustonys, Šeduva Panevėžio,Radviliškio. 196161 Kamaečaga,Kliukvienaja Pplk. Vasov..    97927 Joniškis Joniškio. 448 Kamarčaga Mjr.Gorskij              Viso: 1.939
Kelionei geležinkeliu iki paskirtos geležinkelio stoties buvo numatyta 18 parų. Tolimesnė kelionė iki paskirtos apgyvendinimui vietos, trukdavo ne mažiau laiko. Tremtiniams, kuriems teko keliauti į tremties vietoves Jenisėjaus upe, kelionė truko mėnesį ir daugiau. Ešalono Nr. 97926, išsiusto Gustonių ir Šeduvos gel. stočių, palikus dalį tremiamų šeimų pirminės paskirties Kamarčagos stotyje, kita vagonų dalis buvo nugabenta iki Kliukvienaja geležinkelio stoties, kur visi tremtiniai buvo išlaipinti ir patalpinti erdvioje pastogėje be sienų. Iš čia 90 km. buvo gabenami automašinomis iki Soloniečno Taloje gyvenvietės. Paskutiniu 30 km. iki paskirtos gyvenvietės teko keliauti vikšrinio traktoriaus priekaboje. Tiksliau, pajėgus pėstute, lydėdami dar likusį savo turtą. Kadangi ši kelio atkarpa buvo sunkiai įveikiama net galingiausiems to meto traktoriams „Staliniec S-80“,  iš pirmos tremtinių partijos, pristatytos į Vilistoje ant Manos upės kranto gyvenvietės,  buvo surinkta tremtinių brigada šios kelio atkarpos remontui. Jie kiekvieną rytą, nešini rankiniais pjūklais ir kirviais, eidavo 10-15 km., kad nuleidę nuo kelmo medžius, klotu ant kelio pravažiuojamos dalies trijų metrų rąstus bei šakas, kad galingi traktoriai į paskirties vietą atgabentu likusius tautiečius.  Šiems darbams vadovauti paskirtas meistras Andriejus Stepanovas buvo pirmas, kuriam teko įsitikinti lietuvių darbštumu ir sumanumu bei išsklaidyti čia, prieš atvykstant tremtiniams iš Lietuvos, paskleistą mitą tarpe vietinių gyventojų apie laukiamus fašistus bei banditus. Kadangi tuo metu Vilistojos miško pramonės ūkis buvo likviduojamas (čia miškus iškirto anksčiau buvę tremtiniai), visi lietuviai tremtiniai buvo perduoti Partizansko miško pramonės ūkiui. Jie  privalėjo dirbti gyvenvietėje Koj, miško ruošos punkte, apie 20 km. aukštyn upe. Gyvenvietėje buvo statomi namai, darbingoji tremtinių dalis pėsčiomis keliaudavo į Koj ir ten visą savaitę gyvendavo barakuose su dviaukščiais gultais. Iki visiško tremtinių su šeimomis įsikūrimo naujoje vietoje prireikė daugiau nei vienerių metų. Tai vienas iš epizodų, kaip klostėsi kelionė ir gyvenimo pradžia priverstinai perkeltiems iš Lietuvos į svetimą kraštą.Ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviams šiose apylinkėse pavyko sutikti vieną kitą  lietuvį bei aplankyti apleistas negrįžusiųjų į gimtąjį kraštą kapines. Per dešimt  tremties ant Manos upės krantų alinančio darbo metų lietuviai net tik pagamino ir išplukdė šia upe milijonus kubinių metrų medienos, bet ir paliko vietiniams gyventojams darbštaus ir tvarkingo gyvenimo pavyzdį.  Per šį laikotarpį nebuvo nė vieno kriminalinio nusikaltimo lietuvių tarpe, prasigėrimo ar kitų asocialių reiškinių. Daugelis jaunesnės kartos tremtinių sugebėjo įveikti vietinės valdžios suvaržymus bei buities sunkumus ir siekį vienokio ar kitokio prieinamo mokslo. Visai Lietuvai žinomi žmonės savo gyvenimo pirmus  metus praleido  prie Manos upės. Jų tarpe buvęs LR Simo narys, gydytojas Kazimieras Kuzminskas, vienerių metų amžiaus su šeima buvo atvežtas į Koj gyvenvietę Partizansko rajono, o LR Seimo narys Juozas Olekas 1955 metais gimė Mansko rajono  Unguto gyvenvietėje.

Kapinės Minos gyvenvietėje, kur ilsisi nemažai mūsų tautiečių

Ženkliai pasikeitė padėtis Manos upės aukštupyje, 1965 metais įvedus į eksploataciją geležinkelio trasą Abakanas – Taišetas, kurios 50 km. ruožas driekiasi Manos upės krantais ir apima buvusio Partizansko miško pramonės ūkio veiklos teritoriją pačiame Manos upės aukštupyje. Dėl sudėtingo vietovės reljefo, minėta 50 km. geležinkelio atkarpa trimis tiltais kerta Manos upę. Nors spaudoje šios geležinkelio trasos statyba buvo vadinama komjaunuoliška, faktiškai nuo 1958 m. ją tiesė kariškiai – kas 30 km. buvo išdėstyti kariniai daliniai. Geležinkelio trasa Abakanas – Taišetas, kertantis Sajanų kalnus, turi 9 tunelius. Ilgiausias iš jų Manos tunelis (2,4 km.) yra šalia Koj gyvenvietės ir iki 2008 m. buvo pripažintas ilgiausias Azijos kontinente. Šalia geležinkelio atsirado kelias automašinoms. Apvalią medieną tiekėjams pradėta atkrauti geležinkelio vagonais. 1986 metais medienos plukdymas Manos upe buvo nutrauktas.
Pagrindiniai Partizansko ir Mansko administraciniai rajonai, išvykus Lietuvos tremtiniams, per pastaruosius 50 metų sustojo vystęsi. Buvę stambus miško pramonės ūkiai savo veiklą nutraukė. Šiose apylinkėse veikusi nedidelė aukso kasykla 2003 m. užsidarė. Negatyviai paveikė permainos, žlugus Tarybų Sąjungai – laukinio kapitalizmo turto privatizavimo sąlygose. Geležinkelio trasa Abakanas – Taišetas neatnešė ryškių permainų šiems rajonams. Geležinkelis buvo tiesiamas daugiau strateginiais tikslais. Jo tolimesnė tąsa – tai BAM magistralė nuo Taišeto iki Vladivostoko, kurios tikslas turėti antrą geležinkelio liniją, nes pirmoji, tuo metu vienintelė, driekėsi palei Kinijos sieną.
Su Manos upe siejami rajonai menkai apgyvendinti, Pagal turimus statistinius duomenis Partizansko rajone 4950 kv. km. plote 2017 m. gyveno 12.437 gyventojai, o 2017 m. – 9.428. Mansko rajone – 5.960 kv. km, plote 1995 m. gyventojų skaičius buvo 17.900 gyventojų, 2017 m. – 15.780. Partizansko rajone viename kvadratiniame kilometre ploto tenka pagal paskutinius duomenis (2017 m.) gyventojų – 1,9, Mansko rajone – 2,6.
Gamta šiam tremtinių kraštui nepagailėjo gamtos grožio įvairovės ir staigmenų ekstremalių pojūčių mėgėjams. Paskutiniu metu šiuose rajonuose imta skatinti turizmą. Manos upės žemupyje 30 km. tinka upių laivams. Čia nemažai turistinių bazių, kurios tapo traukos centru šalia esančio Krasnojarsko miesto gyventojams.
Tris kilometrus į rytus nuo gyvenvietės Oriešnoje (buvusio Badžėjaus miško pramonės ūkio centro) vietiniams gyventojams buvo žinoma požeminė ola (tik 1964 m. pradėta tyrinėti), vėliau gavusi Didžiosios Oriešnoje vardą. Pirmaisiais metais ištyrinėta 240 metrų. Tik 1991 metais buvo baigta šių požeminių labirintų kartografija. Pasirodo, bendras jų ilgis sudaro 45 km. gylis iki 195 m. Ši požeminė ola yra didžiausia Rusijos federacijoje. Ištisus metus čia temperatūra laikosi pastovi plius tris laipsnius Celsijaus. Labirintų praėjimai ir juose esančios erdvės turi savo pavadinimus ir yra paruošti turistams lankyti. Teigiama, kad dalis požeminių labirintų prieinami be ypatingo pasiruošimo ir specialios įrangos, bet lydint gidams. 1998 m. Krasnojarske buvo sukurtas telefilmas „Žvilgsnis į trečiąjį kosmosą“, skirtas šiam požeminiam pasauliui.
Viename informaciniame šių požeminių labirintų aprašyme turistams minima, kad šalia yra tremtinių iš Pabaltijo respublikų nutiestas siaurasis geležinkelis, tuo metu skirtas medienos gabenimui iš kirtaviečių iki Manos upės kranto. Šio geležinkelio liekanomis šiuo metu turistai keliauja nuo Oriešnoje gyvenvietės iki į labirintus įėjimo angos. Būtina patikslinti, kad tai buvo 1948 m. tremtiniai iš Lietuvos.
Krasnojarsko miesto turistinės firmos siūlo dviejų dienų ar savaitės ir ilgesnės trukmės išvykas baidarėmis Manos upe. Ekstremalių pojūčių mėgėjai gali baidarėmis plaukti nuo Kuturčino viršukalnės papėdės, įveikdami upės slenksčius, kurie pavaldus tik patyrusiems. Plaukiant upe, galima grožėtis akmens atskalų įvairiomis formomis, kurių aukštis dažnai siekia keliasdešimt metrų. Jau daug metų šiose apylinkėse kasmet yra pravedamas meno festivalis „Vysockis Sibire“, skirtas poetui, aktoriui Vladimirui Vysockiui (1938-1980), dalyvavusiam filme „Taigos šeimininkas“ (1965 m.) atminti. Filmas buvo statomas Manos upės ir Viezžyjlog gyvenvietės apylinkėse. Čia aktoriui, poetui atminti ant Manos upės kranto uolos randasi pritvirtinta lenta su tekstu jo eilėraščio: „Pakūrenk man pirtį baltai, aš pasiilgau baltos šviesos“.

Taiga Manos upės apylinkėse. Tolumoje nuotraukoje šviesi dėmė – Minos gyvenvietė, kur gyveno ir dirbo taigoje tremtiniai iš Lietuvos

1948 metais devynių metų amžiaus su šeima iš Panevėžio apskrities ištremtas Petras Misevičius , 2009 metų vasara su draugais nuosavu transportu įveikė atstumą iki buvusios tremties vietos Manos upės Krasnojarsko krašte. Aplankė buvusio Partizansko miško pramonės ūkio apylinkes, kur tėvai kasdien sunkiuose medienos ruošos darbuose pelnydavo pinigėlius duonai kasdieniniai. Apsižvalgius, susidarė sustojusio laiko įspūdis. Miško pramonės ūkio veikla buvo nutraukta. Apleistos lentpjūvės teritorija tik primena buvusią medienos pramonę. Praėjus daugiau nei puse amžiaus, gatvėse iš lentų ne visai tvarkingai nukloti tie patys šaligatviai pėstiesiems. Tuo pačiu pasižymi ir aplankytas rajono centras Partizanskas, nesugebėjęs išbristi iš eilinio kaimo įvaizdžio. Neaptikta naujų statybų pėdsakų. Vietoje jų, nykstančios gyvenvietės. Šios buvusios įmonės teritorijoje gyvenvietė Kuturčinas, įkurtos , atvykus tremtiniams iš Lietuvos, buvo stambus medienos ruošos punktas (cecho teisėmis) ir gaminęs per metus apie 80 tūkst. kbm. medienos. Šiuo metu gyvenvietė priskaičiuoja tik 27 gyventojus. Kuturčine buvo siaurasis geležinkelis, medienos išvežimui iš kirtaviečių su atšaka (10 km.) susisiekimui su įmonės centru ir ligonine. Aplaidumo požymiai neaplenkė ir vietines kapines, kur yra palaidota nemažas skaičius mūsų tautiečių. Pokyčiams ženklų vietos nėra, kaip ir Manos upėje, kuri kaip ir ankščiau, net ir vasaros karštomis dienomis neša šaltus vandenys iš Sajanų kalnų.

Užrašas ant Manos upės kranto poeto V. Visockio atminimui

Partizansko rajono centras Krasnojarsko krašte – selo Partizanskoje, daugiau nei per pusšimtį metų neiškopęs iš kaimo tipo gyvenvietės

Viename informaciniame šių požeminių labirintų aprašyme, skirtame turistams, minima, kad šalia yra pribaltiječių tremtinių kapinės, stačiusių siaurąjį geležinkelį, bei kurio liekanomis šiuo metu turistai keliauja link labirintų angos nuo Oriešnoje gyvenvietės. Būtina patikslinti, kad tai lietuvių tremtinių kapinės. 1948 m. į Badžėjaus miško pramonės ūkį buvo atvežta 300 šeimų iš Lietuvos ir dalis darbingų tremtinių dirbo šio siaurojo geležinkelio statyboje, skirto medienos išvežimui iš kirtaviečių (latvių ir estų tuo metu šiame rajone nebuvo). Šias kapines, be abejo, aplankė 2008 metais „Misija Sibiras“ dalyviai, keliavę šiame rajone.

Krasnojarsko miesto turistinės firmos siūlo išvykas Manos upe – dviejų dienų trukmės, savaitės ir daugiau baidarėmis. Ekstremalių pojūčių mėgėjai gali praplaukti nuo Kuturčino viršukalnės papėdės (1765 m), įveikiant upėje esančius slenksčius, kurie pavaldūs tik patyrusiems. Plaukiant upe galima grožėtis įvairių figūrų uolomis, kurių aukštis siekia keliasdešimt metrų.

Daugiau kaip dešimt metų kasmet čia vyksta festivalis „Visockis Sibire“, minint jo dalyvavimą filme „Taigos šeimininkas“(1965 m.), kuris buvo statomas Manos upės ir Vyjezžyj log gyvenvietės apylinkėse. Čia jo atminimui yra ant uolos upės krante pritvirtinta lenta su poeto Vladimiro Visockio eilėraščio tekstu: „Prakūrenk man pirtį baltai, aš pasiilgau baltos šviesos“.

Naujienos Tremtis , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra
www.cutestockfootage.com